- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- eI-4203-281/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02745-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Mefodija Povilaitienė, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- R. U.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba
- Advokatai
- Darius Kripas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. U. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. U. teismui pateikė skundą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2018-04-09 sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-911, 2018-07-13 sprendimą Nr. (10.12)VPE-SP5-1827 bei VSDFV 2018-07-18 sprendimą Nr. (6.5) I-4361, kuriais R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių, adresas Laisvės pr. 28, 04540 Vilnius, pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Paaiškino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaitė pareiškėjos darbo laikotarpių, kai pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, t. y darbo laikotarpių nuo 1985-11-27 iki 1987-04-02, nuo 1989-01-09 iki 1990-05-14, nuo 1990-11-28 iki 1993-10-03. Taip pat atsakovas į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaitė pareiškėjos darbo laikotarpio nuo 1988-06-06 iki 1989-01-08, kai pareiškėja buvo pervesta dirbti inžiniere. Po pareiškėjos kreipimosi, atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2018-07-13 sprendimu pakeitė savo 2018-04-09 sprendimą, dar labiau sumažindamas pareiškėjos darbo ypatingomis sąlygomis laikotarpius. VSDFV skundžiamame sprendime dėl įskaitytų ir neįskaitytų į pareiškėjos stažą kompensacijai gauti laikotarpių pasisakė lygiai taip pat kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius 2018-07-13 sprendime.
Teigia, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja laikotarpiu nuo priėmimo į darbą 1982-08-02 iki atleidimo iš darbo 1995-04-24 dirbo meistre Šilalės melioracijos statybos valdyboje. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos darbas meistrės pareigose pagal sąlygas atitinka darbus ypatingomis sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiame buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956-08-22 nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2. Vien duomenų nebuvimas apie laikotarpiu nuo 1993-10-04 iki 1994-04-30 priskaičiuotą darbo užmokestį nesudaro pagrindo atsakovui neįtraukti šio laikotarpio į pareiškėjos darbo stažą dirbtą ypatingomis darbo sąlygomis, nes pareiškėja meistro pareigose dirbo iki atleidimo 1995-04-24 ir nėra jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 1993-10-04 iki 1994-04-30 ji buvo perkelta į kitas pareigas, kurios pagal Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašą Nr. 2 nepriskirtinos darbui ypatingomis sąlygomis. Atsakovo pozicija, kad į darbo laiką ypatingomis sąlygomis neįskaityti pareiškėjos buvimo vaiko priežiūros atostogose laikotarpiai, laikytina diskriminacine. Atkreipė dėmesį, kad nei Pensijų įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra konkrečiai apibrėžti darbo santykių laikotarpiai, kurie turi būti neįskaitomi į darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Atsakovai neįskaitydami į darbo laiką kompensacijai už darbą ypatingomis sąlygomis gauti laikotarpio, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose ir priimdami ginčijamus sprendimus pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą, reiškiantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėja 2018-02-26 pateikė Vilniaus skyriui prašymą skirti kompensaciją. Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos byloje esančius dokumentus, 2018-04-09 sprendimu atsisakė skirti kompensaciją, nes pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje, t. y. nėra išdirbusi ypatingomis sąlygomis 10 metų arba 5 metų 1988-1994 metų laikotarpiu. Į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai skirti neįskaityti laikotarpiai, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos bei laikotarpis nuo 1988-06-06 iki 1989-01-08, kai pareiškėja dirbo techninio skyriaus inžiniere. Pareiškėjai apskundus šį sprendimą, atsakovas patikslino darbo laiko apskaičiavimą ir 2018-07-13 priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė 2018-04-09 sprendimą ta apimtimi, kurioje nurodyti į darbo laiką kompensacijai skirti įskaityti ir neįskaityti laikotarpiai bei darbo ypatingomis sąlygomis trukmė.
Pažymėjo, kad pareiškėja ypatingomis sąlygomis dirbo 5 metus 5 mėnesius 26 dienas, iš jų 1 metus 5 mėnesius 2 dienas dirbo 1988-1994 metais, į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai skirti įskaityti laikotarpiai nuo 1982-08-01 iki 1985-11-26, nuo 1987-04-03 iki 1988-06-05, nuo 1990-08-01 iki 1990-11-27, nuo 1994-05-01 iki 1994-12-31, kai ji dirbo meistre statybos organizacijoje – Šilalės melioracijos valdyboje, t. y. dirbo darbą, numatytą Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje. Remiantis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostatomis, į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai skirti neįskaityti laikotarpiai, kai pareiškėja ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis faktiškai nedirbo: nuo 1985-11-27 iki 1987-04-02, nuo 1989-01-09 iki 1990-07-31, nuo 1990-11-28 iki 1993-10-03 (šiais laikotarpiais pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose); nuo 1993-10-04 iki 1994-04-30 (pareiškėjai nebuvo priskaičiuotas atlyginimas, t. y. 1993 ir 1994 metų asmens sąskaitų kortelėse nėra duomenų nei apie priskaičiuotą atlyginimą, nei apie dirbtas dienas) bei laikotarpis nuo 1988-06-06 iki 1989-01-08 (pareiškėja dirbo techninio skyriaus inžiniere).
Atkreipė dėmesį, kad pagal teisės aktų nuostatas, į darbo ypatingomis sąlygomis laiką įskaitytinas tik faktiškai dirbtas laikas, t. y. laikas, kai asmenį tiesiogiai veikė kenksmingi faktoriai, kai jis patyrė riziką sveikatai. Vaiko priežiūros atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti prieštarautų ne tik minėtam kompensacijos skyrimo tikslui, bet ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams, nes vyrai, kuriems tuometiniai įstatymai net numatė teisės būti vaiko priežiūros atostogose, ir moterys, kurios nebuvo vaiko priežiūros atostogose, realiai 10 metų dirbę veikiant kenksmingiems faktoriams, gautų vienodo dydžio kompensacijas kaip ir moterys, kurios realiai kenksmingomis sąlygomis dirbo tik kelis metus, bet įskaičius vaiko priežiūros atostogas susidarytų 10 metų stažas. Net ir dalinė kompensacija skiriama tik asmenims, išdirbus ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko kompensacijai gauti. Tai patvirtina, kad kompensacija skiriama už ilgalaikį darbą, t. y. kenksmingi faktoriai asmenį turėjo veikti realiai ir pakankamai ilgą laiką.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, kasmetinės atostogos ir atostogos vaikui prižiūrėti – tai dvi skirtingos atostogų rūšys. Kasmetinės atostogos suteikiamos darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumą, jomis privalomai naudojasi visi dirbantieji – tiek vyrai, tiek moterys. Kasmetinės atostogos įskaitomos į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, t. y. jos prilyginamos faktiškai dirbtam laikui. Tuo tarpu vaiko priežiūros atostogos yra tikslinės, jos suteikiamos jei asmuo to pageidauja ir į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, neįskaitomos, t. y. neprilyginamos faktiškai dirbtam laikui, už kurį darbuotojui reiktų suteikti laiką pailsėti ir atgauti darbingumą. Kasmetinių atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo bei teisingumo ir protingumo principų, tuo tarpu vaiko priežiūros atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai būtų socialiai neteisingas.
Teismo posėdyje atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad tiek VSDFV valdybos Vilniaus skyriaus 2018-04-09 sprendimu Nr. (10.12) VPE_ SP5-911, tiek šį sprendimą pakeitusiu 2018-07-13 sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1827 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją R. U., kaip neišdirbusiai ypatingomis sąlygomis 10 metų arba 5 metų 1988-1994 metų laikotarpiu, todėl pareiškėjos reikalavimai panaikinti minėtus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus bei VSDFV 2018-07-18 sprendimą Nr. (6.5) I-4361, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos 2018-05-07 skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo R. U., atmestini kaip nepagrįsti. Nurodė, kad iki 2017-12-31 kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis iki šios datos galiojusios redakcijos Socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsniu ir iki 2017-12-31 galiojusiu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 1995-02-20 nutarimu Nr. 267 bei iki 2017-12-31 galiojusiais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156. Nuo 2018-01-01 kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos ir mokamos vadovaujantis nuo šios datos įsigaliojusios Pensijų įstatymo redakcijos 62 straipsniu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017-12-27 įsakymu Nr. A1-670. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje yra nustatyta, kad darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 buvo aiškinamos iki 2017-12-31 galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 67 straipsnio ir iki 2017-12-31 galiojusio Aprašo 9 punkto nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018-04-09 sprendimo, 2018-07-13 sprendimo bei VSDFV 2018-07-18 sprendimo, kuriais pareiškėjai atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas; teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-01-01).
Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims, iki 1994-12-31 dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2, vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus. Asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyto laiko, t. y. moterims – ne mažiau kaip 5 metus, kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų (moterims – 7,5 metų), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988–1994 metais.
Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2018-04-09 sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-911 nusprendė neskirti pareiškėjai kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes ji neatitinka sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje, t. y. pareiškėja nėra išdirbusi ypatingomis darbo sąlygomis 10 metų iki 1994-12-31 arba 5 metų laikotarpiu nuo 1988-01-01 iki 1994-12-31.
VSDFV Vilniaus skyrius 2018-07-13 sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1827 pakeitė VSDFV Vilniaus skyriaus 2018-04-09 sprendimą, į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaitant laikotarpių: 1) nuo 1985-11-27 iki 1987-04-02, nuo 1989-01-09 iki 1990-07-31, nuo 1990-11-28 iki 1993-10-03, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir mokėta vaiko priežiūros pašalpa; 2) nuo 1993-10-04 iki 1994-04-03, nes šių metų asmens sąskaitose nėra duomenų apie minėtu laikotarpiu dirbtas dienas ir priskaičiuotą darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, šiuo 2018-07-13 nustatyta, kad pareiškėja ypatingomis sąlygomis dirbo 5 metus 5 mėnesius ir 26 dienas, laikotarpiu nuo 1988-01-01 iki 1994-12-31 – 1 metus 5 mėnesius ir 2 dienas.
Pareiškėja 2018-05-07 pareiškimu kreipėsi į VSDFV dėl Vilniaus skyriaus 2018-04-09 ir 2018-07-13 sprendimų, nurodydama, kad jos darbo stažas ypatingomis sąlygomis sudaro 11 metų ir 10 mėnesių, ir prašydama pripažinti, kad pareiškėja dirbo 10 metų ypatingomis sąlygomis meistro pareigose.
VSDFV 2018-07-18 sprendimu Nr. (6.5) I-4361 konstatavo, kad Vilniaus skyrius 2018-04-09 sprendimu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją, o 2018-07-13 sprendimu teisingai pakeitė 2018-04-09 pirminį sprendimą ta apimtimi, kurioje nurodyti į darbo laiką kompensacijai gauti įskaityti ir neįskaityti laikotarpiai bei darbo ypatingomis sąlygomis trukmė.
Remiantis UAB „Kvėdarsta“ pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai nuo 1985-11-27 iki 1987-04-02, nuo 1989-01-09 iki 1990-07-31, nuo 1990-11-28 iki 1993-10-03 buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nuo 1988-06-06 pareiškėja laikinai ėjo techninio skyriaus inžinierės pareigas. Apibendrinus byloje esančią rašytinę medžiagą matyti, kad į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaityti laikotarpiai, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, taip pat laikotarpis nuo 1993-10-04 iki 1994-04-03, nesant duomenų apie dirbtas dienas ir priskaičiuotą darbo užmokestį, taip pat laikotarpis kai pareiškėja laikinai ėjo techninio skyriaus inžinierės pareigas.
Teismas, vertindamas laikotarpį, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, laiko, kad toks laikotarpis į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas neįskaitytas pagrįstai. Pažymėtina, kad įstatymas tiesiogiai įtvirtina taisyklę, kad į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įskaitomis tik faktiškai dirbtas laikas, kurio metu darbuotojas galėjo patirti ypatingas darbo sąlygas. Pagal pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį, darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Darbo laiko kompensacijoms už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiavimo, šių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Teismas pažymi, kad iš Pensijų įstatymo Nr. I-549 Pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, jog įstatymo projektu buvo siūloma „aiškiai apibrėžti, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos tik už faktiškai ypatingomis sąlygomis dirbtą darbą. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai, nesant aiškaus teisinio reguliavimo, žmonės reikalauja į kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas laiką įskaityti, pavyzdžiui, buvimą vaiko priežiūros atostogose“. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A4-110/2003, 2003-03-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003, 2007-05-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Taigi matyti, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostata įstatymų leidėjas siekė būtent išvengti tokios situacijos, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpis būtų įskaitomas į faktiškai dirbtą laiką.
Teismas nesutinka su pareiškėjos nurodomu argumentu, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-09-24 sprendime administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 pateiktu išaiškinimu. Akcentuotina, kad nurodomoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausias administracinis teismas taikė Pensijų įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2005-07-01, kuri tiesiogiai nenurodė, jog į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įskaitomis tik faktiškai dirbtas laikas. Kadangi pareiškėjos kreipimosi į VSDFV metu galiojo jau nauja Pensijų įstatymo redakcija, būtent joje nustatytas reglamentavimas šioje byloje ir turi būti taikomas. Todėl pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla nėra precedentas šioje byloje, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Pasisakant dėl laikotarpio nuo 1993-10-04 iki 1994-04-03, nesant duomenų apie dirbtas dienas ir priskaičiuotą darbo užmokestį, pareiškėjos teigimu, ji meistrės pareigose dirbo iki pat atleidimo 1995-04-24 ir nėra jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 1993-10-04 iki 1994-04-03 ji būtų perkelta į kitas pareigas, kurios pagal Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašą Nr. 2 nepriskirtos darbui ypatingomis sąlygomis. Kaip minėta, pagal asmens sąskaitos kortelių kopijas, pareiškėjai 1993-10-04 iki 1994-04-03 darbo užmokestis nebuvo mokamas, taip pat nėra duomenų apie šį laikotarpį dirbtas dienas. Pareiškėjos darbo knygelėje darbo užmokestis iki 1993-04-01 taip pat nenurodytas. Taigi laikytina, kad šį laikotarpį pareiškėja faktiškai nedirbo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, jog pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad laikotarpį nuo 1993-10-04 iki 1994-04-03 darbo užmokestis jai nebuvo mokamas, tačiau nenurodė priežasčių kodėl tokia situacija susidarė, taip pat nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų dėl laikotarpio 1993-10-04 iki 1994-04-03. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai neįskaitė laikotarpio 1993-10-04 iki 1994-04-03 į darbo stažą kompensacijai dėl darbo ypatingomis sąlygomis gauti, nesant duomenų, kad pareiškėja šiuo laikotarpiu faktiškai atliko darbą ypatingomis sąlygomis.
Teismas pažymi, kad pati pareiškėja skunde nurodė, kad ji neginčija, jog jos darbo stažas inžinierės pareigose 7 mėn. ir 2 d. laikotarpiu nuo 1988-06-06 iki 1989-01-08 nelaikytinas darbu ypatingomis sąlygomis, nes tokia pareigybė nėra įtraukta į Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašą Nr. 2. Taigi pareiškėjai sutinkant su VSDFV ir VSDFV Vilniaus sprendimais šioje dalyje dėl laikotarpio nuo 1988-06-06 iki 1989-01-08, kai pareiškėja laikinai paskirta eiti techninio skyriaus inžinierės pareigas, teismas dėl šių aplinkybių toliau nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijami VDSFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai į pareiškėjos darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaitė laikotarpių, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, nes, kaip nustatyta pagal taikytinas teisės aktų nuostatas bei įstatymų leidėjo valią, toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku patiriant ypatingas ar kenksmingas darbo sąlygas. Teismas neturi pagrindo naikinti pareiškėjos ginčijamų sprendimų jos nurodomais ar kitais motyvais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos R. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.