Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Raseinių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į pareigas, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 2–9), kurį patikslino (II t., b. l. 39–40), prašydamas:

1) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. (5.4)A₂-465P (toliau – ir Įsakymas Nr. (5.4)A₂-465P) ;

2) pripažinti neteisėta Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracijos direktorius) 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (5.4)A₂-433P (toliau – ir Įsakymas Nr. (5.4)A₂-433P) dalį, kuria patvirtintas Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punktas, ir jį panaikinti;

3) grąžinti į valstybės tarnybą – A lygio 13 kategorijos Raseinių rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigas;

4) priteisti iš atsakovo vidutinį A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant jį nuo neteisėto atleidimo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2002 m. rugpjūčio 1 d. dirbo Raseinių rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėju. Raseinių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas Nr. (1.1)TS-60) buvo patvirtinta nauja Administracijos struktūra, pagal kurią Kaimo reikalų skyriaus, kaip atskiro Administracijos struktūrinio vieneto, nebeliko, šis skyrius buvo perkeltas į Ekonomikos ir ūkio departamentą ir pavadintas Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriumi (toliau – ir EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrius). Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-245P buvo patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašas, kuris papildomai pakeistas 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-396P (toliau – ir 2011 m. Pareigybių sąrašas). 2011 m. birželio 27 d. pareiškėjas gavo įspėjimą, kuriame nurodyta, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. panaikinamas Kaimo reikalų skyrius ir šio skyriaus vedėjo pareigybė. Įspėjime pateikta informacija, kad įspėjimo laikotarpiu jam bus siūlomos kitos to paties lygio ir kategorijos pareigos, o jei tokių nebus ir pareiškėjas sutiks, – žemesnės kategorijos pareigos. Pažymėta, kad, pareiškėjui atsisakius siūlomų pareigų arba jų nesant, pareiškėjas bus atleistas iš užimamų valstybės tarnautojo pareigų 2011 m. spalio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. 2011 m. spalio 28 d., t. y. paskutinę darbo dieną, pareiškėjas gavo Administracijos direktorės siūlymą užimti EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas nuo 2011 m. lapkričio 1 d., paliekant turimą kvalifikacinę klasę ir priedą už stažą. Pareiškėjas su šiuo siūlymu nesutiko, kadangi jam nebuvo pateiktas nei pareigybės aprašymas, nei kita reikalinga informacija. Iki 2011 m. spalio 28 d. atsakovas nesiūlė jokių kitų laisvų pareigų, nors, pareiškėjo žiniomis, tokių pareigų Administracijoje buvo. Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymu Nr.(5.4)A₂-465P pareiškėjas buvo atleistas iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Pareiškėjo teigimu, Įsakymu Nr. (1.1)TS-60 nebuvo pakeista Kaimo reikalų skyriaus, vykdančio deleguotas valstybės žemės ūkio funkcijas apskrityje, paskirtis, veiklos sritis ar funkcijos, buvo pakeistas tik Administracijos struktūrinio padalinio pavadinimas į EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrių. Funkcijos, kurias vykdė Kaimo reikalų skyrius iki struktūros pertvarkymo liko tos pačios, specialistų kiekis EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriuje padidėjo vienu, skyriaus vedėjo pareigybė nebuvo panaikinta, pasikeitė tik jos pavadinimas. Skyriaus vedėjo pareigybės aprašymas liko identiškas, išskyrus tai, kad buvo dirbtinai nustatytas specialusis reikalavimas dėl išsilavinimo. Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedu patvirtintame Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąraše 2010 – 2011 metams numatyta „skyriaus vedėjo“ suvienodinta pareigybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtinto Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Pareigybių aprašymo metodika) 14 punkte nurodyta, kad, aprašant valstybės tarnautojo pareigybės pavadinimus, vadovaujamasi įstaigos struktūrinio padalinio vadovo ir jo pavaduotojo pareigybės pavadinime nurodomu įstaigos struktūrinio padalinio pavadinimu. Taigi, pareiškėjo užimama skyriaus vedėjo pareigybė išliko, o jos pavadinimas keitėsi tiek, kiek keitėsi paties struktūrinio padalinio pavadinimas, tuo nekeičiant pačios pareigybės paskirties ir funkcijų apimties. Tam tikrais atvejais teisės aktai numato galimybę keisti valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus (Pareigybių aprašymo metodikos 25 punktas). Tačiau teisės aktai tokio pareigybių aprašymų ir netgi galimo pareigybės kategorijos pakeitimo nesieja su pareigybių panaikinimu. Nagrinėjamu atveju būtent dėl vieno struktūrinio padalinio perkėlimo į kitą struktūrinį padalinį buvo tvirtinamas naujas pareigybių sąrašas ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai, tačiau, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, tokie formalūs pakeitimai nesuteikia pagrindo panaikinti pačią pareigybę, jeigu jos funkcijų apimtis išliko. Kaimo reikalų skyrius vykdė apie 40 funkcijų, tarp kurių melioracija – viena iš smulkiausių priemonių, kurią administravo šis skyrius. Naujai patvirtinto EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punkte nustatytas specialusis reikalavimas nustatant, kad valstybės tarnautojas turi atitikti reikalavimą - turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties hidrotechnikos inžinerijos vientisųjų studijų išsilavinimą. Pareiškėjas teigė, kad šis specialusis reikalavimas nustatytas dirbtinai, siekiant sudaryti sąlygas, kad pareiškėjas neatitiktų pareigybės aprašyme numatytų specialiųjų reikalavimų šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui. Pakeitus Administracijos struktūrą, „skyriaus vedėjo“ pareigybė pagal Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą išliko. Palyginus anksčiau galiojusį Kaimo reikalų skyrius pareigybės aprašymą ir Įsakymu Nr. (5.4)A₂-433 patvirtintą EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą matyti, kad naujai patvirtintame skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nepasikeitė nei pareigybės lygis ir kategorija, nei pareigybės paskirtis ar veiklos sritis, nei atliekamų funkcijų turinys ir apimtis. Pagal Pareigybių aprašymo metodikos 11.1 punktą pareigybės specialiuosiuose reikalavimuose privaloma nurodyti kvalifikacinį laipsnį ir/ar profesinę kvalifikaciją, tačiau neprivaloma nurodyti studijų srities ir krypties. Atsakovas nepagrįstai pareigybės specialiuosiuose reikalavimuose nurodė, kad EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vadovui yra privalomas hidrotechniko inžinieriaus išsilavinimas, nes skyriaus veikla apima ne vien hidrotechnikos sritį, bet ir žemės ūkio bei kaimo plėtros sritis, kurios yra žymiai platesnės, todėl nurodytu būdu nepagrįstai susiaurinama skyriaus vedėjo kvalifikacija. Pareiškėjo teigimu, jo įgytas išsilavinimas ir kvalifikacija (pareiškėjas yra įgijęs aukštąjį universitetinį socialinių mokslų studijų srities, ekonomikos krypties išsilavinimą ir įgijęs ekonomisto kvalifikacinį laipsnį Lietuvos žemės ūkio universitete) leidžia jam eiti EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vadovo pareigas, todėl atsakovas nepagrįstai susiaurino specialiuosius reikalavimus šiai pareigybei. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis nuo 2002 m. rugpjūčio 1 d. iki pat atleidimo dienos, t. y. daugiau kaip devynerius metus, ėjo Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigas, nuolat kėlė kvalifikaciją būtent šioje srityje. Anksčiau dirbo žemėtvarkos skyriuje. Pareiškėjo stažas valstybės tarnyboje yra 19 metų 11 mėnesių 16 dienų. Pareiškėjas turi didelę vadovaujamo darbo patirtį bei patirtį žemės ūkio srityje, per visą tarnybos laiką savo pareigas atliko nepriekaištingai, nebaustas. Atsakovas neįrodė, kad minėtas specialusis reikalavimas dėl išsilavinimo buvo objektyviai pagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. sausio 22 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės arba savivaldybės įstaigoje, – specialiosios sąlygos siekiantiesiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje; šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas)“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs būtinybę kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-686/2011).

Pareiškėjo nuomone, jo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas dar ir dėl tos priežasties, kad atsakovas nesikreipė į profesinę sąjungą sutikimo dėl jo atleidimo iš tarnybos. Nuo 2002 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas buvo Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos narys, nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. – profesinės sąjungos komiteto narys, todėl atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, privalėjo gauti profesinės sąjungos sutikimą (Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis; Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas; Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalis, 134 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjo skaičiavimu, nuo neteisėto atleidimo iki 2012 m. balandžio 19 d. negauto darbo užmokesčio suma - 23 409,87 Lt, todėl prašė priteisti šią sumą.

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 90–92) paaiškino, kad Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (1.1)TS-60 buvo patvirtinta nauja Administracijos struktūra. Šis sprendimas nenuginčytas, galiojantis. Vadovaudamasis šiuo Sprendimu, Administracijos direktorius 2011 m. birželio 16 d. priėmė įsakymą Nr. (5.4)A₂-245P, kuris taip pat neginčijamas, todėl juo reikia vadovautis. Taryba turėjo teisę keisti Administracijos struktūrą, o Administracijos direktorius privalėjo vykdyti Tarybos sprendimą Nr. (1.1)TS-60. Pareiškėjo teiginys, kad Administracijos atskiro skyriaus funkcijos ir Administracijos departamento skyriaus funkcijos yra analogiškos, neatitinka tikrovės, kadangi naujai sukurto savivaldybės departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriui buvo numatyta esminė veiklos kryptis, susijusi su melioracija, todėl naujo skyriaus vedėjo pareigybei keliamas specialaus išsilavinimo reikalavimas. Vykdant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procese, t. y. viešai skelbiant buvo suteikta išsami informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat apie pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį ar kitokį atitinkamos institucijos ar jos padalinio reorganizavimą. Pareiškėjas pasirašytinai supažindintas su Administracijos direktoriaus įsakymu dėl struktūros patvirtinimo, taip pat su pareigybių aprašymais, ir žinojo, kad tokios pačios kategorijos pareigybių, kurias jis galėtų užimti, nėra. Atsakovo nuomone, Administracija įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 suformuluotas nuostatas ir įspėjimo laikotarpiu pareiškėjui pateikė visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigybes, taip pat pareigybes, kurias numatoma įsteigti. Nurodytoje administracinėje byloje taip pat yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai realaus reorganizavimo atveju grąžinimas į ankstesnes pareigas nėra galimas, pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl grąžinimo į darbą negali būti tenkinamas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas pakeisti EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą negali būti tenkinamas, nenuginčijus minėtų Tarybos sprendimo ir Administracijos direktoriaus įsakymo. Kiekvienos pareigybės bendruosius ir specialiuosius reikalavimus nustato savivaldybės taryba ir administracijos direktorius.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo įgaliojimai Raseinių rajono savivaldybės tarnautojų profsąjungoje baigėsi 2011 m. rugpjūčio 3 d. Tai reiškia, kad atleidimo momentu jis nebuvo profesinės sąjungos renkamo organo narys ir negali reikalauti DK 134 straipsnyje numatytų garantijų taikymo. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Nagrinėjamoje byloje reikia taikyti specialiąją normą – Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnį. Vykdant šio straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procese. Pareiškėjas neatitiko naujoje administracijos struktūroje suformuotų pareigybių bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, todėl vedėjo pareigos jam nebuvo pasiūlytos. Kitų pasiūlytų pareigų pareiškėjas atsisakė.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. (5.4)A₂-465P „Dėl A. Ž. atleidimo“; pripažino neteisėta Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (5.4)A₂-433P dalį, kuria patvirtintas Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punktas, ir jį panaikino; grąžino pareiškėją į valstybės tarnybą – A lygio 13 kategorijos Raseinių rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigas; priteisė pareiškėjui iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2011 m. spalio 31 d., iki 2012 m. balandžio 19 d. – 23 409,87 Lt bei sumą, kuri susidarys nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis pareiškėjo reikalavimas – panaikinti 2011 m. spalio 28 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. (5.4)A₂-465P „Dėl A. Ž. atleidimo“ (I t., b. l. 77), kuriuo pareiškėjas atleistas iš Administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Teismas, be kita ko, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Dėl teismo galių kvestionuoti institucijų atliktus struktūrinius pakeitimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007) yra pažymėjęs, kad teismas yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju.

Teismas nustatė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijoje struktūriniai pokyčiai buvo vykdomi, atsižvelgiant į nepakankamą darbo užmokesčio finansavimą bei imantis priemonių, siekiant tinkamai, kvalifikuotai ir su mažesniais žmoniškaisiais išteklias atlikti teisės aktais pavestas funkcijas (I t., b. l. 77). Raseinių rajono savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr.(1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, kuriuo patvirtino naują Administracijos struktūrą, sprendimą vykdyti pavedė Administracijos direktoriui (I t., b. l. 63). Lygindamas naują ir buvusią Administracijos struktūras (I t., b. l. 63,171), teismas nustatė, kad Administracijos struktūroje nebeliko Administracijos direktoriaus pavaduotojų, vyriausiųjų specialistų bei atskirų skyrių. Buvo įsteigti du departamentai į kurių sudėtį įeina atitinkami skyriai: Ekonomikos ir ūkio departamentas (jame skyriai: Vietinio ūkio ir turto valdymo; Architektūros ir teritorijų planavimo; Žemės ūkio ir kaimo plėtros; Strateginio planavimo ir projektų valdymo) bei Švietimo ir socialinių reikalų departamentas (jame skyriai: Švietimo, kultūros ir ugdymo; Socialinės paramos; Įstaigų centralizuotos buhalterinės apskaitos; Vaiko teisių apsaugos). Taip pat buvo įsteigtos Administracijos direktoriui tiesiogiai pavaldžios seniūnijos ir atitinkami skyriai (Centralizuotos buhalterinės apskaitos; Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų; Biudžeto ir finansų analizės; Centralizuoto vidaus audito skyrius; Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos) bei atitinkamos atskiros pareigybės (viešųjų ryšių vyr. specialisto; savivaldybės gydytojo; sveikatos priežiūros vyresn. specialisto, kokybės vadybos vyr. specialisto). Pareiškėjas buvo atleistas panaikinus Kaimo reikalų skyrių, kaip atskirą tiesiogiai Administracijos direktoriui pavaldų struktūrinį vienetą, ir šio skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybę. Atsakovas teismui pateiktoje pažymoje dėl struktūrinių pertvarkymų (I t., b. l. 141) nurodė, kad vietoj Kaimo reikalų skyriaus įsteigtas Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrius pavaldus Ekonomikos ir ūkio departamentui. Vietoj buvusių 4 valstybės tarnautojų (A lygio 13 kategorijos, dviejų A lygio 10 kategorijos ir vienos A lygio 9 kategorijos) ir 15 darbuotojų pareigybių įsteigtos 5 valstybės tarnautojų (A lygio 13 kategorijos, trys A lygio 10 kategorijos, viena A lygio 9 kategorijos, vėliau liko tik viena A lygio 13 kategorijos, dvi A lygio 10 kategorijos) ir 15 darbuotojų pareigybių. Perskirstant funkcijas tarp valstybės tarnautojų, į skyrių perkeltos funkcijos iš buvusio Strateginio planavimo, investicijų, projektavimo ir projektų valdymo skyriaus, t. y.: konsultavimas kaimo bendruomenes valstybės lėšų ir ES fondų įsisavinimo klausimais, skatinimas jų veiklos; bendradarbiavimas su kaimo bendruomenėmis, vietos veiklos grupėmis, kitomis visuomeninėmis organizacijomis kaimo plėtros klausimais, teikimas jiems metodinės paramos ir informacijos apie galimybę gauti finansavimą jų parengtiems projektams; koordinavimas savivaldybės administracijos projektų kaimo plėtros srityje įgyvendinimo, gavus paramą ir kt. Kaimo reikalų skyriuje panaikinta skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos pareigybė, vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė bei vyriausiojo specialisto pagal darbo sutartį pareigybė. Įsteigta nauja Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos pareigybė, pavaldi Ekonomikos ir ūkio departamento direktoriui, nustatyti nauji specialieji reikalavimai šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui bei pakeistos funkcijos. Administracijos direktorius, įgyvendindamas Tarybos sprendimą Nr. (1.1)TS-60, 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-245P (I t., b. l. 64–65) patvirtino Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, kurį 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-396P (I t., b. l. 70) pakeitė. Palyginęs panaikinto Kaimo reikalų skyriaus ir naujai įsteigto Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus pareigybių sąrašus (I t., b. l. 72, 178), teismas nustatė, kad pasitvirtino atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės, jog naujajame skyriuje liko visos Kaimo reikalų skyriaus buvusios valstybės tarnautojų bei darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės, išskyrus tai, kad naujame skyriuje buvo įsteigta (pasak atsakovo, – perkelta) vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Palyginęs panaikinto Kaimo reikalų skyriaus nuostatus, kurie buvo patvirtinti Administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-15P (I t., b. l. 222–227), ir naujai įsteigto Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus nuostatus, patvirtintus Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-432P, viešai skelbiamus internetiniame puslapyje www.raseiniai.lt, teismas nustatė, kad naujai įsteigtas Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrius vykdo visas Kaimo reikalų skyriaus vykdytas funkcijas, kurios naujuose nuostatuose buvo pakoreguotos, jas išskaidant ir nurodant atskiruose punktuose arba pakeičiant funkcijos esmės nekeičiančius žodžius (pavyzdžiui, Kaimo reikalų skyriaus nuostatų 8.16 punktas numatė, kad skyrius registruoja traktorius, savaeiges važiuokles, traktorių priekabas, kelių tiesimo mašinas, vykdo jų valstybinę priežiūrą bei teisės aktų nustatyta tvarka išduoda technikos registracijos liudijimus, techninės apžiūros talonus, vykdo teismų, Hipotekos pavedimus; naujai įsteigto Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus nuostatų 9.13, 9.14, 9.15 punktai numato, kad skyrius registruoja traktorius, savaeiges važiuokles, traktorių priekabas, kelių tiesimo mašinas bei teisės aktų nustatyta tvarka išduoda registracijos liudijimus (9.13); vykdo žemės ūkio technikos valstybines apžiūras, išduoda technikos techninės apžiūros talonus (9.14); palaiko ryšius su hipoteka, valstybės registrais, antstolių kontoromis, teisinėmis ir kitomis įstaigomis (9.15)). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Kaimo reikalų skyriaus funkcijos nebuvo panaikintos, o iš esmės perduotos Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriui. Konstatavo, kad bylai aktualios funkcijos ir uždaviniai, susiję su melioracijos klausimais, taip pat buvo reglamentuoti panaikinto skyriaus nuostatuose ir perkelti naujai įsteigtam skyriui.

Teismas iš dalies sutiko su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, jog Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus kompetencijos ribos buvo išplėstos į skyrių iš Strateginio planavimo, investicijų, projektavimo ir projektų valdymo skyriaus perkeliant vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybę bei skyriui patikint vykdyti funkcijas – konsultuoti kaimo bendruomenes valstybės lėšų ir ES fondų įsisavinimo klausimais, skatinti jų veiklą (9.38); bendradarbiauti su kaimo bendruomenėmis, vietos veiklos grupėmis, kitomis visuomeninėmis organizacijomis kaimo plėtros klausimais, teikti jiems metodinę paramą ir informaciją apie galimybę gauti finansavimą jų parengtiems projektams (9.39); koordinuoti savivaldybės administracijos projektų kaimo plėtros srityje įgyvendinimą, gavus paramą (9.40). Nustačius naujas funkcijas, atitinkamai keitėsi ir naujai įsteigto skyriaus uždaviniai, tai yra skyriui nustatyta administruoti ES paramą žemės ūkio subjektams įgyvendinant ES, valstybės bei savivaldybės projektus kaimo plėtros klausimais (8.1). Tačiau teismas nustatė, kad Kaimo reikalų skyrius taip pat įgyvendino programas kaimo plėtros klausimais, palaikė ryšius su žemdirbių savivaldos institucijomis, žemės ūkio subjektais sprendžiant su skyriaus kompetencija susijusius klausimus (7.1 ir 7.2), t. y. konsultavo kaimo bendruomenes valstybės lėšų ir ES fondų įsisavinimo klausimais, skatino jų veiklą (8.7).

Įvertinęs Administracijos struktūros pokyčius , pirmosios instancijos teismas nusprendė,kad, panaikinus Kaimo reikalų skyrių, realiai nebuvo sumažinta (panaikinta) valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių. Administracijoje panaikinto Kaimo reikalų skyriaus funkcijos išliko, perduodant jas vykdyti naujam Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriui, praplečiant šio skyriaus kompetenciją kaimo plėtros srityje. Šias faktines aplinkybes patvirtina teismo posėdyje liudytoja apklaustos Administracijos direktorės A. L. parodymai, kad po „restruktūrizacijos skyrius užsiima ne tik melioracijos projektais, bet kuruoja kaimo bendruomenių veiklą, transporto priemonių registravimą ir techninę apžiūrą, pasėlių deklaravimą; anksčiau tai darė ir pareiškėjas“.

Palyginęs panaikintos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigybės (I t., b. l. 22-24) ir naujai įsteigtos Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymus (I t., b. l.25-28), teismas nustatė, kad naujai įsteigtos pareigybės paskirtis iš esmės nesikeitė, abiejuose aprašymuose numatyta, kad pareigybė reikalinga funkcijoms įgyvendinti melioracijos klausimais. Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės paskirtis keitėsi tik tuo aspektu, kad buvo naujai numatyta, jog pareigybė taip pat reikalinga koordinuoti bendradarbiavimą su rajono kaimų bendruomenėmis, turizmo plėtrą. Palyginęs pareigybių funkcijas, teismas nustatė, kad pareigybėms buvo nustatytos iš esmės identiškos 23 funkcijos, išplečiant vienos iš jų (7.10) apimtį, t.y. be melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimo, remonto ir dirvų kalkinimo darbų kontrolės, naujai numatyta ES projektų šiais klausimais vykdymas, rangovų konkursų melioracijos darbams pirkti organizavimas. Sistemiškai išanalizavęs šias, atsakovo teigimu, naujai priskirtas funkcijas panaikintos pareigybės paskirties, funkcijų bei panaikinto Kaimo reikalų skyriaus kompetencijos kontekste, teismas konstatavo, jog pareiškėjas iš esmės šias funkcijas vykdė įgyvendindamas funkcijas melioracijos klausimais, administruodamas ES paramą žemės ūkio srityje. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad šios funkcijos perteklinės. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad naujai įsteigta pareigybė tapati pareiškėjo užimtai pareigybei, po Administracijos struktūros pertvarkymo Kaimo reikalų skyriuje pareigybių nesumažėjo, pareiškėjo užimtos pareigybės funkcijos nepasikeitė, nebuvo panaikintos ar perskirstytos, pareiškėjo atžvilgiu Administracijos struktūriniai pertvarkymai ir pareiškėjo pareigybės panaikinimas nebuvo realūs.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neginčijo Tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (1.1)TS-60 dėl Administracijos struktūros patvirtinimo bei Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. (5.4)A₂-245P (pakeisto 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-396P), teismas jų teisėtumo netikrino, tačiau pažymėjo, kad šie teisės aktai yra priimti kompetentingų subjektų. Atsakovo argumentą, kad galiojant administraciniams aktams dėl struktūrinių pertvarkymų, negalima konstatuoti struktūrinių pertvarkymų nerealumo ar fiktyvumo, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad teismas yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, o tai reiškia, kad konstatavimui, ar iš tiesų pertvarkymų metu tam tikra pareigybė nebuvo panaikinta, byloje nebūtina tikrinti sprendimų dėl struktūrinių pertvarkymų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo, todėl Administracijos struktūriniai pertvarkymai pripažintini nerealiais tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo pareigybės panaikinimu.

Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika. Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir sąrašus valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose tvirtina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai (VTĮ 8 str. 8 d. 1 p.). Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685, 11 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai: nustatomas reikiamas išsilavinimas: studijų sritis (sritys), kvalifikacinis laipsnis ir/ar profesinė kvalifikacija, papildomai galima nurodyti ir studijų kryptį (kryptis); studijų srities galima nenurodyti, jeigu darbo patirtis yra svarbesnė už įgytą išsilavinimą (Metodikos 11.1 p.). Pareigybių aprašymo metodikos 12 punktas imperatyviai nustato, kad specialūs reikalavimai turi būti aprašomi taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti. Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams yra suteikta diskrecijos teisė valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose nustatyti specialiuosius reikalavimus, tačiau jie turi būti pareigybės paskirtimi, bendrosiomis ir/ar specialiosiomis veiklos sritimis, priskiriamų funkcijų pobūdžiu suformuluoti taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3199/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-346/2011). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime pažymėjo, kad valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje; šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis dalimis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybei nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties inžinerijos vientisųjų studijų išsilavinimą (6.2 punktas), turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį bei 1 metų darbo koordinuojant ES projektus (melioracijos srityje) (6.6 punktas). Šiuo sprendimu teismas konstatavo, jog buvusi pareiškėjo pareigybė ir naujai įsteigta Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybė yra tapačios – iš esmės nesiskiria savo paskirtimi, funkcijomis, tai yra pareigų valstybės tarnyboje turiniu. Panaikintai pareiškėjo pareigybei buvo nustatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį), o iš esmės tapačiai naujai įsteigtai pareigybei nustatytas kitoks specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties inžinerijos vientisųjų studijų išsilavinimą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismui kilo pagrįstų abejonių, ar nustatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties inžinerijos vientisųjų studijų išsilavinimą yra esminis, pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius. Atsakovas teismui paaiškino, kad šis specialus reikalavimas nustatytas todėl, jog Administracija 2011 metais vykdė 11 melioracijos ir tvenkinių valymo projektų, o 2012 metais planuojama vykdyti 12 melioracijos ir tvenkinių valymo projektų, todėl, atsakovo nuomone, buvo reikalinga, kad skyriaus vedėjas, kuris atsakingas už sėkmingą šių projektų įgyvendinimą, turėtų atitinkamos srities išsilavinimą ir sugebėtų tinkamai ir profesionaliai užtikrinti skyriui priskirtų valstybės deleguotų funkcijų vykdymą melioracijos ir hidromelioracijos srityje (I t., b. l. 141). Teismas vertino, kad šiais argumentais atsakovas objektyviai nepagrindė būtinumo nustatyti aptariamą specialųjį reikalavimą Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybei užimti. Byloje nustatyta, kad melioracijos ir tvenkinių valymo projektus vykdė ir Kaimo reikalų skyrius, pareiškėjui dirbant šio skyriaus vedėju. Byloje nėra įrodymų, kad tuo metu funkcijos melioracijos ir hidromelioracijos srityje nebuvo vykdomos ar buvo vykdytos netinkamai, todėl Administracijos direktoriui nebuvo pagrindo naujai įsteigtai tapačiai pareigybei nustatyti naują specialųjį reikalavimą – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties inžinerijos vientisųjų studijų išsilavinimą. Atsižvelgęs į tai, teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą pripažinti neteisėtu Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (5.4)A₂-433P dalį, kuria yra patvirtintas Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punktas, ir jį panaikino.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies turinį, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. <...> tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (šiuo atveju atsakovo) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011).

Teismas nustatė, kad apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas buvo įspėtas laiku ir tinkamai (I t., b. l. 69). Kadangi pareiškėjas buvo Kaimo reikalų skyrius vedėjas, su Administracijos direktoriaus įsakymais, kuriais patvirtinti Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašai, jis buvo supažindintas pasirašytinai (I t., b. l. 64–68, 70–73), jam buvo pavesta su šiais įsakymais supažindinti skyrių darbuotojus ir patvirtinti struktūrinių padalinių – skyrių bei skyriuose patvirtintų pareigybių aprašymų projektus. Pareiškėjas ruošė naujai įsteigto Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus pareigybių aprašymų projektus, pasak jo paties, pakeisdamas pareigybės pavadinimą, tačiau galutinių projektų Personalo ir teisės skyriui nepateikė, tai atliko dabartinis Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas V. B. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su pareigybių, kurias numatoma įsteigti po struktūrinių pertvarkymų, sąrašu, tačiau informacijos apie pareigas, kurias numatoma įsteigti, negavo. EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai buvo patvirtinti 2011 m. spalio 19 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (5.4)A₂-433P (II t., b. l. 31). Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog su šiuo įsakymu ar pareigybių aprašymais pareiškėjas būtų supažindintas, todėl konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie Administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, todėl neturėjo galimybės pretenduoti ar pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo bei priimti atsakovo pateiktą pasiūlymą užimti Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas (I t., b. l. 19). Dėl minėtų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pažeidimų teismas pripažino skundžiamą Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. (5.4) A₂-465P neteisėtu.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad pareiškėjas, būdamas Kaimo reikalų skyriaus vedėju, turėjo žinoti, matyti, suprasti, kokie reikalavimai keliami būsimojo skyriaus darbuotojams. Vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad atsakovas savo argumentų neįrodė, o jais išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę.

Teismas nustatė, kad tarp bylos šalių taip pat yra ginčas, ar buvo būtina gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime yra išaiškinęs, jog Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, tai yra kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

Profesinių sąjungų steigimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.38 straipsnis, Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnis. Profesinių sąjungų veiklos teisinius pagrindus reglamentuoja Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnis, kuris numato, jog profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, PSĮ bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu). Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliami reikalavimai nurodyti CK 2.47 straipsnyje, PSĮ 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute), be kita ko, turi būti nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra, jos organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka. Kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), todėl aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie yra renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus (nuostatus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1998 m. vasario 11 d. Raseinių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 28P įregistruotų Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 7.1 punktas numato, jog sąjungos komitetas renkamas 3 metams susirinkime ir vadovauja jo veiklai (I t., b. l. 103). Iš byloje esančio Raseinių rajono savivaldybės tarnautojų profsąjungos narių ataskaitinio – rinkiminio posėdžio protokolo teismas nustatė, kad pareiškėjas į profesinės sąjungos komitetą buvo išrinktas 2008 m. rugsėjo 3 d. (I t., b. l. 93–97), todėl nuo šios dienos pareiškėjui buvo suteikti profesinės sąjungos komiteto nario įgaliojimai. Pagal Profesinės sąjungos įstatų 7.1 punktą šie įgaliojimai suteikiami apibrėžtam terminui, t. y. 3 metams, vadinasi, jie nutrūksta pasibaigus įgaliojimo terminui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, įgaliojimai pasibaigė 2011 m. rugsėjo 3 d., todėl atsakovas, 2011 m. spalio 28 d. atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, neprivalėjo gauti išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo. Byloje esančiame VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išraše nurodyta, kad A. Ž. profesinės sąjungos nariu išrinktas 2011 m. lapkričio 8 d. (II t., b. l. 2).

Pripažinęs, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai ir pareiškėjo pareigybės panaikinimas nebuvo realūs, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeista Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, teismas 2011 m. spalio 28 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. (5.4)A₂-465P „Dėl A. Ž. atleidimo“ panaikino, kaip neteisėtą iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), ir neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.). Nustatęs, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos neteisėtai, teismas nusprendė, kad jis grąžintinas į valstybės tarnybą – A lygio 13 kategorijos Raseinių rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigas. Pripažinus neteisėta Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (5.4)A₂-433P dalį, kuria yra patvirtintas Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punktas, ir jį panaikinus, grąžinti pareiškėją į šias pareigas nėra teisinių kliūčių. Grąžinęs pareiškėją į pareigas, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2011 m. spalio 31 d., iki 2012 m. balandžio 19 d. – 23 409,87 Lt bei likusią sumą, susidarysiančią nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė tikslios prašomos priteisti teismo išlaidų sumos ir nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo, paaiškindamas, kad pareiškėjas turi teisę prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str.1 d.).

III.

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 76–81) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

1. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad realaus pareigybės panaikinimo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, numatančia viešojo administravimo subjekto steigėjo ar viešojo administravimo subjekto vadovo teisę vykdyti vidinės organizacinės struktūros projektavimą. Pripažinus nurodytą teisę, nebuvo galima valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo fakto nagrinėti atsietai nuo Tarybos sprendimo dėl savivaldybės administracijos reorganizavimo ir Administracijos direktoriaus įsakymų, priimtų vykdant Tarybos sprendimą. Savivaldybė privalo vykdyti valstybės deleguotas ir savivaldybei būtinas kitas funkcijas. Kintant valdymo struktūrai, savivaldybės administracijos vykdomos funkcijos iš esmės nekinta ir negali kisti. Vykdydamas teisėtą reorganizavimą, Administracijos direktorius turėjo teisę pavesti kai kurių funkcijų vykdymą mažesniam darbuotojų skaičiui, taip pat galėjo pertvarkyti vadovų sudėtį, atsižvelgdamas į savivaldybėje projektuojamas prioritetines veiklos sritis ir joms keliamus reikalavimus. Pasak apelianto, į šį procesą teismui nėra leista įsiterpti. Apeliantas teigia, kad panaikinto Kaimo reikalų skyriaus vedėjo funkcijos ir naujai įsteigto Žemės ūkio ir kaimo reikalų skyriaus vedėjo funkcijos nėra tapačios. Byloje nebuvo tiriama, kiek savivaldybei svarbu gauti Europos Sąjungos paramą, tinkamai panaudoti lėšas, įgyvendinti planuojamus projektus, sukurti darbo vietas. Teismo išvados, kad Administracijos struktūriniai pertvarkymai ir pareiškėjo pareigybės panaikinimas nebuvo realūs, nepagrįstos. Galiojant Tarybos Sprendimui Nr. (1.1)TS-60 ir Administracijos direktoriaus Įsakymui Nr. (5.4)A₂-245P (patikslintam 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-396), teismas negalėjo konstatuoti savivaldybės administracijos struktūrinių pertvarkymų nerealumo.

2. Teismas bylos nagrinėjimo metu nereikalavo iš atsakovo objektyviai pagrįsti būtinumą nustatyti specialųjį reikalavimą Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybei. Nepareikalavęs konkrečių duomenų apie 12 melioracijos ir tvenkinių valymo projektų apimtis, lėšų srautus ir kitų svarbių duomenų, kurių pagrindu buvo nustatytas minėtas specialusis reikalavimas, teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl specialaus reikalavimo nepagrįstumo, tuo labiau jį pagrįsti abejonėmis (ABTĮ 87 str.).

3. Teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas pareiškėjo dalyvavimas pareigybės panaikinimo procese, kuri yra grindžiama iš esmės vienu argumentu – pareiškėjui pasirašytinai nebuvo pateikti naujai steigiamo skyriaus darbuotojų pareigybių aprašai, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas buvo įspėtas laiku ir tinkamai. Dėl savo iki reorganizavimo eitų skyriaus vedėjo pareigų pareiškėjas žinojo savo skyriaus ir atskirų darbuotojų vykdytas funkcijas. Administracijos direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo pavesta parengti ir pateikti tvirtinimui naujai steigiamo skyriaus darbuotojų pareigybių aprašus. Formalus pažeidimas (pareiškėjo parašo apie susipažinimą su Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-433P nebuvimas), negali būti pagrindas pripažinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Teismas įrodinėjimo procese didesnius reikalavimus kėlė atsakovui.

4. Teismas de facto paskyrė pareiškėją į naujai įsteigto skyriaus vedėjo pareigas, nevertindamas į bylą pateiktų įrodymų, kad dėl naujai įsteigto skyriaus vedėjo pareigų buvo skelbiamas konkursas, kurį laimėjęs asmuo (V. B.) eina skyriaus vedėjo pareigas. Teismas nenagrinėjo konkurso sąlygų, kurios nenuginčytos teismine tvarka. Šioms sąlygoms galiojant, pareiškėjas neatitinka skyriaus vedėjui keliamų reikalavimų. Apelianto įsitikinimu, teismui priėjus išvados dėl pareiškėjo skyrimo į Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigas, turėjo būti taikoma ABTĮ 82 straipsnio 8 dalis, numatanti bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimą, įtraukiant į bylos nagrinėjimą V. B. Ir priešingai, priėmus teismo sprendimą V. B. nedalyvaujant, yra ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas pagrindas pripažinti teismo sprendimą negaliojantį.

5. Savivaldybei vykdant organizacinius-struktūrinius pertvarkymus, tokių pertvarkymų procedūroje visi darbuotojai atsiduria lygioje padėtyje, kurioje buvusi pareigybė nėra užtikrinama. Prieš skiriant į pareigas naujoje struktūroje, valstybės tarnautojai be išimties yra atleidžiami iš anksčiau užimtų pareigų. Tokioje situacijoje ginama vertybė yra asmens teisė į darbą, o ne į konkrečias pareigas. Apeliantas akcentuoja, kad pareiškėjo atveju teisė į darbą nebuvo pažeista. Pareiškėjo atsisakymas eiti žemesnes pareigas yra jo apsisprendimas netęsti tarnybos santykių su savivaldybe. Pareiškėjas 2011 m. spalio 28 d. be jokių papildomų sąlygų raštu pareiškė, kad nesutinka su siūlymu užimti EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Mano, jog rašydamas nesutikimą eiti žemesnes pareigas ir raštu nereikalaudamas siūlomos pareigybės aprašymo (kurio tariamu nežinojimu pareiškėjas grindžia savo reikalavimus), pareiškėjas rengėsi būsimam teisminiam bylinėjimuisi, ir jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise.

6. Teismas nevertino, kad, atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos, jam buvo paskirta kompensacija. Pripažinus pareiškėjo atleidimą neteisėtu ir priteisiant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, pareiškėjui priteista vidutinio darbo užmokesčio suma turėjo būti atitinkamai mažinama.

Pareiškėjas A. Ž. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš apelianto savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 107–115) iš dalies grindžia tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai akcentuoja, kad:

Nesutinka su apelianto nuomone, jog vien pats struktūrinių pertvarkymų faktas suponuoja pareiškėjo pareigybės panaikinimą. Teigia, kad šis apeliacinio skundo argumentas iš esmės klaidingas ir neatitinka vyraujančios teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 išaiškinta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūriniai pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu; darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2004). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1061/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nagrinėdami bylas dėl pareiškėjo atleidimo pareigybės panaikinimo atveju, teismai neapsiriboja formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau aiškinasi pareigybės panaikinimo realumą, tiria skirtumus tarp panaikintos pareigybės ir kitų naujai sukurtų pareigybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1791/2005; 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643-11). Vadovaudamasis nurodyta teismų praktika, pareiškėjas mano, kad bylą nagrinėjęs teismas teisėtai ir pagrįstai vertino struktūrinių pertvarkymų realumą pareiškėjo pareigybės panaikinimo kontekste, aiškinosi buvusio Kaimo reikalų skyriaus ir naujai sukurto Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus funkcijas, taip pat pareiškėjo pareigybės funkcijas, jų pasikeitimą struktūrinių pertvarkymų metu.Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad naujai sukurto Žemės ūkio ir kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigybės funkcijų apimtis būtų pasikeitusi dėl skyriaus planuojamų vykdyti projektų. Priešingai, teismo posėdžio metu liudytoja apklausta Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorė A. L. patvirtino, kad visos Kaimo reikalų skyriaus funkcijos buvo perduotos Žemės ūkio ir kaimo reikalų skyriui, išplečiant šio skyriaus kompetenciją kaimo plėtros srityje. Taigi, atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad naujai įkurtas Žemės ūkio ir kaimo reikalų skyrius vykdo naujas funkcijas, kurių iki šiol nevykdė pareiškėjas (ABTĮ 57 str. 4 d.). Pareiškėjo įsitikinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus visus į bylą šalių pateiktus įrodymus, todėl teismas padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu Raseinių rajono savivaldybės struktūriniai pertvarkymai ir pareigybės panaikinimas nebuvo realūs.Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad pareigybių aprašymai buvo perrašyti, pakeičiant pareigybių pavadinimus, kadangi pervadinto skyriaus funkcijos nesikeitė. Kita vertus, jeigu, kaip teigia atsakovas, skyriaus funkcijos iš esmės pasikeitė, pareiškėjas negalėjo žinoti naujai steigiamų pareigybių funkcijų, nes šių pareigybių aprašymus tvirtinti pateikė ne jis, o V. B. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nesupažindino pareiškėjo su naujai steigiamų pareigybių aprašymais. Tinkamai supažindinti pareiškėją su naujai steigiamų pareigybių funkcijomis buvo atsakovo pareiga. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog jis užtikrino pareiškėjo dalyvavimą pareigybės panaikinimo procese.Nagrinėjama byla nėra susijusi su dabartinio Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo V. B. paskyrimu į pareigas ar jo atleidimu iš tarnybos, todėl šis asmuo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neturėjo būti įtrauktas. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkte yra numatytas atskiras valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas – kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas. Taigi, V. B. teisių ir pareigų pasikeitimą po to, kai pareiškėjas grąžinamas į eitas pareigas, lemia ne šis teismo sprendimas, o įstatymas. Esant situacijai, aiškiai sureglamentuotai įstatymo, minėto asmens įtraukimas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu yra nereikalingas. Šią taisyklę patvirtina ir galiojanti teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2173/2011).Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką dydžio nereglamentuoja, tai suteikia pagrindą nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikyti Darbo kodekso normas. DK 297 straipsnio 3 dalis nustato, kad, teismui grąžinus į pirmesnį darbą darbuotoją, kuris buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal minėtą teisinį reguliavimą teismo grąžintam į pirmesnį darbą darbuotojui atlyginamoji išmoka už priverstinę pravaikštą yra vidutinis darbo užmokestis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1428/2012). Darbo kodeksas nenumato galimybės iš darbuotojui priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio išskaičiuoti jo gautą išeitinę išmoką, todėl atitinkami apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė) pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, nesutikdamas su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-465P, kuriuo buvo atleistas iš karjeros valstybės tarnautojo – Raseinių rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d., vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Be to, pareiškėjas prašė panaikinti Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-433P patvirtinto Administracijos EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 6.2 punktą, kuriuo šiai pareigybei užimti valstybės tarnautojui nustatytas specialusis išsilavinimo reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties hidrotechnikos inžinerijos vientisųjų studijų išsilavinimą. Pareiškėjas taip pat prašė grąžinti jį į valstybės tarnybą – A lygio 13 kategorijos Raseinių rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigas bei priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos (nuo 2011 m. spalio 31 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino konstatavęs, kad vykdant Raseinių savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. (1.1)TS-60 nebuvo realaus pareiškėjo (Administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo) pareigybės panaikinimo, šios pareigybės paskirtis ir funkcijos iš esmės yra tapačios naujai įsteigtai Administracijos EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybei, šis naujai įsteigtas skyrius perėmė visas Kaimo reikalų skyriaus vykdytas funkcijas, buvusio ir naujai įsteigto skyriaus vedėjų pareigybės iš esmės yra tapačios, todėl EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybei užimti valstybės tarnautojui nebuvo pagrindo nustatyti naują specialųjį išsilavinimo reikalavimą. Apelianto nuomone, pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus, o EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybei naujas specialusis išsilavinimo reikalavimas yra esminis ir nustatytas pagrįstai, pareiškėjas atleistas iš tarnybos nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymas nustato esmines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (VTĮ 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (VTĮ 43 str. 1, 2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje, kuris reglamentuoja karjeros valstybės tarnautojų garantijas, be kita ko, numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas (VTĮ 43 str. 1 d.) išmokant įstatymu nustatyto dydžio išeitinę išmoką (VTĮ 41 str. 2 d.). Aptariama Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) tarnybinių ginčų dėl atleidimo iš valstybės tarnybos administracinėse bylose yra ne kartą konstatavęs, kad sprendžiant ginčus dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos (valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinta, paskyrimo į kitas pareigas), pirmiausia turi būti įvertinta, ar valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra realus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, A756-346/2011, A146-174/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje dėl valstybės tarnautojų atkleidimo iš tarnybos taip pat ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdami bylas dėl pareiškėjo atleidimo panaikinimo teismai neapsiriboja formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau aiškinasi pareigybės panaikinimo realumą, tiria skirtumus tarp panaikintos pareigybės ir naujai sukurtų pareigybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A2-1791/2005, A146-2643/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011, A62-1007/2011, A146-241/2011, A146-174/2011; sprendimai Nr. A62-930/2011, A62-1367/2011 ir kt.) nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises. Tokį vertinimą kiekvienoje individualioje byloje teismas turi atklikti, be kita ko, laikydamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką dėl tam tikros valstybės institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus, savo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A756-346/2011) taip pat atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus darbo ginčų bylose iš esmės analogiškais klausimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pagrįstumo bei teisėtumo bei šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos užtikrinimo, materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai, tinkamai vadovavosi teismų praktika, kompetencijos neviršijo, šioje dalyje bylą išsprendė iš esmės teisingai. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo iškelto administracinio ginčo ribas, pagrįstai tikrino, ar dėl Administracijos struktūros pertvarkymo ir pareiškėjo pareigybės panaikinimo priimti kompetentingų viešojo administravimo subjektų aktai patvirtina tai, ar pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus. Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, neneigia, kad savivaldybės Taryba ir jos sprendimus įgyvendinantis Administracijos direktorius, turėjo teisę pertvarkyti administracijos struktūrą ir neginčija administracinių aktų (Tarybos Sprendimo Nr. (1.1)TS-60 ir Administracijos direktoriaus Įsakymo Nr. (5.4)A₂-245P, patikslinto 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-396), kuriais atlikti Administracijos struktūros pertvarkymai. Neginčydamas šių aktų, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė (ginčijo) konkrečius atsakovo aktus ir veiksmus, kuriais buvo pažeistos jo teisės vykdant Administracijos struktūros pertvarkymą. Pirmosios instancijos teismas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes sprendime pagrįstai nurodė, kad konkrečios pareigybės panaikinimo realumo patikrinimui nėra būtina ginčyti administracinius aktus dėl struktūrinių pertvarkymų organizavimo. Minėta, kad valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinama, teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus, pagrįstai išnagrinėjo struktūrinius pertvarkymus plačiąja prasme (visos Administracijos apimtimi), taip pat palygino panaikinto Administracijos Kaimo reikalų skyriaus ir naujai įsteigto Administracijos EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus apimtį pagal funkcijas, pareigybių sąrašus, taip pat šių skyrių vadovų pareigybėse nurodytų pareigybių paskirtį bei funkcijas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad Kaimo reikalų skyrius buvo tiesiogiai pavaldus Administracijos direktoriui, o įsteigtas Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrius yra Administracijos Ekonomikos ir ūkio departamento struktūrinis padalinys, byloje nėra reikšminga, nes ji patvirtina tik įstaigos vidaus administravimo modelį. Iš atliktos lyginamosios analizės matyti, kad panaikinus Kaimo reikalų skyrių, kuriame buvo 19 pareigybių (4 valstybės tarnautojų ir 15 darbuotojų) EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriuje buvo įsteigta 20 pareigybių (5 valstybės tarnautojų ir 15 darbuotojų), šiame skyriuje darbuotojų skaičius nesumažėjo.

Palyginus Administracijos Kaimo reikalų skyriaus nuostatus, patvirtintus Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-15P (toliau – ir Kaimo reikalų skyriaus nuostatai) su Ekonomikos ir ūkio departamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus nuostatais, patvirtintais Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)-A2-432P (toliau – ir EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus nuostatai; žr. www.raseiniai.lt), nustatyta, kad abiejų skyrių paskirtis (Nuostatų 3-ji punktai) apibrėžta iš esmės vienodai – įgyvendinti valstybės perduotas savivaldybėms funkcijas kaimo plėtros, žemės ūkio ir melioracijos klausimais. EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus nuostatų 3 punktas papildytas abstrakčia nuostata – „ir kitais nuostatuose nurodytais klausimais“. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atlikus Administracijos struktūros pertvarkymą, panaikinto Kaimo reikalų skyriaus visas funkcijas perėmė ir vykdo įsteigtas EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrius ir naujos, kokybiškai skirtingos funkcijos jam nebuvo priskirtos. Nors atsakovas akcentuoja, kad esminė EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus veiklos kryptis yra susijusi su melioracijos klausimais, ES lėšų įsisavinimu, tačiau šiuos atsakovo argumentus paneigia minėtų skyrių Nuostatų lyginamoji analizė. Kaimo reikalų skyriaus nuostatų 2,7, 8.12, 8,19 - 8.27 punktai apibrėžia šio skyriaus uždavinius ir funkcijas melioracijos srityje, tarp jų – rengti melioracijos darbų konkursus, melioracijos darbų projektavimo užduotis, sudaryti sutartis su rangovais (8.21 p.), rengti melioracijos objektų projektavimo, statybos, remonto, rekonstrukcijos, priežiūros darbų metų ir ilgalaikes programas, teikti jas savivaldybės administracijai (8.23 p.). Kaimo reikalų skyriaus nuostatų 2, 7, 8.7, 8.11, 8.32, 8.35, 8.36 punktuose numatyti šio skyriaus uždaviniai ir funkcijos kaimo plėtros ir paramos žemės ūkiui klausimais, tarp jų - įgyvendinti Vyriausybės ir kitas programas žemės ūkio, kaimo plėtros klausimais, administruoti teikiamą paramą žemės ūkio subjektams (2 p.); konsultuoti kaimo bendruomenes valstybės lėšų ir ES fondų įsisavinimo klausimais skatinti jų veiklą (8.7 p.), informuoti rajono gyventojus apie ES teikiamą paramą (8.11 p.). Išvardytuose Kaimo reikalų skyriaus nuostatų punktuose aptarti uždaviniai ir funkcijos melioracijos, kaimo plėtros ir ES lėšų įsisavinimo klausimais iš esmės analogiški EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus nuostatų 2, 8, 9.3, 9.8, 9.10, 9,12, 9.16-9.24, 9.32, 9.38-9.40 punktams, tik išdėstyti nauja redakcija. Minėta lyginamoji analizė suponuoja išvadą, kad atlikus Administracijos struktūros pertvarkymą, panaikinto Kaimo reikalų skyriaus funkcijos išliko visa apimtimi ir jų vykdymą perėmė EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrius.

Pirmosios instancijos teismas lyginamuoju aspektu išanalizavęs panaikintos Administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo (A lygis 13 kategorija) ir naujai įsteigtos Administracijos EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo (A lygis 13 kategorija) pareigybių aprašymus, nustatė, kad šios pareigybės pagal jų paskirtį, funkcijų apimti iš esmės yra tapačios.

Valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja, kad valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika (VTĮ 8 str. 7 d.). Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (byloje aktuali 2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija). Pareigybių vertinimo metodika nustato, kad valstybės tarnautojo pareigybės paskirtis aprašoma atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus įstaigos arba įstaigos struktūrinio padalinio uždavinius ir funkcijas (6 p.). Nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis, atsižvelgiama į pareigybės paskirtį ir teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos ar įstaigos struktūrinio padalinio veiklą, nuostatas (7 p.). Nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas funkcijas, atsižvelgiama į valstybės tarnautojo pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis, taip pat į teisės aktuose nustatytas įstaigos, įstaigos struktūrinio padalinio ar valstybės tarnautojo funkcijas (8 p.). Atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai (11 p.).

Minėtos pareigybių aprašymo metodikos nuostatos suponuoja išvadą, kad vertinant, ar pagal pareigybės aprašymą atitinkama to paties lygio pareigybė pagal savo turinį yra kokybiškai nauja, ar tik atitinkamai išplėsta ar susiaurinta jai pavestų funkcijų apimtis, turi būti lyginama atitinkamų pareigybių paskirtis, nustatyti specialieji reikalavimai, funkcijų pobūdis pagal bendrąją ir specialiąją veiklos sritis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje A146-418/2011). Pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą atliko. Nustatė, kad EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės paskirtis (Aprašymų 2 punktai) buvo išplėsta numatant, jog ši pareigybė reikalinga koordinuoti bendradarbiavimą su kaimo bendruomenėmis ir turizmo plėtrą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti, kad šios pareigybės paskirtis realiai išplėsta, nes EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus nuostatuose nėra numatyta, kad šiam skyriui yra pavesti kokie nors uždaviniai ir funkcijos turizmo srityje, o EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme šioje srityje nenumatytos jokios funkcijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendradarbiavimo su rajono kaimo bendruomenėmis įrašymas yra ne šios pareigybės paskirties pakeitimas (išplėtimas), o tik redakcinė korektūra, nes Kaimo reikalų skyriaus nuostatuose ir šio skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme buvo numatytas bendradarbiavimas su įvairiomis rajono žemdirbių savivaldos organizacijomis ir institucijomis (2, 7.21 p.). EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.10 punkte numatyta funkcija – ES projektų melioracijos klausimais vykdymas, rangovų konkursų melioracijos darbams pirkti organizavimas (7.10 p.) vertintina ne kaip kokybiškai nauja funkcija, kuri nebuvo priskirta Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigybei, o kaip detalesnis pareigybei priskirtų funkcijų aprašymas lyginant su Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymu ir Kaimo reikalų skyriaus nuostatuose nurodytomis šio skyriaus vedėjo funkcijomis. Taigi naujai įsteigtą EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybę pagal jos paskirtį, veiklos sritį ir funkcijų apimtį nėra pagrindi laikyti kokybiškai nauja pareigybe.

Atsakovas EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme (6.2 punkte) numatė specialųjį reikalavimą - turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos studijų krypties inžinerijos vientisųjų studijų išsilavinimą. Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme šiai pareigybei užimti buvo nustatytas specialusis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį). Pareigybių aprašymo metodikos 11 punktas nustato, kad atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai: nustatomas reikiamas išsilavinimas: studijų sritis (sritys), kvalifikacinis laipsnis ir/ar profesinė kvalifikacija, papildomai galima nurodyti ir studijų kryptį (kryptis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime pažymėjo, kad valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje; šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis dalimis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog būtina kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A438-1743/2009, Nr. A438-686/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visumą pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo užimta Administracijos Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigybė, įsteigus Administracijos EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybę, realiai nebuvo panaikinta, kadangi pareigybei priskirtos funkcijos iš esmės nepakito. Todėl pareigybės paskirtimi, veiklos sritimi, uždaviniais ir funkcijomis iš esmės nesiskiriančiai pareigybei nustatytą specialųjį išsilavinimą nėra pagrindo laikyti objektyviai pagrįstu ir konstituciškai pateisinamu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tiek pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, tiek atsakovas, jei jis nesutinka su pareikštais reikalavimais, pateikdamas atsiliepimą į skundą, kartu privalo pateikti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 1 d., 72 str.). Savo reikalavimų ir atsikirtimų faktinį pagrindą suformuluoja pačios šalys (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.). Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos šalių pateiktus įrodymus ir juos įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) ir jais pagrindė savo išvadas. Atsakovas, pateikdamas paaiškinimus dėl pareigybės aprašymo 6.2. punkte nustatyto specialaus reikalavimo tikslingumo (1 tomas b. l. 141; 2 tomas, b. l. 20–26, 51–61) nurodė, kad šis reikalavimas nustatytas dėl to, kad Administracija 2011 m. vykdė 11 melioracijos ir tvenkinių valymo projektų, o 2012 m. planuojama vykdyti 12 melioracijos ir tvenkinių valymo projektų, todėl yra objektyviai būtina, kad EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas, kuris yra atsakingas už sėkmingą šių projektų vykdymą turėtų atitinkamą išsilavinimą ir sugebėtų tinkamai ir profesionaliai vykdyti skyriui priskirtas funkcijas melioracijos ir hidromelioracijos srityje. Byloje nustatyta, kad funkcijas melioracijos srityje, taigi ir projektus šioje srityje, iki Kaimo reikalų skyriaus panaikinimo, vykdė šis skyrius, kuriam vadovavo pareiškėjas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad Kaimo reikalų skyriaus vedėjas funkcijas vykdė netinkamai. Priešingai, iš pateiktų į bylą pareiškėjo, jam vykdant Kaimo reikalų skyriaus vedėjo funkcijas, 2002-2010 m. tarnybinės veiklos vertinimo išvadų matyti, kad 2010 m., 2007 m. ir 2005 m. jo tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai, kitais metais – gerai. Visais vertinimo atvejais tarnybinė veikla apibūdinta kaip sudėtinga, pažymėta, kad pavestas funkcijas vykdo tinkamai, nuolat kelia kvalifikaciją. Net ir seniausiose iš pateiktų vertinimo išvadų (2002-2005 m.) nurodyta, kad į pareiškėjo funkcijas, be kita ko, įėjo kaimo plėtros, žemės ūkio ir melioracijos klausimų administravimas Raseinių rajone ir plėtros programų rengimas, akcentuota, kad padidėjo sprendžiamų klausimų ratas dėl ES lėšų panaudojimo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad per 5 mėnesius, kurie praėjo nuo pareiškėjo tarnybinės veiklos už 2010 metus vertinimo (buvo įvertinta labai gerai) iki Administracijos struktūros pakeitimo, pareiškėjo tarnybinėje veikloje įvyko kokių nors pokyčių dėl kurių pareiškėjas nebegalėtų vykdyti iš esmės tas pačias funkcijas melioracijos, žemės ūkio ir kaimo plėtros srityje.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs bylai reikšmingų aplinkybių visumą, pagrįstai nusprendė, kad atsakovas nustatyto specialiojo reikalavimo nepateisino objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius.

Pirmosios instancijos teismas procedūrinius klausimus dėl pareigybės pareiškėjui siūlymo vertino iš esmės teisingai. Todėl teisėjų kolegija šių klausimų iš naujo neaptaria.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjo atleidimu iš valstybės tarnybos. Todėl įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu valstybės tarnautoją V. B., kuris dalyvavo konkurse užimti EŪD Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigybę, kuri pareiškėjui nebuvo siūloma, nėra pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A63 – 2173/2011).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus patenkino pagrįstai, tačiau turi būti koreguojamas išmokos pareiškėjui už priverstinę pravaikštą dydis.

Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas DK 297 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005) yra išaiškinusi, kad teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką (DK 10 straipsnis). Toks DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimas grindžiamas tuo, kad šioje teisės normoje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2008). Jos dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, nei darbuotojas (ieškovas) būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir pagal DK 297 straipsnio 3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo (darbuotojo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat privalo priteisti darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo (sprendimo) įvykdymo dienos. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A492-1954/2012, A525-2004/2012 ir kt.).

Atsakovo 2011 m. spalio 28 d. įsakyme Nr. (5.4)A₂-465P nurodyta, kad pareiškėjui išmokėtina trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, mokant ją nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai praėjus mėnesiui ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimi. Ginčo dėl išeitinės išmokos ir jos išmokėjimo byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, suteikiantį teisę gauti išeitinę išmoką, pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai pripažintas neteisėtu ir pareiškėjas grąžintas į tarnybą, pareiškėjui išnyko teisinis pagrindas gauti išeitinę išmoką. Už pareiškėjo nedirbtą (priverstinės pravaikštos laiką) jam kompensuojama priteisiant vidutinį darbo užmokestį. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant priteistą išmokos už priverstinę pravaikštą sumą išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Šioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui konkrečią vidutinio darbo užmokesčio sumą ne iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2012 m. balandžio 30 d.), o iki bylos išnagrinėjimo dienos (2012 m. balandžio 19 d.), taisydama šį netikslumą priteisia pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį (konkrečią suma) už priverstinę pravaikštą nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos (2011 m. spalio 31 d.) iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2012 m. spalio 11 d.) imtinai. Iki teismo sprendimo įvykdymo dienos konkreti išmokos suma negali būti apskaičiuota.

Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-623 patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei 2011 metams – 21,1 darbo diena, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-535 patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei 2012 metams – 21 darbo diena. Iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 21 d. pažymos apie vidutinį darbo užmokestį matyti, kad vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis už vieną darbo dieną yra 193,47 Lt. Taigi pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjas grąžintas į tarnybą įsiteisėjimo dienos imtinai (2012 m. spalio 11 d.) priteistina vidutinio darbo užmokesčio suma iš viso sudaro 34 224, 84 Lt ((2 mėn. x 21,1 d. d. x 193,47 Lt + 9 mėn. x 21 d. d. x 193,47 Lt + 9 d. d. x 193,47 Lt) – 12 246,65 Lt (3 mėn. x 21 d. d. x 193,47 Lt)). Be to, pareiškėjui priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis po 193,47 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti nuo 2012 m. spalio 11 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pakeisti. Priteisti pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2012 m. spalio 11 d. imtinai 34 224,84 Lt (trisdešimt keturi tūkstančiai du šimtai dvidešimt keturi litai ir aštuoniasdešimt keturi centai) bei po 193, 47 Lt (vienas šimtas devyniasdešimt trys litai ir keturiasdešimt septyni centai) už kiekvieną dieną nuo 2012 m. spalio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.