Kauno apygardos teismo nutartis

2015-02-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-582/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-25
Bylos Nr.
1A-141-582/2015
Teisminio proceso Nr.
1-03-1-00233-2012-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
T. T., L. D., R. M.
Advokatai
Angelė Fominienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-582/2015Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00233-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Brundzai, nuteistojo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

T. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 4 metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012-07-26 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir nustatyta galutinė 6 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

I. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš T. T., L. D. ir R. M. solidariai priteista 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš T. T., L. D. ir R. M. išieškota 816,36 Lt (236,43 Eur) išlaidų už nukentėjusiajam teiktą valstybės garantuojamą teisiną pagalbą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti L. D. ir R. M., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis kartu su L. D. ir R. M., veikdami bendrininkų grupe, 2012-11-19, po 23.00 val., Vilkaviškio rajone, Kybartuose, J. Biliūno g. 14, esančių Kybartų pataisos namų, kur atliko bausmę, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), L. D. ir T. T. pavartodami fizinį smurtą – L. D. du kartus įspyrus koja į nugarą pečių srityje, T. T. du kartus sudavus ranka per veidą ir tuo abiem sukėlus fizinį skausmą, bei grasindami pasipriešinimo atveju tuojau pat panaudoti daugiau pavojingo sveikatai ir gyvybei fizinio smurto, o R. M. pasinaudodamas bejėgiška dėl L. D. ir T. T. fizinio smurto ir grasinimų tokiu smurtu tapusia nukentėjusio būkle, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju nuteistuoju I. G. prieš šio valią: T. T. – vieną kartą oraliniu būdu, L. D. ir R. M. – po vieną kartą oraliniu ir po vieną kartą analiniu būdu.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, taip pat panaikinti iš jo priteistą 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, įpareigojant patį nukentėjusįjį apeliantui atlyginti 10 000 Lt už patirtą psichologinę žalą. Skunde nurodoma, kad apeliantas buvo apkaltintas seksualiniu prievartavimu, nors tokio nusikaltimo nepadarė. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 78 straipsnio nuostatas, kadangi pirmojo teisiamojo posėdžio metu, kai buvo nagrinėjama byla iš esmės, nebuvo užtikrintas svarbaus liudytojo I. A. (I. A.) dalyvavimas, taip pat išsamių parodymų nedavė Kybartų pataisos namų darbuotojai G. G., A. M. ir Ž. Č. (Ž. Č.), jie tik spėliojo, kaip viskas galėjo būti. Teismas iškraipė ir eksperto išvadas, kuriose nurodyta, kad iki galo ištirti ant nukentėjusiojo I. G. ekspertizei pateiktų rūbų esančių dėmių nepavyko. Todėl šiomis išvadomis remtasi ir jos sulygintos su nuteistojo paimtu DNR mėginiu nepagrįstai. Tai, kad nukentėjusysis buvo neva sumuštas, taip pat niekuo nepagrįsta išvada, kadangi teismo medicinos ekspertas atmetė bet kokią sumušimo versiją, tuo leisdamas aiškiai suprasti, kad nukentėjusysis apkalba T. T. ir dėl seksualinio prievartavimo. Specialisto išvadoje nekonstatuoti jokie nukentėjusiojo sužalojimai, nekonstatuotas ir lytinių santykių faktas, todėl darytina išvada, kad jokios nusikalstamos veikos iš viso nebuvo padaryta. Nuteistojo įsitikinimu, byloje būtina apklausti ir ikiteisminį tyrimą atlikusią pareigūnę Ž. G., kuri darė nuteistajam psichologinį spaudimą, grasino drausminėmis nuobaudomis, netgi buvo uždariusi į baudos izoliatorių, tačiau pamačiusi, kad tuo niekuo nepasieks, suklastojo visą bylą. Byloje taip pat yra nukentėjusiojo rašytas raštelis kitam nuteistajam L. D., iš kurio aiškiai matyti, kad nukentėjusysis, apšmeiždamas dėl padaryto nusikaltimo nuteistuosius, tik siekia sau materialinės naudos. Todėl, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apeliantas prašo iš naujo ištirti šią baudžiamąją bylą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, nurodydamas, jog byloje neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti itin išsamūs įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina bei kurias aplinkybes dėl nuteistųjų iškeltos versijos paneigia. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad būtent nukentėjusiojo parodymai ir juos papildantys kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti netiesioginių liudytojų A. M., Ž. Č. parodymai, taip pat nuteistųjų L. D. ir R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis, atitinkanti byloje nustatytas faktines aplinkybes, rašytinė bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, teismo medicinos specialistų išvados ir eksperto paaiškinimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei kiti duomenys, atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl T. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Skundžiamu nuosprendžiu T. T. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku, nurodytoje vietoje ir aplinkybėmis, veikdamas bendrininkų grupėje su L. D. ir R. M., pavartodamas fizinį smurtą – du kartus sudavęs ranka per veidą, grasindamas pasipriešinimo atveju tuojau pat panaudoti daugiau pavojingo sveikatai ir gyvybei fizinio smurto, pasinaudojęs dėl fizinio smurto ir grasinimų tapusia bejėgiška nukentėjusio I. G. būkle, vieną kartą oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su juo prieš šio valią (BK 150 straipsnio 2 dalis).

Nuteistasis kaltę dėl seksualinio prievartavimo viso proceso metu neigia, tvirtindamas, kad yra kaltinamas nepagrįstai. Kritikuodamas apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą ir ginčydamas teismo išvadas dėl jo kaltės apeliaciniame skunde T. T. nurodo, kad I. G. apkalba jį dėl nusikaltimo padarymo, tokiu būdu bandydamas sumenkinti nukentėjusiojo parodymų vaidmenį visų įrodymų kontekste. Tačiau apeliantas teismui nepateikė jokių naujų šiuos argumentus pagrindžiančių aplinkybių, kurios nebūtų aptartos skundžiamame nuosprendyje. Apylinkės teismas itin išsamiai išnagrinėjo T. T. ir kitų nuteistųjų pirmosios instancijos teisme keltus galimo I. G. apkalbėjimo motyvus ir su pateiktu vertinimu kolegija visiškai sutinka. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais dar ir dėl to, kad jie buvo išsamūs, nuoseklūs, logiški ir atitinkantys kitais proceso veiksmais nustatytus duomenis (įvykio vietos, teismo medicinos specialistų išvadas, biologinių pėdsakų ant daiktinių įrodymų pobūdį ir lokalizaciją ir kt.). T. T. savo nekaltumą grindžia ir tuo, kad nukentėjusiajam kaltinime nurodyti sužalojimai ir seksualinio prievartavimo požymiai teismo medicinos specialisto išvadose nekonstatuoti, todėl, nuteistojo manymu, šiomis išvadomis teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nepagrįstai. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio įrodymų vertinimo motyvų, teismo medicinos specialistų išvadose nurodyti duomenys nebuvo laikomi savarankišku įrodymu, pagrindžiančiu nuteistųjų, tarp jų ir T. T. kaltę dėl seksualinio prievartavimo, tačiau šiomis išvadomis ir teisme apklausto eksperto nurodytomis aplinkybėmis teismas rėmėsi tiek, kiek jas patvirtino kiti įrodymai. Minėti specialisto tyrimo duomenys ir specialisto paaiškinimai buvo svarbūs nustatant biologinės kilmės medžiagų lokalizaciją ant nukentėjusiojo drabužių, apie tokių biologinių pėdsakų atsiradimo ant daiktinių įrodymų galimybes ir to tikimybę, kūno sužalojimų ir seksualinio prievartavimo požymių atsiradimo ant nukentėjusiojo kūno galimybes ir išnykimo tikimybę. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismo medicinos specialisto išvados duomenys ir teismo medicinos eksperto paaiškinimai teisme (kad seksualinio prievartavimo požymių ir sužalojimo patikros metu galėjo nelikti), nepaneigia skundžiamame nuosprendyje konstatuoto nukentėjusiojo seksualinio prievartavimo fakto.

Kaip nepagrįsti atmetami ir skundo argumentai dėl neišsamiai atlikto įrodymų tyrimo, tai yra kad išsamių parodymų nedavė Kybartų pataisos namų darbuotojai G. G., A. M. ir Ž. Č., kurie tik spėliojo, kaip viskas galėjo būti. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, minėti asmenys buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, jų nurodytų aplinkybių patikimumas patikrintas ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kur jie patvirtino savo anksčiau duotus parodymus. Apeliantas teisingai pažymi, kad šie liudytojai įvykio nematė, tačiau jie ne spėliojo, kaip viskas buvo, o paaiškino, ką jiems apie įvykį nurodė nukentėjusysis, ir teismas šiuos liudytojus pagrįstai laikė netiesioginiais, jų parodymus vertindamas kaip išvestinius įrodymus surinktų įrodymų visete. Nuteistasis nepagrįstai skunde teigia ir tai, kad teismas neužtikrino byloje svarbaus liudytojo I. A. dalyvavimo. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad teismas ėmėsi priemonių iškviesti šį liudytoją į teismą – jam buvo siųsti teismo šaukimai, kurie buvo įteikti, tačiau į teismo posėdžius jis nevyko ir neatvykimo priežasčių nenurodė, buvo priimtos dvi nutartys šį liudytoją atvesdinti, tačiau jo surasti ir užtikrinti jo dalyvavimo teismo posėdyje policijos pareigūnams nepavyko. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, nutarė šio liudytojo parodymus perskaityti ir tuo BPK 276 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo. Be to, apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojas I. A. buvo du kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis patvirtino, kad įvykio metu buvo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2 kartu su T. T., L. D., R. M. ir I. G., tačiau kategoriškai nurodė, jog jokių aplinkybių, susijusių su nagrinėjamu įvykiu, nurodyti negali, nes kietai miegojo ir nieko negirdėjo. Liudytojas taip pat nurodė, kad jo niekas nevertė duoti parodymų, kurie būtų naudingi kokiems nors asmenims, jis nurodė teisingas aplinkybes (t. 1, b. l. 75, 76). Atsižvelgiant į liudytojo parodymus ir byloje nesant jokių kitų aplinkybių, rodančių, kad liudytojas galėtų nurodyti tiesos nustatymui kokias nors svarbias aplinkybes, su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini. Skundo teiginius, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja darė T. T. psichologinį spaudimą ir suklastojo bylą, teismas taip pat laiko niekuo nepagrįstais apelianto samprotavimais ir prielaidomis. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad T. T. apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekama laikantis įstatymų reikalavimų, dalyvaujant gynėjui, kuriam T. T. apie jo teisių pažeidimus ar spaudimo darymą nieko nenurodė, be to, kaip matyti iš apklausos protokolo, pats nuteistasis duoti parodymus atsisakė (t. 1, b. l. 146).

Apygardos teismas sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis dėl nuteistojo T. T. kaltės, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų rinkimą, jų fiksavimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai bei aiškiai išdėstė visus savo argumentus, susijusius su aptariamų T. T. veikų įrodytumu, veikos kvalifikavimu, bausmės skyrimu, civilinio ieškinio išsprendimu ir kitais nuosprendžiu išspręstais klausimais. Skunde nuteistasis užsimena, kad nesutinka su iš jo ir kitų dviejų nuteistųjų solidariai priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau šio teiginio jokiais argumentais nepagrindžia. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais kriterijais, kuriais remiantis nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteistas 10 000 Lt solidariai atlygintinos neturtinės žalos dydis. Teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, bei neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams ir teismų praktikai panašiose bylose, todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam T. T., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 23,16 Eur (t. 3, b. l. 42). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš T. T. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo T. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Dmitrijus KorsakovasTeisėjai Evaldas GražysJurgis Kiškis