Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2009-03-25 Šiaulių apygardos teismo nutartimi paskirtos subendrintos bausmės neatlikta dalimi ir galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. birželio 14 d. apie 8.00 val., atidalinęs grandinę, kuria buvo užrakinti vartai, įsibrovė į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, teritoriją, ir iš kiemo pagrobė 500 Lt vertės 7 vienetus špyžinių radiatorių, tuo padarydamas M. J. 500 litų turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo: panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nesant tam pagrindo, nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui; arba, priėmus naują nuosprendį, jo veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 4 dalį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę; teismui neradus pagrindo patenkinti minėtus jo prašymus, prašo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam sumažinant paskirtos bausmės dydį bei pridėti mažesnę dalį kitu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir paskirti mažesnę galutinę bausmę.

Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis turi būti pakeistas, nes:

1) nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.);

2) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p., 369 str. 1 d. 1 p., 2 d.);

3) neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.);

4) bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.);

5) pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 4 d., 369 str. 1 d. 2 p., 3 d.).

Nuteistasis taip pat nurodo, kad jis buvo sulaikytas metalo laužo supirktuvėje ir iš karto buvo nuvežtas į policiją, o iš ten - į teismą. Kadangi jis buvo sulaikytas, jam turėjo būti paskirtas gynėjas, tačiau to padaryta nebuvo. Pranešimas apie įtarimą jam buvo paskelbtas ir jis buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, taigi, tuo buvo grubiai pažeistos jo, kaip įtariamojo, teisės. Nebūdamas teisininku, jis nesuprato įtarimo esmės ir negalėjo apsiginti nuo jam pareikšto kaltinimo.

Pažymi, kad byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Kadangi prieš teismo posėdį jis nebuvo supažindintas su bylos medžiaga, todėl negalėjo tinkamai gintis, jam nebuvo suteikta galimybė pasimatyti su gynėju ir aptarti gynybos poziciją, ir tuo buvo iš esmės pažeistos jo, kaip kaltinamojo, teisės, numatytos Baudžiamojo proceso kodekse. Nors jo gynėjas prašė šią bylą grąžinti prokurorui, nurodydamas, kad bylos aplinkybės nebuvo aiškios, bet teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė.

Nurodo neneigiantis, kad paėmė špyžinius radiatorius, tačiau teigia grandinės neatidalinęs ir į saugomą teritoriją neįsibrovęs. Teigia, jog su tomis žirklėmis, kurios buvo rastos pas jį, nebuvo įmanoma tokios grandinės nupjauti. Taip pat nurodo, kad vartai nebuvo užrakinti, jis manė, kad radiatoriai išmesti ir jie nereikalingi, todėl juos ir paėmė. Jis manė, kad kieme buvęs žmogus, leidęs jam paimti radiatorius, yra šeimininkas. Paimdamas radiatorius, jis negalvojo, kad daro vagystę. Teisme jis paaiškino supratęs, jog padarė vagystę, nes jį sulaikius nukentėjusioji pareiškė pretenzijas.

Apelianto įsitikinimu, pagrobto turto vertė nustatyta neteisingai. Ji nustatyta tik pagal nukentėjusiosios žodžius, kad apytikriai radiatorių kaina yra 500 Lt. Mano, kad radiatorių vertė yra žymiai mažesnė nei buvo nurodyta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau teismas nesiaiškino, kokia yra tikroji šių daiktų vertė, teismo posėdyje jų neapžiūrėjo, tuo pažeisdamas BPK 242 straipsnio reikalavimus tiesiogiai ištirti įrodymus. Be to, pati nukentėjusioji teisme nurodė, kad ji radiatorių vertę nustatė pagal metalo laužo vertę, kainą sužinojo paskambinusi telefonu į metalo laužo supirktuvę, kur jai buvo pasakyta vieno kilogramo metalo laužo kaina. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad metalo laužo svoris nebuvo nustatytas ir dėl to nebuvo galima teisingai nustatyti pagrobto turto vertės, byla turėjo būti perduota prokurorui, kad būtų atliktas ikiteisminis tyrimas (BPK 432 str. 2 d.) ir jo metu būtų nustatyta tikroji metalo laužo vertė, nes tai svarbu ne tik skiriant bausmę, bet ir kvalifikuojant veiksmus. Pažymi, kad pagal BK 190 straipsnį, jei pagrobto turto vertė neviršija 3 MGL, tai yra nedidelės vertės turtas, o už tokio nedidelės vertės turto pagrobimą atsakomybė yra nustatyta BK 178 straipsnio 4 dalyje, ir šio straipsnio sankcija numato švelnesnes bausmes. Mano, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o neteisingai jas nustatęs, neteisingai kvalifikavo jo veiksmus ir neteisingai paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, t. y. neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taip pat nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias įrodymų vertinimą, neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, netyrė ir neįvertino jį teisinančių įrodymų, todėl galima teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teigia, kad teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio l dalies l, 2, 3 punktuose nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Nuosprendyje netiksliai nurodytas veikos padarymo būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; nors nuosprendyje ir nurodyti įrodymai, kuriais teismas grindžia savo išvadas, bet nepakankamai nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; neatsižvelgta į visus įrodymus, į kuriuos buvo būtina atsižvelgti tiek sprendžiant kaltės klausimą, tiek, skiriant bausmę, o nagrinėjant bylą, neatsižvelgta į prašymus juos ištirti, taigi, pažeistas ir BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimas imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės.

Anot apelianto, tiek ikiteisminio tyrimo organai, tiek pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip įtariamojo ir kaltinamojo, teisės, numatytos BPK 10 straipsnyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 45 straipsnyje, 237 straipsnyje, 238 straipsnyje. Tai, nuteistojo įsitikinimu, taipogi rodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Pažymi, kad jis labai gailisi dėl to, ką padarė, teismo posėdyje dalyvavusios nukentėjusiosios atsiprašė.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis turi du vaikus ir nori prisidėti prie jų auklėjimo ir išlaikymo, kad jie nepadarytų tokių klaidų, kokias gyvenime padarė jis.

Tuo atveju, jei teismas nerastų pagrindo priimti naują nuosprendį, prašo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, ją sumažinant. Ateityje pažada nei nusikaltimų, nei kitų teisėtvarkos pažeidimų nebedaryti, atlikęs bausmę stengsis susirasti darbą ir dirbti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir jam teisingai paskyrė bausmę.

Dėl R. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir veikos kvalifikavimo

Nors apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. neigia įvykdęs nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau R. J. kaltė yra įrodyta jo paties parodymais, nukentėjusiosios M. J., liudytojo K. U. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaltinamuoju R. J. parodė, kad jis, pamatęs namo kieme sudėtus radiatorius pagalvojo, kad jie yra išmesti ir, išsikvietęs taksi, paprašė juos išvežti. Pardavęs radiatorius, galvojo gauti pinigų. Matė, kad namas yra remontuojamas, teritorija buvo aptverta. Į namo kiemą pateko pro vartus, atidalinęs ir nuėmęs nuo jų grandinę, sukabintą spyna. Į vartus buvo sukišti laikikliai. Radiatorius vežė taksi autobusiuku, policijos pareigūnai jį sulaikė metalo supirktuvėje (35-36 b. l.).

Nukentėjusioji M. J. teisme paaiškino, kad 2011 m. birželio 14 d. jai atėjus į savo namus pabaigti kirpti gyvatvorę, pradėjus rakinti vartus, nukrito grandinė ir iškrito grandinės žiedas. Jie sukabindavo vartelius grandine ir uždėdavo spyną. Namas yra remontuojamas, radiatoriai išimti ir padėti lauke. Špyžinius radiatorius jos sūnus norėjo pasiimti sau, o įtrūkusius ji norėjo priduoti į metalo supirktuvę. Jai atėjus į savo namus, kaimynas pasakė, kad prieš 15-20 minučių buvo atvažiavęs baltos spalvos autobusiukas ir juo atvažiavęs vyras, pasakęs, kad jam leista radiatorius išsivežti, juos išsivežė. Ji apie įvykį pranešė policijai, vėliau pareigūnai jai pasakė, kad radiatoriai buvo išvežti į metalo supirktuvę. Kiek pamena, jos namo kieme buvo 7 ar 8 radiatoriai. 7 špyžinius radiatorius ji įvertino 500 Lt, vertę apskaičiavo pagal svorio vidurkį, paskambinusi į metalo supirktuvę ir sužinojusi, kad kilogramo kaina yra 60 ct. Radiatorių vertę ji nustatė kaip metalo laužo vertę (36-37 b. l.).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas K. U. parodė (parodymai ištirti apylinkės teisme), kad 2011 m. birželio 14 d. 8.10 val. jam paskambino pažįstamas ir paprašė į metalo supirktuvę nuvežti metalą. Jis nuvažiavo prie taksi aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur jo jau laukė vyriškis. Jie kartu nuvažiavo adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, iš kur paėmė radiatorius ir nuvažiavo į metalo laužo supirktuvę. Ten juos sulaikė policijos pareigūnai. Tik po sulaikymo sužinojo, kad radiatoriai yra vogti (12-13 b. l.).

Iš daiktų pateikimo protokolų matyti, kad K. U. pateikė 7 radiatorius (14-15 b. l.), o R. J. pateikė geltonos spalvos žirkles, skirtas metalui kirpti (16 b. l.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegijai nekyla abejonių dėl R. J. kaltės įsibrovus į gyvenamojo namo teritoriją ir pagrobus M. J. priklausančius radiatorius.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino jų visumoje, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl apelianto skundo argumentas, jog teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, netyrė ir neįvertino jį teisinančių įrodymų, ir dėl to galima teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymima, jog pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė automobilį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 punkte išaiškinta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo R. J. veiksmus pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Tenkinti apelianto prašymą ir perkvalifikuoti jo veiką į BK 178 straipsnio 4 dalį bei šiuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistajam R. J. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. J. bausmę, BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje.

Skirdamas bausmę nuteistajam R. J., teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, R. J. šį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau tris kartus teistas (18-21 b. l.), lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl BK 27 straipsnio prasme yra laikomas recidyvistu, atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamasis turi pastovią gyvenamąją vietą, nedirba. Kadangi R. J. prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). R. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kolegijos nuomone, įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kitos rūšies bausmės nei terminuotas laisvės atėmimas R. J. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams – yra mažesnė negu BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų).

Kadangi bylos duomenys liudija, jog R. J. nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos (18-21 b. l.), teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, pagrįstai subendrino nauju nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. nutartimi R. J. paskirtas bausmes.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam R. J. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė, taip pat galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis turi du vaikus ir nori prisidėti prie jų auklėjimo ir išlaikymo, nori, kad jie nepadarytų tokių klaidų, kokias gyvenime padarė jis, ateityje pažada nei nusikaltimų, nei kitų teisėtvarkos pažeidimų nebedaryti, susirasti darbą ir dirbti, nėra pakankamas pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Tuo pačiu pažymima, kad tai, jog nuteistasis savo gyvenimo būdu pablogina savo šeimos padėtį ir negali pakankamai pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais, priklauso nuo jo paties elgesio – nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Dėl nurodytų procesinių pažeidimų

Skunde apeliantas nurodo, kad ikiteisminio bylos tyrimo metu buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo, teisės, o teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeistos jo, kaip kaltinamojo, teisės. Teigia, kad jį sulaikius, jam nebuvo paskirtas advokatas, jis buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, o prieš teismo posėdį nebuvo supažindintas su bylos medžiaga.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. birželio 14 d., prieš pirmąją apklausą, vadovaudamasi BPK 44 straipsnio 8 dalimi, 50 straipsniu, tyrėja R. J. išaiškino, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinką gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Jis turi teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento (22 b. l.). Minėtas teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas ir protokolas dėl gynėjo atsisakymo (23 b. l.) liudija, kad išaiškinimą turėti gynėją įtariamasis R. J. suprato ir įtariamojo apklausos metu gynėjo atsisakė, tą patvirtindamas savo parašu. Bylos duomenys taip pat liudija, kad pareiškimo dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka nuorašas kaltinamajam buvo įteiktas 2011 m. birželio 14 d., ką taipogi patvirtina pastarojo parašas (26-27 b. l.), o teismo nutartis ir advokato orderis rodo, kad R. J., kaip kaltinamajam, buvo paskirtas gynėjas A. P., kuris jį gynė teisme (29, 30, 32-33 b. l.). Teisiamajame posėdyje prokurorei perskaičius pareiškimą, kaltinamasis nurodė pareiškimą supratęs ir sutiko, kad byla būtų nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. Kaltinamojo gynėjas advokatas A. P. taip pat neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama iš karto. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, apelianto skundo argumentai, kad buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo ir kaip kaltinamojo, teisės, negali būti pripažįstami teisingais.

R. J. skundo argumentą, kad tiek ikiteisminio tyrimo organai, tiek pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip įtariamojo ir kaltinamojo, teisės, numatytos BPK 10 straipsnyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 45 straipsnyje, 237 straipsnyje, 238 straipsnyje, ir tai, nuteistojo įsitikinimu, taipogi rodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų, nes šio argumento nepatvirtina jokie bylos duomenys.

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad byloje surinkti įrodymai yra tinkamai ištirti, išanalizuoti ir įvertinti visų bylos duomenų kontekste, nuosprendis surašytas nepažeidžiant nei Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą nuostatų. Todėl apelianto skundo argumentas, kad teismas pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakant į skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai, kaip daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, neapžiūrėjo radiatorių ir tuo pažeidė BPK 242 straipsnio reikalavimus, pažymima, kad teisme apžiūrimi tie daiktiniai įrodymai, kuriuos būtina apžiūrėti teismo nuomone ar proceso dalyvių prašymu (BPK 289 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, proceso dalyviai teisiamojo posėdžio metu nepareiškė prašymo apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad pagrobto turto, t. y. radiatorių, vertė byloje nustatyta neteisingai, mano, jog teismas bylą turėjo perduoti prokurorui, kad būtų nustatyta tikroji metalo laužo vertė, nes tai svarbu kvalifikuojant kaltininko veiksmus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. J. buvo pripažinta nukentėjusiąja (11 b. l.) ir teisiamajame posėdyje pareiškė ieškinį dėl 500 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji paaiškino, kad pagrobtus 7 radiatorius ji įvertino 500 Lt metalo supirktuvėje sužinojusi, kad špyžinių radiatorių kilogramas kainuoja 60 ct. Pavogtų radiatorių vertę ji paskaičiavo pagal jų svorio vidurkį. Aplinkybę, kad pagrobtieji radiatoriai sveria apie pusę tonos, teisiamajame posėdyje patvirtino ir policijos pareigūnas R. K. (37 b. l.). Be to, kaip jau minėta, net ir tuo atveju, jei pagrobtų radiatorių vertė būtų mažesnė negu 500 Lt, tai reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui neturėtų, nes BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai (šiuo atveju – įsibrovimas) daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai neperdavė bylos prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo perduoti bylą prokurorui ar perduoti ją iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo R. J. apeliacinį skundą.