- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-29
- Bylos Nr.
- A-556-328-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Ginara“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Piotras Orlovas
- Kategorijos
- 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ginara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ginara“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Ginara“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu (b. l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. S-419-(7-422/2005) dalį dėl patvirtinimo nurodymų sumokėti į biudžetą 19 997 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio, 5 779 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio delspinigius, 3 999,40 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio baudą, 18 Lt atskaitymus į Kelių fondą ir 3,60 Lt atskaitymų į Kelių fondą baudą; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 69-208; Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (12.27-5)-(5-l)-5.
Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija netinkamai taikė įstatymą, neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo. Teigė, kad sudarydama 2001 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo sandorį su P. J., parduodant jam benzinvežį VOLVO F12, ir 2001 m. gruodžio 20 d. pirkimo-pardavimo sandorį su J. Antanavičienės prekybos įmone, perkant iš jos benzinvežį RENAULT S150, įmonė vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) XXIII skyriaus teisės normomis, numatančiomis pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo sąlygas. Transporto priemonių kaina buvo nustatoma remiantis šalių susitarimu (CK 6.313 str.). Mokesčių administratorius, kol pirkimo-pardavimo sandorių teisėtumas nenuginčytas, neturi teisės revizuoti šalių susitarimu teisėtai nustatytas kainas sau naudinga linkme. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius neteisėtai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, kadangi įmonė rėmėsi teisėtai sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių rezultatais ir šių rezultatų pagrindu teisėtai paskaičiavo mokesčius. Mokestinių ginčų komisija visiškai nevertino P. J. parodymų duotų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4090-362/2005 Šiaulių miesto apylinkės teisme ir nagrinėjant baudžiamąją bylą Tauragės rajono apylinkės teisme, pagal kuriuos darytina išvada, kad įmonė, apskaičiuodama mokesčius, veikė teisingai. Pareiškėja taip pat nurodė, kad įmonė nepažeidė nei vieno Taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, 4.1, 4.2, 4.3, 4.4 punktų reikalavimų, todėl mokesčio administratoriaus inicijuotas įvertinimas nereikalingas ir neteisėtas. Mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija šio motyvo nepaneigė. Mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai atmetė raštu pateiktas pastabas, kuriose yra išvardinti automobilių trūkumai bei privalumai. Įmonės nurodytos aplinkybės turėjo būti kruopščiai patikrintos. Esant ginčui galima buvo pateikti automobilius apžiūrėti specialistams autotechnikams ir gauti išvadą dėl pastabų patikimumo, tačiau šališkai spręsdami iškilusį mokestinį ginčą inspekcijos pareigūnai vadovavosi prielaidomis, o ne faktiniais duomenimis. Mokesčių administratorius besąlygiškai tiki K. Jasinskio turto vertinimo įmonės turto vertės nustatymo pažyma Nr. 000164/154. Pareiškėjas pažymėjo, kad nustatant turto vertę vertintojas automobilius neapžiūrėjo, visiškai jų nematęs ,,atsižvelgė į esamą turto būklę“, visiškai nesusipažino su kitais turto vertei darančiais įtaką faktoriais, kuriuos įmonė nurodė savo pastabose mokesčių inspekcijai. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius savo išvadas neteisėtai grindžia negaliojančiais teisės aktais: 2000 m. liepos 11 d. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. VIII-I818, 1990 m. liepos 31 d. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymu Nr. I-442, 1997 m. lapkričio 18 d. Kelių fondo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. VIII-521. Mokestinių ginčų komisija mokesčių administratoriaus veiksmus, netinkamai taikant įstatymą, vertina kaip formalų mokesčių administratoriaus sprendimų netikslumą, tačiau iš esmės nebuvo nurodytas papildomai priskaičiuotų mokesčių teisinis pagrindas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 42-45) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2001 m. rugsėjo 6 d. PVM sąskaitą- faktūrą, GBC serija Nr. 5255178, pardavė P. J. benzovežį Volvo F12, pagaminimo metai -1986, už 1 700 Lt. Tą pačią dieną šis asmuo minėtą automobilį pardavė uždarajai akcinei bendrovei ,,Grivzas“ (toliau – ir UAB ,,Grivzas“) už 60 000 Lt. P. J. 2004 m. rugpjūčio 31 d. liudytojo apklausos protokole paaiškino, kad dirbdamas UAB „Grivzas“, direktoriaus D. Karlinsko nurodymu iš pareiškėjo nupirko benzovežį Volvo F12, už kurį sumokėjo 20 040 Lt. 2005 m. vasario 21 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 000164/054 nurodyta, kad minėto automobilio rinkos vertė pardavimo dienai galėjo būti 45 000 Lt. Pareiškėjas 2001 m. gruodžio 20 d. pagal pažymą - sąskaitą 23 E Nr. 478758 iš G. Š. įsigijo benzinvežį Renault S150, pagaminimo metai - 1984, už 120 000 Lt. Pareiškėjas taikė Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio l dalies 2 punkte numatytą investicijų taikymo būdą ir priskyrė investicijoms (nurašydamas tiesiai į sąnaudas) 120 000 Lt. 2001 m. gruodžio 12 d. importo deklaracijoje šio automobilio vertė nurodyta 8 000 Lt, statistinė vertė – 8 750 Lt. Minėtoje turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta, kad automobilio rinkos kaina 2001 m. gruodžio 20 d. galėjo būti 55 000 Lt. Patikrinimo metu, įvertinus visas nurodytas faktines aplinkybes - vienas automobilis parduodamas žymiai pigiau, nei jo rinkos kaina, kitas perkamas atitinkamai žymiai brangiau, nei jo rinkos kaina, fizinis asmuo, iš bendrovės įsigijęs automobilį už 1 700 Lt, tą pačią dieną jį parduoda už 60 000 Lt - padaryta pagrįsta išvada, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, kad bendrovė į mokesčių deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie savo turtą, pajamas, pelną ar jų naudojimą, todėl mokesčių administratorius, negalėdamas nustatyti bendrovės mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, pagrįstai mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsakovas pažymėjo, kad netiesioginių mokesčių bazės nustatymo metodų taikymas nėra siejamas su sutarčių nuginčijimu. Inspekcija taikė teisės aktus - Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą ir Kelių fondo įstatymą - tos redakcijos, kurios galiojo pažeidimo padarymo (2001 m.) metu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo išvardinti minėtų automobilių trūkumai ir pranašumai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o prievolė pateikti šiuos įrodymus tenka pareiškėjui (MAĮ 67 str.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 91-94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, negalėdamas nustatyti pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, pagrįstai įskaičiavo mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. MAĮ 70 straipsnio bei Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 6.2-6.3 punktai įpareigoja mokesčių administratorių apskaičiuojant mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal jo atliekamą įvertinimą parinkti tuos duomenų ir informacijos šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesnį mokestinės prievolės dydį, taip pat pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundo dalį dėl benzinvežio VOLVO F12 pardavimo nustatė 18 340 Lt nedeklaruotų bendrųjų pajamų, nuo kurių turi būti apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas. Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius nepaneigė P. J. liudytojo apklausos protokole nurodytos benzinvežio kainos ir nepateikė argumentų, kodėl jais nesivadovavo apskaičiuodamas pareiškėjo mokestinės prievolės dydį. Atsakovo atstovas su tokiais skundo dalies sprendimo pakeitimo motyvais sutiko. Teismo nuomone, Mokestinių ginčų komisija pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui apmokestinamąjį pelną ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 99-101) prašo patenkinti skundą ir pakeisti Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. S-419-(7-422/2005), priteisti įmonei sumokėti papildomai į biudžetą 15 600 Lt juridinių asmenų pelno mokestį ir 4 508 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio delspinigius. Nuo kitų priskaičiuotų mokesčių atleisti; taikyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį ir administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio reikalavimus, nes visiškai netyrė įrodymų, nustatant bylai svarbias aplinkybes, o tiktai pasisakė dėl mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos padarytų išvadų.
2. Įmonė rėmėsi teisėtai sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių rezultatais ir šių rezultatų pagrindu teisėtai paskaičiavo mokesčius.
3. Mokestinių ginčų komisija visiškai nevertino P. J. parodymų duotų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4090-362/2005 Šiaulių miesto apylinkės teisme ir nagrinėjant baudžiamąją bylą Tauragės rajono apylinkės teisme. P. J. teismuose sukonkretino savo parodymus ir paaiškino, kad jis buvo tiktai transporto priemonės pirkimo-pardavimo tarpininkas, kad dėl kainos susiderėjo UAB ,,Ginara“ ir UAB ,,Grivzas“ vadovai, kad už automobilį buvo mokėta būtent 1 700 Lt. Įmonė, apskaičiuodama mokesčius, veikė teisingai. Teismas visiškai nevertino P. J. parodymų, jo rašytinio paaiškinimo, kuris teismui buvo pateiktas.
4. Liudytojo P. J. parodymais, automobilio VOLVO F12 pirkimo-pardavimo dokumentais byloje nustatyta, kad dėl benzinvežio VOLVO F12 pardavimo nedeklaruotų pajamų nėra. Pareiškėjo manymu, juridinių asmenų pelno mokesčio delspinigius reikėtų skaičiuoti nuo 15 600 Lt (benzinvežio RENAULT S150 pirkimo rezultatai) pelno mokesčio. Mokėtini delspinigiai sudarytų 4 508 Lt, o ne 5 779 Lt. Juridinių asmenų pelno mokesčio bauda sudarytų 3 120 Lt (15 600 Lt X 20 procentų), kurios pareiškėjas prašo neskaičiuoti. Pareiškėjo manymu, įmonės prašymas apsiriboti 15 600 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio ir 4 508 Lt juridinių asmenų pelno mokesčių delspinigių paskaičiavimu ir priteisimu būtų teisingas ir atitiktų MAĮ 27 straipsnyje įteisintus mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo principus.
5. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. (MAĮ 107 str. l d., 2 d.). Šioje byloje nustatyta, kad automobilio VOLVO F12 pirkimo-pardavimo sandoris, dėl kurio atsirado teisė priverstinai išieškoti mokestį, įvyko 2001 m. rugsėjo 6 d. Teismas turėjo taikyti MAĮ 107 straipsnio nuostatas ir administracinę bylą nutraukti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 117-120) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-60/2004, Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu. Nurodo, kad mokesčių administratorius, negalėdamas nustatyti bendrovės mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, pagrįstai mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Netiesioginių mokesčių bazės nustatymo metodų taikymas nėra siejamas su sutarčių nuginčijimu, kas ne vieną kartą yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Vadovaujantis MAĮ 107 straipsnio 2 dalimi mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, o šiuo atveju mokesčių administratorius dar neturi teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nes vyksta mokestinis ginčas (MAĮ 110 str.). Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 121) nurodo, kad su pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nesutinka. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai išaiškino ir taikė įstatymą, teismo sprendimas motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą tenkinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – reikalavimas panaikinti mokesčių administratoriaus nurodymą pareiškėjui sumokėti į biudžetą atitinkamas mokesčių sumas bei delspinigius. Pareiškėjo teigimu, pagrįsta tik dalis patvarkymo dėl 15 600 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio ir 4 508 Lt juridinių asmenų pelno mokesčių delspinigių. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atleisti nuo juridinių asmenų pelno mokesčio baudos, atskaitymų į kelių fondą, atskaitymų į kelių fondą baudos bei pažymima, kad administracinė byla apskritai turėtų būti nutraukta, nes pasibaigė mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo terminas. Teisėjų kolegija pasisakys kiekvienu aspektu atskirai.
IV.
Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, - po 20 dienų po MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 str. 2 d., 107 str. 1-2 d.). Jei pareiškėjas nebūtų apskundęs mokesčių administratoriaus 2005 m. balandžio 26 d. nurodymo dėl mokesčių, delspinigių bei baudų sumokėjimo į biudžetą ir per 20 dienų nesumokėjęs apskaičiuotų sumų nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo sumokėti papildomai apskaičiuotus mokesčius, paskirtas baudas ir apskaičiuotus delspinigius mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, priverstinio išieškojimo terminas būtų prasidėjęs po 20 dienų nuo pastarojo termino pabaigos (MAĮ 81 str. 2 d., 105 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Uždaroji akcinė bendrovė „Ginara“ pasinaudojo teisminės gynybos teise, todėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo termino eiga dar neprasidėjo. Taigi motyvas, kad teisė priverstinai išieškoti mokestį atsirado nuo VOLVO F12 pirkimo - pardavimo sandorio dienos (2001 m. rugsėjo 6 d.) niekuo neparemtas, ką apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino ir pareiškėjas. Byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės, o tai ir buvo padaryta.
V.
Siekiant patikrinti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tarp kitų klausimų būtina apibrėžti ir privatinės teisės normų taikymo ribas viešojoje teisėje.
Mokesčių santykiai – viešosios teisės reguliavimo dalykas ir veikla, susijusi su mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrole bei jų išieškojimu, reglamentuojama tiesioginiais teisės šaltiniais – Mokesčio administravimo įstatymu ir konkrečius mokesčius nustatančiais įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje A11-648-2003), todėl mokesčio administratorius pirmiausia turi vadovautis viešosios, o ne privatinės teisės normomis, pripažįstant, kad Civilinis kodeksas, sprendžiant mokestinius ginčus, tam tikrais atvejais gali būti taikomas kaip papildomas teisės šaltinis. Mokesčių administravimo požiūriu pagal privatinės teisės normas sudaryti sandoriai turi būti vertinami kaip ūkinės operacijos. Ūkinės operacijos, ūkiniai įvykiai ar finansinė veikla lemia mokesčio bazės nustatymą. Turto įsigijimas – ūkinė operacija, todėl jei norima paneigti pirkimo-pardavimo sandorio turinį, mokesčio administratoriui nėra būtina pripažinti šį sandorį negaliojančiu įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje A11-648-2003; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis byloje A-7-60-2004). Vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl privatinės teisės normų taikymo mokestinių teisinių santykių srityje paneigia uždarosios akcinės bendrovės „Ginara“ apeliacinio skundo argumentą, jog pirkimo-pardavimo sandoriuose fiksuoti rezultatai yra pakankamas bei neginčytinas pagrindas apskaičiuoti į biudžetą mokėtinas mokesčių sumas.
Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu.
Tokia pati teisės aiškinimo praktika taikytina ir nagrinėjamoje byloje. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjas grindžia savo gautas pajamas, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais pagrįsti pareiškėjo gautas pajamas ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės.
„Dėl įvairių priežasčių gali susidaryti ir tokia situacija, kai mokesčio mokėtojas mokesčio administratoriui nepateikia mokesčio deklaracijos, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus duomenis apie savo arba įmonės turtą, pajamas, pelną ar jų naudojimą, kai mokesčio mokėtojas nepateikia buhalterinės apskaitos dokumentų, registrų arba pateikia juos ne visus, kai mokesčio mokėtojas neturi dokumentų, reikalingų mokesčiui apskaičiuoti ir pan. Mokesčiai ir tokiais atvejais turi būti apskaičiuoti ir sumokėti. Kad galima būtų apskaičiuoti, kokio dydžio konkretų mokestį turi mokėti konkretus mokesčio mokėtojas, turi būti nustatytas konkretus apmokestinamasis objektas, šis objektas turi būti įvertintas pinigų suma, t. y. turi būti nustatytas (apskaičiuotas) konkrečios mokesčio bazės dydis.
Teisinėje valstybėje negali būti tokios teisinės situacijos, kai įstatymu nustačius mokestį nebūtų nustatyta, kaip konkreti mokesčio bazė (jos dydis) nustatoma (apskaičiuojama) tuo atveju, kai konkrečios mokesčio bazės (jos dydžio) negalima nustatyti (apskaičiuoti) tiesiogiai.
Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įvairiai reguliuoti, kaip konkreti mokesčio bazė (jos dydis) turi būti nustatoma (apskaičiuojama) tais atvejais, kai jos neįmanoma nustatyti (apskaičiuoti) tiesiogiai“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas).
Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi Mokestinių ginčų komisijos sprendimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad „tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus“. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka buvo detalizuota Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103. Viena iš sąlygų įvertinimui atlikti, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, – mokesčio mokėtojo nevykdymas arba netinkamas vykdymas savo pareigos apskaičiuojant mokesčius, į mokesčio deklaraciją įrašymas neteisingų (nepatikimų, prieštaringų) duomenų (Taisyklių 4 – 4. 1 p.). Tokiu atveju mokesčių administratorius turi teisę atlikti įvertinimą pasirinkdamas vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Šiam tikslui pasiekti mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Šioje byloje mokesčių administratorius įvertinęs faktines aplinkybes, mokesčių deklaracijoje atvaizduotus mokesčių mokėtojo duomenis teisėtai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata dėl mokestinės bazės nustatymo pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą. Konstatavus teisės aktams neprieštaraujančius viešojo administravimo subjekto veiksmus, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą, būtina pasisakyti dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjant aplinkybes, turinčias reikšmės teisiniam kvalifikavimui.
Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kat. 25).
Jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti, jog pajamų nebuvo ar jos buvo didesnės nei nurodyta sandoriuose, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.
Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar mokesčių mokėtojas pardavė automobilį VOLVO F12 (dėl automobilio RENAULT S150 priskaičiuotų į biudžetą mokėtinų sumų pareiškėjas sutiko, todėl teisės aktų aiškinimas bei taikymas, įrodinėjimo instituto taikymas liečia tik automobilio VOLVO F12 2001 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sandorį) už tokią kainą, kuri atvaizduota sandoryje, ar už kainą, nustatytą remiantis kitais faktiniais duomenimis, surinktais mokestinio ginčo byloje.
Pareiškėjui dėl benzinvežio VOLVO F12 buvo nustatyta 18 340 Lt (20 040 – 1 700) nedeklaruotų bendrųjų pajamų, nuo kurių apskaičiuotos į biudžetą mokėtinos sumos (kartu ir dėl RENAULT automobilio) nurodytos atskiruose penkiuose punktuose, t. y. atsižvelgta į P. J. nurodytos bei pareiškėjo deklaruotos benzinvežio VOLVO F12 pirkimo-pardavimo kainos skirtumą. Atlikus surinktų ir byloje esančių visumos įrodymų vertinimą teigtina, jog mokesčių administratoriaus nustatyta nedeklaruotų bendrųjų pajamų suma pagrįsta. P. J. įvardinta benzinvežio VOLVO F12 pirkimo kaina (20 040 Lt) neleidžia abejoti ne tik jo paties paaiškinimai, bet ir mokesčių administratoriaus užsakymu atliktas turto vertės nustatymas, kurio išvadoje nurodoma, kad VOLVO rinkos vertė jo pirkimo-pardavimo metu galėjo būti 45 000 Lt. Tokios faktinės aplinkybės, pačios transporto priemonės paskirtis, nepaisant pagaminimo metų, cisternos talpa, automobilio pardavimas tą pačią dieną uždarajai akcinei bendrovei „Grivzas“ už 60 000 Lt expressis verbis paneigia aptariamo VOLVO F12 automobilio sandorio vertę (1 700 Lt) įvardijamą pareiškėjo ir grindžiamą sandorį patvirtinančiu dokumentu.
VI.
Apeliaciniame skunde sutinkama iš dalies sumokėti į biudžetą nurodytas sumas dėl automobilio RENAULT (15 600 Lt juridinių asmenų pelno mokestį ir 4 508 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio delspinigius), tačiau prašoma atleisti nuo kitų priskaičiuotų mokesčių: juridinių asmenų pelno mokesčio baudos, atskaitymų į Kelių fondą, atskaitymų į Kelių fondą baudos. Tai savarankiškas ir naujas reikalavimas, todėl jis nenagrinėtinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 str. 5 d.; MAĮ 141 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Ginara“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.