Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-01-24 · Civilinė byla Nr. e2S-253-467/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-24
Bylos Nr.
e2S-253-467/2017
Teisminio proceso Nr.
2-44-3-00840-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alma Urbanavičienė
Ieškovas
Danske Bank A
Atsakovas
Ž. T.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-253-467/2017Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00840-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.9.14; 3.3.2.4. (s)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutarties nutraukti civilinę bylą pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui Ž. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 2016-08-04 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Ž. T., prašydamas priteisti ieškovo naudai iš atsakovo Ž. T. 13 781,72 EUR skolą, 11 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovas Širvintų rajono apylinkės teismui pateikė prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo. Prašyme nurodė, kad, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iš teismo nutartį vykdančios antstolės V. L. gavo informaciją, jog Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismas 2016 m. liepos 27 d. priėmė sprendimą skelbti atsakovo Ž. T. fizinio asmens nemokumo procesą. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašė sustabdyti civilinę bylą ir ją perduoti Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismui.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui Ž. T. dėl skolos priteisimo, kadangi ji nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. Iš ieškovo teismui pateikto prašymo ir kartu su juo pridėtų dokumentų teismas nustatė, kad Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismas 2016 m. liepos 27 d. sprendimu paskelbė Ž. T. fizinio asmens nemokumo procesą. Teismas nurodė, kad 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas dėl bankroto bylų) preambulės 22 punkte numatyta, kad teismo sprendimai dėl šiuo Reglamentu reglamentuojamų bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję bankroto bylomis, yra pripažįstami kitose valstybėse narėse nedelsiant, nesuteikiant joms teisės tikrinti teismo sprendimo. Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismo 2016 m. liepos 27 d. priimtas sprendimas yra pripažįstamas Lietuvos Respublikoje be atskiros pripažinimo procedūros ir sukelia tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje (Reglamento dėl bankroto bylų 17 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad šioje byloje ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, reikalavimas yra turtinis – priteisti 13 781,72 EUR skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Byla, iki paaiškėjo aplinkybė, jog atsakovui pradėta nemokumo procedūra, yra neišspręsta. Dėl to, nustačius atsakovui bankroto bylos iškėlimo faktą, pagal Reglamento dėl bankroto bylų 15 straipsnį, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 163 straipsnio 5 punktą, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, jog jam yra iškelta bankroto byla, teismas privalo sustabdyti bylą ir perduoti bankroto bylą iškėlusiam teismui (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 2 d.). Taigi, paaiškėjus, jog atsakovui yra iškelta bankroto byla, ši civilinė byla negali būti nagrinėjama Širvintų rajono apylinkės teisme. Nei Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas, nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, nei Reglamentas dėl bankroto bylų nenumato galimybės perduoti bylos kitos valstybės teismui. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, paaiškėjus, jog byla negali būti nagrinėjama teisme, byla nutrauktina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punkto numatytu pagrindu. Reglamento dėl bankroto bylų 39 straipsnyje numatyta, kad bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui teismas išaiškino, kad jis turi teisę pateikti savo kreditorinį reikalavimą Ž. T. nemokumo proceso administratorei.

Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-09-21 nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nei Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas, nei CPK, nei Reglamentas dėl bankroto bylų nenumato galimybės perduoti bylos kitos valstybės teismui, ir konstatuodamas, jog civilinė byla Nr. e2-984-880/2016 yra nutrauktina, netinkamai aiškino ir taikė Reglamento dėl bankroto bylų bei CPK normas ir todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą procesinį sprendimą. Pagal Reglamento dėl bankroto bylų nuostatas Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimu paskelbtas atsakovo, kaip fizinio asmens, nemokumo procesas, Lietuvoje sukėlė tokias pat pasekmes kaip ir Latvijoje. Todėl Lietuvoje nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, turėtų būti taikomas CPK 163 straipsnio 5 punktas, t.y. nagrinėjama civilinė byla turi būti sustabdyta, o ne nutraukta. Vien aplinkybė, kad nei CPK, nei Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas, nei Reglamentas dėl bankroto bylų nenumato galimybės perduoti nagrinėjamos civilinės bylos kitos valstybės teismui, nesuteikia teismui teisinio pagrindo konstatuoti, kad ši byla negali būti nagrinėjama teisme, ir ją nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Skundžiamos nutarties priėmimo ir šio atskirojo skundo parengimo dieną apeliantas nėra pareiškęs savo finansinio reikalavimo atsakovo nemokumo procese, vykdomame Latvijoje. Tačiau, bankui net ir pareiškus tokį reikalavimą ateityje, nėra jokių garantijų, kad toks reikalavimas tikrai bus patvirtintas. Vadinasi, kol pagal Latvijos įstatymus nėra patvirtintas banko finansinis reikalavimas atsakovo nemokumo procese, vykdomame Latvijoje, tol apskritai negalima teigti, kad banko, kaip atsakovo kreditoriaus, turtiniai interesai nemokumo procese, vykdomame Latvijoje, bus apginti. Tačiau net ir galimai patvirtinus banko finansinį reikalavimą ateityje atsakovo nemokumo procese, vykdomame Latvijoje, nebūtų teisinio pagrindo nagrinėjamą civilinę bylą nutraukti, kadangi tokio bylos nutraukimo pagrindo nenumato CPK. Be to, nutraukus šią civilinę bylą ir atėmus iš banko galimybę išsiieškoti skolą iš atsakovo vien tik dėl to, kad nėra teisinio mechanizmo šią bylą perduoti nagrinėti Latvijos Respublikos teismui, nepagrįstai būtų suvaržytos banko, kaip atsakovo kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės, nes kreiptis į teismą tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau nebebūtų galima.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš dalies yra pagrįstas ir sudaro pagrindą apskųstąją teismo nutartį pakeisti.

Byloje nustatyta, kad Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismas 2016 m. liepos 27 d. priėmė sprendimą skelbti atsakovo Ž. T. fizinio asmens nemokumo procesą, nemokumo administratore paskirta G. P.. Sprendimas įsiteisėjo (neskundžiamas).

Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas dėl bankroto bylų). Pagal Reglamento dėl bankroto bylų 3 straipsnį, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai, 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą. Reglamento dėl bankroto bylų 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio Reglamento 4 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Pagal to paties Reglamento 4 straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015)

Viena iš svarbiausių Reglamento dėl bankroto bylų veikimo mechanizmo dalių – tam tikroje Europos Sąjungos valstybėje priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir, jei reikia, vykdymo kitose Sąjungos valstybėse taisykles nustatančios normos. Esminė pripažinimo aspektu yra Reglamento dėl bankroto bylų 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal Reglamento dėl bankroto bylų 17 straipsnio 1 dalį, jei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama šalutinė nemokumo byla. Tai reiškia, kad pripažintas teismo sprendimas perkeliamas toks, koks yra, ir pripažįstančiojoje valstybėje negali sukelti kitokių pasekmių, nei jis sukuria kilmės valstybėje. Reglamento dėl bankroto bylų 25 straipsnyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Tokie sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais konvencijomis dėl prisijungimo prie šios konvencijos, 31–51 straipsnių nuostatas, išskyrus 34 straipsnio 2 dalį.

Vienas Reglamento dėl bankroto bylų tikslų – kreditorių lygiateisiškumo užtikrinimas, nesvarbu, ar jų kilmės valstybė yra ta pati, kurioje iškelta bankroto byla, ar kita ES valstybė narė. Kreditorių lygiateisiškumo principas įtvirtintas Reglamento dėl bankroto bylų preambulės 21 punkte, taip pat 20 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kreditorius, kuris, iškėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą, bet kokiomis priemonėmis, ypač priverstinio vykdymo būdu pasiekia, kad būtų visiškai ar iš dalies patenkintas jo reikalavimas, nukreiptas į kitos valstybės narės teritorijoje esantį skolininko turtą, grąžina likvidatoriui tai, ką yra gavęs, kaip numatyta 5 ir 7 straipsniuose, t.y. po pagrindinės bankroto bylos iškėlimo atliktos individualaus išieškojimo priemonės yra neteisėtos, o gautas turtas turi būti grąžintas likvidatoriui, kad jį būtų galima panaudoti visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Reglamento 32 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno kreditoriaus teisė pateikti reikalavimą pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje.

Reglamento dėl bankroto bylų 39 straipsnis nustato, kad bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti. Užsienio kreditorių informavimo minimalios taisyklės išdėstytos Reglamento dėl bankroto bylų 40–42 straipsniuose. Pagal Reglamento dėl bankroto bylų 40 straipsnio 1 dalį, iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse. Pažymėtina, kad Reglamento 40 bei 42 straipsniai yra materialiojo pobūdžio teisės normos – šiose teisės normose nėra remiamasi ar nukreipiama į bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastus informavimo būdus ir tvarką – Reglamente nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie bankroto bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomus informavimo reikalavimus arba nustatyti kreditoriams palankesnį teisinį režimą, tačiau Reglamento dėl bankroto bylų nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais. Šios prievolės subjektai – teismas arba bankroto administratorius. Teisės mokslo doktrinoje „žinomais“ kreditoriais laikomi tie kreditoriai, kurie gali būti nustatyti iš buhalterinių bei kitų pateikiamų dokumentų arba kuriuos nustato pats bankroto administratorius. Iš Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimo matyti, kad skolininkas savo pareiškimą grindžia aplinkybe, jog yra prisiėmęs skolinius įsipareigojimus, turi hipotekinius kreditorius – Swedbank AB, DNB banką, Danske Bank AS Lietuvos filialą. Taigi fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas yra informuotas apie ieškovo (apelianto) kreditorinį reikalavimą atsakovui.

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Pagal bylos sustabdymo pagrindus skiriamos dvi civilinės bylos sustabdymo rūšys: privalomasis (CPK 163 str.) ir fakultatyvusis (CPK 164 str.). Esant bent vienam iš CPK ar kituose įstatymuose numatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas bylą sustabdyti privalo ex officio, nepriklausomai nei nuo to, ar dalyvaujantys byloje asmenys išsakė nuomonę šiuo klausimu, nei nuo pareikštos nuomonės turinio, nes teismą tai padaryti įpareigoja įstatymas. Bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 5 punkto pagrindu tikslas – visus dar neišnagrinėtus turtinius kreditorių reikalavimus atsakovui, kuriam nagrinėjamu atveju iškelta fizinio asmens byla, perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, taip užtikrinant, kad bankroto byloje bus išspręsti visi bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimai. Bylą perdavus, jos nagrinėjimas turi būti atnaujinamas ir byla išnagrinėjama.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesustabdė nagrinėjamos civilinės bylos, kadangi pagal CPK 163 straipsnio 5 punkto tikslus nėra galimybės šią civilinę bylą perduoti nagrinėti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui kitoje valstybėje. Iškėlus skolininkui bankroto bylą, vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Jau minėta, kad tam, jog užsienio valstybių narių kreditoriai galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus pagrindinėje bankroto byloje, jie turi būti informuoti apie bankroto bylos iškėlimą ir su juo susijusius padarinius. Šiuo atveju pats apeliantas pripažįsta, kad jis skundžiamos nutarties priėmimo ir šio atskirojo skundo parengimo dieną nėra pareiškęs savo finansinio reikalavimo atsakovo nemokumo procese, vykdomame Latvijoje. Tačiau nurodo, kad, bankui net ir pareiškus tokį reikalavimą ateityje, nėra jokių garantijų, kad toks reikalavimas tikrai bus patvirtintas. Vadinasi, kol pagal Latvijos įstatymus nėra patvirtintas banko finansinis reikalavimas atsakovo nemokumo procese, vykdomame Latvijoje, tol apskritai negalima teigti, kad banko, kaip atsakovo kreditoriaus, turtiniai interesai nemokumo procese, vykdomame Latvijoje, bus apginti. Tačiau net ir galimai patvirtinus banko finansinį reikalavimą ateityje atsakovo nemokumo procese, vykdomame Latvijoje, nebūtų teisinio pagrindo nagrinėjamą civilinę bylą nutraukti, kadangi tokio bylos nutraukimo pagrindo nenumato CPK. Be to, nutraukus šią civilinę bylą ir atėmus iš banko galimybę išsiieškoti skolą iš atsakovo vien tik dėl to, kad nėra teisinio mechanizmo šią bylą perduoti nagrinėti Latvijos Respublikos teismui, nepagrįstai būtų suvaržytos banko, kaip atsakovo kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės, nes kreiptis į teismą tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau nebebūtų galima.

Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su apelianto (ieškovo) argumentais, kad civilinės bylos nutraukimo teisinės pasekmės yra tokios, kad ją nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismui nutraukus šią civilinę bylą, apeliantui užkertamas kelias (atimama galimybė) išsiieškoti skolą iš atsakovo vien tik dėl to, kad nėra teisinio mechanizmo šią bylą perduoti nagrinėti Latvijos Respublikos teismui. Taigi tokiu būdu nepagrįstai yra suvaržomos ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo ieškinys nagrinėjamoje civilinėje byloje turėjo būti paliktas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Tokiu atveju, išnykus aplinkybėms, kurios yra pagrindu pareiškimą palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turėtų teisę vėl kreiptis į teismą su analogišku ieškiniu bendra tvarka (pvz., jeigu fizinio asmens bankroto byla būtų nutraukta, banko finansinis reikalavimas atsakovo nemokumo procese, vykdomame Latvijoje, nebūtų patvirtintas ir pan.). Dėl nurodytų aplinkybių apskųstoji pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, paliekant ieškovo ieškinį nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį pakeisti, nustatant, kad ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinys atsakovui Ž. T. dėl skolos priteisimo paliekamas nenagrinėtu. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėja Alma Urbanavičienė