Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-02-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-161

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-02-23
Bylos Nr.
1A-161
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Violeta Ražinskaitė (pirm.), Regina Gaudutienė, Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis
G. L., J. M.
Nukentėjusysis
A. K.
Kategorijos

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-161 2005 m.

Teisėjas E. Gladutis Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.3.1; 2.1.6.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Valdimaro Bavėjano,sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,gynėjams: Žygimantui Rutkauskui, Leonorai Vasiliauskienei,nuteistajam G. L. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. L. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 7 m., bausmę atliekant pataisos namuose;

J. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. L. ir J. M. solidariai priteista 673,08 Lt laidojimo išlaidų nukentėjusiajai A. K.

Priteista valstybės naudai proceso išlaidų: iš G. L. – 81,20 Lt, iš J. M. – 401,20 Lt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. L. ir J. M. pripažinti kaltais bei nuteisti už tai, kad 2003 m. gruodžio 11 d., apie 16 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, A. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodami kumščiais bei kojomis smūgius A. K. į galvą ir kitas kūno vietas, be to, dėl G. L. suduoto smūgio A. K. galva atsitrenkus į sieną, padarydami A. K. odos nubrozdinimus dešinio ir kairio kelio sąnarių srityse, viršugalvyje, nosyje, kairiame skruoste, kraujosruvas kairiame dilbyje, kairės akies vokuose, viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžį, o nuo G. L. kumščiu bei J. M. kumščiu ir koja A. K. suduotų iš viso ne mažiau kaip keturių smūgių į galvą visumos išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu, dėl ko nukentėjusysis 2003 m. gruodžio 13 d. Panevėžio Respublikinėje ligoninėje mirė, tyčia nužudė A. K. .

Šalies argumentai

Nuteistasis G. L. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir skirti bausmę sankcijos ribose. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas pripažįsta, jog smūgiavo nukentėjusiajam A. K. , tačiau teigia, jog nuo jo suduotų smūgių šis negalėjo mirti. Jo panaudotą fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį sąlygojo A. K. išsakytas asmeninis įžeidimas. Apeliantas, atėjęs išsiaiškinti santykių, A. K. sudavė smūgius, tačiau po jų nukentėjusysis neprarado sąmonės, nesimatė, jog jaustųsi apsvaigęs, nes smūgiai nebuvo stiprūs. Apeliantui išėjus, vėliau iš name likusių bei teisme davusių parodymus liudytojų sužinojo, kad A. K., pasak V. S., labai smarkiai sumušė būtent nuteistasis J. M. . Apelianto nurodytas aplinkybes patvirtino ir nuteistasis J. M., ir liudytojas G. V. Nuteistasis J. M. turėjo priežastį mušti A. K., kadangi šis negrąžino pinigų. Teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, jog pagrindiniai sužalojimai nukentėjusiajam padaryti, sužalojant kairiąją smegenų pusrutulio dalį, todėl turėjo būti smūgiuota į galvos sritį iš dešinės pusės, o apeliantas sudavė smūgius į kairiąją veido pusę. Iš to apeliantas daro išvadą, kad nuo jo smūgių negalėjo A. K. kilti tokios nepataisomos pasekmės. Teismas nepagrįstai jo veiksmų neindividualizavo, o vertino kaip jo ir J. M. veiksmų visumą, kaip veikimą bendrininkų grupe. Apeliantas mano, jog privalo atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos padarė.

Nuteistasis J. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nebuvo įrodytas tiesioginis ryšys tarp A. K. sumušimo konflikto metu ir jo mirties. Po konflikto, įvykusio apie 16 val., A. K. buvo sveikas. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nukentėjusiojo veiksmai nuo 16 iki 21 valandos. Byloje yra duomenų, kad A. K. buvo girtas, turėjo daug skolų, todėl neatmetama galimybė, jog jį galėjo kas nors sumušti arba jis galėjo nukristi ir susitrenkti galvą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teismo medicinos specialisto išvadą Nr. 526, kurioje teigiama, jog sužalojimas, nuo kurio mirė A. K., galėjo atsirasti nukentėjusiajam atsitrenkiant galva į sieną. Faktas, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog A. K. buvo sužalotas kuriuo nors kitu metu, kitokiu būdu ar susižalojęs pats, nepaneigė tokios galimybės. Apeliantas teigia, jog ikiteisminis tyrimas atliktas nepakankamai gerai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad pareigūnai apžiūrėjo tik A. K. namo kiemą, kur paskutinį kartą parkrito A. K. Tačiau jie turėjo patikrinti visas įmanomas įvykio versijas, apklausti ne tik A. K. sugėrovus, kurie neatsimena, kur buvo ir kaip išėjo, bet ir kitus kaimo gyventojus, nustatyti A. K. veiksmus nuo 16 iki 21 valandos. Negalima neginčijamai tvirtinti, jog byloje yra neabejotinų įrodymų, įrodančių apelianto kaltę, nes, sutinkamai su Konstitucijos 31 str. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, turi būti vertinamos kaltininko naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis G. L., jo ir nuteistojo J. M. gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų G. L. ir J. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. L. ir J. M. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis G. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (t. 1 b. l. 92-94, 97-98) pripažino sudavęs A. K. penkis smūgius, iš jų du – kumščiu į galvą, tačiau teigė, jog dėl jų nukentėjusysis negalėjo mirti, nes jie buvo nestiprūs. Šie jo parodymai savo esme nekito ir teisme. J. M. pripažino sudavęs tik vieną smūgį į ausį ir ginčijo priežastinį ryšį tarp panaudoto smurto bei atsiradusių sunkių pasekmių.

Su šiais apeliacinių skundų motyvais negalima sutikti, juos paneigia byloje esančių įrodymų visuma.

Liudytojas G. V. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą parodė, kad G. L. sudavė nukentėjusiajam A. K. stiprų smūgį į veidą, nuo kurio šis parkrito atsitrenkęs galva į sieną, taip pat sudavė daugiau smūgių; liudytojas atitraukė G. L. nuo A. K. , kad šio nebemuštų (t. 2 b. l. 119-121, 129-130 ir kt.). Analogiškai šis liudytojas parodė teisme.

Tas pats liudytojas G. V. teisme parodė, jog J. M. nukentėjusįjį mušė stipriau, negu G. L.: jis spyrė A. K. į smilkinį, mušė kumščiais, į galvą sudavė 8 ar daugiau smūgių. Po to liudytojas atitraukė J. M. nuo A. K., kad nustotų mušti. Šie jo parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2 b. l. 126-128 ir kt.), todėl jais remiamasi.

Panašius parodymus apie abiejų nuteistųjų veiksmus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 64-65, 69-70 ir kt.) bei teisme davė liudytojas V. S. . Tiesa, teisme jis daugiausia akcentavo nuteistojo J. M. naudotą smurtą, nedetalizuodamas G. L. smurtinių veiksmų, tačiau pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi.

Teismas neturėjo argumentų atmesti šių liudytojų parodymų, nes jie savo esme atitiko kitus įrodymus. Liudytojas V. S. įvykio metu buvo labai girtas, į tai teisėjų kolegija atsižvelgia, vertindama jo parodymus.

Byloje nėra jokių duomenų, kad koks nors pašalinis asmuo, be G. L. ir J. M., būtų nukentėjusįjį sumušęs (liudytojo G. V. suduotas vienas smūgis į sėdmenis neturėjo įtakos mirčiai). Nuteistojo J. M. apeliaciniame skunde išsakyta prielaida, jog įvykio dieną po pietų nukentėjusįjį galėjo sumušti kas nors kitas dėl skolų, niekuo objektyviai nepagrįsta, kaip ir kitas skundo motyvas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo patikrinti visas įmanomas versijas, apklausti dėl to kaimo gyventojus. Pastarieji skundo motyvai laikomi deklaratyviais, nes byloje nėra net užuominų tokiems teiginiams patvirtinti. Bylos duomenys įrodo (t. 1 b. l. 40-41), kad visi nukentėjusiojo kūne nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti apie 16 valandą, o tuo metu kartu su juo buvo ir smurtą naudojo tik byloje nustatyti asmenys.

Komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EM 1/04 (05) duomenys (t. 1 b. l. 40-41) patvirtina, jog A. K. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris įvyko dėl sužalojimų galvos srityje visumos, neišskiriant nė vieno konkretaus sužalojimo; į galvos sritį galėjo būti suduota daugiau nei keturi smūgiai, nes ne kiekvienas smūgis palieka smūgiavimo pėdsakus.

Tai įrodo, kad tarp abiejų nuteistųjų smūgių į galvą ir A. K. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Abu apeliantai teigia sudavę nestiprius smūgius, negalėjusius sukelti mirtinų pasekmių, tačiau tai paneigė abu jau minėti liudytojai parodę, kad smūgiai buvo stiprūs.

Nuteistojo J. M. nuomone, sužalojimas, nuo kurio mirė nukentėjusysis, galėjo atsirasti pastarajam atsitrenkiant galva į sieną. Jis tai motyvuoja teismo medicinos specialisto išvados Nr. 526 duomenimis.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 526 (t. 1 b. l. 31-33) iš tiesų nurodyta, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo gautis po smūgio į veido sritį, atsitrenkus į tinkuotą sieną.

Teisėjų kolegija remiasi komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto duomenimis, kadangi ją atliko ne vienas asmuo, bet trijų ekspertų grupė, iš kurių du turi didžiulį ekspertinio darbo stažą, ir tai sąlygoja jos išvadų patikimumą.

Teismo medicinos ekspertas N. R., surašęs specialisto išvadą Nr. 526 ir dalyvavęs vėliau atliekant komisijinę teismo medicinos ekspertizę, teisme patvirtino, kad neatmetama galimybė, jog mirtinoms pasekmėms atsirasti galėjo turėti įtakos ir atsitrenkimas į sieną, tačiau stiprus galvos sumušimas buvo ne kokio nors vieno, bet visumos smūgių, suduotų į galvą, pasekmė, neišskiriant nė vieno.

Taigi, tarp J. M. suduotų smūgių nukentėjusiajam į galvą bei pastarojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jis teisingai pripažintas kaltu ir nuteistas už nužudymą.

J. M. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad po muštynių A. K. nebuvo praradęs sąmonės, kažką burbuliavo, nesumažina nuteistojo kaltės.

Teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, jog po patirtų galvos sužalojimų nebuvo ūmaus kraujavimo po kietaisiais galvos smegenų dangalais, kraujas kaupėsi iš lėto, todėl nukentėjusysis galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus.

Taigi, tai, kad A. K., sužalotas apie 16 val., po tokių galvos traumų atėjo prie A. K. namo apie 21 val., neprieštarauja objektyviems bylos duomenims.

Nuteistasis G. L. neigia savo kaltę dėl A. K. mirties motyvuodamas, jog jis sudavė į kairę galvos pusę, o pagal eksperto paaiškinimus teisme kraujo krešulys buvo kairiajame galvos smegenų pusrutulyje, kas dažniausiai reiškia, kad smūgis suduotas į dešinę pusę.

Su šiuo skundo motyvu negalima sutikti, kadangi teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, kad taip būna ne visada. Taigi, remiantis jau aptartos komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto duomenimis, tarp G. L. smūgių ir A. K. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų šaltinių duomenis teisėjų kolegija laiko pakankamais abiejų apeliantų kaltės įrodymais. Taigi, nepagrįstas nuteistojo J. M. apeliacinio skundo motyvas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo netaikymo. Šioje byloje nėra abejonių dėl nuteistųjų kaltės, kurios liko nepašalintos, todėl jų nėra pagrindo vertinti kaltininkų naudai kaip nepaneigtų.

Apeliantų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d., kadangi A. K. mirė dėl jų kaltų veiksmų. Tai, kad smurto panaudojimą sąlygojo skirtingi motyvai, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes ir G. L. , ir J. M. mušė A. K. dėl asmeninių priežasčių.

Nuteistasis G. L. savo skunde nepagrįstai teigia, kad teismas jo veiksmų neindividualizavo, o vertino kaip jo ir J. M. veiksmų visumą, t. y. veikimą bendrininkų grupe.

Iš bylos duomenų matyti, jog tarp G. L. ir J. M. nebuvo jokio susitarimo nužudyti A. K. . Šią aplinkybę paneigiančių įrodymų I instancijos teismas nenurodė. Abu kaltinamieji buvo nusikaltimo vykdytojai. J. M. ėmė mušti A. K., naudodamasis G. L. veikos sukurta situacija bei rezultatu. Dėl to teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog kaltinamieji A. K. nužudė, veikdami bendrininkų grupe.

Teismas kaltininkų veiksmus individualizavo tiek, kiek tai buvo galima padaryti pagal bylos duomenis. Nors nebuvo nuteistųjų susitarimo naudoti smurtą prieš A. K. , jie mušė pastarąjį vienas po kito per trumpą laiko tarpą. Todėl teismo medicinos ekspertų nurodyta nukentėjusiojo mirties priežastis, kurią sąlygojo sužalojimų galvos srityje visuma, atitinka nustatytas įvykio aplinkybes. Toks veiksmų individualizavimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 8 p. 6 d. nuostatoms, jog pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos.

Teismas išsamiai motyvavo bausmių skyrimą abiem nuteistiesiems.

Teismas atsižvelgė, jog kaltininkai netiesioginės tyčios kaltės forma padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį nepataisomas pasekmes.

Baudžiamosios teisės vienas iš principų yra asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimo principas. Bausmės individualizavimas reikšmingas, siekiant teisingai nubausti. BK 54 str. nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai atspindi nuostatą, kad teisinga tik tokia bausmė, kuri yra griežtai individualizuota, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Tuo paaiškinama, kad abiem nuteistiesiems, padariusiems tą patį nusikaltimą, paskirtos skirtingos bausmės.

G. L. neteistas, administracine tvarka nebaustas, seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, turi pastovius bei įpareigojančius socialinius ryšius – šeimą ir dvi mažametes dukras, rūpinasi šeima. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino sudavęs A. K. smūgius ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi. Teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau pagrįstai pripažino, jog apsvaigimas nuo alkoholio yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliacinės instancijos teisme G. L. teigė nebuvęs apsvaigęs nuo alkoholio ir ginčijo šią sunkinančią aplinkybę, tačiau savo girtumą veikos padarymo metu jis pats pripažino I instancijos teisme (t. 3 b. l. 27, antra pusė). Išdėstęs bausmės skyrimo motyvus, nustatęs jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, teismas paskyrė žymiai trumpesnę, negu vidutinę laisvės atėmimo bausmę.

J. M. nuteistas pirmą kartą, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, seniūnija nusiskundimų dėl jo netinkamo elgesio nėra gavusi. Teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino, jog nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atsižvelgus, kad jo nusikalstami veiksmai buvo intensyvesni ir aktyvesni, negu G. L., teismas jam paskyrė artimą vidutinei laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, abiem nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu yra teisingos.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistųjų G. L. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai: Regina GaudutienėValdimaras Bavėjanas