Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2020-11-10 iki 2021-01-11.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių (stalo, lovų ir t. t.) užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Atsakovės atstovės 2021-04-07 pažyma Nr. 14/07-1087 bei patalpų schemos (b. l. 10, 13–14) patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę už paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose.

Laikotarpiu nuo 2020-11-10 iki 2020-11-11 pareiškėjas gyveno 17 kameroje, kurios plotas 16,13 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 4 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto.

Laikotarpiu nuo 2020-11-11 iki 2020-11-26 pareiškėjas gyveno 13 kameroje, kurios plotas 16,46 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 4 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 4,11 kv. m ploto.

Laikotarpiu nuo 2020-11-26 iki 2020-12-02 pareiškėjas gyveno 20 kameroje, kurios plotas 20,39 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 4,07 kv. m ploto.

Laikotarpiu nuo 2020-12-02 iki 2020-12-26 pareiškėjas gyveno 24 kameroje, kurios plotas 20,35 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 4,07 kv. m ploto.

Laikotarpiu nuo 2020-12-26 iki 2021-01-11 pareiškėjas gyveno 20 kameroje, kurios plotas 20,39 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 4,07 kv. m ploto.

Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą į skundą bei teismo posėdžio metu atsakovės atstovo pateiktų duomenų dėl paskirtų kamerų, jų ploto, įrengtų miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičiaus vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo. Pareiškėjas neginčija atsakovės pateiktų duomenų, todėl nebuvo paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu.

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, redakcija galiojusi iki 2020-12-22), Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389, bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo norma) tokio reikalavimo nėra numatyta.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020-05-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017). Vien tai, kad pareiškėjas galėjo būti matomas kitoje pusėje besimaudančių nuteistųjų atskirais momentais, nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pataisos namų dušai, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 20–25), yra atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, todėl sprendžiama, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą. Be to, teismas taip pat pažymi, jog dušo įrengimas be atskirų kabinų yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo ir dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, jog jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.