Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltisches Haus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltisches Haus“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl sprendimo privatizavimo procese panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsisakyta priimti kaip neteismingą tam teismui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad vienintelio potencialaus pirkėjo dalyvavimas privatizavimo procese nulemia tai, jog tiesioginių derybų su vieninteliu pirkėju atveju privatizavimo procesas netampa viešu konkursu. Tai, kad privatizavimo, viešojo pirkimo ar viešojo konkurso procedūros yra vykdomos su vieninteliu potencialiu pirkėju pretendentu, nepaneigia privatizavimo, viešojo pirkimo ar viešojo konkurso, kaip ypatingos kategorijos teisės institutų apskritai. Vienintelio potencialaus pirkėjo (pretendento) buvimas yra tik išimtis iš bendros taisyklės. Todėl tiek privatizavimas, tiek viešas pirkimas, tiek ir viešas konkursas pirmiausiai vyksta pagal bendrąsias taisykles, taikant atskiras išimtis iš taisyklių, kai dalyvauja tik vienintelis potencialus pirkėjas (pretendentas). Privatizavimo santykių ir šios bylos esmė bei teismingumas neturėtų keistis dėl to, jog privatizavimo procese dalyvauja vienintelis pirkėjas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, privatizuojant valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą, vadovaujamasi tais pačiais principais, kaip ir sudarant viešojo pirkimo sutartis ar skelbiant viešą konkursą, kadangi privatizavimo atveju siekiama sudaryti pirkėjų konkurenciją tam, jog siekiamas sudaryti sandoris būtų sudarytas kuo naudingesnėmis valstybei ar savivaldybei sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2008; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2005). Ieškovas su tuo pačiu ieškiniu, prieš kreipdamasis į Vilniaus apygardos teismą, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-22650-809/2013, atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą apylinkės teismui, išaiškindamas kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą galimybę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje yra sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas. Apygardos teismas atsisakė priimti ieškovo pareikštą ieškinį, kurio reikalavimai kilę iš valstybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu teisinių santykių, kaip neteismingą tam teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), ir nurodė su šiuo ieškiniu kreiptis į apylinkės teismą. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinės bylos rūšinio teismingumo, dėl minėtos apygardos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą, kurio pagrindu pradėto apeliacinio proceso tikslas – patikrinti skundžiamos apygardos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, kilo civilinių bylų rūšinį teismingumą reglamentuojančios CPK 27 straipsnio 3 punkte įtvirtintos normos aiškinimo klausimas. Pagal šią proceso teisės normą, apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių. Apelianto manymu, jo ieškiniu pareikšti reikalavimai, kylantys iš valstybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu teisinių santykių, priklauso šiai civilinių bylų kategorijai. Todėl jų teismingumą apygardos teismui lemia CPK 27 straipsnio 3 punkte įtvirtinta norma.

Kasacinio teismo praktika, kuria remdamasis apeliantas ginčija skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, yra grindžiama CPK 27 straipsnio 3 punkte įtvirtintos normos, nustatančios civilinių bylų dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių rūšinį teismingumą, aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-632/2006, išaiškino, jog CPK 27 straipsnio 3 punkte apibrėžiama civilinių bylų kategorija, susijusi su viešu konkursu, nevartotina visų konkursų prasme, o tik Viešųjų pirkimų įstatyme ir CK 6.947-6.952 straipsniuose reglamentuojamiems viešo konkurso sandoriams, t.y. viešųjų paslaugų teikimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2008, išaiškino, jog prie viešojo konkurso teisinių santykių priskirtini ir CK 6.419 straipsnyje reglamentuojami daiktų pirkimo-pardavimo aukciono būdu teisiniai santykiai, tame tarpe ir kylantys iš valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimo-pardavimo aukciono būdu (CK 6.419 str. 3 d.). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo sandorių teisinio reglamentavimo tikslus, santykių pobūdį ir prigimtį, pripažino privatizavimo teisinių santykių panašumą į viešo konkurso teisinius santykius, kai pasirinktas privatizavimo būdas sąlygoja valstybės ir savivaldybės siekį sudaryti pirkėjų konkurenciją, kad sandoris būtų sudarytas kuo naudingesnėmis joms sąlygomis, kas, remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, sąlygoja, jog kilę ginčai gali būti nagrinėjami analogiškai. Pažymėtina, jog minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo pasisakyta dėl ginčų, kylančių iš valstybės ar savivaldybės turto privatizavimo viešo aukciono būdu teisinių santykių, priskyrimo prie ginčų dėl civilinių viešojo konkurso teisinių santykių. Todėl apelianto atskirojo skundo argumentas, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktos CPK 27 straipsnio 3 punkte įtvirtintos normos aiškinimo taisyklės lemia valstybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu teisinių santykių priskyrimą prie viešo konkurso teisinių santykių, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Tais atvejais, kai privatizavimo tiesioginių derybų būdu objektas yra valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kuriuos (kurias) nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino ir yra tenkinamos LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos, o potencialus savo valią dėl jų privatizavimo išreiškęs pirkėjas yra šių pastatų ar patalpų nuomininkas ar asmuo, turintis nuomininko reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą, su šiuo pirkėju vykdomos tiesioginės derybos yra grindžiamos ne konkurso principu, siekiant sudaryti pirkėjų konkurenciją, bet derantis su vieninteliu pirkėju (nuomininku), atlikusiu nuomojamo pastato ar patalpų pagerinimus. Šių derybų metu atsižvelgiama į nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti bei siekiama išvengti prieštaravimo tarp skirtingų privatizavimo tikslų: 1) gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo; 2) iš privatizavimo gauti didesnes pajamas. Atsižvelgiant į tai, jog valstybės ar savivaldybės turto privatizavimo minėtu tiesioginių derybų būdu principai nėra grindžiami konkuravimu ir savo esme skiriasi nuo valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo aukciono būdu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti minėtų teisinių santykių panašumo į viešo konkurso teisinius santykius ir jų nagrinėjimui taikyti analogiškas bylų rūšinį teismingumą reglamentuojančias proceso teisės normas. Nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip vienintelio potencialaus pirkėjo, teisė sudaryti valstybės turto privatizavimo sandorį tiesioginių derybų būdu kyla iš įstatymo, kuris šią teisę suteikia nuomininkui, nuomotojo leidimu pagerinusiam nuomojamus valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus ar patalpas, jei yra tenkinamos įstatyme numatytos sąlygos.

Todėl Vilniaus apygardos teismas, 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi atsisakydamas priimti ieškovo UAB „Baltisches Haus“ pareikštą ieškinį, kylantį iš privatizavimo tiesioginių derybų būdu teisinių santykių, kaip neteismingą apygardos teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), ir konstatuodamas, jog, laikantis CPK įtvirtintų rūšinio teismingumo taisyklių (CPK 26-27 str.), šis ieškinys yra teismingas apylinkės teismui, tinkamai išsprendė ieškinio priėmimo ir civilinės bylos rūšinio teismingumo klausimą. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju civilinės bylos pagal ieškovo UAB „Baltisches Haus“ atsakovui VĮ Valstybės turto fondui pareikštus reikalavimus, kylančius iš valstybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu teisinių santykių, rūšinį teismingumą lemia CPK 26 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią ši byla yra teisminga apylinkės teismui. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-22650-809/2013, ieškovo dėl to paties dalyko ir tuo pagrindu pareikštą ieškinį buvo atsisakyta priimti kaip neteismingą apylinkės teismui, yra atmestinas kaip neturintis teisinės reikšmės civilinės bylos teismingumo klausimo išsprendimui, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas negali būti saistomas žemesnės instancijos teismo nutarties, kuri buvo priimta pažeidžiant proceso teisės normas dėl netinkamo jų aiškinimo ir nebuvo skundžiama apeliacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.