Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas, ir D. U.) teismui paduotu skundu prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 12000 Eur neturtinės žalos, patirtos per kalinimo laikotarpį nuo 2020 m. liepos 28 d. iki 2021 m. sausio 27 d., atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose vienam žmogui teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 28 d. iki 2020 m. rugsėjo 9 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 17, kurios plotas 15,66 kv. m., joje buvo 4 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 3,92 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 17, kurios plotas 15,66 kv. m., joje buvo 3 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 5,22 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 18 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 2 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 7,78 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. spalio 19 d. iki 2020 m. spalio 22 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 4 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 3,89 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2020 m. spalio 28 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 3 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 5,18 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 4 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 3,89 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 3 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 5,18 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. lapkričio 29 d. iki 2020 m. gruodžio 7 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 4 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 3,89 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. gruodžio 8 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 4 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 3,89 kv. m. gyvenamojo ploto, be to nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 27 d. bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 21, kurios plotas 15,55 kv. m., joje buvo 3 nuteistieji, taigi, vienam asmeniui teko 5,18 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 28, 52-53, 75). Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jo ir atsakovės atstovo pateikti duomenys apie jo gyvenamųjų patalpų plotą yra skirtingi, nes šie duomenys sutampa (b. l. 28, 53, 75), tik atnaujinti atsakovės atstovo pateikti duomenys apima visą ginčo laikotarpį.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau– ir EŽTT) praktika (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamosios patalpos ribų - nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Dėl socialinės reabilitacijos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad jokie užsiėmimai ar reabilitacijos programos su juo nebuvo atliekami.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 2 d. yra sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas Nr. 66-120, kuriame yra numatytos pareiškėjo socialinės reabilitacijos priemonės. Pripažino, kad reabilitacijos programų, kuriose dalyvauja daugiau nei du asmenys, vedimas yra sustabdytas iki tol, kol bus atšaukta ekstremali situacija. Pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra užfiksuoti visi duomenys ir faktai apie sudarytas programas ir socialinę reabilitaciją.

Iš Individualaus nuteistojo D. U. socialinės reabilitacijos plano Nr. 66-120 matyti, kad su pareiškėju buvo vykdytos socialinės reabilitacijos priemonės: 2020 m. rugsėjo 14 d. - išsilavinimas ir galimybė įsidarbinti, 2020 m. lapkričio 23 d. – pokalbis dėl alkoholio vartojimo, 2021 m. kovo 10 d. - bendro pobūdžio pokalbis. 2021 m. vasario 28 d. pareiškėjas dalyvavo pradinėje programoje „Sveiko gyvenimo būdas“, gavo baigimo pažymėjimą (b.l.77-84).

Iš 2021 m. kovo 2 d. Pažymos dėl D. U. lankymosi pas psichologą Nr. 14/07K-336 matyti, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 1 d. konsultuotas elgesio korekcinių programų klausimais, pravestas įvadinis motyvacinės elgesio korekcinės programos „Elgesys-Pokalbis-Pasikeitimas” pokalbis. 2020 m. gruodžio 23 d. pareiškėjui pravestas pirmas motyvacinės elgesio korekcinės programos „Elgesys-Pokalbis-Pasikeitimas” pokalbis. 2021 m. sausio 13 d. pareiškėjui pravestas antras motyvacinės elgesio korekcinės programos „Elgesys-Pokalbis-Pasikeitimas” pokalbis (b. l. 59).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo atliekamos pareiškėjo socialinės reabilitacijos priemonės, todėl buvo užtikrinta pareiškėjo teisę į socialinę reabilitaciją.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore laiko.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad pasivaikščiojimo laikas gryname ore buvo per trumpas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BVK) 103 straipsnyje nurodoma, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.

BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodoma, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

Iš atsakovės atstovo paaiškinimo matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kamerų tipo patalpose (b. l. 52), drausmės grupės sąlygomis, užtikrinant galimybę dvi valandas pasivaikščioti gryname ore (b. l. 54). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreiptųsi su skundais į Marijampolės PN administraciją, jog nėra tinkamai užtikrinama jo teisė būti gryname ore.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, pagal 2020 m. gruodžio 16 d. Nuteistųjų, priskirtų drausmės grupei, išvedimo iš kameros užimtumui gerinti grafiką (toliau- ir Grafikas), buvo papildomai vedamas vieną kartą per savaitę, vienai valandai, žaisti stalo žaidimų ar sportuoti drausmės grupės lokalinio sektoriaus kieme. Pagal Grafiką skirtas laikas nėra įskaitomas į BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą laiką kasdien pasivaikščioti, todėl šis laikas yra nuteistiesiems skirtas papilomai. Daugiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjui būtų suteikiama galimybė papildomai pasivaikščioti gryname ore.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad ši pareiškėjo skundo dalis yra deklaratyvi ir atmestina kaip nepagrįsta, o Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad maži pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, nes jų plotas buvo tik trys metrai ant trijų metrų, ir į šį kiemą sueidavo keturi asmenys.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 18-21 punktuose ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14-19 punktuose. Šiose taisyklėse reikalavimų bendram pasivaikščiojimo kiemo, ar vienam kalinamam asmeniui tenkančio ploto norma nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto yra atmetami.

Dėl naudojimosi dušu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad galimybė pasinaudoti dušu suteikiama tik kartą per savaitę, bet karšto vandens dažniausiai nebūdavo. Duše nebuvo įrengtos pertvaros, todėl dušu buvo nepatogu naudotis.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Marijampolės PN laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu iki 15 minučių. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų ar duomenų, kad dėl sveikatos problemų ar kitų išskirtinių aplinkybių jam būtų buvę būtina praustis duše dažniau kaip vieną kartą per savaitę ir dėl to būtų atsiradusi žala, prilyginama neturtinės žalos atlygiui.

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Marijampolės PN laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems naudojantis dušu yra teikiamas karštas vanduo, bet, kaip pažymi atsakovės atstovas savo atsiliepime, esant katilinės avarijų ir remontų atvejams nuteistiesiems būna sudaryta galimybė praustis duše iš karto po sutrikimų pašalinimo, tai yra net ir tuo atveju kai sutrinka karšto vandens tiekimas Marijampolės PN, vėliau pareiškėjui būna užtikrinta teisė tinkamai pasinaudoti dušu su karštu vandeniu.

Pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja dušų įrengimo reikalavimų, be to Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau- ir Vidaus tvarkos taisyklės) nėra nustatyta reikalavimų, jog dušo patalpose turėtų būti pertvaros. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN dušuose nuo 2018 metų birželio mėnesio buvo įrengtos pertvaros. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat, atsakovės atstovo pateikti duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, todėl teismas jais vadovaujasi ir konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN dušuose buvo įrengtos pertvaros, kurios užtikrino pareiškėjo teisę tinkamai naudotis dušu.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su naudojimosi dušu.

Dėl skalbimo ir džiovinimo paslaugų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kamerų tipo gyvenamosiose patalpose nuolatos buvo drėgna, nes išskalbtus rūbus džiovindavo po 4-5 dienas, kartais jie neišdžiūdavo ir juos vėl reikėdavo skalbti.

Higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami bei džiovinami centralizuotai įstaigos skalbykloje, pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas, pagal patvirtintą grafiką, tą dieną skalbiama ir patalynė bei drabužiai. O pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl ir pareiškėjo rūbai, jam bausmę atliekant kamerų tipo patalpose, centralizuotai buvo skalbiami ir džiovinami kartą per savaitę. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl jam iškilusių sunkumų skalbiant ir džiovinant rūbus, ar kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo ir džiovinimo paslaugas, todėl konstatuotina, jog ši pareiškėjo skundo dalis yra deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl karantino sąlygų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Marijampolės PN nebuvo laikomasi karantino sąlygų. Buvo laikomas šalia COVID 19 užsikrėtusių ir izoliuotų asmenų, todėl kildavo pavojus užsikrėsti COVID 19. Jam nebuvo atliekami testai nuo COVID 19, nors kitiems asmenims jie buvo atlikti. Dėl karantino nuo COVID 19 buvo nepagrįstai atimta galimybė pasimatyti su artimaisiais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną.

Pažymėtina, kad Rekomendacijų 15 punkte numatyta iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų ir išvykų į namus, todėl ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę pasimatyti su artimaisiais.

Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad yra griežtai laikomasi visų Rekomendacijų punktų. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl karantino sąlygų nesilaikymo, Rekomendacijų pažeidimo ar jam kilusio padidinto pavojaus užsikrėsti COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) dėl kartų ar šalia kalinamų asmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų susirgęs COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), kas iš esmės paneigia jo teiginius apie jam kilusį padidintą pavojų užsikrėsti COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) dėl kartu ar šalia kalinamų asmenų, nes priešingu atveju pareiškėjui, tikėtina, būtų diagnozuota COVID-19 liga (koronaviruso infekcija). Be to ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip deklaratyvi, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kuomet buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, susiję su karantino ir Rekomendacijų laikymusi, jam kilusio padidinto pavojaus užsikrėsti COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) dėl kartu ar šalia kalinamų asmenų, vietoje to apsiribodamas abstrakčiais teiginiais, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip neįrodyta.

Dėl gyvenamųjų patalpų ir baldų būklės.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad gyvenamos patalpos buvo techniškai netvarkingos, todėl nuolatos kildavo būtinybė jas remontuoti. Kamerų grindys sunkiai plaunamos, nelygios. Tualetas sugadintas ir nesutaisytas. Tualete nuolatos degdavo šviesa, laidai neizoliuoti, šviesos jungiklis sulūžęs. Buvo sulūžęs stalas, todėl dvi savaites teko valgyti atsisėdus ant lovos. Daiktams susidėti buvo skirtos tik dvi mažos spintelės, kurių neužteko. Dažnai negalėjo pasinaudoti teise paskambinti artimiesiems, nes nuolatos buvo sugedęs vaizdo skambučių aparatas.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos norma HN 134:2015 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas gyvenamųjų patalpų ir baldų remontas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau- ir Aprūpinimo normos) 9.3 punkte numatyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti viena spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims.

Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi, todėl pareiškėjo teiginys, jog nebuvo kur pasidėti daiktų yra nepagrįstas. Jei nuteistieji sulaužydavo inventorių, jis buvo pakeičiamas nauju arba sutaisomas. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl sugedusio vaizdo skambučių aparato, sulūžusių baldų ar gyvenamųjų patalpų netinkamos būklės, be to, iš teismui pateiktų Marijampolės PN kamerų tipo gyvenamųjų patalpų Nr. 17, 19, 21, kuriuose ginčo laikotarpiu bausmę atliko pareiškėjas, fotonuotraukų matyti, jog kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 17, 19, 21 yra techniškai tvarkingos, grindys lygios, stalai, tualetai, šviesos jungikliai ir elektros rozetės techniškai tvarkingi, elektros instaliacija atlikta tinkamai. Atkreiptinas dėmesys, kad iš pateiktų fotonuotraukų taip pat matyti, jog nuteistieji daiktus galėjo pasidėti ne tik į spinteles, bet ir ant lentynų bei stalo, pakabinti ant pakabų ir lovų, bei pasidėti po lovomis, tai yra nuteistiesiems buvo tinkamai užtikrinta galimybė saugiai pasidėti savo turimus daiktus.

Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl šios pareiškėjo skundo dalies argumentų.

Dėl gyvenamųjų patalpų lovų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad turėjo miegoti dviejų aukštų lovoje antrame aukšte, kas buvo nesaugu, be to ten užlipti buvo sunku.

Aprūpinimo normos 9.2 punkte numatyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti viena metalinė lova 1 asmeniui.

Atsakovės atstovas teismui atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, jog jis dėl sveikatos būklės negali miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl negalėjimo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, dėl savo sveikatos būklės ar dėl kitų priežasčių, be to, iš teismui pateiktų pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės rašto matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nenustatyta medicininių komplikacijų, galėjusių įtakoti jo gebėjimą miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte ar užlipti į antrą lovos aukštą.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su miegojimu dviejų aukštų lovoje antrame aukšte.

Dėl sanitarinės gyvenamųjų patalpų būklės.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad gyvenamos patalpos buvo antisanitarinės būklės.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Be to, Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodoma, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Vidaus tvarkos taisyklių 18.6 punkte numatyta, kad nuteistieji ir suimtieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvada, kad gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose neturi būti visų rūšių kenkėjų ir pelėsio, jas turi prižiūrėti ir patys nuteistieji. Atsakovės atstovas teismui atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo tinkamos sanitarinės sąlygos. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų netinkamų sanitarinių sąlygų, valymo priemonių nebuvimo, pelėsio ar kenkėjų buvimo. Pažymėtina, kad iš teismui pateiktų Marijampolės PN kamerų tipo gyvenamųjų patalpų Nr. 17, 19, 21, kuriuose ginčo laikotarpiu bausmę atliko pareiškėjas, fotonuotraukų matyti, jog kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 17, 19, 21 yra tinkamos sanitarinės būklės, nes pelėsis ant sienų, lubų ar grindų neužfiksuotas, taip pat neužfiksuota nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, pačios patalpos tvarkingos ir prižiūrimos.

Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, į tai, jog pareiškėjas tiksliai nenurodė kuo pasireiškė gyvenamųjų patalpų antisanitarinė būklė, ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Marijampolės PN sveikatos priežiūros paslaugos buvo neprieinamos, nes prireikus medikų, jų nesulaukdavo, vaistų neduodavo, nebuvo nuvestas pas psichiatrą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką nustato įstatymas.

BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą.

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų (teikimo) kokybės pažymėtina, kad tai nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų net ir įkalinimo įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2018). Administraciniuose teismuose nagrinėjami skundai tuo aspektu, ar buvo iš kalinimo įstaigos administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, užtikrinta nuteistajam galimybė pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis pagal nustatytą tvarką.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-1103/1R-279 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau- ir Aprašas) 2 punktas nustato, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos laisvės atėmimo įstaigose laikomiems pacientams teikiamos laisvės atėmimo įstaigų sveikatos priežiūros padaliniuose (jeigu tokie yra įsteigti), Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Aprašo nustatyta tvarka kitose teisę teikti reikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas turinčiose valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Aprašo 6 punktas nustato, kad ūmios gyvybei pavojingos ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju pirmąją medicinos pagalbą pacientui suteikia laisvės atėmimo įstaigos darbuotojai pagal savo kompetenciją.

BVK 174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirminio lygio ambulatorinę arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų asmens sveikatos priežiūrą užtikrina laisvės atėmimo vietų ligoninė arba pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniai. Pirminio lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pataisos įstaigų patalpose. BVK 174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai laisvės atėmimo vietų ligoninė arba pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems, šių paslaugų teikimą pataisos įstaigų patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje veikia pataisos įstaiga, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuje (Marijampolės PN Kybartų sektoriuje), kas atitinka BVK 174 straipsnio 2 įtvirtintą reglamentavimą, tai yra sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės padalinyje. Byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo skiriami vaistai, kurie jam buvo periodiškai paruošiami ir atiduodami. Pažymėtina, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijose neužfiksuota nusiskundimų dėl šių vaistų prieinamumo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės rašte nurodoma, kad nuteistasis, esant sveikatos pablogėjimui, turėjo galimybę kreiptis pas budintį pareigūną, kuris organizuoja nuteistojo patekimą pas sveikatos priežiūros specialistą - Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus slaugytoją. Slaugytoja, objektyviai įvertinusi paciento sveikatos būklę, sprendė dėl šeimos gydytojo konsultacijos tikslingumo ir, esant medicininėms indikacijoms, organizuodavo paciento patekimą pas šeimos gydytoją ar gydytoją psichiatrą, kurie spręsdavo sveikatos pablogėjimo klausimus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi 2 kartus, gydymo tęstinumas buvo užtikrinamas nustatytam laikotarpiui vaistus išduodant pareiškėjui į rankas. Laisvės atėmimo vietų ligoninės rašte pateiktus duomenis iš esmės patvirtina pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos, kuriuose užfiksuota, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2021 m. sausio 12 d. kreipėsi medicininės pagalbos, kuri jam buvo suteikta - paskirtas medikamentinis gydymas. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijose neužfiksuota pareiškėjo nusiskundimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo.

Atsižvelgus į aukščiau aptartas aplinkybes, daryti išvada, jog sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjui buvo prieinamos, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus nagrinėjamoje skundo dalyje.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis nuo 2020 m. liepos 28 d. iki 2021 m. sausio 27 d. atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.