Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-21 · Byla Nr. N-62-504-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-21
Bylos Nr.
N-62-504-11
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
Pažeidėjas
V. R.
Kategorijos
  • 50.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N62-504/2011Procesinio sprendimo kategorija 50.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. sausio 20 d. nutarimo V. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. R. už tai, kad jis 2008 m. balandžio 21 d., apie 23.30 val. jis, būdamas neblaivus, viešoje vietoje – kieme, prie namo esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, - kėlė triukšmą. Atvykus policijos pareigūnams J. R. ir J. V. bei pareikalavus, kad V. R. nutrauktų neteisėtus veiksmus, jis pradėjo įžeidinėti policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais. Šiais savo veiksmais jis padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje.

Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo V. R. paaiškino, jog su administracinio teisės pažeidimo protokolu nesutinka visiškai, nes jis tuo metu automobilio nevairavo, o su draugais R. M., A. G. ir A. F. tik stovėjo prie automobilio ir klausėsi muzikos, kai atvažiavo policijos pareigūnų ekipažas. Namas nurodytu adresu turi 8 butus, o V. R. su nurodytais draugais buvo vidiniame namo kieme, ne gatvėje ir stovėjo prie automobilio, kurio durelės buvo atidarytos. Kai privažiavo policijos pareigūnai, jie iš karto pradėjo domėtis, kas yra automobilio savininkas. V. R. pasakė, kad jis. Tuomet pareigūnai pradėjo iš jo reikalauti automobilio dokumentų ir pasakė, kad neva V. R. neblaivus vairavo automobilį. V. R. paaiškino, jog net nebuvo užvestas automobilio variklis. Nurodė, kad alkoholį vartojo, tačiau necenzūriniais žodžiais nesikeikė. Policijos pareigūnai trenkė jam per veidą ir uždėjo antrankius. Jis nesutiko lipti į tarnybinį automobilį ir pareigūnams nepatiko, kad jis neprisipažino vairavęs automobilį. V. R. versiją gali patvirtinti nurodyti liudytojai. Mano, jog policijos pareigūnų reikalavimai buvo neteisėti, todėl jis ir atsisakė su jais važiuoti į policijos komisariatą. Dėl sumušimo į medikus nesikreipė. Policijos komisariate policijos pareigūnai susėdo prie vieno stalo ir vienas nuo kito nusirašinėjo, tardamiesi, ką rašyti tarnybiniuose pranešimuose.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 m. sausio 20 d. nutarimu pripažino V. R. kaltu padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą ir skyrė jam 300 litų baudą. Teismas konstatavo, kad nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir neigė savo kaltę, byloje surinktų įrodymų pakanka pripažinti V. R. kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje. Teismas nurodė, jog pažeidėjo kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, liudytojų policijos pareigūnų J. R. ir J. V. parodymais teisme ir jų tarnybiniais pranešimais bei kita bylos medžiaga. Teismas liudytojų A. M. ir A. G. parodymus vertino kritiškai, kadangi jie yra geri V. R. draugai, tuo tarpu pareigūnų suinteresuotumo ar šališkumo, asmeniškumų, dėl kurių galima būtų abejoti jų parodymų patikimumu, objektyvumu, V. R. ar jo atstovė nenurodė. Be to, liudytojas A. M. nebuvo V. R. nurodytas kaip matęs įvykį ir pats šis liudytojas nurodė, kad pamatė, kaip V. R. policijos pareigūnai sodina į policijos automobilį, o pačios veikos šis asmuo nematė. Taip pat teismas pažymėjo, jog ir liudytojas A. G. parodė, kad buvo nuėjęs į lauko tualetą už namo, tad padarė išvadą, jog ir jis kažkuriuo metu įvykio (ar jo dalies) galėjo nematyti. Kitų galimai įvykyje dalyvavusių liudytojų (nors pagal pareigūnų parodymus tiesiogiai įvykyje dalyvavo dar vienas vaikinas) V. R., nors įsipareigojo užtikrinti jų dalyvavimą teismo posėdyje, neatsivedė ir pats kituose posėdžiuose nedalyvavo. Tačiau R. M. buvo apklaustas liudytoju kitoje administracinėje byloje Nr. A2.6-330-486/2008, kur parodė, kad įvykio metu V. R. automobilio durys buvo pravertos, įjungta garso sistema, iš jo sklido muzika. Iš byloje esančios bendrojo pagalbos centro įvykio ataskaitos matyti, kad 23.25 val. gautas pranešimas, jog įvykio adresu, kieme susirinkusi kompanija su automobiliu triukšmauja, garsiai leidžia muziką. Teismas pažymėjo, jog 2008 m. gegužės 27 d. nutarimas nurodytoje administracinėje byloje yra įsiteisėjęs, prašymas dėl proceso atnaujinimo 2009 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atmestas, V. R. pripažintas kaltu neblaivus vairavęs automobilį, tad ir dėl to pažeidėjo paaiškinimai bei jo draugų liudytojų parodymai vertinti kaip V. R. gynybos versija ir nepatikimi. Pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

II.

Apeliaciniu skundu V. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, jog niekas iš kaimynų per visą vakarą nesiskundė ir neišėjo sudrausminti dėl garsiai grojusios muzikos ar pokalbių. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai elgėsi įžūliai, nenubraižė automobilio tariamo judėjimo schemos, tačiau sukėlė konfliktinę situaciją, įsivėlė į ginčus su kaimynais, uždėjo V. R. antrankius, kelis kartus smogė į veidą ir nuvežė į policijos nuovadą. Atkreipia dėmesį, kad abu pareigūnai posėdyje patvirtino naudoję prieš V. R. fizinę prievartą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo liudytojų paaiškinimus dėl atvykusių pareigūnų agresyvumo. Apelianto nuomone, protokolas surašytas tendencingai, jame nėra užfiksuota, kokiais V. R. neteisėtais veiksmais buvo keliamas triukšmas, kur buvo triukšmaujama, kokiems pareigūnų veiksmams jis turėjo paklusti. Protokole taip pat nenurodyti liudytojai, ar buvo nukentėjusiųjų, taip pažeidžiant ATPK 260 straipsnį. Be to, liudytojų A. M. ir A. G. parodymai be pagrindo vertinti kritiškai – jų parodymus privalėjo užfiksuoti ir pareigūnai. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių apie policijos patrulių neteisėtai naudotą prievartą ir galimą pažeidimo fakto išprovokavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkintinas. V. R. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad Policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės saugumo departamento pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl V. R. kaltės padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą įrodymo, veikos kvalifikavimo bei administracinės nuobaudos individualizavimo, todėl jos nebekartoja. Taip pat pažymėtina, kad nors apeliantas nurodo, jog jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nėra aiškiai suformuluota, kokio pareigūno reikalavimo jis nevykdė bei kokiu būdu kėlė triukšmą, apeliacinės instancijos teismas tokius teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Iš paties administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2-3) ir prie jo pridėtos medžiagos (b. l. 5) matyti, kad asmuo kėlė triukšmą garsiai leisdamas muziką iš automobilio, o pareigūnai reikalavo šiuos veiksmus (triukšmo kėlimą) nutraukti. Pažymėtina, kad pats V. R., apklausiamas teismo posėdyje, pripažino, jog stovėjo prie automobilio ir klausėsi muzikos (b. l. 39). Toks pareigūnų reikalavimas laikytinas teisėtu, todėl privalėjo būti vykdomas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad asmuo jo nevykdė, netgi priešingai – ėmė įžeidinėti pareigūnus. Toks kaltinimas laikytinas aiškiu ir nekeliančiu abejonių. Šiuos veiksmus patvirtinantys įrodymai buvo detaliai ir tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo, todėl Vyriausiojo administracinio teismo kolegija jų iš naujo nebeaptarinėja. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog policijos pareigūnų panaudoti prievartos veiksmai jo atžvilgiu buvo neteisėti. Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes (pareigūnų reikalavimų teisėtumą ir jų nurodymų nevykdymą), taip pat atsižvelgus į tai, kad asmuo priešinosi sodinamas į tarnybinį automobilį (b. l. 40), jo atžvilgiu pagrįstai panaudotos prievartos priemonės (uždėti antrankiai). Pažymėtina, kad apelianto teiginių dėl pareigūnų suduotų smūgių jam į veidą, nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Taip pat atmestini pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų agresyvaus elgesio, kuris sukėlė konfliktą, kadangi nagrinėjamoje byloje yra nagrinėjamas būtent V. R. veiksmų teisėtumo klausimas, todėl pareigūnų veiksmų tyrimas peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas, be to, neturi įtakos V. R. veikos kvalifikavimui. Atmestini ir apeliacinio skundo teiginiai dėl liudytojų nenurodymo administracinio teisės pažeidimo protokole. Jame aiškiai nurodyti pažeidimą stebėję asmenys – policijos pareigūnai (b. l. 2). Pažymėtina, kad nors protokole pareigūnai nenurodė liudytojais pareiškėjo draugų, tai nesukliudė šių asmenų apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Todėl galimai padarytas procesinio pobūdžio pažeidimas buvo ištaisytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka ir sudarant galimybę atsakomybėn traukiamam asmeniui užduoti visiems liudytojams klausimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl šių asmenų parodymų neišsamumo ir jų suinteresuotumo bylos baigtimi. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. R. (V. R.) apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. sausio 20 d. nutarimą V. R. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius