Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja M. Valiulytė (Proceso Nr. 2-06-3-13214-2012-7) Procesinio sprendimo kategorija

24.2; 35.6.1; 99.1; 121.21.

2013 m. lapkričio 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės I. U. ir ieškovo R. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams V. U., I. U., L. B., P. P., D. G. ir G. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretysis asmuo Klaipėdos miesto 4-ojo notaro biuro notarė Ilona Mineikienė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinį skundą pateikė ir ieškovas R. J., kuris prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-31 sprendimo dalį dėl 2012-04-02 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. M-1607, sudarytos tarp atsakovų V. ir I. U. ir P. P., kuria parduotas 0,1508 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, tenkinant ieškovo reiškiamą reikalavimą actio Pauliana pagrindais - pripažinti šią sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti dvišalę restituciją, įpareigojant grąžinti I. U. žemės sklypą, o I. U. įpareigojant grąžinti P. P. už įsigytą žemės sklypą sumokėtą pinigų sumą; panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-31 sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų 2000 Lt priteisimo iš apelianto P. P.. Ieškovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl 2012-04-02 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Dėl ginčijamo žemės sklypo vertės ieškovas nurodo, jog atsakovo P. P. užsakymu 2013-02-28 atlikto turto vertinimo ataskaitoje ginčijamo žemės sklypo vieno aro kaina neadekvačiai skiriasi nuo oficialiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotos ginčijamo žemės sklypo vertės (CPK 197 str. 2 dalis), kuriais teismas nesivadovavo. Teismas taip pat nevertino sutarties sąlygos, kurioje nurodoma, jog pardavėjui sumokama papildoma nuo 50 000 Lt kainos dalis, iš ko darytina išvada, jog sklypo kaina buvo didesnė nei nurodyta. Dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovas nurodo, jog teismui patenkinus apeliacinį skundą, ieškovas prašo iš atsakovo P. P. ir atsakovų V. ir I. U. ieškovo naudai priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, kurias sudaro tik žyminis mokestis, o teismui atmetus šį apeliacinį skundą, prašo atsižvelgti į tai, kad šioje byloje nėra pasisamdęs advokato, vadovaujantis CPK 93 str. 4 d., prašo nepriteisti iš P. P. naudai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmoje ir apeliacinėje instancijoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniais skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010-01-19 atsakovas V. U. išdavė ieškovui R. J. vekselį 30 000 EUR sumai, t.y. 103 584 Lt sumai. Vekselį laidavo atsakovo V. U. žmona atsakovė I. U. (b.l. 9). Šiuo vekseliu atsakovas įsipareigojo ieškovui, kaip vekselio turėtojui, grąžinti 30 000 EUR sumą iki 2012-05-01. Ginčo 2011-01-28 buto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. M-521 atsakovai V. U. ir I. U. už 20 000 Lt pardavė 1/3 dalį buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), I. U. motinai atsakovei L. B. jos asmeninėn nuosavybėn (b. l. 12, 72-77). Atsakovė I. U. 2012-04-02 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. M-1607 už 50 000 Lt pardavė atsakovui P. P. 0,1508 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jos buvo įgytas dovanojimo sutarčių pagrindu ir priklausė U. U. asmeninės nuosavybės teise (b.l. 18, 57-63). 2012-05-02 ieškovas pareikalavo apmokėti 2010-01-19 vekselį ir tą pačią dieną įteikė atsakovams V. ir U. U. (b. l. 10). Atsakovai V. ir I. U. vekselyje nurodytos pinigų sumos negrąžino. 2012-05-31 ieškovui buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas Nr.VM9-1728 dėl 30 000 EUR sumos, kas sudaro 103 584 Lt, bei 525 Lt už vykdomojo įrašo darymą, viso – 104 109 Lt, sumos solidaraus išieškojimo iš atsakovų V. U. ir I. U.. Vykdomasis įrašas pateiktas vykdyti antstolio A. Selezniovo kontorai, užvesta vykdomoji byla Nr. 0010/12/02383. Antstolis A. Selezniovas 2012-09-17 raštu ieškovą informavo, kad nėra galimybių iš skolininkų išieškoti skolą, įsiskolinimo suma sudaro 104 109 Lt ir metinės palūkanos (b.l. 11). 2012-11-13 iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad atsakovai turėjo daug nekilnojamojo turto ir po vekselio išdavimo sudarė kelis sandorius dėl turto pardavimo (t. 1, b. l. 12-22, t. 2, b. l. 68-73). Ieškovo ieškinys teisme dėl 2011-01-28 ir 2012-04-02 atsakovų sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių nuginčijimo gautas 2012-11-14.

LR CK 6.66 str. nuostatos kreditoriui suteikia teisę actio Pauliana pagrindu ginti savo teises ir interesus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant LR CK 6.66 str. nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2012 ir kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti LR CK 6.66 str. ir sandorį pripažinti negaliojančiu.

Nagrinėjamu atveju šalys pripažįsta galiojančią ieškovo reikalavimo teisę pagal 2010-01-19 išrašytą vekselį, tačiau atsakovė I. U. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria 2011-01-28 sudarytas sandoris dėl 1/3 buto adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo pripažintas negaliojantis, o ieškovas R. J. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalį dėl actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos – atsakovo P. P. nesąžiningumo dėl 2012-04-02 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. M-1607, sudarytos tarp atsakovų V. ir I. U. ir P. P., kuria parduotas 0,1508 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovų U. sudarytais sandoriais buvo pažeistos ieškovo kaip kreditoriaus teisės, kadangi šiais sandoriais atsakovai sumažino savo turimo turto masę bei vertę, o likusio turto nepakanka ieškovo reikalavimui patenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju kreditoriaus R. J. teisės buvo pažeistos, kadangi atsakovų prievolė jam nebuvo vykdoma, o atsakovai pardavę turtą tokiu būdu sumažino savo galimybes šią prievolę įvykdyti ateityje. Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimu taip pat laikomas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovai U. 1/3 butą adresu (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovės U. motinai už mažesnę, nei šio turto rinkos vertė.

Dėl ieškinio senaties termino

Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas yra viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų. Atsakovė apeliaciniu skundu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė 2011-01-28 sandoriui senaties termino, kadangi vekselis išrašytas 2010-01-19, buvo perrašomas kelis kartus ir ieškovas, kaip advokatas, kuriam keliami aukštesni reikalavimai, galėjo pasidomėti apie atsakovų vykdomus sandorius. Be to, ieškovas teigia apie sandorį sužinojęs tik 2012-11-13, tuo tarpu jau 2012-09-17 antstolio raštu ieškovui aiškiai nurodomas atsakovų turtas. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovas turėjo sužinoti apie ginčo sandorius 2012-05-06, ieškovas nurodė momentą, kada jis sužinojo apie ginčijamus sandorius - 2012-11-13, ieškinys pareikštas teisme 2012-11-14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl praleisto senaties termino, kadangi kreditoriaus pareiga sužinoti apie ginčo sandorį atsirado tik suėjus vekselio prievolės grąžinimo terminui – 2012-05-06, todėl net ir skaičiuojant nuo šios datos, o ne nuo ieškovo nurodytos datos apie ginčijamo sandorio sudarymą, senaties terminas nėra praleistas.

Dėl sandorių privalomumo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovai U. 2011-01-28 ir 2012-04-02 sandorių sudaryti neprivalėjo. Atsakovė U. apeliaciniu skundu nurodo, jog minėtus sandorius ji privalėjo sudaryti, kad galėtų padengti bent dalį mokestinio įsiskolinimo, priešingu atveju mokesčių administratorius nebūtų sutikęs išdėstyti mokėjimo dalimis, bei areštavęs atsakovų turtą, dėl ko paskolą suteikęs bankas būtų pareikalavęs grąžinti paskolintas lėšas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovai neįrodė privalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius. Iš byloje pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, jog atsakovė privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius: VMI neteikė atsakovei sprendimo vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad pareiga sudaryti sandorius su kitais kreditoriais turi būti atskirta nuo skolininko noro pasirinkti, kam pirmiau atlyginti skolą, nes skolininkas actio Pauliana taikymo kontekste neturi visiškos laisvės pasirinkti, kam jis pirma įvykdys prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS Parex banka v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/2012). Taigi nagrinėjamu atveju, atsakovai nepagrįstai remiasi privalomumu atsiskaityti su VMI ir šios skolos padengimo pirmumu.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Ieškovas R. J. apeliaciniu skundu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2012-04-02 sandoriu P. P. parduotas žemės sklypas buvo tinkamai įvertintas 50 000 Lt suma. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pateiktais įrodymais: 2013-02-28 turto vertintojų ataskaita, liudytojų parodymais, nustatė, kad ginčijamo 2012-04-02 sandorio žemės sklypo vertė yra 59 000 Lt, todėl ir sandorio kaina 50 000 Lt ženkliai nuo vidutinės turto vertės nesiskiria. Ieškovas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenurodo priežasčių, dėl kurių nesutinka su VĮ Registro centro nustatyta žemės sklypo verte. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog VĮ Registro centro nurodyta vidutinė sklypo rinkos vertė yra nustatoma neapžiūrėjus ir neindividualizavus konkretaus turto savybių, todėl šia verte nebuvo vadovaujamasi. Ieškovo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepažymėjo priežasčių dėl nesivadovavimo antstolio pateikta ekspertize vykdomojoje byloje, taip pat nepagrįstas, nes teismas pasisakė, jog vertės nustatytos kitu laikotarpiu ir kitam turtui. Atitinkamai ieškovo argumentai dėl 2012-04-02 sandorio žemės sklypo vertės nustatymo yra atmestini. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, 2012-04-02 sandoriu įgijęs žemės sklypą buvo sąžiningas įgijėjas ir todėl nesant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Atsakovė apeliaciniu skundu nurodo, jog atsakovai U. negali būti laikomi nesąžiningais dėl sandorio sudarymo su artimu giminaičiu, o šis sandoris turi būti vertinamas atsižvelgiant į CK 4.79 str. normas, kai atsakovės mama turėjo pirmenybės teisę pirkti 1/3 buto adresu Naujakiemio g. 6-72, Klaipėdoje. Šis argumentas yra nepagrįstas, kadangi šiuo atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija, kuomet sudaromas sandoris su artimu giminaičiu (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina ir tai, kad atsakovų nesąžiningumas nustatytinas ir dėl šiuo sandoriu parduoto turto nepagrįstai mažos vertės.

Dėl žyminio mokesčio dydžio

Nagrinėjamoje byloje ieškovas įvertino ieškinio reikalavimus kaip neturtinius ir sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas dėl žyminio mokesčio dydžio ir actio Pauliana pagrindu reiškiamo reikalavimo kvalifikavimo turtiniu ar neturtiniu požiūriu nepasisakė. Atsakovė apeliaciniu skundu nurodo, jog ieškovo reiškiami reikalavimai yra turtinio pobūdžio ir ieškovas pateikdamas ieškinį privalėjo sumokėti 10 600 Lt žyminį mokestį. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškiniai actio Pauliana pagrindu yra turtiniai, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šią išvadą dėl įstatymų leidėjo valios actio Pauliana ieškinį laikyti turtiniu reikalavimu patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigalioję CPK 85 straipsnio pakeitimai, nes naujame šio straipsnio 1 dalies 11 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčas yra neturtinis, todėl ieškovo pateiktas ieškinys turėjo būti apmokestinamas 10 600 Lt žyminiu mokesčiu, kadangi buvo ginčijami trys sandoriai, kurių bendra vertė 660 000 Lt. Pirmosios instancijos teismui nutraukus bylos dalį dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo ir patenkinus ieškovo reikalavimą dėl 1/3 dalies buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ieškovui turėtų būti grąžinama 75 proc. žyminio mokesčio sumokėtos sumos (CPK 87 str. 2 d.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas sumokėjo žyminį mokestį kaip už neturtinį ginčą, ieškovas privalo valstybei sumokėti 25 proc. mokėtino žyminio mokesčio, t.y. 247,50 Lt (9900 Lt x 25%). Pirmosios instancijos teismui kitą dalį ieškinio atmetus, ieškovui atsirado pareiga valstybei sumokėti 1500 Lt žyminio mokesčio, o atsakovams V. ir I. U. ir L. B. atsirado pareiga sumokėti ieškovui 600 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 144 Lt, ieškovui lieka pareiga sumokėti valstybei 1603 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovų V. U., I. U. ir L. B. priteisė 225,20 Lt už viešo registro duomenis apie atsakovų turtą ir sudarytus sandorius, ieškovui priteistina iš šių atsakovų po 275 Lt ((600 Lt + 225,20 Lt)/3) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš kiekvieno. Atsakovė I. U. pateikdama apeliacinį skundą turėjo sumokėti 600 Lt žyminio mokesčio, o ieškovas, pateikdamas apeliacinį skundą, turėjo su mokėti 1500 Lt žyminio mokesčio. Kadangi nei vienas iš apeliacinių skundų nėra tenkinamas, o tiek ieškovas, tiek atsakovė apeliacinės instancijos teisme sumokėjo po 144 Lt žyminio mokesčio (2 t., b.l. 118, 126), atitinkamai valstybei iš atsakovės priteistina 456 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovo – 1356 Lt žyminio mokesčio (LR CPK 93 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-31 sprendimą dalyje dėl 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo P. P.. Ieškovas nurodo, kad teismui atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo neturėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos P. P. (CPK 93 str. 4 d.), kadangi ieškovas nesisamdė atstovo, nors pats kaip advokatas dirbo ir patyrė bylinėjimosi išlaidas, prarasdamas savo laiką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti šio ieškovo prašymo, kadangi CPK 51 str. ginčo šalims suteikia teisę vesti bylą patiems ar per atstovus. Nagrinėjamu atveju, ieškovas pasirinko nepasinaudoti atstovo teise, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą nepriteisti atsakovo P. P. turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias apeliacinėje instancijoje sudaro 1000 Lt už advokato atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (2 t., b.l. 137–139).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2012-04-02 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. M-1607, sudarytą tarp atsakovų V. ir I. U. ir P. P., kuria parduotas 0,1508 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir pagrįstai pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų V. U. ir I. U. su atsakove L. B. 2011-01-28 sudarytą sutartį Nr. M-521 dėl 1/3 dalies buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ginčą esant neturtiniu ir atitinkamai nepriteisė žyminio mokesčio, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326?330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir priteisti ieškovui R. J. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo po 275 Lt iš atsakovo V. U., atsakovės I. U. ir atsakovės L. B. iš kiekvieno, priteisti valstybei iš ieškovo R. J. 1603 Lt žyminio mokesčio.

Likusią Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. J. 1356 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir iš atsakovės I. U. 456 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti atsakovui P. P. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovo R. J..