- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-462-186/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Rita Kisielienė, Egidijus Žironas (pran.)
- Ieškovas
- P. S.
- Atsakovas
- D. J.
- Kategorijos
- 21.4.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui P. S.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovams D. J. ir 395-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas P. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. J. (Ž.) ir 395 garažų statybos ir eksploatacijos bendrijai, prašydamas pripažinti negaliojančiu 395 garažų statybos ir eksploatacijos bendrijai priklausančios bendro naudojimo patalpos garaže pardavimo sandorį, sudarytą 1992-12-16 tarp bendrijos pirmininko bei buhalterės iš vienos pusės ir D. J. iš kitos pusės, bei taikyti restituciją: minėta sutartimi parduotą 395 garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos bendro naudojimo patalpos – koridoriaus – dalį paimti iš D. J. nuosavybės ir grąžinti bendrijai, iš bendrijos D. J. priteisti 231,20 Lt bei įpareigoti atsakovus atstatyti atsakovo D. J. garažo sieną, besiribojančią su įvažiavimu į ieškovui priklausantį garažą pagal Garažo statybos projektą, 1990-04-10 ir 1995-02-07 patvirtintą Vilniaus m. savivaldybės urbanistikos ir architektūros skyriaus tokiu būdu, kad koridorius – įvažiavimo į ieškovui priklausantį garažų boksą Nr. 14 plotis – būtų atstatytas iki 6,82 m pločio. Ieškovas nurodė, jog jis yra garažo bokso Nr. 14, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, šį garažą įgijęs iš L. B. 1996-02-12 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Atsakovas D. J. yra garažo bokso Nr. 15, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Ieškovas nurodė, kad garažo statybos projektas buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1990-04-10 ir 1995-02-07 sprendimais. Atsakovui D. J. priklausantis garažo boksas Nr. 15 neatitinka projekto reikalavimų, pagal kurį jo siena, turėjusi būti 2,81 m pločio, faktiškai yra 4,45 m pločio. Praplatinimas padarytas 1,64 m atstumu perkeliant šoninę garažo sieną į bendrą koridorių – pravažiavimą, dėl ko pravažiavimo plotis, turėjęs būti 6,82 m, faktiškai yra 5,34 m. Minėtas pravažiavimas skiria D. J. priklausančio garažo šoninę sieną nuo įvažiavimo į ieškovui priklausantį boksą. Neteisėtai susiaurinus pravažiavimą, pažeidžiamos ieškovo teisės, nes jis negali patekti į savo garažą. Ieškovas nurodė, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2000-10-31 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2⁵-3615/2000 pagal P. S. ieškinį dėl požeminio garažo, esančio (duomenys neskelbtini), 1995 m. kovo mėn. priėmimo naudoti akto ir garažų teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo atsakovą D. Ž. savo sąskaita atstatyti jam priklausančio garažo bokso Nr. 15 sienas ir plotą pagal projektą, kuriam buvo išduotas leidimas statyti. Sandorio faktą konstatavo Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2001-03-26 nutartimi, nurodydamas, kad D. Ž. papildomą garažo plotą įsigijo 1992-12-16 pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 23120 talonų. Ieškovas P. S. šio sandorio negaliojimą grindė sandoriui keliamos notarinės formos reikalavimų nesilaikymu bei jo prieštaravimu bendrijos steigimo dokumentuose nurodytiems tikslams (1964 m. LR CK 49 str., 58 str., 255 str.). Ginčijama sutartis buvo sudaryta pažeidžiant LR Vyriausybės patvirtintus Pavyzdinius garažų statybos kooperatyvų (bendrijų) įstatus, nežinant bendrijos nariams.
Atsakovas D. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2008-01-30 sprendimu atmetė ieškovo P. S. ieškinį bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Teismas nustatė, kad ieškovas savo ieškinį grindžia LR CK 1.82 str. 1 d., numatančia sandorio pripažinimo negaliojančiu galimybę, kai šis prieštarauja juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytiems tikslams, o taip pat nuostatomis dėl sandorio negaliojimo, kai sudarant sandorį nebuvo laikytasi notarinės formos reikalavimų. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas D. J. būtų savavališkai padidinęs garažo plotą, kad atsakovai būtų elgęsi nesąžiningai ar kad pranešimas sumokėti už papildomą plotą ir pasirašytas piniginių lėšų priėmimo kvitas prieštarautų bendrijos tikslams ir įstatams. Kvitas apie pinigų priėmimą 1992-12-16 nelaikytinas sandoriu, prieštaraujančiu bendrijos tikslams. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad garažo bokso Nr. 15 siena buvo pastatyta iki jo priėmimo, byloje nėra duomenų, kad atsakovas D. J. pastatė sieną koridoriaus sąskaita. Teismas sprendė, kad nuosavybės teisės į didesnio ploto garažo boksą Nr. 15 atsakovui teko ne pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, bet pagal tuo metu galiojusią nekilnojamojo turto įsigijimo tvarką (narystės bendrijoje būdu, sumokėjus nestatyto dydžio mokesčius ir įregistravus daiktines teises). Kadangi atsakovui burtų keliu teko didesnio ploto garažas, todėl jis pagrįstai turėjo už tai sumokėti. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė savo teisių pažeidimo. Teismas nelaikė, kad didesnio ploto garažo įsigijimas pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus. Ieškovas P. S., 1996 m. įgydamas nuosavybės teises į garažo boksą Nr. 14, žinojo, kokio pločio įvažiavimas yra į jo garažą.
Šalies argumentai
Ieškovas P. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008-01-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas neištyrus visų byloje surinktų įrodymų, nesivadovaujant esminę reikšmę ieškovo pažeistoms teisėms pagrįsti ir įrodyti turinčiais ir byloje pateiktais įrodymais, netinkamai išaiškinus faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialines teisės normas. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė savo teisių pažeidimo. Teismas, padarydamas šią išvadą, neatsižvelgė ir nesivadovavo byloje esančiais įrodymais: 2000-10-10 Vilniaus miesto 395 garažų statybos bendrijos valdybos posėdžio protokolu, kuriame nurodyta, jog D. J. pastatė savo garažo bokso sieną savavališkai užimdamas dalį bendro koridoriaus ploto; 1999-12-23 AB „Vilniaus komprojektas“ atlikta ekspertize, kurioje konstatuotas garažo statybos projekto pažeidimas, faktiškai praplatinant D. J. priklausantį garažo boksą; Vilniaus Gedimino technikos universiteto bendros Lietuvos – Lenkijos įmonės „Transporto mokslinis – tiriamasis centras“ 2002-05-21 išvada, kuria konstatuota, jog susiaurinus koridorių įvažiuoti į garažo boksą Nr. 14 ieškovui tapo neįmanoma; Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007-02-21 raštu Nr. (91)-1.2-1206-(3.31), kuriame nurodyta, kad garažas Nr. 15 nebuvo priimtas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog Vilniaus apygardos teismas 2001-03-26 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A31-492/2001, nustatė, kad atsakovas D. J. papildomą garažo plotą įsigijo 1992-12-16 pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 23120 talonų. Ši aplinkybė turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Pripažinus 1992-12-16 sandorį pirkimo-pardavimo sutartimi, teismas turėjo taikyti 1964 m. LR CK 58 str. ir 255 str. nuostatas, pagal kurias sutarties notarinės formos reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Teismo sprendime išdėstyti argumentai ir motyvai prieštarauja vieni kitiems. Viena vertus, teismas sprendime nurodė, jog atsakovui D. J. jau 1992 m. buvo žinoma, kad jam atiteko padidinto ploto garažo boksas Nr. 15, kita vertus, nurodo, jog garažo bokso Nr. 15 didesnis plotas buvo nustatytas tik 1994 m., kai buvo atlikta inventorizacija.
Atsiliepimas
Atsakovas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog jis didesnio ploto garažą įgijo kaip kooperatyvo narys, sumokėdamas pajinį įnašą. Kadangi ieškovas savo garažą įgijo vėliau, t.y. 1996-02-12, jis sutiko su tuo, kad atsakovui priklausantis garažas yra padidinto ploto. Atsakovas D. J. garažo statybose nedalyvavo ir neturėjo įtakos statybų eigai. Padidinto ploto garažo boksą Nr. 15 atsakovas ištraukė burtų keliu 1992 m., papildomai sumokėdamas už padidintą garažo plotą. Prašo taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, Žin., 2006, Nr. 102-3957). Absoliučių Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008-01-30 sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
LR CK 1.138 str. numato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos ribų, šiame straipsnyje ir kitais įstatymų numatytais būdais. Remiantis dispozityvumo principu, įstatyme numatytą pažeistų teisių gynimo būdą (LR CK 1.138 str.) pasirenka asmuo, kurio teisės pažeistos, reikšdamas konkretų reikalavimą teisme (LR CPK 5 str.), kuris sprendžia dėl šio reikalavimo pagrįstumo. Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad ieškovas P. S., siekdamas sugrąžinti 395 garažų statybos ir eksploatacijos bendrijai nuosavybėn bendro naudojimo patalpos – koridoriaus – dalį, pareiškė prievolinį teisinį reikalavimą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 1992-12-16 pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp 395 garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos ir D. J., dėl šių patalpų dalies perleidimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindą nurodydamas įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymą (1964 m. LR CK 58 str.) ir jo prieštaravimą 395 garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos tikslams (1964 m. LR CK 49 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovo P. S. ieškinio reikalavimus, pripažinęs, jog atsakovų nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš pirkimo pardavimo sutarties.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirkimo pardavimo sutarties faktą, kuria D. J. (Ž.) už atitinkamą mokestį iš bendrijos įsigijo papildomą garažo plotą, yra konstatavęs Vilniaus apygardos teismas 2001-03-26 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A31-492/2001, dėl ko šis faktas galėtų turėti prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad D. J. 1992-12-16 sumokėjo 23120 talonų įnašo sumą už burtų keliu ištraukto garažo (boksas Nr. 15) papildomą plotą. Tai nėra pirkimo pardavimo sandorio fakto konstatavimas. Vilniaus miesto antras apylinkės teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino, jog nuosavybės teises į didesnio ploto garažo boksą Nr. 15 atsakovas įgijo pagal tuo metu galiojusią nekilnojamojo turto įsigijimo tvarką (narystės bendrijoje būdu, sumokėjus nustatyto dydžio mokesčius ir įregistravus daiktines teises). 1991-03-01 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 83 patvirtinti Garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvų laikini pavyzdiniai įstatai įtvirtino garažų statybos kooperatyvo kaip juridinio asmens, sukurto fizinių asmenų susivienijimo pagrindu kooperatyvo narių aprūpinimo individualiais garažais tikslu, sampratą. Kooperatyvas įgyvendindavo šį tikslą sudarydamas sutartis su statybos organizacijomis, sukaupdamas atitinkamas pinigines lėšas. Pagal pavyzdinių įstatų 13 p., vienu iš kooperatyvo lėšų šaltinių buvo narių įmokos kaip turtiniai įnašai. Įmokos dydis, vadovaujantis pavyzdynių įstatų 15 p., buvo grindžiamas nariui suteikiamo garaže bokso (stovėjimo vietos) sąmatine statybos kaina. Tai reiškia, jog kooperatyvo narys savo narystės kooperatyve pagrindu prisiimdavo pareigą mokėti kooperatyvo veiklai reikalingas pinigų sumas, t.y. suteikdavo kooperatyvui tam tikrą turtą. Savo ruožtu kooperatyvas, panaudojęs minėtus pinigus atitinkamų daiktų (šiuo atveju – garažų) sukūrimui, privalėdavo savo veiklos rezultatą perduoti atitinkamam nariui (nariams) nuosavybėn. Atsižvelgiant į kooperatyvo nario įmokos dydžio priklausomybę su jam suteikto garažo bokso sąmatine kaina, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog mokestinio pranešimo pagrindu atsakovo D. J. įmokėta pinigų suma buvo ne jo kaip pirkėjo prievolės pagal pirkimo pardavimo sutartį sumokėti nustatytą kainą įgyvendinimas, bet jo kaip kooperatyvo nario pareigos įmokėti trūkstamą įmokos dalį už papildomą garažo plotą vykdymas. Taigi darytina išvada, kad atsakovas D. J. kooperatyvo nustatytą įmoką įmokėjo kaip jos narys, kuris, baigus garažo statybą bei pridavus jį eksploatavimui, įgijo nuosavybės teisę į jam paskirtą boksą. Pripažinus, jog atsakovų nesiejo sutartiniai pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo P. S. reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius restitucijos taikymo faktinio pagrindo, ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus atstatyti atsakovo D. J. garažo sieną pagal Garažo statybos projektą, 1990-04-10 ir 1995-02-07 patvirtintą Vilniaus m. savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus, kaip ieškovo prašoma taikyti restitucijos forma, taip pat buvo pagrįstai atmestas. Kadangi atsakovų nesiejo pirkimo pardavimo sutartimi grįsti prievoliniai teisiniai santykiai, tai restitucijos klausimo nagrinėjamoje byloje negalėjo kilti. Kadangi ieškinys nagrinėjamu atveju buvo pareikštas ne daiktinės teisės, o tarp atsakovų tariamai egzistavusios prievolės pagrindu (1964 m. LR CK 49 str., 58 str.), ieškovo kaip savininko teisių pažeidimas nebuvo esminis šios bylos įrodinėjimo dalykas ir turėjo reikšmę tik sprendžiant dėl jo teisės pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su ieškovo suinteresuotumu dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo kaip savininko daiktinių teisių pažeidimą (Vilniaus miesto 395-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos valdybos 2000-10-10 posėdžio protokolas, AB „Vilniaus komprojektas“ 1999-12-23 ekspertizės aktas Nr. 9073, Vilniaus Gedimino technikos universiteto bendros Lietuvos – Lenkijos įmonės „Transporto mokslinis – tiriamasis centras“ 2002-05-21 išvada), buvo ištirti ir įvertinti Vilniaus miesto antrame apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2⁵-3615/2000, ieškovui pareiškus ieškinį dėl jo nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (actio negatoria). Minėtoje byloje esančių įrodymų pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2004-03-26 nutartimi konstatavo nesant nustatyta, jog vieno iš garažų boksų padidinimu buvo pažeistos ieškovo teisės. Kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2⁵-3615/2000 išnagrinėjus P. S. pareikštą daiktinį teisinį ieškinį, nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovus atstatyti atsakovo D. J. garažo sieną pagal Garažo statybos projektą, 1990-04-10 ir 1995-02-07 patvirtintą Vilniaus m. savivaldybės urbanistikos ir architektūros skyriaus, negali būti grindžiamas ieškovo kaip savininko teisių pažeidimu dėl neteisėtos statybos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo P. S. ieškinio reikalavimu, teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008-01-30 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.