- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-25
- Bylos Nr.
- e2-22481-558/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daina Knezevičienė
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- Z. M.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevič, Audrius Leonavič
dalyvaujant ieškovo D. M. atstovams advokatui Stanislovui Butkevičiui, VŠĮ Lex aeterna vadovui Raimondui Janavičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. M. ieškinį atsakovei Z. M. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas D. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ½ dalį Buto/Patalpos – Buto su rūsiu, 74,28 m² bendras plotas, 55,49 m² gyvenamasis plotas, 4 (keturių) kambarių, registro Nr. 10/147882, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovo D. M. asmenine nuosavybe. Nurodė, kad ieškovas nuo 1979 m. gyvena 74,28 kv. m. bendrojo ploto ir 55,49 kv. m. gyvenamojo ploto dydžio 4 (keturių) kambarių bute, registro Nr. 10/147882, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), o nuo 1992-04-07 ieškovas butą valdo, naudojasi ir disponuoja nuosavybės teise. Ieškovas, turėdamas tikslą parduoti butą, 2015 m. kreipėsi į notarą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir gavo notaro atsakymą, jog butas ieškovui priklauso bendrąja jungtine nuosavybės teise su buvusia sutuoktine Z. M. ir tokiam sandoriui reikalingas jos sutikimas arba ieškovas turi pateikti teismo sprendimą, kuriame pripažįstama, kad visas butas yra asmeninė ieškovo nuosavybė. Teismas, nutraukęs ieškovo ir atsakovės santuoką, buto nebuvo įtraukęs į dalintino turto balansą. Vilniaus miesto „Sovetskovo rajonnogo“ Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1979-08-09 sprendimo Nr. 256 pagrindu, pagal 1979-08-23 orderį Nr. 022322, ieškovo tėvo I. M. septynių asmenų šeimai gyventi buvo išskirtas 55,49 kv. m. dydžio gyvenamasis plotas – butas. Ieškovo tėvas I. M. 1979-09-21 sudarė gyvenamosios patalpos, t.y. buto, nuomojimo sutartį. Pagal LR butų privatizavimo įstatymo nuostatas, 1992-04-07 sudarytą sutartį, ieškovas privatizavo/nusipirko butą už 25 297 rublius. Už privatizuojamą/perkamą butą ieškovas sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis 1992-03-12 grynais pinigais, bei 1992-03-12 ieškovo tėvų I. ir A. M. ieškovui dovanotomis valstybės vienkartinėmis išmokomis. Ieškovas su ieškiniu 1994-03-04 kreipėsi į Vilniaus miesto III-sios apylinkės teismą pripažinti atsakovę (sutuoktinę) Z. M. praradusią teisę naudotis gyvenamąja patalpa bute. Ieškinyje, be kita ko, ieškovas buvo nurodęs, kad privatizuotame bute jis gyvena kartu su savo tėvais ir broliu; atsakovė Z. M. yra jo žmona ir yra registruota bute, tačiau dar prieš privatizuojant butą nuo 1992 m. pradžios, t.y. jau du metai, kartu su jų nepilnamete dukra ir pasiėmusi visą savo turtą, yra išvažiavusi pastoviam gyvenimui į Rusiją pas savo tėvus, grįžti į Lietuvą ir gyventi drauge atsisako; tikslus sutuoktinės gyvenamasis adresas nėra žinomas; Z. M. pati nori išsiregistruoti (pateiktas teismui raštiškas jos pareiškimas). Vilniaus miesto III-asis apylinkės teismas 1994-04-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 28-480/94 pripažino Z. M. praradusią teisę naudotis gyvenamąja patalpa adresu (duomenys neskelbtini). Rusijos Federacijos Baškirijos respublikos Ufos rajono teismo 1994-01-31 sprendimo (šio sprendimo kopija Ieškovui įteikta nebuvo) pagrindu 1994-06-20 buvo nutraukta Ieškovo D. M. ir Atsakovės Z. M. santuoka (akto įrašas Nr. 41), sudaryta 1986-08-21 (akto įrašas Nr. 3640). Ieškovo tėvas I. M. mirė 2000-05-30 (įrašo Nr. 2039), o mama A. M. mirė 2008-12-18 (įrašo Nr. 5987). Ieškovo nuomone, butas 1992-04-07 buvo įgytas ieškovo asmeninėn nuosavybėn, nes butas iki jį įgyjant (privatizuojant) net 13 metų nuomojimo teise priklausė ieškovo tėvų I. ir A. M. 7 asmenų šeimai. Visus tuos metus ieškovo tėvų šeima savo lėšomis prižiūrėjo, rūpinosi ir išlaikė butą. Be to, privatizuojant nekilnojamąjį turtą (butą) buvo investuotos tik asmeninės ieškovo ir jo tėvų I. ir A. M. lėšos, kurios taip pat laikytinos ieškovo asmeninėmis lėšomis, nes ieškovui buvo perduotos (atliktas dalinis mokėjimas už butą) kaip dovana. Prieš įsigyjant (privatizuojant) butą ieškovo ir jo tėvų I. ir A. M. šeimoje buvo aiškus sutarimas, kad butas privatizuojamas ieškovo vardu ir, kad po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovas taps vienintelis savininkas. Pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokio įrašo apie bendrąją sutuoktinių jungtinę ar kitokią bendrąją nuosavybę. Be to, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovui įgyjant butą, atsakovei nekilo jokių abejonių dėl to, kad įgyjamas butas yra įgyjamas tik ieškovo asmeninėn nuosavybėn, ir tokiai įvykių eigai ji pritarė ir dėl to neprieštaravo. Nuo 1992 m. pradžios atsakovė yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir niekada daugiau Lietuvoje negyveno.
Atsiliepimas
Atsakovės Z. M. kuratorius advokato padėjėjas Audrius Leonavičius pateikė atsiliepimą į ieškovo D. M. ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies. Nurodė, kad butą, kurio dalį ieškovas prašo pripažinti jo asmenine nuosavybe, ieškovas įsigijo (privatizavo) 1992 m. balandžio 7 d., t. y. būdamas faktinėje santuokoje su atsakove Z. M.. Nesutiko su ieškovo teiginiu, kad už perkamą butą jis sumokėjo asmeninėmis ir jo tėvų I. ir A. M. dovanotomis lėšomis, nes kartu su ieškiniu teismui pateikti 1992-03-12 kasos pajamų orderis ir 1992-03-12 du banko pranešimai Nr. 6762058 neįrodo fakto, kad ieškovas butą įsigijo vien už savo ir savo tėvų lėšas. Pateiktoje 1992-04-07 sutartyje privatizuojamo buto kaina yra 25 297,00 rubliai, o ieškovo Teismui pateikti dokumentai patvirtina, jog už butą Ieškovas ir jo tėvai buvo sumokėję iš viso – 15 297,00 rublius. Ieškinyje teigiama, jog Vilniaus miesto III-ios apylinkės teismas 1994-04-12 sprendimu pripažino Z. M. praradusią teisę naudotis gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini) (su ieškiniu pateiktas teismo sprendimo c. b. Nr. 28-480/94 kopija). Sutiktina, jog 1994-04-12 sprendimu Atsakovei buvo panaikinta daiktinė teisė į butą (teisė naudotis butu), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje byloje Z. M. buvo pateikusi prašymą išregistruoti ją iš gyvenamosios vietos nuo išvykimo dienos, kas nėra tapatu sutikimui atsisakyti daiktinių teisių (naudotis butu). Nesutiktina su ieškinio teiginiu, kad prieš įsigyjant (privatizuojant) butą ieškovo ir jo tėvų I. ir A. M. šeimoje buvo aiškus sutarimas, kad butas privatizuojamas ieškovo vardu ir, kad po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovas taps vienintelis savininkas. Joks rašytinis M. šeimos narių susitarimas dėl privatizuojamo buto teismui nėra pateiktas. Tai, kad ieškinyje remiamasi LR butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) nuostatomis ir pirkimo-pardavimo sutarties turiniu, kuriame nėra jokio įrašo apie bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, nesuteikia ieškovui pagrindo teigti, jog M. šeimoje buvo susitarimas dėl buto privatizavimo ieškovo vardu. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Remiantis bylos medžiaga yra akivaizdu, kad privatizuojant butą, ieškovas ir jo tėvai sumokėjo didesnę dalį buto kainos, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad butas buvo privatizuotas tik už ieškovo ir jo tėvų lėšas, todėl sprendžiant ieškovo reikalavimą nėra pagrindo vadovautis LTSR Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio nuostatomis. 1992 metais galiojusio LTSR Santuokos ir šeimos kodekso 23 str.4d. nuostata pabrėžia, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Sutiktina, jog butas ieškovo 1992-04-07 buvo įgytas (privatizuotas) iki tol 13 metų (nuo 1979 m. iki 1992 m.) ieškovui ir jo tėvams naudojus ir prižiūrėjus butą kaip savo turtą. Be to, laikotarpyje nuo buto privatizavimo 1992-04-07 iki ieškinio surašymo dienos 2016-04-11, butas buvo remontuojamas, prižiūrimas ir išlaikomas ieškovo ir jo tėvų lėšomis, nes atsakovė nuo 1992 m. išvykusi iš Lietuvos Respublikos, čia daugiau nėra buvusi, tad prižiūrėti ir išlaikyti butą paprasčiausiai neturėjo fizinių galimybių. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodo ieškinio, todėl jo reiškiamas reikalavimas pripažinti ½ dalį buto ieškovo D. M. asmenine nuosavybe, spręstinas teismo nuožiūra.
Teismo posėdžio metu ieškovo D. M. atstovas advokatas Stanislovas Butkevičius palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais. Nurodė, kad atsakovė nepareiškė pretenzijų į butą. Butas įgytas iš asmeninių lėšų. Su dukra ieškovas nebendrauja.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės Z. M. kuratorius advokatas Audrius Leonavičius palaikė atsiliepimą, jame nurodytais motyvais. Papildomai prašė taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas. Ieškinio senatį prašė taikyti nuo tos datos, kai atsakovė pareiškė norą išsiregistruoti iš buto.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad santuoka, sudaryta 1986 m. sausio 21 d. tarp D. M. ir Z. M., nutraukta 1994 m. birželio 20 d. Ieškovo tėvas I. M. mirė 2000-05-30, o motina A. M. mirė 2008-12-18. Ieškovas D. M. 1992 m. balandžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pripažinimo atsakovę praradusia teisę naudotis gyvenamąja patalpa. Vilniaus miesto III-iasis apylinkės teismas 1994 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai ir pripažino Z. M. praradusia teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad byloje yra atsakovės pareiškimas išregistruoti ją iš gyvenamosios vietos. Byloje taip pat yra pateikta 1979 m. rugsėjo 21 d. sutartis dėl gyvenamosios patalpos nuomojimo, iš kurios matoma, kad iki buto privatizavimo, nurodytas butas buvo nuomojamas M. šeimai.
Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti ½ dalį aukščiau nurodyto buto jo asmenine nuosavybe. Ieškovas turėjo kelti reikalavimą pripažinti visą butą, įgytą santuokos metu, jo asmenine nuosavybe. Kadangi butas įgytas santuokos metu, paprastai jis yra laikomas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kurioje dalys nėra nustatytinos (priešingai nei bendrojoje dalinėje nuosavybėje). Teismas, nutraukdamas šalių santuoką padalija santuokoje įgytą turtą lygiomis dalimis ar nukrypdamas nuo lygių dalių principo ir pan. Tokiu būdu, pripažinus, kad ieškovui priklauso ½ dalis buto asmeninės nuosavybės teise, likusi ½ dalis buto būtų laikoma įgyta santuokoje ir liktų bendrąja sutuoktinių nuosavybe.
Vien ta aplinkybė, jog ieškovas netinkamai suformulavo reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto, nesudaro pagrindo teismui pagrindo atmesti ieškinį arba nepasisakyti dėl likusios ½ buto dalies, kadangi iš ieškovo atstovų paaiškinimų duotų teismo posėdžio metu ir jo procesinių dokumentų yra akivaizdu, kad ieškovas siekia, jog ne ½ dalis buto, o visas butas, nors ir buvo įgytas santuokoje, yra jo asmeninė nuosavybė. Be to, yra akivaizdi ieškovo valia parduoti visą butą, o ne jo dalį.
Teisinis ieškinio pagrindas – tai konkrečios materialiosios teisės normos, kuriose reglamentuojami materialieji ginčo teisiniai santykiai ir kurios yra pagrindas teismui patenkinti ieškinį, tačiau ieškinyje teisinio pagrindo nurodyti neprivaloma, nes parinkti byloje taikytinas teisės normas yra teismo pareiga (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2010). Ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2009).
Pažymėtina, jog tiek Santuokos ir šeimos kodekse (toliau – SŠK), tiek CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas - turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis) kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, tik tuo atveju kai turtas registruojamas galiojant CK. Byloje nagrinėjamu atveju ginčo butas įgytas iki CK įsigaliojimo, todėl turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).
Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe ( SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą.
Vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 ir SŠK 21 straipsniais, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.
Pagal tuo metu galiojusių teisės aktų taikymo teismų praktiką buvo laikomasi nuomonės, kad faktiškai nutraukus šeiminius santuokinius santykius ir namų ūkio tvarkymą be ketinimo juos atnaujinti, o kartais net ir sukūrus vienam arba abiem sutuoktiniams faktines šeimas, tai šiuo laikotarpiu įgytas turtas yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Pagal dabar galiojantį CK, nustačius, jog sutuoktiniai gyvena skyrium, sutuoktinis, išskyrus tą, kuris pripažintas kaltu, gali prašyti, kad teismas nustatytų, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d., 3.127 str. 2 d.).
Byloje yra duomenis apie tai, kad atsakovė nuo 1994 metų yra laikoma praradusia teisę naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Į bylą nėra pateikta duomenų apie tai, kad atsakovė ginčo butą būtų išlaikius, remontavus, pagerinus, ar kaip nors kitaip prisidėjusi prie buto gerbuvio. Priešingai, pati atsakovė, tai pačiais metais – 1994 – kreipėsi į Ufos rajono taismą, Baškirijoje, ir iniciavo santuokos nutraukimą. Nors teismo sprendimas ieškovui įteiktas nebuvo, akivaizdu, kad atsakovė neketino grįžti pas ieškovą, vesti su juo bendro ūkio, nepareiškė pretenzijų į aukščiau nurodytą butą. Tokiu būdu akivaizdu, kad dėl santuokos nutraukimo atsakovė kreipėsi anksčiau (1994-01-31 buvo priimtas Baškirijos Respublikos Ufos rajono teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, nors faktiškai santuokos nutraukimo data laikoma 1994-06-20), nei Vilniaus miesto III-iasis teismas 1994-04-12 sprendimu pripažino atsakovę praradusia teisę naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Nutraukus santuoką, atsakovė nesikreipė dėl buto padalijimo, todėl galima teigti, kad ji niekada nelaikė savęs buto bendrasavininke.
Atsakovės Z. M. kuratorius advokato padėjėjas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad jis yra praleista. Prašė senaties terminą skaičiuoti nuo tada, kai teismo sprendimu buvo nustatyta, jog atsakovė pateikė prašymą išregistruoti ją iš ginčo buto, t.y. nuo 1994-04-12, kai sprendimu buvo patenkintas ieškovo D. M. ieškinys nustatyti, kad atsakovė prarado teisę naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini).
Teismas su tokiais atsakovės kuratoriaus argumentais nesutinka. CPK 3.129 str. numato, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.
Pirmiausia, atsakovės kuratorius neginčijo aplinkybės, kad eilę metų iki buto privatizavimo, jame gyveno visa M. šeimą, todėl abejotina ar atsakovė buvo išreiškusi aiškią valią butą įsigyti savo vardu. Antra, byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų išreiškusi bent kokias pretenzijas į ginčo butą. Trečia, nėra tikslinga skaičiuoti ieškinio senaties terminą nuo tada, kai buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame atsakovė yra pripažinta praradusia teisę naudotis butu. Kaip ir pats kuratorius nurodė, šiuo atveju nėra konstatuojama, kad atsakovei yra atimama nuosavybės teisė į ginčo butą, o konstatuojama, kad ji neteko teisės naudotis šiuo butu, nes pateikė prašymą ją išregistruoti iš ginčo buto, o ne panaikinti nuosavybės teises. Kas reiškia, kad atsakovė pati išreiškė aiškią valią butu nebesinaudoti, neišlaikyti jo ir pan.
Ieškinio senatis yra taikoma nuo to momento, kai kita šalis sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju negalima konstatuoti, kad ieškovo teisių pažeidimas įvyko nuo tada, kai tuometinė sutuoktinė pareiškė norą būti išregistruota iš buto. Priešingai, ieškovo teisė disponuoti butu buvo pažeista nuo tada, kai jis negalėjo ginčo buto parduoti, nes jis yra įgytas santuokos metu ir vienas ieškovas butu disponuoti negali (CK 3.92 str.4d.).
Teismas sprendžia, kad ieškinio senaties terminą būtų tikslingiausia skaičiuoti nuo 2015 metų, t.y. to momento, kai ieškovas kreipėsi į notarą dėl buto pardavimo, o notaras ieškovą informavo apie tai, kad ginčo butas yra įgytas santuokoje, todėl yra reikalingas sutuoktinės sutikimas butą parduoti, ar teismo sprendimas, kuriame būtų konstatuota, kad ieškovas valdo butą asmeninės nuosavybės teise.
Dėl nurodyto, teismas sprendžia, kad tokiu atveju, jei ieškinio senaties terminas ir būtų taikomas, tai ieškovas nepraleido termino kreiptis į teismą dėl nekilnojamųjų daiktų pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ieškinys tenkintinas ir pripažintina, jog butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso D. M. asmeninės nuosavybės teise.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 263-270, 375-379 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, jog butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso D. M., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.
Kitoje dalyje ieškinys atmestinas.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Per tris darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išsiųsti sprendimo patvirtintą kopiją VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, kad šis įregistruotų nekilnojamųjų daiktų teisinės padėties pasikeitimus.