Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas), Irenos Stasiūnienės ir Birutės Simonaitienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) R. S. ir V. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro patikslintą ieškinį atsakovams A. D., R. S., V. I., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui S. D., dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos bei vindikacijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras siekiantis apginti viešąjį interesą patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) civilinę bylą dalyje dėl teisinės registracijos panaikinimo nutraukti, ieškovui atsisakius šio reikalavimo; 2) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 15 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų išduotą A. D.; 3) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2000 m. gegužės 23 d. sutartį, patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., kuria A. D. perleido R. S. teisę į 9,62 ha išlikusio buvusio žemės savininko P. M. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; 4) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 23 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų išduotą R. S.; 5) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 12 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 6) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietoje R. S., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko P. M. nekilnojamojo turto dalį – 9,62 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 11,37 ha žemės sklypą; 7) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymą „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir kadastro rodiklių nustatymo Radviliškio rajone“ 1 priedo eilutę Nr. 34; 8) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2005 m. kovo 16 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį patvirtintą Radviliškio rajono notarų biuro notarės D. V., kuria R. S. pardavė V. I. 11,37 ha žemės sklypą; 9) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančiu 2005 m. kovo 16 d. priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo R. S. pardavė V. I. 11,37 ha žemės sklypą; 10) taikyti vindikaciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės V. I. 11,37 ha žemės sklypą; 11) taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo R. S. atsakovei V. I. 4 940 Eur bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad viešo intereso gynimas buvo pradėtas 2007 m. lapkričio 7 d.; ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nors ir terminas būtų praleistas, jis turi būti atnaujinamas, kadangi ieškinys inicijuotas iš baudžiamosios bylos. Taip pat prašė teismo konstatuoti nusikalstamos veikos faktą, nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teigė, jog atsakovas R. S. neturi teisės naudotis didesnėmis teisėmis negu pats teisės perleidėjas atsakovas A. D., kuris neinicijavo nuosavybės teisių atkūrimo proceso į buvusio žemės savininko P. M. valdytą 9,62 ha žemės plotą, todėl sandorio, neatitinkančio įstatymo reikalavimų, pagrindu priimti administraciniai aktai yra niekiniai ir negaliojantys ab initio, priimti suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu bei prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Žemės sklypas, į kurį neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniu sandoriu buvo perleistas kitiems asmenims, t. y. R. S. ginčo sklypą pardavė V. I. Šį sandorį taip pat prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, pirkimo-pardavimo sandorio šalims taikyti restituciją natūra, atsakovą R. S. įpareigoti grąžinti atsakovei V. I. 4 940 Eur ir taikyti vindikaciją - grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės V. I. 11,37 ha žemės sklypą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų (atsakovų) R. S. ir V. I. apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinti administraciniai aktai, pripažintos negaliojančiomis notarinės pirkimo-pardavimo sutartys, priėmimo-perdavimo aktas, taikyta vienašalė restitucija bei vindikacija, teisėtumo.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, dalyje dėl restitucijos ir vindikacijos taikymo, prašydami bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priimti naują sprendimą, apeliantai savo poziciją grindžia tuo, kad teismas nenustatė, jog atsakovai R. S. ir V. I. buvo nesąžiningi, be to, atsakovė V. I. ginčo objekte vykdo žemės ūkio veiklą ir sklypo grąžinimo valstybės nuosavybėn atveju, būtų žlugdomas atsakovės ūkis bei civilinių santykių stabilumas. Ieškovė, priešingai, atsiliepimu į apeliacinį skundą teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantai R. S. ir V. I. prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Kadangi apeliantai jokių tokio savo prašymo motyvų nepateikia, be to, kaip matyti iš bylos duomenų, byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama nuo 2007 metų, kas reiškia, jog yra nagrinėjama pakankamai ilgą laiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, siekiant užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nėra būtinas.

Dėl bylos esmės

Visgi apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-171/2010). Be to, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme.

Nuoseklioje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr., pvz. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Be to, EŽTT yra pabrėžęs, kad šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr., pvz. EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Digrytė-Klibavičienė prieš Lietuvą). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo nurodant, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą). Imperatyvių teisės normų pažeidimas valstybės institucijoms atkuriant nuosavybės teises pats savaime neleidžia pripažinti, kad asmuo turėjo pakankamai pagrindo abejoti minėtų sprendimų teisėtumu, ypač turint omenyje nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų sudėtingumą ir techninį pobūdį, atitinkamai asmuo turi teisę tikėti, kad šie sprendimai nebus pripažinti negaliojančiais jo nenaudai (žr., pvz., EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime Misiukonis ir kt. prieš Lietuvą).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, tarp jų teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, šios konstitucinės vertybės negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, išskyrus įstatyme aiškiai įvardintus atvejus, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Šioje byloje jokių įrodymų, kad R. S. iš A. D. ginčijama sutartimi įgydamas teisę atkurti nuosavybės teises, buvo nesąžiningas, teismui nepateikta. Taip pat byloje nėra duomenų, jog V. I., praėjus 5 metams po to, kai R. S. įgijo nuosavybės teisę į P. M. žemę, atlygintiniu sandoriu už 4940 Eur (17055 Lt), aukštesnę nei vidutinė rinkos vertė (2005-03-09 dienai nustatyta vidutinė rinkos vertė 14552 Lt) (1 t., 20 b. l.) įgijusi minėtą sklypą buvo nesąžininga ir pirmosios instancijos teismas šių asmenų nesąžiningumo nenustatė. Nagrinėjamu atveju nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Atsakovo A. D. atžvilgiu įsiteisėjusia Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-02 nutartimi baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 182 straipsnio 2 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (1 t., 134-139 b. l.). Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu (b. b. Nr. 1-17-409/2014), baudžiamoji byla S. D. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį taip pat nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (3 t., b. l. 20-105, 106-181). Taipogi, byloje nepateikta duomenų, kad žemė, kurioje yra ginčo sklypas, būtų priskirta išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), ar kad ginčo žemės sklypui būtų konkretus visuomenės poreikis, kurį valstybė galėtų tenkinti, jei sklypas būtų jos nuosavybė.

Pažymėtina, kad V. I. atlygintinai, t. y. teisėtai įsigydama žemės sklypą, neturėjo jokio pagrindo abejoti valdžios institucijos veiksmų teisėtumu, tačiau dėl kito asmens (kitų asmenų) padarytų neteisėtų veiksmų ji buvo įtraukta į daugiau nei 12 metų besitęsiančius teisminius procesus, kurių pasėkoje jai iškilo grėsmė prarasti ne vienerius metus valdytą turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad joks asmuo įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri sąlygojo šioje byloje kilusį ginčą, padarymo, t. y. iš jokio kalto asmens (kaltų asmenų) negali būti pareikalauta prisiimti atsakomybę už atliktus neteisėtus veiksmus. Tačiau bandymas perkelti atsakomybę asmeniui, kuris byloje nepripažintas nesąžiningu ir kuriam ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti jokie įtarimai ir kaltinimai, ieškovui net nesvarstant galimybės teisingai atlyginti į 12 metų atsakovės V. I. valdomą žemės sklypą investuotas sklypo pagerinimo lėšas, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovė už 4940 Eur sumą lygiaverčio žemės sklypo per 12 metų pakitus nekilnojamo turto kainoms nebegalėtų įsigyti, visiškai neatitiktų teisingumo principo, būtų neproporcingas bei galimai iššaukiantis naujus teisminius procesus. Akcentuotina, kad valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas, o tokių klaidų atitaisymas neturi padaryti naujos žalos (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju ieškovo prašomas viešojo intereso gynimas, nesant išskirtinio viešojo intereso ginčo turtui ir tuo pagrindu ieškovo naudai visiškai tenkintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, bei pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinių asmens teisių apsaugos reikalavimo, nėra socialiai teisingas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.