Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1920-260/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-27
Bylos Nr.
2A-1920-260/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-21184-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Atsakovas
V. Č. V.
Ieškovas
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“
Civilinė byla Nr. 2A-1920-260/2014,Proceso Nr. 2-69-3-21184-2013-2,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 42.8; 42.9; 45.5; 121.14; 121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 27d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Č. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2458-435/2014 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui V. Č. V. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu (b.l. 3–4) kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai iš atsakovo 135,83 Lt skolą už suvartotas gamtines dujas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 78 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2007 m. sausio 23 d. buvo sudaryta gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo užtikrinti patikimą dujų tiekimą ir tiekti dujas adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo saugiai vartoti dujas, laiku ir teisingai pagal skaitiklio rodmenis deklaruoti suvartotą dujų kiekį bei mokėti už suvartotas dujas. Atsakovas sutartinius įsipareigojimus vykdo netinkamai, nes nemoka mokesčių už suvartotas gamtines dujas. Per laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. susidarė 135,83 Lt skola.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas (b.l. 20–21) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės 37 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad jis savo įsipareigojimus pagal gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį vykdo tinkamai, už suvartotas gamtines dujas yra atsiskaitęs. Atsakovas nurodė, kad vasaros laikotarpiu, o kartais ir ilgiau nebūna (duomenys neskelbtini), tuo metu dujų nenaudoja, todėl neturi pareigos mokėti kokius nors mokesčius, nes pagal šalių sudarytą sutartį kas mėnesį turi mokėti tik už suvartotas dujas pagal skaitiklio rodmenis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu (b.l. 55–59) ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovo 135,83 Lt skolą už suvartotas gamtines dujas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. gruodžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 78 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2007 m. sausio 23 d. šalys sudarė gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo užtikrinti patikimą dujų tiekimą ir tiekti dujas, atitinkančias kokybės reikalavimus, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo saugiai vartoti tiekiamas dujas, laiku ir teisingai pagal skaitiklio rodmenis deklaruoti suvartotą dujų kiekį bei mokėti už suvartotas dujas. Teismas taip pat nustatė, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui. Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. gamtinių dujų tarifas priklausė nuo vartotojų grupės bei pastoviosios ir kintamos dalies dydžių, o ieškovė apie pasikeitusias gamtinių dujų kainas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. yra paskelbusi viešai. Atsakovui neigiant savo pareigą mokėti ieškovei pastovią kainos dalį, nes toks mokestis nebuvo numatytas gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartyje, teismas, remdamasis specialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis dujų pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, kurios numato specialią tvarką, iš ko susideda buitiniams vartotojams nustatytas tarifas, pripažino ieškovės teisę reikalauti sumokėti pastovią dujų kainos dalį. Teismas nurodė, kad pagal Gamtinių dujų įstatymą buitiniams vartotojams nustatytą tarifą sudaro prognozuojamų gamtinių dujų (produkto), konkrečių perdavimo, skirstymo, laikymo, skystinimo, tiekimo kainų ir skirtumo tarp ankstesnio tarifų galiojimo laikotarpio prognozuotų ir faktinių gamtinių dujų (produkto) kainų suma, t. y. ne vien dujų kaip produkto, bet ir perdavimo, skirstymo ir kitų paslaugų kainų suma. Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės, Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų aprašas numato vartotojo pareigą sumokėti už patiektas (pristatytas) dujas ir suteiktas paslaugas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas vartotojų grupes, taikant šioms grupėms nustatytas kainas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad CK 6.385 ir 6.388 straipsniai leidžia specialiuose teisės aktuose nustatyti kainos nustatymo taisykles bei apmokėjimo taisykles ne pagal apskaitos prietaisų (ar ne vien pagal apskaitos prietaisų) rodmenis, sprendė, kad specialios teisės normos, numatančios specialias tarifų buitiniams vartotojams nustatymo taisykles, yra privalomos gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties šalims. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas gamtinių dujų nevartojo, tačiau šalių sudarytos sutarties nenutraukė, o sutarčiai galiojant ieškovėprivalo būti nuolatos pasirengusi užtikrinti patikimą, saugų dujų tiekimą iki atsakovo dujų pristatymo vietos, - tokiam tikslui būtinas skirstomųjų ir magistralinių dujotiekio tinklų pralaidumo užtikrinimas (pajėgumų buitiniams vartotojams rezervavimas), - šios išlaidos padengiamos per pastoviąją gamtinių dujų tarifo (kainos) dalį. Kadangi atsakovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, numatytų sutarties 6 punkte, nes nesumokėjo pastoviosios dujų kainos dalies, t. y. už dujas pilnai nesumokėjo nustatyta tvarka, teismas ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei skolą iš atsakovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu (b.l. 62–63) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, priteisdamas skolą iš atsakovo, nenurodė nei laikotarpio, per kurį skola susidarė, nei suvartoto dujų kiekio, už kurį priteista skola.Teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties nuostatas. Pagal gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties 6 punktą atsakovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti už suvartotas dujas, tuo tarpu teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad minėtas sutarties punktas įpareigojo atsakovą mokėti kas mėnesį už gamtines dujas. Atsakovas tinkamai vykdo pareigą mokėti už suvartotas dujas kas mėnesį, tačiau nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovas turi mokėti už nesuvartotas dujas tais laikotarpiais, kai jis bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nebūna ir dujų nenaudoja. Nei šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, nei 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1507 nenumato jokių mokesčių vartotojams, kai dujos nėra naudojamos.Teismas, pripažindamas, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, nenurodė, kokius įsipareigojimus netinkamai vykdė atsakovas. Be to, teismas pripažino, kad atsakovas yra permokėjęs ieškovei 3,30 Lt, todėl nėra aišku, kodėl iš viso keliamas klausimas dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.Teismo argumentai dėl dvinario dujų tarifo yra neaiškūs. Teismas nurodė, kad visi buitinių dujų vartotojai už suvartotas gamtines dujas moka pagal dvinarį tarifą, t. y. moka pastoviąją tarifo dalį nepriklausomai nuo suvartoto dujų kiekio ir kintamą tarifo dalį už kiekvieną suvartotą gamtinių dujų kiekį. Už suvartotas gamtines dujas pagal apskaitos prietaisų rodmenis mokama Lt/m³, o už pastoviąją dalį turėtų būti mokama Lt/30,6 parą arba mėnesį, todėl išeitų, kad tokiu atveju sunaudotas dujų kiekis matuojamas paromis.Nors teismas nurodė, kad pastoviąją dujų kainos dalį sudaro kažkokios paslaugos, t. y. saugojimas, skirstymas, laikymas, skystinimas, tačiau visos šios paslaugos jau yra įskaičiuotos į kintamą dujų kainos dalį.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 79–81) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Nurodė, kad ieškiniu prašoma priteisti iš apelianto skola susidarė šiam kas mėnesį nemokant pastoviosios dujų kainos dalies. Apeliantas, remdamasis tik savo asmeniniu įsitikinimu, jog už dujas reikia sumokėti tik pagal dujų skaitiklio parodymus ir tik kintamąją dujų tarifo dalį, taip pat teisės aktu, kuris tiesiogiai nereglamentuoja apmokėjimo už suvartotas dujas ir kuris nėra viršesnis už šiuo metu galiojančius ir apmokėjimą už suvartotas gamtines dujas reglamentuojančius teisės aktus, nepagrįstai neigia savo pareigą sumokėti pastoviąją dujų kainos dalį. Teismas, remdamasis tiek bendrosiomis, tiek ir specialiosiomis teisės normomis, taip pat šalių sudarytos sutarties sąlygomis, formuojama teismų praktika, pagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti sumokėti pastoviąją dujų kainos dalį. Nors apeliantas teigia, kad šalių sudaryta sutartis nenumato jokių mokesčių, kai dujos nėra naudojamos, tačiau teismas, remdamasis sutarties nuostatomis, pagal kurias vartotojas už suvartotas dujas moka kas mėnesį įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, taip pat CK 6.388 straipsniu, kuriame įtvirtinta galimybė sutartyje numatyti išimtis, kada atsiskaitoma ne pagal energijos apskaitos prietaisus, pagrįstai nurodė, kad sutarties nuostatos leidžia remtis specialiosiose teisės normose reglamentuojama specialia tvarka, pagal kurią buitiniams vartotojams už dujas mokėtina kaina susideda iš pastoviosios ir kintamosios kainos (tarifo) dalių. Apelianto argumentas, kad dujų perdavimo, skirstymo ir kitų paslaugų kaštai jau yra įskaičiuoti į kintamąją dujų kainos dalį, nėra niekuo pagrįstas. Priešingai, teismas pagrįstai nurodė, kad pastovioji dujų kainos dalis padengia dujų perdavimo, skirstymo ir kitus su dujų tiekimu vartotojams susijusius kaštus, kurie susidaro net ir tuomet, jei dujos nėra vartojamos. Teismas sprendime nurodė, kad skolos susidarymo laikotarpis matyti iš byloje pateiktos skolos apskaičiavimo lentelės, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad sprendime nenurodytas skolos susidarymo laikotarpis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės AB „Lietuvos dujos“ ieškinys atsakovui V. Č. V. dėl skolos priteisimo, yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde apeliantas pareiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo nemotyvavo.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti suteikta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).

Apeliantui nenurodžius jokių argumentų, dėl kurių procesas apeliacinės instancijos teisme turėtų vykti ne rašytinio, o žodinio proceso tvarka, taip pat teismui nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir jo pateiktą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl atsiskaitymo už gamtines dujas ir buitinių vartotojųpareigos mokėti pastoviąją gamtinių dujų tarifo dalį.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. sausio 23 d. ieškovė ir apeliantas sudarė gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 8–9) dėl gamtinių dujų tiekimo adresu (duomenys neskelbtini), kuria buvo nustatyti ieškovės kaip tiekėjos ir apelianto kaip vartotojo šalių santykiai, įsipareigojimai, dujų apskaitos ir atsiskaitymo tvarka bei atsakomybė tiekiant ir vartojant gamtines dujas buitinėms reikmėms. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso apeliantui (b.l. 11), kuris, ieškovės pateiktais duomenimis, tinkamai savo įsipareigojimų pagal sudarytą gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį nevykdė. Ieškovės pateikta skolos apskaičiavimo lentelė (b.l. 30–32) patvirtina, kad apelianto skola už gamtines dujas per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. yra 135,83 Lt. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino pripažinęs, kad apeliantas netinkamai vykdė sutartyje numatytą pareigą sumokėti už dujas kas mėnesį, kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu nustatė, jog apeliantas nemokėjo pastoviosios dujų kainos dalies.Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą teigdamas, jog šalių sudarytoje gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo numatyta jo pareiga mokėti kitokius mokesčius nei kad tik už suvartotas gamtines dujas, todėl jis neturi pareigos mokėti pastoviąją dujų tarifo dalį.

Remiantis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nustatytos rūšies energijoskiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto josvartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Šalių 2007 m. sausio 23 d. sudaryta gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra energijos pirkimo–pardavimo, viešoji ir kartu vartojimo sutartis (CK 6.383 str. 3 d., 4 d.), todėl vertinant šalių sudarytos sutarties nuostatas, būtina atsižvelgti ir į nurodytas sutarčių rūšis reglamentuojančias CK nuostatas, tarp jų ir CK 6.161 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Pagal CK nuostatas abonentas, kai jis yra fizinis asmuo, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, gali naudoti tiek energijos, kiek jam reikia (CK 6.385 str. 3 d.). Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenustato ko kita (CK 6.388 str. 1 d.). Energijos kaina (tarifai) nustatomi įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.385 str. 4 d.). Nurodytų CK nuostatų analizė leidžia teigti, kad įprastai abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, tačiau šalys sutartyje gali susitarti ir dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos. Apelianto teigimu, šalių sudarytoje gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nustatyta tokia apmokėjimo už suvartotas gamtines dujas tvarka, pagal kurią apeliantas kaip vartotojas už suvartotas dujas turėjo mokėti kas mėnesį pagal dujų pristatymo vietoje įrengto skaitiklio rodmenis, t. y. šalys buvo susitarusios, kad vartotojas sumoka tik už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal apskaitos prietaisų rodmenis, todėl apeliantas neturi pareigos mokėti kokius nors papildomus mokesčius, įskaitant ir pastoviąją dujų tarifo dalį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pateiktu šalių sudarytos gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties 6 punkto nuostatų aiškinimu ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškindamas ir taikydamas tiek CK, tiek ir šalių sudarytos sutarties nuostatas, atsižvelgęs į šalių prisiimtą įsipareigojimą vykdant šalių sudarytą sutartį vadovautis ir kitais gamtinių dujų pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, vadovaudamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad pagal šalių sudarytą gamtinių dujų pirkimo–padavimo sutartį bei galiojantį specialiųjų teisinį gamtinių dujų pirkimo–pardavimo teisinių santykių reglamentavimą apeliantui atsirado pareiga mokėti pastoviąją gamtinių dujų tarifo dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis CK 6.193 straipsnio nuostatomis sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, turi būti atsižvelgiama į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes.

Pagal šalių sudarytos sutarties 6 punkto nuostatas vartotojas įsipareigojo mokėti už suvartotas dujas kas mėnesį tiekėjo nustatytomis dujų kainomis, apie kurias tiekėjas pagal vartotojų grupes (pogrupius) įsipareigojo skelbti viešai įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Taigi apeliantas už gamtines dujas įsipareigojo mokėti kas mėnesį pagal tiekėjo, t. y. ieškovės nustatytas kainas, kurias ieškovė nustato remdamasi galiojančiais teisės aktais. Tuo pačiu šalys, vykdydamos jų sudarytą sutartį, įsipareigojo vadovautis ne tik jų sudaryta sutartimi, bet ir Gamtinių dujų įstatymo, Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėmis, taip pat ir kitais teisės aktais (sutarties 2 punktas). Taigi tiek ieškovė, tiek ir apeliantas, vykdydami jų sudarytą gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį, įsipareigojo vadovautis ir kitais šiuos santykius reglamentuojančiais teisės aktais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad gamtinių dujų pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja ne vien bendrosios CK normos, taikytinos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, tačiau ir specialiosios, t. y. dujų pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės ir jų vėlesni pakeitimai, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 4-89 patvirtintas gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų aprašas bei kiti poįstatyminiai teisės aktais), kuriomis teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismo manymu, tinkamai vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialiaisiais gamtinių dujų pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, pagrįstai nustatė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą buitinis vartotojas turi pareigą sumokėti už patiektas dujas ir suteiktas paslaugas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą visiems buitiniams vartotojams nustatomas gamtinių dujų tarifas yra dvinaris, susidedantis iš pastoviosios ir kintamosios dalies, ir jį sudaro prognozuojamų dujų (produkto), konkrečių perdavimo, skirstymo, laikymo, skystinimo, tiekimo kainų bei skirtumo tarp ankstesnio tarifų galiojimo laikotarpio prognozuotų ir faktinių dujų (produkto) kainų suma. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendime esantys argumentai dėl dvinario gamtinių dujų tarifo yra neaiškūs, sudaro pagrindą spręsti, kad suvartotas gamtinių dujų kiekis matuojamas paromis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo daryti tokią išvadą. Visų pirma, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta, jog suvartotas dujų kiekis matuojamas paromis, visų antra, pastovioji gamtinių dujų tarifo dalis nekinta priklausomai nuo mėnesyje esančių dienų skaičiaus, todėl ji yra pastovi kiekvieną mėnesį ir jos dydis yra nustatomas ieškovės bei patvirtinamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Be to, remiantis Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėmis, dujų kiekio matavimo vienetas, perduodant, paskirstant, laikant ir tiekiant dujas, yra kubinis metras (m³) (minėtų taisyklių 123 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko ir apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pastoviajai gamtinių dujų tarifo daliai priskyrė tas paslaugas, už kurias imamas mokestis yra įskaičiuojamas į kintamą dujų tarifo dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pastoviąją dujų kainos dalį sudaro paslaugos, t. y. saugojimas, skirstymas, laikymas, skystinimas, tačiau visos šios paslaugos jau yra įskaičiuotos į kintamą dujų kainos dalį. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pastoviajai gamtinių dujų tarifo daliai priskyrė jo nurodytas paslaugas. Priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas jame konkrečiai nurodė, kad ieškovė, apeliantui nenutraukus su ieškove sudarytos gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties, privalo būti nuolat pasirengusi užtikrinti patikimą, saugų dujų tiekimą iki apeliantodujų pristatymo vietos, o tokiam tikslui užtikrinti yra būtinas skirstomųjų ir magistralinių dujotiekio tinklų pralaidumo užtikrinimas (pajėgumų buitiniams vartotojams rezervavimas), ir šiosišlaidos padengiamos per pastoviąją gamtinių dujų tarifo (kainos) dalį. Taigi pirmosios instancijos teismas, priešingai nei kad nurodo apeliantas, skundžiamame sprendime nurodė, kad pastoviąją gamtinių dujų tarifo dalį sudaro dujų tiekimo kaina, perdavimo kainos dalis už pajėgumus, t. y. galios (pralaidumo užtikrinimui) magistraliniuose dujotiekiuose rezervavimui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl gamtinių dujų kainų sudedamųjų dalių, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumas nėra nuginčytas. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas gamtinių dujų tarifo sudedamųjų dalių ir jų tinkamo apskaičiavimo klausimas, apeliantas neginčijo ieškovės nustatytų ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintų dujų kainų, nekėlė jų teisėtumo ir pagrįstumo klausimo, neginčijo ieškovės paskaičiuotos skolos dydžio, todėl paminėti apelianto nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pagal galiojantį specialųjį teisinį reglamentavimą gamtinių dujų kaina gali būti nustatyta ne vien tik pagal apskaitos prietaisų rodmenis, kad ieškovės nustatoma dujų kaina susideda iš dviejų sudėtinių dalių, t. y. iš pastoviosios ir kintamosios dalies, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas pagal šalių sudarytą gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį įsipareigojo kas mėnesį už gamtines dujas mokėti pagal ieškovės nustatytas kainas, vykdydamas šalių sudarytą sutartį vadovautis ir kitais šiuos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, pagrįstai sprendė, kad apeliantas, turėjo pareigą mokėti ne tik kintamą gamtinių dujų tarifo dalį, kurios dydis priklauso nuo suvartoto gamtinių dujų kiekio, bet ir pastoviąją gamtinių dujų tarifo dalį. Todėl apeliantui nemokant pastoviosios gamtinių dujų tarifo dalies teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas pažeidė šalių sudarytos sutarties 6 punkte numatytus įsipareigojimus, t. y. tinkamai ir laiku mokėti už gamtines dujas. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad apeliantas pažeidė šalių sudarytos gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties 6 punkte įtvirtintas apelianto pareigas, kas mėnesį laiku ir tinkamai nemokėjo už gamtines dujas, nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nenurodė, kokius sutartinius įsipareigojimus apeliantas vykdė netinkamai. Apelianto pareigos mokėti pastoviąją dujų kainos dalį nepaneigia ir jo nurodytas 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“, kuris iš esmės reglamentuoja ne atsiskaitymo ir kainų už energiją nustatymo tvarką, bet apskaitos prietaisų eksploatavimo tvarką. Minėtam teisės aktui tiesiogiai nereglamentuojant gamtinių dujų kainų nustatymo tvarkos, juo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis.

Pripažinus, kad apeliantas tinkamai nevykdė pareigos mokėti pastoviąją gamtinių dujų tarifo dalį, nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog teismas sprendime nenurodė konkretaus suvartoto dujų kiekio, už kurį apeliantas nėra atsiskaitęs. Teismui pripažinus, kad apelianto skola ieškovei susidarė šiam nemokant pastoviosios dujų kainos dalies, skolos dydžiui konkretus per skolos susidarymo laikotarpį suvartotas dujų kiekis neturi reikšmės, dėl ko teismas skundžiamame sprendime neprivalėjo nurodyti apelianto per skolos susidarymo laikotarpį suvartoto dujų kiekio.

Byloje esant įrodymams, patvirtinantiems apelianto įsiskolinimą ieškovei, nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog byloje iš viso negalėjo būti keliamas klausimas dėl tinkamo apelianto sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė aplinkybę, jog apeliantas ieškovei yra permokėjęs iš viso 3,30 Lt, kadangi pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės skundžiamame sprendime nekonstatavo, o tik nurodė, kad apelianto pateiktais skaičiavimais jis ieškovei už suvartotas gamtines dujas nėra skolingas. Teismui remiantis byloje esančiais įrodymais padarius išvadą apie esantį apelianto įsiskolinimą ieškovei, teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl apelianto sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 185 str., 263 str.), jį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nepriteistina iš ieškovės jo sumokėtas žyminis mokestis už pateiktą apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Raimondas Buzelis