Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Emilijos Akelienės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam T. Ž., jo gynėjui advokatui Egidijui Bičkauskui, nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Algimantui Deguliui, nuteistajam G. J., jo advokatei gynėjai Reginai Atkočaitienei, nuteistajam T. J., jo advokatei gynėjai Singridai Samaškienei, nukentėjusios gynėjui Vaclovui Kaminskui, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo T. Ž., T. J., A. B. bei nuteistojo G. J. gynėjo advokato Zenono Jono Januškos apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendžio, kuriuo:

T. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir nubaustas 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme; pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. ir nubaustas 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta - 5 (penkeri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose; dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 146 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.);

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir nubaustas 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme; pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. ir nubaustas 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta - 5 (penkeri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose; dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 146 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.);

G. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir nubaustas 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme; pagal Respublikos BK 150 str. 2 d. ir nubaustas 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta - 5 (penkeri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose; dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 146 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.);

T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir nubaustas 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. ir nubaustas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta 3 (treji) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose; dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 146 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.);

Iš T. Ž., A. B., G. J. ir T. J. priteista solidariai 80 000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) litų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo A. J.; ir

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

T. Ž., A. B., G. J. ir T. J. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią bei tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią, tai yra 2005 m. lapkričio 28 d. A. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) tarp 12 ir 17 val., kaltinamiesiems A. B. ir G. J. demonstruojant peilį ir grasinant papjauti, ir tuo palaužiant nukentėjusiosios A. J. pasipriešinimą, kaltinamasis G. J. buto miegamajame tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja A. J., po to asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, buto miegamajame tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja A. J., po to kaltinamasis A. B. buto miegamajame su nukentėjusiąja A. J. lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, po to kaltinamasis T. J. buto miegamajame tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. J. oraliniu būdu, po to kaltinamasis G. J. buto vonioje tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. J. kitokio sąlyčio būdu, tai yra A. J. liežuviu dirginant G. J. išeinamąją angą, po to kaltinamasis A. B. buto vonioje lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja A. J., po to kaltinamasis T. Ž. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nuvežę automobiliu „Opel Kadett“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiąją A. J. į (duomenys neskelbtini) apie 17 val., ant šio automobilio galinės sėdynės, jau esant palaužtam A. J. pasipriešinimui, prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu.

T. Ž. 2008-11-17 apeliaciniu skundu skundžia Šakių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendį ir prašo jį panaikinti. Apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, pripažįstant jį bendrininku epizoduose, kuriuose jam nedalyvaujant, įžvelgiama prievarta nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu, o taip pat prievarta iš jo pusės, tenkinus lytinę aistrą su A. J. oraliniu būdu, automobilyje, prieš ją parvežant namo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo metu nebuvo nustatyta, kad apeliantas su kitais bendrininkais iš anksto buvo susitarę atlikti kokius nors prievartinius veiksmus. Be to, ant A. J. kūno išoriškai nebuvo matyti jokių fizinės prievartos žymių, jos drabužiai nebuvo suplėšyti ar sujaukti, bute jokių kovos ar grumtynių pėdsakų taip pat nebuvo. Dėl to nuteistasis skundžia teismo argumentą, jog jis žinojo apie A. J. palaužtą pasipriešinimą ir tik jau esant palaužtam pasipriešinimui, nuvežęs ją prie namų, jis tenkino savo aistrą oraliniu būdu, - tai neatitinka tikrovės. T. Ž. nurodo ir anksčiau turėjęs lytinių santykių su A. J., dėl to nėra pagrindo teigti, kad lytinės aistros tenkinimas su A. J. nėra laisvanoriškas, be to, neprievartinius lytinius santykius tiek oraliniu, tiek natūraliu būdu jiedu abudu turėjo ir tądien. Tą faktą nuosprendyje pripažino teismas. Apelianto nuomone, kaltinimas negali būti paremtas vien nukentėjusiojo parodymais. Be to, T. Ž. negali būti inkriminuojami kokie nors nusikalstami G. J., T. J., A. B. veiksmai, dėl kurių jie nebuvo iš anksto susitarę ir kurie buvo (jeigu buvo) jam nesant ir jam nieko apie juos nežinant. Jie nėra apimti nuteistojo tyčia, kaip to reikalauja BK 26 str. 1 d. T. Ž. prašo priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant T. Ž. veiksmuose nusikaltimo sudėties, panaikinti ir teismo sprendimą, priteisiant iš nuteistojo padarytos neturtinės žalos atlyginimą A. J. naudai. Apelianto nuomone, vertindamas kai kuriuos įrodymus, priimdamas nuosprendį teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, kaip to reikalauja įstatymas, kadangi buvo susaistytas savo ankstesniais sprendimais šioje byloje, nepagrįstai skiriant kardomąją priemonę – suėmimą, dėl ko jis laisvės atėmimo vietose išbuvo apie pusantrų metų. T. Ž. nurodo, jog pačios nukentėjusiosios A. J. elgesys iki įvykio buvo provokuojantis, rizikingas laisvo pobūdžio santykiai su kai kuriais iš bendrininkų ir su nuteistuoju, telefoniniai pokalbiai, savanoriškas važiavimas į A. B. butą su T. Ž., po to įvykę savanoriški lytiniai santykiai su juo. Tai turėtų būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 str.1 d. 6 p., dėl ko teismas turėjo T. Ž. skirti mažesnę bausmę. T. Ž. atsiprašė A. J., į ką teismas neatsižvelgė. Be to, skirdamas bausmę teismas turėtų atsižvelgti į kiekvieno konkretaus teisiamojo vaidmenį, veikos pobūdį, padarytas konkrečias veikas, bausmę skirti teisingai, proporcingai šioms veikoms. Teismas neatsižvelgė į tai, kad T. Ž. charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, įsidarbino ir dirba, be to, jis beveik pusantrų metų buvo suimtas.

T. J. 2008-11-24 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistojo teisė į gynybą buvo suvaržyta. Apelianto nuomone, visiškai nepagrįstai buvo nušalintas jo gynėjas, o vėliau paskirti gynėjai jo visiškai negynė. Be to, nuteistajam buvo apribota teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą – tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte, tiek jo patikslinime nebuvo detalizuota, kas ir kokius konkrečiai veiksmus atliko nukentėjusiosios atžvilgiu. Dėl ko neturėdamas detalios informacijos apie jam pateiktų kaltinimų apimtį, nuteistasis neturėjo ir neturi galimybės gintis nuo reiškiamų kaltinimų. Be to, šioje byloje grubiai pažeidžiant BPK 215 str. 5 d. reikalavimus surašytas kaltinamasis aktas, kadangi pagal 2006-06-23 Jurbarko rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja bei to paties teismo pirmininkas 2006-07-11 nutartimis įpareigojo baigti šioje byloje ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą iki 2006-07-23, kuomet iš paties kaltinamojo akto matyti, kad jis surašytas tik 2006-07-31. Be to, kaltinamajame akte be kitų formalių duomenų turi būti detalizuota pati nusikalstama veika bei privalomai nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, tačiau tokių duomenų kaltinamajame akte nėra, o tai iš esmės trukdė teismui bylą nagrinėti iš esmės. Be to, nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. yra skirtingos, todėl siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, sąžiningo proceso ir nuteistojo teisę į gynybą, buvo privalu detalizuoti, kokiais veiksmais ir kas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 2 d. ir detalizuojant BK 150 str. 2 d. sudėtį. Be to, nuteistojo nuomone, jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra absoliučiai niekiniai, kadangi jam nebuvo leista perskaityti atitinkamos apklausos protokolo, apklausos metu gynėjas nedalyvavo, jis tik atvyko pasirašyti protokole, kai apklausa jau buvo baigta. Dar apeliantas nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas ir ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs ikiteisminio tyrimo teisėjas nebuvo nešališki ir nepriklausomi, kadangi prokurorui nesugebėjus deramai suformuluoti kaltinimų, kaltinimo naštą perėmė bylą nagrinėjęs teismas, kuris stengėsi rinkti tik kaltinančius duomenis. Be to, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, vadovaujantis nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios parodymais. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios atžvilgiu niekas nenaudojo fizinio smurto ar grasinimų, ir niekas neatėmė jos galimybės priešintis kitaip. Be to, nuteistasis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 149 str. 2 d., kadangi jis neturėjo lytinio akto su nukentėjusiąja, ir pagal BK 150 str. 2 d., kadangi jis nematė, kas pradėjo nusikalstamą veiką 2005-11-28 pas A. B. bute, kadangi jis atėjo paskutinis, buvo išėjęs namo pavalgyti ir nematė, kas vyko pas A. B. bute. Nuteistojo akivaizdoje prieš nukentėjusiąją smurtas ir kitokie grasinimai nebuvo naudojami. Be to, nuteistasis skundžia nepagrįstą kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimą. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu teismas visiškai nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį, kuris yra nepagrįstas jokiais įrodymais.

A. B. 2008-11-24 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, kadangi visiškai nepagrįstai buvo nušalintas nuteistojo pasirinktas gynėjas, o vėliau paskirti gynėjai jo visiškai negynė. Be to, nuteistajam buvo apribota teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. A. B. nurodo, jog neturėdamas detalios informacijos apie jo kaltinimų apimtį, jis neturėjo ir neturi galimybės gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų. Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 219 str. reikalavimai. Be to, kaltinamasis aktas surašytas grubiai pažeidžiant BPK 215 str. 5 d. reikalavimus, tai yra vadovaujantis 2006-06-23 Jurbarko rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos bei to paties teismo pirmininko 2006-07-11 nutartimis ikiteisminis tyrimas šioje byloje privalėjo būti baigtas, o kartu ir surašytas kaltinamasis aktas iki 2006-07-23. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, jis surašytas tik 2006-07-31. Be to, kaltinamajame akte be kitų formalių duomenų turi būti detalizuota pati nusikalstama veika bei privalomai nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, tačiau tokių duomenų kaltinamajame akte nėra, o tai iš esmės trukdė teismui bylą nagrinėti iš esmės. Be to, nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. yra skirtingos, todėl siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, sąžiningo proceso ir nuteistojo teisę į gynybą, buvo privalu detalizuoti, kokiais veiksmais ir kas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 2 d. ir detalizuojant BK 150 str. 2 d. sudėtį. Apeliantas nurodo, jog jis buvo teisiamas kartu su kitais bendrininkais dėl BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., tai yra neva T. Ž. panaudojus psichologinį smurtą buvo palaužta nukentėjusios valia. Tačiau pats teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatė, kad T. Ž. nenaudojo peilio – prieš nukentėjusiąją nebuvo naudotas joks smurtas. Tai patvirtina bylos medžiaga, kurioje nėra jokių leistinų įrodymų, kad nukentėjusiajai palaužti naudotas peilis. Be to, teismas nepagrįstai netaikė BK 81 str. 2 d. nuostatų. A. B. yra gimęs 1987-11-09, pagal savo socialinę brandą tariamos veikos padarymo metu jis prilygo nepilnamečiui. Be to, baudžiamoji byla turi būti perduota prokurorui pažeidimams šalinti, kadangi esamų trūkumų negalima ištaisyti teisme. Taip pat kaltinamojo duoti parodymai, kuriais yra grindžiamas kaltinimas, yra niekiniai dėl to, kad jam nebuvo leista perskaityti atitinkamų apklausos protokolų. Tyrimą atlikusi tyrėja tik nurodydavo kur pasirašyti. Apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai grindžiamas nenuosekliais ir net priešingais nukentėjusiosios parodymais. Skunde nurodoma, jog visus nukentėjusios parodymus paneigia keturių specialių tyrimų metu gautos specialistų išvados. Paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų negalima laikyti įrodymais, kadangi prieš visas apklausas jam buvo daromas tiek fizinis, tiek psichologinis poveikis. Dar apeliantas nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas ir ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs ikiteisminio tyrimo teisėjas nebuvo nešališki ir nepriklausomi, kadangi prokurorui nesugebėjus deramai suformuluoti kaltinimų, kaltinimo naštą perėmė bylą nagrinėjęs teismas, kuris stengėsi rinkti tik kaltinančius duomenis. Be to, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, vadovaujantis nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios parodymais. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios atžvilgiu niekas nenaudojo fizinio smurto ar grasinimų, ir niekas neatėmė jos galimybės priešintis kitaip. Be to, nuteistasis skundžia nepagrįstą kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimą. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu teismas visiškai nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį, kuris yra nepagrįstas jokiais įrodymais.

Nuteistojo G. J. gynėjas advokatas 2008-11-21 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2008-11-04 nuosprendį G. J. atžvilgiu ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, jog G. J. nuteistas nepagrįstai, kadangi bylos nagrinėjimo teisme pateiktas kaltinimas yra neįrodytas. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme G. J. parodė, kad jis su A. J. buvo pažįstamas ir anksčiau. Apie jos laisvą elgesį žinojo iš draugų, kurie buvo su ja pažįstami ir intymiai bendravo. Jis pats su draugu yra lytiškai santykiavęs su ja namuose, automobilyje, gamtoje, ji sutikdavo tai daryti. Dėl tos priežasties G. J. buvo įsitikinęs, kad 2005-11-28 A. B. namuose A. J. lytiškai santykiavo su juo savo noru. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. teigė, kad G. J. lytiškai santykiauti ją privertė grasindamas peiliu. Tačiau tai neigė pats nuteistasis, ir nepatvirtino kiti kaltinamieji. Be to, liko neįrodyta, kad G. J. lytinę aistrą iškreiptu būdu tenkino su A. J. tualete. Šioje byloje nėra duomenų, kad prieš A. J. būtų buvęs panaudotas fizinis smurtas, ar kad ji būtų bejėgiškoje būklėje, pati A. J. pripažino, kad jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų neatliko, jos kūne smurto žymių nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad G. J. su A. J. buvo pažįstamas gana ilgą laiką, keletą kartų su ja turėjo lytinius santykius, yra logiškas G. J. paaiškinimas, kad jis, nesant aktyvaus A. J. pasipriešinimo veiksmais ar atsisakymo žodžiu lytiškai santykiauti, laikė jos pasyvų elgesį sutikimu. G. J. įsitikinęs, kad su A. J. santykiauja jai sutinkant. Atsisakymas lytiškai santykiauti turi būti aiškiai pareikštas ir kito asmens suprastas. Šiuo atveju nei aktyvaus pasipriešinimo, nei dviprasmiškai pareikšto nesutikimo nebuvo. Dėl to, nesant jo veiksmuose BK 149 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, G. J. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas bei priimtas naujas G. J. išteisinantis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistųjų advokatai gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė skundus atmesti.

T. Ž., T. J., A. B. bei nuteistojo G. J. gynėjo advokato Zenono J. J. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl T. Ž. apeliacinio skundo

Apeliantas T. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, pripažįstant jį bendrininku epizoduose, kuriuose jam nedalyvaujant, įžvelgiama prievarta nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu, nurodo, jog nebuvo nustatyta, kad apeliantas su kitais bendrininkais iš anksto buvo susitarę atlikti kokius nors prievartinius veiksmus, kurie nėra apimti nuteistojo tyčia. Toks apeliacinio skundo argumentas teisėjų kolegijai nepriimtinas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistųjų T. Ž., A. B., G. J. ir T. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d., kadangi proceso metu nustatyta, kad jie tyčia, veikdami bendrininkų grupėje, grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją (kaltinamiesiems A. B. ir G. J. grasinant sužaloti peiliu), lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. J. prieš jos valią. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog nors kaltininkų veiksmai buvo skirtingi, tačiau jie veikė bendrininkų grupėje, dėl ko kiekvienas iš jų atsako už visas bendrininkų padarytas veikas. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 2 d. ar (ir) BK 150 str. 2 d. kaip padaryta bendrininkų grupės. Iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju pri­pa­žįs­ta­mas as­muo, ku­ris da­rant nu­si­kal­ti­mą nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis ir ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ar­ba ten­ki­no su juo ly­ti­nę aist­rą. Iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju lai­ko­mas ir toks as­muo, ku­ris nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­no ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis, bet ly­tiš­kai su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ne­san­ty­kia­vo ir ne­ten­ki­no ly­ti­nės aist­ros. Taip pat vyk­dy­to­ju lai­ko­mas as­muo, ku­ris nors ir ne­nau­do­jo smur­to, ne­gra­si­no nu­ken­tė­ju­sia­jam, ta­čiau, ki­tiems ben­dri­nin­kams pa­lau­žus nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­si­prie­ši­ni­mą ar­ba pa­si­nau­do­jant be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le, ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su juo ar ten­ki­no ly­ti­nę aist­rą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje teisingai nustatyta, kad visi bendrininkai buvo vykdytojais, kadangi kiekvienas iš jų tiesiogiai lytiškai santykiavo ir (ar) tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. J. prieš jos valią, grasindami panaudoti smurtą (G. J. ir A. B.), ar kitiems bendrininkams jau palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą (T. J. ir T. Ž.). Tais at­ve­jais, kai iš­ža­gi­ni­mas ar sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas pa­da­ry­ti ben­dri­nin­kų gru­pės ir nu­ken­tė­ju­sy­sis ne­si­prie­ši­na vi­sų ar at­ski­rų ben­dri­nin­kų veiks­mams, kal­ti­nin­ko ty­čia yra tai, kad jis su­vo­kia, jog ly­tiš­kai san­ty­kiau­ja ar ten­ki­na ly­ti­nę aist­rą su nu­ken­tė­ju­siuo­ju prieš jo va­lią su ki­tais as­me­ni­mis ben­dri­nin­kų gru­pe, ir kad pa­tį ke­lių ben­dri­nin­kų bu­vi­mą nu­ken­tė­ju­sy­sis su­vo­kia kaip psi­chi­nį smur­tą ir tai pa­lau­žia jo va­lią prie­šin­tis ar­ba kad ki­ti ben­dri­nin­kai prieš tai siek­da­mi ly­ti­nių san­ty­kių ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mo pa­lau­žė nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­si­prie­ši­ni­mą ir nors jis ne­si­prie­ši­na kal­ti­nin­kui ir šis ly­tiš­kai san­ty­kiau­ja ar ten­ki­na ly­ti­nę aist­rą ne­nau­do­da­mas nei smur­to, nei gra­si­ni­mų, nei ki­tų pa­na­šių veiks­mų, jis ly­tiš­kai san­ty­kiau­ja ar ten­ki­na ly­ti­nę aist­rą prieš nu­ken­tė­ju­sio­jo va­lią ir to no­ri. Teismas sprendžia, kad visi nusikalstami veiksmai buvo atlikti esant vieningai tyčiai. T. Ž. nuodo, jog nebuvo nustatyta, kad jis su kitais bendrininkais iš anksto buvo susitarę atlikti kokius nors prievartinius veiksmus, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad lytinės aistros tenkinimas nėra laisvanoriškas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nuomone, kad kaltinimas byloje paremtas vien nukentėjusiojo parodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje kaltinimas nesiremia vien nukentėjusios parodymais, tačiau jis yra pagrįstas ir kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat, kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš nuosprendžio matyti, kad nukentėjusioji A. J. teismui nurodė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui sakiusi tiesą. Ji T. Ž. truputį pažinojusi, buvo mačiusi jį gatvėje, (duomenys neskelbtini) stotelėje. Įvykio dieną ji buvusi stotyje, prie jos priėjęs Ž., siūlėsi parvežt namo. Nukentėjusiajai nuėjus į stotį, jis ėjęs iš paskos, išsitraukęs kišeninį peilį, suspaudęs ranką, paėmęs daiktus ir nusivedęs ją prie mašinos. Teisėjų kolegija netikėti nukentėjusiosios duotais parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui pagrindo neturi, ir konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. Ž.. Be to, teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik tais nukentėjusiosios A. J. parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai, neįrodytos aplinkybės buvo pašalintos iš kaltinimo.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, kaip to reikalauja įstatymas, kadangi buvo susaistytas savo ankstesniais sprendimais šioje byloje, nepagrįstai skiriant kardomąją priemonę – suėmimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog kardomosios priemonės skyrimo klausimo sprendimas teisminio nagrinėjimo metu nėra pagrindas nušalinti teisme bylą nagrinėjantį teisėją. Kolegija BPK 59 str. įtvirtintų nušalinimo teisme pagrindų nenustatė. Nesant byloje duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų neobjektyvus ir suinteresuotas bylos baigtimi, apelianto teiginys apie teismo šališkumą yra atmestinas.

Skundo argumentas, jog pačios nukentėjusiosios A. J. elgesys iki įvykio buvo provokuojantis, rizikingas, atmestinas. Pagal BK 59 str. 1 d. 6 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tokia situacija, kuomet kaltininko nusikalstami veiksmai yra atsakomoji reakcija į provokuojantį ar rizikingą nukentėjusiojo elgesį. Provokuojančiu elgesiu laikytinas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis pats sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teisėjų kolegija A. J. elgesyje provokavimo požymių nenustatė.

T. Ž. nurodo, jog jis atsiprašė A. J., į ką teismas neatsižvelgė, skirdamas bausmę. Pažymėtina, jog vien nukentėjusiojo atsiprašymas nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 str. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija T. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog skirdamas bausmę teismas turėtų atsižvelgti į kiekvieno konkretaus teisiamojo vaidmenį, veikos pobūdį, padarytas konkrečias veikas, bausmę skirti teisingai, proporcingai šioms veikoms. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pažymėtina, jog bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Teismas, skirdamas bausmę T. Ž., atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo vartojamas fizinis smurtas, jai nebuvo padarytas sveikatos sutrikdymas, į tai, kad T. Ž. veikė tiesiogine tyčia, į tai, kad nusikalstamos veikos yra baigtos, į tai, kad nustatyta bendrininkavimo forma – mažiausiai pavojinga, t.y. paprasta bendrininkų grupė (bendrininkavimo rūšis – vykdytojas), į tai, kad nenustatyta, jog pats nuteistasis naudojo ir grasino panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau būtent jo veiksmai sudarė sąlygas įvykdyti nusikalstamas veikas, į tai, kad jis vieną kartą su nukentėjusiąja tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Atsižvelgiant į tai, kad padaryti sunkūs nusikaltimai, nuteistasis savo kaltės nepripažino, teismas pagrįstai nusprendė paskirti T. Ž. bausmę - terminuotą laisvės atėmimą. Teismas teisingai paskyrė T. Ž. už padarytas nusikalstamas veikas bausmes, neviršijančias straipsnių sankcijose numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio dydžio.

Dėl T. J. apeliacinio skundo

Skunde nurodoma, jog nuteistojo teisė į gynybą buvo suvaržyta - visiškai nepagrįstai buvo nušalintas jo gynėjas, o vėliau paskirtas gynėjas jo visiškai negynė, dėl ko buvo pažeista T. J. teisė į gynybą. Toks skundo argumentas yra atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nepilnamečiui įtariamajam T. J., reiškiant įtarimą ir apklausos metu, 2005-12-01 nutarimu buvo paskirtas gynėjas E. Pangonis (t. 2, b. l. 62), gynėjas proceso metu dalyvavo. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog gynėjas apklausoje dalyvavo (t. 2, b. l. 77). Teisėjų kolegija nustatė, jog T. J. gynėjas advokatas R. Mikulskis nušalintas nuo įtariamojo gynybos pagrįstai - kaip matyti iš Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006-01-13 nutarties, gynėjas R. Mikulskis nušalintas nuo įtariamųjų gynybos dėl to, jog jo ginamųjų pozicijos dėl pareikštų įtarimų yra priešingos. Advokatas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas, jeigu jis toje byloje teikia teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams. Nagrinėjant bylą teisme nepilnamečiui kaltinamajam T. J. 2006-10-09 Šakių rajono apylinkės teismo nutartimi paskirtas gynėjas E. Pangonis (t. 3, b. l. 190). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija nenustatė, jog T. J. teisė į gynybą buvo pažeista.

Apeliantas skundžia, jog grubiai pažeidžiant BPK 215 str. 5 d. reikalavimus surašytas kaltinamasis aktas. BPK 215 str. 5 d. nustatyta, jog per ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą terminą prokuroras privalo užbaigti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Vadovaujantis 2006-06-23 ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi ikiteisminis tyrimas privalėjo būti baigtas, o kartu ir surašytas kaltinamasis aktas iki 2006-07-23. Tuo tarpu kaip matyti iš kaltinamojo akto šioje byloje, jis surašytas tik 2006-07-31. Skunde teigiama, jog ikiteisminis tyrimas ir visas baudžiamasis procesas šioje byloje prokurorui iki 2006-07-23 nesurašius kaltinamojo akto nutrūko. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo teisėjos 2006-06-23 nutarties nuorašas kartu su baudžiamąja byla Jurbarko rajono apylinkės prokuratūrai išsiųstas 2006-06-27. Nutartyje nurodyta ikiteisminį tyrimą užbaigti ir kaltinamąjį aktą surašyti per vieną mėnesį nuo nutarties nuorašo gavimo dienos. Iš byloje esančios medžiagos nematyti, kada prokuratūroje buvo gauta minėta nutartis. Be to, iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo skundų dėl per ikiteisminio tyrimo teisėjos nustatytą terminą nesurašyto kaltinamojo akto pateikta nebuvo. Teisėjų kolegija nenustatė, jog tai, kad kaltinamasis aktas surašytas 2006-07-31, tai yra praėjus šiek tiek daugiau nei vienam mėnesiui nuo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo, yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, nes byla sudėtinga.

Skunde nurodoma, jog nebuvo detalizuota, kas ir kokius konkrečiai veiksmus atliko nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl ko neturėdamas detalios informacijos apie jiems pateiktų kaltinimų apimtį, nuteistasis neturėjo ir neturi galimybės gintis nuo reiškiamų kaltinimų. Nurodoma, jog kaltinamajame akte be kitų formalių duomenų turi būti detalizuota pati nusikalstama veika bei privalomai nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, dėl ko buvo privalu detalizuoti, kokiais veiksmais ir kas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. Apeliantas nurodo, jog jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties, nurodo, jog jo akivaizdoje prieš nukentėjusiąją joks smurtas ar grasinimai vartojami nebuvo. Teisėjų kolegijai toks skundo argumentas nepriimtinas, kadangi byloje nustatyta, jog visi kaltininkai veikė bendrininkų grupėje. Teismas nuosprendyje nurodė, jog nors jų veiksmai buvo skirtingi, tačiau jie veikė bendrininkų grupėje, todėl kiekvienas iš jų atsako už visas bendrininkų padarytas veikas. Kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas už bendrai daromą nusikalstamą veiką yra tas pats – tai objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos požymių visuma jo veikoje; bendrininko veikos kvalifikacijos priklausomybė nuo vykdytojo padarytos veikos pobūdžio bei bendrai daromos nusikalstamos veikos stadijos, kurią pasiekė vykdytojo veika. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 2 d. ar (ir) BK 150 str. 2 d. kaip padaryta bendrininkų grupės. Šioje byloje nustatyta, kad visi nuteistieji buvo vykdytojais, kadangi kiekvienas iš jų tiesiogiai lytiškai santykiavo ir (ar) tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. J. prieš jos valią, grasindami panaudoti smurtą (G. J. ir A. B.), ar kitiems bendrininkams jau palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą (T. J. ir T. Ž.). Dėl aukščiau paminėtų priežasčių, apylinkės teismas teisingai nusprendė, kad visi nusikalstami veiksmai buvo atlikti esant vieningai tyčiai.

T. J. skunde nurodo, jog nebuvo leista perskaityti atitinkamos apklausos protokolo, apklausos metu gynėjas nedalyvavo. Kaip matyti iš byloje esančio įtariamojo apklausos protokolo, T. J. apklausa vyko advokato E. Pangonio kontoroje, dalyvaujant advokatui E. Pangoniui. Protokolas yra įtariamojo T. J. pasirašytas, jog įtariamasis sutinka su jam pareikštu įtarimu, protokolą perskaitė, surašytas teisingai, dėl ko apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatė (t. 2, b. l. 66-67).

Apeliantas skundžia, jog bylą nagrinėjęs teismas ir ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs ikiteisminio tyrimo teisėjas nebuvo nešališki ir nepriklausomi, kadangi prokurorui nesugebėjus deramai suformuluoti kaltinimų, kaltinimo naštą perėmė bylą nagrinėjęs teismas, kuris stengėsi rinkti tik kaltinančius duomenis. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidžiant įstatymo reikalavimus.

Skunde T. J. nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, vadovaujantis nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios parodymais. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik tais nukentėjusiosios A. J. parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai, neįrodytos aplinkybės šalintinos iš kaltinimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jais galima nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad teismas tirdamas bei vertindamas įrodymus nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Nepagrįstas skundo argumentas, kad nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios parodymais, nuosprendis grįstas prielaidomis, vadovaujantis nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios parodymais Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą.

Apeliantas skundžia nepagrįstą kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog T. J. 2007-04-11 Šakių rajono apylinkės teismo nutartimi kardomoji priemonė – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje pakeista į suėmimą, vėliau suėmimo terminas pratęstas 2007-05-31, 2007-08-17, 2007-12-07 Šakių rajono apylinkės teismo nutartimis. T. J. kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo terminą skundė Kauno apygardos teismui. Suėmimas T. J. pagrįstai paskirtas siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų sunkumą ir paskirtas laisvės atėmimo bausmes, esant pagrindui manyti, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas, pagrįstai paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą – T. J., siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, ir BPK 122 str. nustatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų nepažeidė.

Apeliantas skundžia patenkintą nukentėjusiosios civilinį ieškinį, kuris yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Teisėjų kolegijai argumentas nepriimtinas. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, jei ji padaryta dėl nusikaltimo. Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Byloje esančioje VšĮ Jurbarko rajono psichikos sveikatos centro pažymoje nurodyta, A. J. psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašyta, pas psichiatrą lankėsi 2008-01-07, psichologo konsultuota 2008-04-08, 2008-04-21, 2008-05-21, diagnozuota – vidutinio sunkumo depresinis epizodas (t. 8, b. l. 58). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir motyvuotai sumažino nukentėjusiosios prašytos neturtinės žalos dydį nuo 500000 Lt iki 80000 Lt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka byloje nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmės turinčias aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jis nemažintinas.

Dėl A. B. apeliacinio skundo

Skunde nurodoma, jog nuteistojo teisė į gynybą buvo suvaržyta - visiškai nepagrįstai buvo nušalintas jo gynėjai, o vėliau paskirtas gynėjas jo visiškai negynė, dėl ko buvo pažeista A. B. teisė į gynybą. Toks skundo argumentas yra atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įtariamajam A. B. 2006-05-23 nutarimu buvo paskirtas gynėjas A. Uščiauskas (t. 2, b. l. 21), gynėjas proceso metu dalyvavo. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog gynėjas apklausoje dalyvavo (t. 2, b. l. 25). Teisėjų kolegija nustatė, jog A. B. gynėjas advokatas Ž. M. nušalintas nuo įtariamojo gynybos pagrįstai - kaip matyti iš Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006-01-13 nutarties, gynėjas Ž. M. nušalintas nuo įtariamųjų T. Ž., G. J. ir A. B. gynybos dėl to, jog jo ginamųjų pozicijos dėl pareikštų įtarimų yra priešingos. Advokatas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas, jeigu jis toje byloje teikia teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams. Nagrinėjant bylą teisme kaltinamajam A. B. 2006-10-09 Šakių rajono apylinkės teismo nutartimi paskirtas gynėjas A. Uščiauskas (t. 3, b. l. 190). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija nenustatė, jog A. B. teisė į gynybą buvo pažeista.

Apeliantas skundžia, jog grubiai pažeidžiant BPK 215 str. 5 d. reikalavimus surašytas kaltinamasis aktas. BPK 215 str. 5 d. nustatyta, jog per ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą terminą prokuroras privalo užbaigti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Vadovaujantis 2006-06-23 ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi ikiteisminis tyrimas privalėjo būti baigtas, o kartu ir surašytas kaltinamasis aktas iki 2006-07-23. Tuo tarpu kaip matyti iš kaltinamojo akto šioje byloje, jis surašytas tik 2006-07-31. Skunde nurodoma, jog ikiteisminis tyrimas ir visas baudžiamasis procesas šioje byloje prokurorui iki 2006-07-23 nesurašius kaltinamojo akto nutrūko. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo teisėjos 2006-06-23 nutarties nuorašas kartu su baudžiamąja byla Jurbarko rajono apylinkės prokuratūrai išsiųstas 2006-06-27. Nutartyje nurodyta ikiteisminį tyrimą užbaigti ir kaltinamąjį aktą surašyti per vieną mėnesį nuo nutarties nuorašo gavimo dienos. Iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo skundų dėl per ikiteisminio tyrimo teisėjos nustatytą terminą nesurašyto kaltinamojo akto pateikta nebuvo. Teisėjų kolegija nenustatė, jog tai, kad kaltinamasis aktas surašytas 2006-07-31, tai yra praėjus šiek tiek daugiau nei vienam mėnesiui nuo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties, galėtų būti esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

Skunde nurodoma, jog nebuvo detalizuota, kas ir kokius konkrečiai veiksmus atliko nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl ko neturėdamas detalios informacijos apie jiems pateiktų kaltinimų apimtį, nuteistasis neturėjo ir neturi galimybės gintis nuo reiškiamų kaltinimų. Nurodoma, jog kaltinamajame akte be kitų formalių duomenų turi būti detalizuota pati nusikalstama veika bei privalomai nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, dėl ko buvo privalu detalizuoti, kokiais veiksmais ir kas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. Teisėjų kolegijai toks skundo argumentas nepriimtinas, kadangi byloje nustatyta, jog visi kaltininkai veikė bendrininkų grupėje. Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog nors jų veiksmai buvo skirtingi, tačiau jie veikė bendrininkų grupėje, todėl kiekvienas iš jų atsako už visas bendrininkų padarytas veikas. Kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas už bendrai daromą nusikalstamą veiką yra tas pats – tai objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos požymių visuma jo veikoje; bendrininko veikos kvalifikacijos priklausomybė nuo vykdytojo padarytos veikos pobūdžio bei bendrai daromos nusikalstamos veikos stadijos, kurią pasiekė vykdytojo veika. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 2 d. ar (ir) BK 150 str. 2 d. kaip padaryta bendrininkų grupės. Šioje byloje nustatyta, kad visi nuteistieji buvo vykdytojais, kadangi kiekvienas iš jų tiesiogiai lytiškai santykiavo ir (ar) tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. J. prieš jos valią, grasindami panaudoti smurtą (G. J. ir A. B.), ar kitiems bendrininkams jau palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą (T. J. ir T. Ž.). Dėl aukščiau paminėtų priežasčių, apylinkės teismas teisingai nusprendė, kad visi nusikalstami veiksmai buvo atlikti esant vieningai tyčiai.

A. B. nurodo, jog jis buvo teisiamas kartu su kitais bendrininkais dėl BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., tai yra neva T. Ž. panaudojus psichologinį smurtą buvo palaužta nukentėjusios valia, tačiau pats teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatė, kad T. Ž. nenaudojo peilio – prieš nukentėjusiąją nebuvo naudotas joks smurtas. Kaip matyti iš nuosprendžio, įrodymų apie tai, kad T. Ž. grasino nukentėjusiajai peiliu, nėra. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, jog A. B. ir G. J. grasino nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, tai yra demonstravo peilį, grasindami ją papjauti, ir tai patvirtina 2005-12-05 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolas su fotolentelėmis, kur užfiksuota, jog A. J. iš aštuonių A. B. bute buvusių ir jai pateiktų atpažinti peilių parodė šeštu numeriu pažymėtą peilį ir paaiškino, kad juo jai buvo grasinama (t. I, b. l. 122-123). Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad ir kaltinamasis T. J. nurodė tą patį peilį, kuriuo 2005-11-28 A. B. ir G. J. grasino A. J. (t. 2, b. l. 68-69), ir šiuos duomenis teismas pagrįstai pripažino įrodymais, patvirtinančiais nukentėjusios A. J. ir A. B. duotus parodymus apie grasinimus pavartoti smurtą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji buvo žaginama ir seksualiai prievartaujama, grasinant pavartoti fizinį smurtą, teismas pagrįstai netikėjo T. Ž. parodymais, kad lytinės aistros tenkinimas buvo laisvanoriškas.

Skunde nurodoma, jog A. B. teismas nepagrįstai netaikė BK 81 str. 2 d. nuostatų, neatsižvelgė į tai, jog apeliantas yra gimęs 1987-11-09, ir tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu 2005-11-28 jis pagal savo socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Argumentas atmestinas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog už nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. ir 150 str. asmuo atsako nuo 14 metų amžiaus (BK 13 str. 2 d.), dėl ko pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atsižvelgti į A. B. socialinę brandą, ir pagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 81 str. 2 d. nuostatų.

Apeliantas nurodo, jog jo absoliuti teisė į gynybą reiškiant jam įtarimą buvo suvaržyta, jo netenkino gynybos kokybė, ir nebuvo sudaryta galimybė pačiam įtariamajam pasirinkti tinkamą gynėją. Argumentas atmestinas. Aukščiau yra išdėstyta, jog A. B. teisė į gynybą pažeista nebuvo. Byloje nėra duomenų kad kaltinamasis proceso nustatyta tvarka. reikalavo pakeisti gynėją. Kad gynėjas netinkamai atliktų savo pareigas nenustatyta.

Skunde nurodoma, jog apeliantui nebuvo leista perskaityti atitinkamos apklausos protokolo, apklausos metu gynėjas nedalyvavo, dėl ko jo parodymai yra absoliučiai niekiniai. Kaip matyti iš byloje esančio įtariamojo apklausos protokolo, A. B. apklausa vyko advokato A. Uščiausko kontoroje, dalyvaujant advokatui A. Uščiauskui. Protokolas yra įtariamojo A. B. pasirašytas, jog įtariamasis sutinka su jam pareikštu įtarimu, protokolą A. B. perskaitė, surašytas teisingai, dėl ko apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatė (t. 1, b. l. 142).

Skunde A. B. nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, vadovaujantis nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios parodymais. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik tais nukentėjusiosios A. J. parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai, neįrodytos aplinkybės šalintinos iš kaltinimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jais galima nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad teismas tirdamas bei vertindamas įrodymus nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Nepagrįstas skundo argumentas, kad nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios parodymais, nuosprendis grįstas prielaidomis, vadovaujantis nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios parodymais Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą.

Skunde nurodoma , jog prieš apklausas A. B. buvo daromas tiek fizinis, tiek psichologinis poveikis, tai yra prieš jį buvo vartojamas smurtas bei grasinimai. Toks apelianto teiginys atmetamas, kadangi byloje nėra duomenų, kad dėl smurto ar poveikio A. B. nustatyta procesine tvarka būtų kreipęsis į prokurorą ar pirmos instancijos teismą. Kitų tai patvirtinančių duomenų byloje nėra.

A. B. skundžia, jog bylą nagrinėjęs teismas ir ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs ikiteisminio tyrimo teisėjas nebuvo nešališki ir nepriklausomi, kadangi prokurorui nesugebėjus deramai suformuluoti kaltinimų, kaltinimo naštą perėmė bylą nagrinėjęs teismas, kuris stengėsi rinkti tik kaltinančius duomenis. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidžiant įstatymo reikalavimus.

Apeliantas nesutinka su nuosprendžiu paskirta kardomąja priemone – suėmimu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog suėmimas A. B. paskirtas siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų sunkumą ir paskirtas laisvės atėmimo bausmes, esant pagrindui manyti, kad kaltinamieji gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą – A. B., siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, ir BPK 122 str. nustatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų nepažeidė.

Apeliantas skundžia patenkintą civilinį ieškinį, kuris yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Šis apelianto teiginys nepagrįstas. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, jei ji padaryta dėl nusikaltimo. Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Byloje esančioje VšĮ Jurbarko rajono psichikos sveikatos centro pažymoje nurodyta, A. J. psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašyta, pas psichiatrą lankėsi 2008-01-07, psichologo konsultuota 2008-04-08, 2008-04-21, 2008-05-21, diagnozuota – vidutinio sunkumo depresinis epizodas (t. VIII, b.l. 58). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir motyvuotai sumažino nukentėjusiosios prašytos neturtinės žalos dydį nuo 500000 Lt iki 80000 Lt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka byloje nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmės turinčias aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jis nemažintinas.

Dėl G. J. gynėjo advokato apeliacinio skundo

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog bylos nagrinėjimo teisme pateiktas kaltinimas yra neįrodytas, kadangi nuteistasis su A. J. buvo pažįstamas ir anksčiau. Dėl tos priežasties G. J. buvo įsitikinęs, kad 2005-11-28 A. B. namuose A. J. lytiškai santykiavo su juo savo noru. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad G. J. vonioje tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios A. J. valią. Šios aplinkybės yra įrodytos nukentėjusiosios parodymais, kaltinamojo A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiems parodymams patikrinti buvo perskaityti ir kaltinamojo T. J. parodymai, duoti tyrėjui, jie atitiko byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nukentėjusios parodymai nenuoseklūs, dėl ko teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik tais nukentėjusiosios A. J. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, neįrodytos aplinkybės šalintinos iš kaltinimo. Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog nors kaltininkų veiksmai buvo skirtingi, tačiau jie veikė bendrininkų grupėje, todėl kiekvienas iš jų atsako už visas bendrininkų padarytas veikas. Kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas už bendrai daromą nusikalstamą veiką yra tas pats – tai objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos požymių visuma jo veikoje; bendrininko veikos kvalifikacijos priklausomybė nuo vykdytojo padarytos veikos pobūdžio bei bendrai daromos nusikalstamos veikos stadijos, kurią pasiekė vykdytojo veika. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 2 d. ar (ir) BK 150 str. 2 d. kaip padaryta bendrininkų grupės. Šioje byloje nustatyta, kad visi nuteistieji buvo vykdytojais, kadangi kiekvienas iš jų tiesiogiai lytiškai santykiavo ir (ar) tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. J. prieš jos valią, grasindami panaudoti smurtą (G. J. ir A. B.), ar kitiems bendrininkams jau palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą (T. J. ir T. Ž.). Dėl aukščiau paminėtų priežasčių, apylinkės teismas teisingai nusprendė, kad visi nusikalstami veiksmai buvo atlikti esant vieningai tyčiai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog nėra duomenų, kad prieš A. J. būtų buvęs panaudotas fizinis smurtas, ar kad ji būtų bejėgiškoje būklėje, pati A. J. pripažino, kad jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų neatliko, jos kūne smurto žymių nenustatyta. Teisėjų kolegija atmeta skunde iškeltą argumentą, jog yra logiškas G. J. paaiškinimas, kad jis, nesant aktyvaus A. J. pasipriešinimo veiksmais ar atsisakymo žodžiu lytiškai santykiauti, laikė jos pasyvų elgesį sutikimu. Iš nuosprendžio matyti, jog G. J. teigia pažinojęs nukentėjusiąją iš anksčiau, todėl santykiai buvę savanoriški, tačiau tokius jo parodymus paneigia nukentėjusios A. J. parodymai apie tai, kad G. J. jai grasino peiliu, taip pat kaltinamojo A. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Minėtų asmenų parodymams patikrinti buvo perskaityti ir kaltinamojo T. J. parodymai, duoti tyrėjui, jie atitiko byloje surinktus įrodymus („G. J. nuėjus su peiliu į kambarį, girdėjau kaip G. J. sakė, kad jis papjaus Aušrą, jei ji nieko nedarys“, t. 1, b. l. 67). Tais at­ve­jais, kai iš­ža­gi­ni­mas ar sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas pa­da­ry­ti ben­dri­nin­kų gru­pės ir nu­ken­tė­ju­sy­sis ne­si­prie­ši­na vi­sų ar at­ski­rų ben­dri­nin­kų veiks­mams, kal­ti­nin­ko ty­čia yra tai, kad jis su­vo­kia, jog ly­tiš­kai san­ty­kiau­ja ar ten­ki­na ly­ti­nę aist­rą su nu­ken­tė­ju­siuo­ju prieš jo va­lią su ki­tais as­me­ni­mis ben­dri­nin­kų gru­pe, ir kad pa­tį ke­lių ben­dri­nin­kų bu­vi­mą nu­ken­tė­ju­sy­sis su­vo­kia kaip psi­chi­nį smur­tą ir tai pa­lau­žia jo va­lią prie­šin­tis ar­ba kad ki­ti ben­dri­nin­kai prieš tai siek­da­mi ly­ti­nių san­ty­kių ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mo pa­lau­žė nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­si­prie­ši­ni­mą ir nors jis ne­si­prie­ši­na kal­ti­nin­kui ir šis ly­tiš­kai san­ty­kiau­ja ar ten­ki­na ly­ti­nę aist­rą ne­nau­do­da­mas nei smur­to, nei gra­si­ni­mų, nei ki­tų pa­na­šių veiks­mų, jis ly­tiš­kai san­ty­kiau­ja ar ten­ki­na ly­ti­nę aist­rą prieš nu­ken­tė­ju­sio­jo va­lią ir to no­ri.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. Ž., T. J., A. B. ir G. J. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos kaip nusikaltimai, numatyti LR BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino kaltais ir nuteisė bei paskyrė teisingas bausmes. Pirmos instancijos teismo nurodyti argumentai abejonių nekelia. Teismas įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja.

Visi apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų T. Ž., T. J., A. B. bei nuteistojo G. J. gynėjo advokato Zenono Jono Januškos apeliacinius skundus atmesti.