Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2008-09-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-305/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2008-09-19
Bylos Nr.
1A-305/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė (pran.)
Nuteistasis
A. A.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-305/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.1; 1.1.8.1.2; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),teisėjų: Reginos Gaudutienės, Svajūno Knizleris,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,gynėjai advokatei Leonorai Vasiliauskienei,nuteistajam A. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį, taikant BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą, laisvės apribojimu 1 metams, nustatant, kad A. A. be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios negali keisti gyvenamosios vietos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistojo A. A. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 1993 metais, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, prie buvusios KOP bazės Zokniuose, Šiaulių m., tiksliai nenustatytoje vietoje ir iš tiksliai nenustatyto asmens, A.A., neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo 162 vienetus draudžiamų 7,62X39 mm tipo (kalibro) šovinių, kurių kulkos su kieto metalo šerdimis, o 1998 metų sausio pabaigoje, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir iš tiksliai nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 19 vienetų draudžiamų 7,62X53 mm tipo (kalibro) šovinių, iš kurių 15 vienetų kulkos su kieto metalo šerdimis ir 4 vienetai su padegamosiomis kulkomis (A kategorijos) ir keičiantis darbo ir gyvenamajai vietai, ne daugiau kaip tris kartus neteisėtai gabeno ir neteisėtai laikė šovinius iki 2006 metų birželio 28 dienos sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) ir taip disponavo dideliu kiekiu šaudmenų.

Šalies argumentai

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: nepripažinti A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BPK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei paskirti A. A. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmę 4 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Apelianto manymu, teismas išsamiai ištyrė įrodymus ir teisingai kvalifikavo A. A. nusikalstamą veiką, tačiau neteisingai taikė BK 41, 54 ir 61, 62 straipsnių nuostatas ir dėl to A. A. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią, bausmę.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad nepagrįsta teismo išvada, kad A. A. pripažino padaryto nusikaltimo faktines aplinkybes, t. y. pripažino, kad jis įsigijo, laikė ir gabeno 7,62X39 ir 53 mm kalibro šaudmenis. Toks teismo vertinimas prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. A. A. viso proceso metu neprisipažino, kad šaudmenis įgijo, gabeno ir laikė neteisėtai, teigdamas, kad jam, kaip asmeniui, turinčiam medžiotojo bilietą ir teisėtai turinčiam lygiavamzdį medžioklinį bei 53 mm kalibro graižtvinį šautuvus, įstatymai suteikia teisę įsigyti bet kokio tipo šaudmenis. Tokiu būdu jis ir nesigailėjo dėl savo padarytų veiksmų, kadangi juos laikė teisėtais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog A. A. padaryta veika buvo išaiškinta tik policijos pareigūnams atlikus kratą jo gyvenamojoje vietoje. A. A. nusikalstami veiksmai tęsėsi ilgą laiką – nuo 1993 m. iki 2006 m. birželio 28 d., per šį laiką jis nesiėmė jokių veiksmų, kad šie draudžiami laikyti šaudmenys būtų perduoti kompetentingoms institucijoms. Be to, dalį 7,62X53 mm šaudmenų nuteistasis perdavė ne savo iniciatyvą, o tik tuomet, kai policijos pareigūnai pas jį atvyko paimti jo teisėtai turimus šaunamuosius ginklus. Pagal formuojamą teismų praktiką, nustačius tik kaltininko savanorišką kaltės prisipažinimą, tačiau nenustačius, kad jis kritiškai vertintų savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius, negalima konstatuoti ir kaltininko nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką jis padarė.

Be to, teismas, skirdamas A. A. švelnesnė bausmės rūšį, vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies bei 62 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Apeliantas teigia, kad praktika taikyti dvi skirtingas BK bendrosios dalies normas vienu metu yra ydinga, nes taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tada, kai nėra 62 straipsnio nurodytų pagrindų.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad nenustačius A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taikyti BK 62 straipsnio 3 dalį teismas negalėjo. Teismas taip pat negalėjo taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes įvertinus A. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo, nėra pagrindo jam skirti švelnesnę bausmę. A. A. nuteistas už tai, kad disponavo dideliu kiekiu draudžiamų įsigyti ir laikyti šaudmenų, šią nusikalstamą veiką tęsė ilgą laiką, nuo 1993 m. iki 2006 m. birželio 28 d., per šį laikotarpį dalį draudžiamų šaudmenų panaudojo, perduodamas juos medžiotojų būreliui, kas prieštarauja teismo teiginiui, kad šaudmenys praktiškai nebuvo naudojami. A. A. nusikalstama veika priskiriama prie tyčinių sunkių nusikaltimų, ji buvo išaiškinta tik policijos pareigūnų pastangomis, todėl švelnesnės bausmės nei numatyta straipsnio sankcijoje skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliantas pažymi, jog nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnyje, sudėtis yra formali, ji nereikalauja pasekmių, todėl šios veikos pavojingumo laipsnis turėtų būti apsprendžiamas kitais kriterijais – šaudmenų kategorijomis, kiekiu, laikymo sąlygomis, panaudojimu, kas nuosprendyje nėra aptarta.

Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą prieš jį BPK 327 str. 1 d. numatytu pagrindu nutraukti bei vadovaujantis BPK 334 straipsniu konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo esmingai pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas.

Apeliantas, nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu, mano, kad teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byla buvo klastojama ir nagrinėjama grubiai pažeidžiant BPK 6 straipsnio 2 punkte, 134 straipsnyje, 147 straipsnio 1 punkte, 149 straipsnio 7 punkte, 225 straipsnio 1 punkte nurodytus reikalavimus, taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliantas teigia, jog jis nepadarė jam inkriminuotos veikos. Nurodo, jog 1993 m., turėdamas medžiotojo bilietą, galiojusį iki 1993-12-31, kuriame buvo įregistruotas teisėtai įsigytas graižtuvinis karabinas SKS CM28523 7,62×39 mm kalibro, iš pažįstamo rusų kariškio A. D. įsigijo šaudmenų turimam karabinui.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis, neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė ir gabeno, keičiantis jo darbo ir gyvenamajai vietai, šaudmenis. Nurodo, jog tokių faktų byloje nebuvo. Dėl šių faktų ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, liudytojai dėl to taip pat neapklausti. Tai yra tik teismo prielaida. Nurodo, jog gabenti šaudmenis iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), į namą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo poreikio, nes šie namai yra vienas šalia kito, be to, name, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra tinkamų sąlygų šaudmenims saugoti. Apeliantas teigia, jog keičiantis darbo vietai šeimos ir turto buvimo vieta nesikeitė, taip pat nesikeitė ir šaudmenų buvimo vieta.

1998 m. sausio mėn. pagal VRM išduotą leidimą jis įsigijo kitą graižtuvinį karabiną KO-44, 7,62×53 mm kalibro. Turėdamas leidimą laikyti (nešioti) ginklą, jis parduotuvėje įsigijo ir šaudmenų. Persikraustydamas su turimu leidimu, jis tuo metu galiojančių taisyklių nepažeidė ir ginklus bei šaudmenis nešiojosi teisėtai.

1999 m. spalio mėn. jis pasiūlė savo medžiotojų būrelio valdybai panaudoti jo turimus 7,62×39 mm kalibro šaudmenis (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio reikmėms. Pritarus būrelio valdybai ir turėdamas leidimą laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus 7,62 mm kalibro, jis laikė ir minėtus šaudmenis ir tuo, apelianto manymu, įstatymo nepažeidė.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad šaudmenys yra Kalašnikovo šoviniai. Apeliantas teigia, kad yra gaminami Kalašnikovo šaunamieji ginklai, bet ne šoviniai. Be to, teismo nuosprendyje nurodyta kulkų klasifikacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Policijos departamento prie LR VRM Viešosios policijos valdybos viršininko A. V. teismui pateiktai pažymai. Be to, nėra įstatymu patvirtintų taisyklių kas, kaip ir kur turi atlikti šaudmenų klasifikaciją. Todėl jis negali būti nuteistas už tai ko nenumato įstatymas. Tuo yra grubiai pažeistos BPK 6 straipsnio 2 punkto nuostatos. Šaunamasis užtaisas, turintis ne daugiau kaip 7,5 Džaulio galios, priskiriamas prie C kategorijos šaudmenų. Tačiau teismas nenustatė kokios galios buvo jo laikomi šaudmenys. Teismo išvada, kad jis kaip kariškis negalėjo nežinoti su kokiomis kulkomis galėjo būti šoviniai, yra tik teismo prielaida, nes joks įstatymas nereikalauja kad kariškiai tai žinotų.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, tai apelianto nuomone, leidžia daryti prielaidą, jog jam buvo netinkamai pritaikytas įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis A. A. ir jo gynėja prašė nuteistojo A. A. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą - atmesti. Prokuroras prašė patenkinti prokuratūros apeliacinį skundą, o nuteistojo apeliacinį skundą – atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas neginčija nuteistojo A. A. kaltės ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su A. A. paskirta bausme. Mano, kad teismas nuteistajam netinkamai taikė BK 41, 54, 61, 62 straipsnių nuostatas ir paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią, bausmę.

Prokuroro manymu, teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BPK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir prašo šios aplinkybės nepripažinti A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šis apelianto prašymas atmestinas.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad pati apelianto prašymo formuluotė - nepripažinti A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi yra netinkama. Apeliacinės instancijos teismas negali nepripažinti pirmosios instancijos teismo jau pripažintos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apeliacinis teismas gali tik panaikinti tokią aplinkybę, jei ši yra pripažinta nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas nerado pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo pripažintos nuteistojo A. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymas nereikalauja, jog asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos medžiagos matyti, kad duodamas parodymus A. A. iš esmės pripažino bylos aplinkybes, t. y. jis neneigė įgijęs ir laikęs šaudmenis, tik teigė tai daręs teisėtai, nes turėjo leidimą turėti ir laikyti ginklus. Dėl to jis nelaikė ir neteisėtu gabenimą šaudmenų, juos perkėlus į kitą gyvenamąją vietą, ją pakeitus. A. A. parodymai rodo, jog nuteistasis skirtingai, nei įtarimus pateikę pareigūnai, interpretuoja savo veiksmų teisėtumą. Todėl šioje dalyje nuteistojo parodymai atspindi jo savą padarytos veikos aplinkybių subjektyvų suvokimą ir vertinimą. Tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, todėl teismas turėjo pagrindą A. A. parodymais pagrįstą prisipažinimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliantas nurodo, jog nustačius kaltininko savanorišką kaltės prisipažinimą, tačiau nenustačius, kad jis kritiškai vertintų savo elgesį, stengtųsi sušvelninti nusikaltimo padarinius, negalima konstatuoti ir kaltininko nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką jis padarė. Tačiau pats apeliantas savo skunde nurodė ir nuoširdaus gailėjimosi nebuvimo priežastį, t. y. kad nuteistasis nesigailėjo dėl padarytos veikos, nes manė, jog jo veiksmai yra teisėti. Kitaip tariant, prokuroras pripažino nuteistojo subjektyvų faktinių aplinkybių suvokimą.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai galisi.

Tačiau prokuroras teisus savo skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. A. nepagrįstai taikė dvi skirtingas BK bendrosios dalies normas – BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

Pažymėtina, kad iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies iš viso neaišku kokio įstatymo nuostatos yra taikytos nuteistajam A. A. . Nuosprendžio dalyje, kurioje motyvuojamas bausmės skyrimas, nurodyta, kad teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo principais (BK 54 straipsnio 2, 3 dalys) ir mano, kad BK 253 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl A. A. skiria švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmės rūšį (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Gi skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodo, kad A. A. taikomos BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos, kadangi jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, pats atidavė dalį šaudmenų ir nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 62 straipsnio 1, 2 dalys).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistajam paskyrė neteisingą bausmę.

BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė.

BK 62 str. 1 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina arba pašalina padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė yra ir viena iš sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau BK 62 straipsnio 1 dalis iš asmens reikalauja ne tik prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, bet ir savo noru atvykti arba pranešti apie ją. Tokia aplinkybė šioje byloje nenustatyta. Tokiu būdu, neesant vienos iš BK 62 straipsnio taikymui būtinos sąlygos - nusikalstamas veikas padariusio asmens savanoriško atvykimo ar pranešimo apie jo padarytas nusikalstamas vaikas, nėra įstatyminio pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Nuosprendyje paminėta ir BK 62 straipsnio 2 dalis, tačiau teismas nekonkretizavo koks konkrečiai BK 62 straipsnio 2 dalies punktas A. A. yra taikomas ir nenurodė nei vienos sąlygos, kodėl šis straipsnis turėtų būti jam taikomas. Šioje byloje sąlygų ir aplinkybių, kurioms esant būtų galimas BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas, nenustatyta.

Taigi esant aptartoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 62 straipsnio normas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neminimas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas, tačiau kaip matyti iš nuosprendžio dalies, kurioje motyvuojamas bausmės skyrimas, šio straipsnio nuostatas teismas nuosprendyje aptarinėjo, konstatavo jų tikslingumą pritaikyti, tačiau rezoliucinėje dalyje jo nepritaikė.

Kolegijos nuomone, šioje byloje teismas pagrįstai pripažino, kad yra sąlygos taikyti A. A. 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė yra įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

A. A. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme. BK 253 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimą nuo ketverių iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad BK 253 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, A. A. paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmės rūšį – laisvės apribojimą 1 metams.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BK 253 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. A. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl nuteistajam taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 p.). Tačiau įstatymas nereikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog A. A. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), tačiau nusikaltimo sunkumas, įvertinus jo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, šioje byloje nėra svarbiausias faktorius, svarstant galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

A. A. teisiamas pirmą kartą, iki nusikaltimo padarymo ir po jo charakterizuojamas tik teigiamai. Jis padarė tik vieną nusikaltimą. Jo padarytas nusikaltimas jokių neigiamų padarinių nesukėlė. Nėra gauta jokių duomenų apie kokias nors kitas A. A. padarytas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu ir šios bylos nagrinėjimo teisme metu. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis yra medžiotojų būrelio narys, turintis 37 metų medžiotojo stažą, per visą minėtą laikotarpį medžioklinių ginklų saugojimo ir medžioklės taisyklių pažeidimų nepadarė (t. 2, b. l. 131). Nors prokuroras skunde nurodo, jog dalis šaudmenų buvo panaudota, perduodant juos medžiotojų būreliui, tačiau toks šaudmenų panaudojimas buvo atvirai svarstytas medžiotojų būrelyje, tai buvo užfiksuota protokole. Nuteistasis atvirai pateikdamas turimus šaudmenis medžiotojų būreliui jokios žalos niekam nepadarė. Taip pat vertinami kiti nuteistojo asmenybę charakterizuojantys požymiai – jis iki 1990 m. buvo karininkas, tarnavo ir Afganistane, turi trijų valstybių apdovanojimus. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsijungė į karo aviacijos atkūrimą (t. 2, b. l. 131, 148, 149, 150, 163, 164, 165, 177), užimdamas įvairias pareigas buvo teigiamai vertinamas ir charakterizuojamas, apdovanotas Atminimo ženklu už nuopelnus išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos teritorijos.

Visos minėtos aplinkybės rodo, kad nors A. A. padarė sunkų nusikaltimą, tačiau jo pavojingumas nėra didelis. Aplinkybė, kad nuteistasis buvo karininkas ir legaliai turėjo ginklus, kad nebuvo padaręs jokių ginklo laikymo ar panaudojimo pažeidimų, taip pat jo veiksmų, kuriais jis neteisėtai įsigijo, laikė, gabeno šaudmenis, išraiška lėmė mažesnį nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.

Šios aplinkybės kartu su kitomis išskirtinėmis aplinkybėmis dėl nuteistojo asmenybės bei jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė leido teismui svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės parinkimo ir ją parinkti.

Kolegijos nuomone, apygardos teismo išvada, kad šioje byloje kaltininkui paskyrus bausmę, numatytą BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jo padaryta veika, sankcijoje, neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte reikalavimo, yra pagrįsta, nes bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Todėl atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta nuteistajam bausmės rūšis – laisvės apribojimas – iš esmės derinasi su teisingumo principo reikalavimais, tačiau, įvertinus nusikaltimo sunkumą, laisvės apribojimo terminas nuteistajam padidinamas iki maksimalaus įstatyme numatyto termino - 2 (dviejų) metų. Prokuroro apeliaciniu skundu prašoma A. A. skirti bausmė –laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, yra aiškiai per griežta ir prieštaraujanti teisingumo principui.

Dėl nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą prieš jį BPK 327 str. 1 d. numatytu pagrindu nutraukti bei vadovaujantis BPK 334 straipsniu konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo esmingai pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas. Tokie apelianto prašymai yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos BPK 327 str. yra numatyti nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai, kuriems esant apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą. Apeliantas mano, kad jo nuosprendis turėtų būti panaikintas BPK 327 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. apeliantas mano, kad yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Tačiau apeliantas savo skunde nenurodo kokia konkrečiai BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose nurodyta aplinkybė egzistuoja jo byloje, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Toks bendras ir nekonkretus apelianto prašymas vertinamas kaip deklaratyvus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 327 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant apeliacinės instancijos teismas galėtų panaikinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukti bylą. Todėl apelianto prašymas - apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti - atmetamas.

Nors nuteistasis A. A. savo skunde suformulavo netinkamą prašymą, tačiau kaip matyti iš skundo turinio, jis ginčija savo kaltę, teigdamas, kad jis jam inkriminuotos veikos nepadarė. Toks apelianto kaltės neigimas susijęs su jo klaidingu įsitikinimu, kad šaudmenis jis įgijo, laikė ir gabeno teisėtai.

Šioje byloje įrodyta, kad A. A. neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė 181 vienetą draudžiamų šaudmenų. A. A. veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis įgydamas, laikydamas ir gabendamas minėtus šaudmenis pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (su papildymais). Byloje nustatyta, kad A. A. turėjo SKS karabiną, skirtą šaudyti 7,62X39 mm tipo (kalibro) šoviniais ir naudojosi karabinu KO-44, skirtą šaudyti 7,62X53 mm tipo (kalibro) šoviniais, tačiau neturėjo teisės įgyti ir laikyti A kategorijos šaudmenis, t. y. su padegamosiomis kulkomis ir šovinius, kurių kulkos su kieto metalo šerdimis. A. A. naudotas karabinas KO-44 ir turėtas SKS yra priskiriami B kategorijai. Civilinėje apyvartoje draudžiami A kategorijos ginklai ir šaudmenys tik A kategorijos ginklams ir šoviniai, kurių kulkos yra su kieto metalo šerdimi (Įstatymo 7 str. 2 dalies 1 ir 5 punktai).

Apeliantas savo skunde teigia, kad jis negalėjo žinoti su kokiomis kulkomis buvo šoviniai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog nerealu, kad apeliantas, būdamas profesionalus kariškis, nežinotų šaudmenų konstrukcijos.

Apeliantas savo skunde nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad šaudmenys yra Kalašnikovo šoviniai. Teigia, kad yra gaminami Kalašnikovo šaunamieji ginklai, bet ne šoviniai.

Teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog išvadą, kad pas apeliantą išimti šaudmenys yra Kalašnikovo šoviniai davė ne teismas, o specialų tyrimą atlikęs balistinių tyrimų specialistas. Būtent specialistas savo išvadoje nurodė, jog tyrimui pateikti 222 vnt. šovinių yra šaudmenys, o būtent fabrikinės gamybos 7.62X39 mm kalibro, centrinio skėlimo, tinkami šaudymui, ir yra Kalašnikovo šoviniai, kurie skirti šaunamiesiems ginklams (t. 1, b. l. 17-18). Teismas gi vertina minėtą specialisto išvadą kaip objektyvų įrodymą.

Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodyta kulkų klasifikacija, teigia, kad nėra įstatymu patvirtintų taisyklių kas, kaip ir kur turi atlikti šaudmenų klasifikaciją.

Ginklų ir šaudmenų klasifikacija yra įtvirtinta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, o kokiai kategorijai priskiriami tam tikri šaudmenys nustato šios srities specialistai, atlikdami specialų balistinį tyrimą, kas ir buvo padaryta šioje byloje.

Esant aptartoms aplinkybėms, taip pat aplinkybei, kad apeliantas neginčija nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojančio požymio – šaudmenų kiekio, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. A. kaltė – neteisėtai disponavus dideliu kiekiu šaudmenų – yra įrodyta byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais ir nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas savo skunde nurodo, jog jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir šį teiginį jis sieja su nuosprendyje nurodyta teismo išvada, jog BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės nuteistajam paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Pastaroji teismo išvada buvo padaryta motyvuojant bausmės rūšies parinkimą, ir akivaizdu, apelianto neteisingai suprasta, nes apeliaciniame skunde apelianto teiginys apie neva netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymą nėra pagrįstas jokiais argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas dėl bausmės nuteistajam paskyrimo pasisakė aptardamas prokuratūros apeliacinį skundą, todėl dėl tų pačių skundo argumentų teismas dar kartą nepasisako.

Apeliaciniam teismui nenustačius esminių BPK pažeidimų nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymą – taikyti BPK 334 straipsnio nuostatas.

Be to, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad byla buvo nagrinėjama grubiai pažeidžiant BPK 6 straipsnio 2 punkte, 134 straipsnyje, 147 straipsnio 1 punkte, 149 straipsnio 7 punkte, 225 straipsnio 1 punkte nurodytus reikalavimus.

Visi apelianto paminėti straipsniai nurodyti kaip ištisinis sąrašas, bendrai ir deklaratyviai. Skunde nepateikti argumentai, atskleidžiantys kiekvienos iš minėtų teisinių nuostatų konkrečius pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis atsakymai dėl teisės taikymo byloje negalimi, nes nėra galimybės įvertinti, ar išties padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas jame išdėstytais argumentais yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti:

A. A., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, panaikinti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymą ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, paliekant pirmosios instancijos teismo nustatytą A. A. įpareigojimą - be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Elena VainienėTeisėjai Regina GaudutienėSvajūnas Knizleris