Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Agnė Stankevičienė rašytinio proceso tvarka, priimdama sprendimą už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo NEO Finance, AB ieškinį atsakovei N. K. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinio, jo priedų kopijos ir teismo pranešimas atsakovei įteikti 2020 m. birželio 18 d. asmeniškai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą dėl sprendimo už akių priėmimo (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285, 286 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2019 m. lapkričio 8 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 7 326,28 EUR kreditą 48 mėnesių laikotarpiui. Vartojimo kreditas turėjo būti grąžintas iki 2023 m. lapkričio 10 d. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė nesilaikė mokėjimo grafiko, todėl ieškovas 2020 m. gegužė 13 d. vienašališkai nutraukė sutartį vadovaudamasis sutarties 8.4 punktu bei Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

CK 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnio). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su ieškovu (CPK 178, 185 straipsniai), todėl ieškovui iš atsakovės priteistinas 7 218,67 EUR negrąžintas kreditas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 527,14 EUR palūkanas, apskaičiuotas iki 2020 m. gegužės 27 d. Iš ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygų nustatyta, kad sutarties galiojimo terminas buvo 2023 m. lapkričio 10 d. Nustatyta, kad ieškovas 2020 m. gegužės 13 d. vienašališkai nutraukė sutartį. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 17 procentų dydžio metines palūkanas iki kredito grąžinimo dienos (sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktas).

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, ieškovo reikalavimas dėl 490,42 EUR mokėjimo palūkanų nuo sutarties sudarymo iki sutarties nutraukimo (už 187 dienas) tenkintinas, o reikalavimas dėl likusios 36,72 EUR palūkanų dalies atmestinas, kadangi šios mokėjimo (pelno) palūkanos buvo apskaičiuotos jau po sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartis buvo nutraukta prieš terminą, t. y. 2020 m. gegužės 13 d., ir nuo to momento pasibaigė pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl ieškovo reikalavimas dėl 17 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos atmestinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 1 896,16 EUR dydžio tarpininkavimo mokestį bei 6,40 EUR palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. sausio 11 d., iki kreipimosi į teismą dienos.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis įtvirtina kelias reikšmingas taisykles. Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, t. y. kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Pažymėtina, kad neretai administravimo mokestis pagal sutartį yra sąlyginio pobūdžio, t. y. mokamas tik tada, kai skolininkas pažeidžia sutartį (vėluoja grąžinti kreditą). Esant tokiai situacijai jis kvalifikuotinas kaip netesybos. Pažymėtina, kad jeigu delspinigiai viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, tai tokios netesybas nustatančios sąlygos turi būti pripažįstamos nesąžiningomis, negaliojančiomis ab initio, o ne mažinamos iki įstatyme nustatyto 0,05 proc. dydžio. Jeigu nustatoma, kad tam tikri mokesčiai atlieka kompensacinę funkciją, jiems taikomi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti ribojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

Šiuo atveju netesybos, kompensacinės palūkanos ir kiti mokesčiai, kurie galėtų būti reikalaujami, negali viršyti 693,82 EUR (((7 218,67 EUR + 490,42 EUR) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos yra 1 937,21 EUR. Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokesčiui taikoma 100 procentų nuolaida ir jis skaičiuojamas tik atsakovei netinkamai vykdant sutartį. Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarpininkavimo mokestis šiuo atveju atlieka kompensacinę funkciją, taigi, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, jis negali būti priteisiamas, todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimas atmestinas. Kadangi ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 6,40 EUR palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. sausio 11 d., iki kreipimosi į teismą dienos, atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies reikalavimus bei aukščiau nurodytą teismų praktiką, jis tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7 715,49 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimus tenkinus iš dalies, t. y. 79,97 proc., ieškovui iš atsakovės priteistinas 173,54 EUR sumokėtas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) bei 159,94 EUR išlaidos už advokato teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 6 dalis, 98 straipsnis), iš viso – 333,48 EUR bylinėjimosi išlaidos.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalys, tenkančios kiekvienai iš šalių, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš šalių nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo NEO Finance, AB ieškinį atsakovei N. K. tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui NEO Finance, AB, j. a. k. 303225546, 7 218,67 EUR (septynių tūkstančių dviejų šimtų aštuoniolikos eurų 67 ct) negrąžintą kreditą, 490,42 EUR (keturių šimtų devyniasdešimt eurų 42 ct) palūkanas iki sutarties nutraukimo, 6,40 EUR (šešių eurų 40 ct) kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7 715,49 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 333,48 EUR (trijų šimtų trisdešimt trijų eurų 48 ct) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės N. K., a. k. (duomenys neskelbtini). Likusius ieškovo reikalavimus atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso straipsnio reikalavimus.

Ieškovas per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.