Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-232-1076/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-04-19
Bylos Nr.: 1A-232-1076/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-48976-2016-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
Nukentėjusysis: R. D.
Advokatai: Pavelas Ravluševičius

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-232-1076/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48976-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.5.2.; (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. T. buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2016 m. spalio 16 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui, ranka tyčia sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius D. D. į galvą, tuo padarydamas jai dauginius galvos odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, akių junginių kraujosruvas, muštines žaizdas abiejų lūpų gleivinėse, kraują burnos ertmėje ir nosies šnervėse, difuzinį galvos smegenų sumušimą; nuo galvos sumušimo visumos D. D. mirė įvykio vietoje. Šiais veiksmais A. T. tyčia nužudė D. D..

Šalies argumentai

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokurorė pateikė prašymą pradėti A. T. baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalį, ir pakeisti kaltinimą A. T., jį išdėstant taip: A. T. 2016 m. spalio 16 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui, ranka tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius D. D. į galvą, padarydamas kraujosruvas kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimą, ir sukėlė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas A. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis A. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad prieš D. D. fizinio smurto nenaudojo, išskyrus tai, kad „kepštelėjo“ jai rankos pirštais per veidą dėl jos knarkimo. Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. EKM 38/2018(01) nurodyta, kad D. D. mirė nuo bendro kūno atvėsimo, jos mirtis nėra sietina su nustatytais kūno sužalojimais. Taigi A. T. veiksmai nebuvo priežastiniame ryšyje su D. D. mirtimi. Patikimų duomenų, kad A. T. veiksmais du kartus „kepštelėjus“ D. D. per žandą buvo padaryti pastarajai nustatyti kūno sužalojimai, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruvomis kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimu, byloje nėra. Ekspertizės akte nurodyta, kad D. D. nustatyti odos nubrozdinimai bei kraujosruvos veide buvo padaryti maždaug prieš keletą–keliolika valandų iki mirties, liudytojai L. S. ir R. P. parodė, kad D. D. dėl jos netinkamo gyvenimo būdo dažnai būdavo sužalota. Šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad D. D. po mirties nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kitomis aplinkybėmis.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė (toliau – ir prokurorė) prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį, kuria A. T. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti gyvenamojoje vietoje. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. spalio 18 d. (viena diena), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms. Tenkinti nukentėjusiojo R. D. civilinį ieškinį. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Apeliantė nurodo, kad:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus dėl kaltinimo A. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nes visapusiškai neįvertino esminių bylos aplinkybių, nevertino įrodymų visumos ir padarė nepagrįstas išvadas, kad D. D. po jos mirties nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kitomis aplinkybėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nesilaikymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. nepagrįstai pripažinta, kad neįrodyta, jog A. T. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

2.2. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad 2016 m. spalio 16 d. nukentėjusioji D. D. savo gyvenamojoje patalpoje buvo kartu tik su A. T.. Pats išteisintasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad vakare, t. y. naktį iš 16 d. į 17 d. jis buvo kartu su D. D. jos bute, kur tarp jo ir nukentėjusiosios kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis „kepštelėjo“ gulinčiai D. D. į veidą. 2017 m. spalio 25 d. teismo posėdyje A. T. parodė, kad „kai kepštelėjo D. D., galėjo pataikyti į dešinį antakį <...> Negerai, kad žmogui tamsoje trenkė į veidą. Nematė, kad tą vakarą kas nors be jo būtų nuskriaudęs D. D.. Kai kepštelėjo, matė D. veidą. Sumušimo žymių ant jos veido nebuvo. Iš ryto rado mirusią D., jos veidas buvo sutinęs. Naktį D. negalėjo niekas mušti“. 2019 m. vasario 7 d. apklaustas papildomai teisme A. T. nurodė, kad „krepštelėjo“ vieną ar du kartus ir kad sudavė išorine plaštakos vieta. Po suduotų smūgių D. D. nekrito, ji kaip gulėjo, taip ir liko gulėti atsirėmusi į krosnį. Ryte A. T. toje pačioje vietoje ir rado mirusią D. D..

2.3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos L. S. parodymais apie nukentėjusiosios netinkamą gyvenimo būdą, tačiau ignoravo šios liudytojos parodymus, kad jai D. D. nurodė, jog ją mušdavo tik A. T., kad tuo metu A. T. ir pasirodydavo pas D. D., kad buvo atvejis, jog ji bijojo eiti namo, ir kad būtent A. T. buvo pasakyta, kad šis nemuštų D. D..

2.4. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paskirta ir atlikta pakartotinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė dėl D. D. mirties priežasties nustatymo. Ekspertizės akte nurodyta, kad D. D. mirė ne dėl galvos sumušimo visumos, o dėl bendro kūno atvėsimo ir kad D. D. maždaug prieš keletą – keliolika valandų iki mirties buvo padaryti sužalojimai veide, kurie sukėlė įtarimų atliekant ikiteisminį tyrimą, t. y. kraujosruvos kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimas, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, padaryti vienu–dviem trauminiais poveikiais kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz., suduodant smūgį ranka.

2.5. Ištyrus ir įvertinus tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus duomenis, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tarp A. T. padarytos veikos ir D. D. nustatytų sužalojimų yra būtinas priežastinis ryšys – nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas yra tiesioginis išteisintojo veikos rezultatas. Nors tyrimo metu nenustatyta liudytojų, kurie būtų matę kaip buvo sužalota D. D., tačiau ekspertai pateiktose išvadose nurodė, kad nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti nukentėjusiajai nugriuvus, tokie sužalojimai galėjo būti padaryti tik suduodant smūgį ranka ne mažiau kaip vieną ar du kartus vos prieš kelias valandas iki D. D. mirties. Ši ekspertų išvada paneigia išteisintojo parodymus apie jo „kepštelėjimą“, t. y. vos prisilietimą. Be to, pagal ekspertų išvadą sužalojimai galėjo būti padaryti vos prieš kelias valandas iki D. D. mirties, o pagal paties išteisintojo parodymus nei jis, nei nukentėjusioji nebuvo išėję iš gyvenamosios patalpos, nukentėjusioji naktį nevaikščiojo, nebuvo nugriuvusi. Taip pat nenustatyta kitų asmenų, galėjusių būti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje kelios valandos iki jos mirties. Taigi nėra pagrindo manyti, jog D. D. galėjo būti sužalota kitų asmenų arba ne kaltinime nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis. A. T. naktį tamsoje priėjęs prie gulinčios ant grindų D. D., pasilenkęs ir tyčia sudavęs jai į veidą ne daugiau kaip du kartus, galėjo ir turėjo suvokti, kad tokiais veiksmais vykdo nusikalstamą veiką, pavojingą žmogaus sveikatai, todėl darytina pagrįsta išvada, kad jo veiksmai, t. y. smūgių sudavimas nukentėjusiajai į veidą, atlikti tiesiogine tyčia. A. T. smūgiavo tyčia, smūgiavo į veidą, t. y. skausmingą kūno vietą, ir jo veiksmų tikslas buvo jei ne sveikatos sužalojimo padarymas, tai bent fizinio skausmo sukėlimas. Išteisintojo A. T. aiškinimas, kad jis tik „kepštelėjo“, vertintinas kaip siekis sumenkinti fizinį smurtą.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. T. gynėjas prašė byloje paduotą apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu A. T. ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus dėl kaltinimo A. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes visapusiškai neįvertino esminių bylos aplinkybių, nevertino įrodymų visumos ir padarė nepagrįstas išvadas, kad D. D. po jos mirties nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kitomis aplinkybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

7. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 301 straipsnyje. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.

8. Susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktų bei teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo priimtą skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pažeidė paminėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimto nuosprendžio dalis dėl A. T. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tačiau juos vertino selektyviai, neatsižvelgdamas ir nevertindamas jų visumos, kai kurių byloje surinktų įrodymų išvis neįvertino, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria A. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, naikinama, ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos pagrindu nustatyta, kad A. T. 2016 m. spalio 16 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui, ranka tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius D. D. į galvą, padarydamas kraujosruvas kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimą, ir sukėlė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra, padarė nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

10. Išteisintasis A. T. apklausiamas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaltu pagal kaltinimą padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką prisipažino. Pirmosios instancijos teisme išteisintasis parodė, kad gyvenamosios vietos neturėjo, todėl glausdavosi pas D. D., adresu (duomenys neskelbtini). Pas D. D. gyveno 3-4 mėnesius, pas ją dar ateidavo jaunesnis vaikinas. Tuo metu, kai mirė D. D. išteisintasis parodė gėręs 3-4 mėnesius su pertraukomis. Prieš D. D. mirtį „baliavojo“, kartu su D. D. pirko alaus, pirko Šiaulių centre, bulvare buvusioje Maximoje, tuo metu D. D. laukė ant suoliuko. Nusipirkę nuėjo į nuošalesnę vietą, ten su ja ir išgėrė alų, vėliau išsiskirstė. Išteisintasis parodė neatsimenantis kada grįžo į D. D. namus, parodė gėręs dar kažkur, parsinešęs alaus. Pirmosios instancijos teisme išteisintasis A. T. patvirtino grįžęs namo vienintelį kartą „kepštelėjęs“ D. D., kadangi ji labai knarkė. Kai „kepštelėjo“ gulinčiai D. D., galėjo pataikyti į antakį. Išteisintasis nurodė nuėjęs į tualetą ir „kepštelėdamas“ paprašė, kad ji neknarktų, nurodė, jog negerai, kad žmogui tamsoje trenkė į veidą. Turėjo pasilenkti tam, kad „kepštelėtų“. Po to kai išėjo iš tualeto, nuėjo į lovą ir atsibudo tik ryte. Ryte buvo sutrikęs ir išgėrė tai, ką rado ant stalo, todėl jam buvo nustatytas sunkus girtumas. Išteisintasis parodė, kad kai sudavė D. D., ji pasakė „Niekas čia tavęs nelaiko, bet kada gali išeiti“, „kepštelėdamas“ galėjo pataikyti į dešinį antakį. Kai „kepštelėjo“, matė D. D. veidą, sumušimo žymių ant jos veido nebuvo. Iš ryto rado mirusią D. D., jos veidas buvo sutinęs. Naktį D. D. negalėjo niekas mušti. Išteisintasis parodė, kad tą naktį kažkas buvo pas D. D., jis ryte rado ant stalo du butelius alaus ir sidro, buteliai buvo nauji, nepradaryti, kambaryje kur buvo buteliai nebuvo „baliavota“, tačiau taip pat parodė, kad gal ir pats juos parsinešė. Tą laikotarpį, kai gyveno su D. D., lankėsi E., dar pas ją lankėsi R. P., porą kartų pas D. D. buvo narkotines medžiagas vartoję asmenys. Išteisintasis tvirtino „kepštelėjęs“ pirštais, vieną ar du kartus, porą kartų (t. 2, b. l. 176-177, t. 3, b. l. 104-105).

11. Siekdamas patikrinti byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas perskaitė išteisintojo A. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. 2016 m. spalio 17 d. apklaustas iškart po įvykio išteisintasis apie tai, kad būtų sudavęs D. D. neparodė, tvirtino su D. D. tą vakarą nekalbėjęs, kitas aplinkybes pasakojo panašiai kaip ir pirmosios instancijos teisme, be to parodė galėjęs ryte rastus alkoholinius gėrimus parsinešti pats (t. 2, b. l. 59-60). Apklausiamas 2017 m. vasario 20 d. parodė galėjęs parsinešti alkoholio, taip pat parodė, kad svečiai D. D. namuose lankydavosi retai, yra kelis kartus buvęs R., jį išteisintasis parodė pasikvietęs kai rado D. D. mirusią. Ar tarp jo ir D. D. galėjo būti konfliktas negalėjo pasakyti. Šios apklausos metu išteisintasis parodė atsimenantis tokį faktą, kad D. D. gulėdama ant žemės klausė jo „ar dar tu čia“, žino, kad sudavė, tiksliau „kepštelėjo“ D. D. gulinčiai, tada nuėjo nusišlapinti ir grįžo atgal į lovą. Kai „kepštelėjo“, galėjo pataikyti į skruostą, davė dešine ranka, pataikė į dešinį D. D. skruostą (t. 2, b. l. 62-63). Apklausiamas 2017 m. balandžio 5 d. patvirtino „kepštelėjęs“ D. D. gulinčiai, nurodė sudavęs po jos pasakymo „tavęs niekas čia nelaiko, prašom durys atviros“, o jis dar prieš tai jai pasakė „D., būkit gera neknarkit“ (t. 2, b. l. 65-66).

12. Iš 2017 m. vasario 22 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad atliekant parodymų patikrinimą vietoje A. T. parodė virtuvėje ties krosnimi esančią vietą, kur miegojo D. D.. Rodomoje vietoje matomi sumesti įvairūs rūbai, skudurai. Panaudojant manekeną A. T. parodė kaip kokioje pozoje miegojo D. D.. A. T. paguldė manekeną ant nugaros, galva į krosnies pusę. Tuo metu parodė savo dešine ranka kaip sudavė smūgį D. D. į veidą. Paaiškino ir parodė, kad D. D. smūgiavo gulinčiai. Po smūgio sudavimo nurodė vietą koridoriuje, kur jis nuėjo nusišlapinti bei grįžo atgal į lovą (t. 2, b. l. 73-81)

13. Nukentėjusysis R. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad mirusi D. D. buvo jo mama. Kai mama mirė, jis atlikinėjo bausmę pataisos namuose. Tėvas miręs, brolių ir seserų neturi. Su mama palaikė ryšį laiškais, ji buvo vienintelis artimas žmogus. Mama spalio mėnesį sušalti, kaip nustatė ekspertai, negalėjo. Iš kalto asmens dėl mamos mirties prašė priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 103).

14. Liudytoja L. S. apklausos pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad D. D. gyveno (duomenys neskelbtini). Liudytoja parodė gyvenanti tuo pačiu adresu, tik antrame bute. D. D. pažinojo, kaltinamąjį A. T. taip pat žino. Pas D. D. buvo didelė netvarka, ji buvo nuolatos sudaužyta, ji išeidavo į kiemą ir sakydavo, kad ją gelbėtų, kadangi ją muša. Ji skųsdavosi, kad ją muša A. T.. Kai įvyko įvykis, liudytojai kaimynai pasakė, kad A. T. buvo parėjęs išgėręs, o kas buvo, liudytoja parodė negalinti pasakyti. A. T. pas D. D. gyveno apie metus laiko, ateidavo ir dar vienas vyras, tačiau labai retai. Ji gaudavo pensiją ir jie su A. T. iš to gyveno. D. D. skųsdavosi, kad ją muša, per savaitę tris kartus. Ji būdavo basa, tai prie suoliuko sėdėdavo, sakydavo, kad bijo eiti į namus. D. D. būdavo sumušta, paakiuose matydavosi smurto žymės, tai kakta būdavo praskelta. Bandė sakyti A. T., kad nemuštų D. D., o jis atsakydavo, kad jos neskriaudžia (t. 2, b. l. 177-178).

15. Iš 2016 m. lapkričio 21 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja L. S. atpažino 6 nuotraukoje esantį asmenį, nurodė, kad tai yra A. T., kuris gyveno pas D. D. apie pusę metų (t. 1, b. l. 160-164).

16. Liudytoja S. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirba medicinos greitojoje pagalboje. Atvykus į įvykio rado moters lavoną. Nukentėjusioji gulėjo prie krosnies, jos veidas buvo patinęs, šiek tiek nubrozdintas, kakta paraudusi. Radus lavoną pranešė policijos pareigūnams, kadangi mirties priežastis nebuvo aiški. Mirusioji buvo pašalusi, kojos buvo baltos, ant galūnių matėsi lavondėmės. Bute buvo vienas vyriškis, o po to atėjo jo draugas (t. 2, b. l. 188).

17. Liudytojas R. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ryte paskambino A. T. ir pasakė, kad mirė senikė, prašė ateiti. Jis atėjo, pamatė gulinčią D. D., jos veidas buvo patinęs. D. D. pažinojo iš matymo, matydavo ją mieste. Ji visada būdavo negražiai apsirengusi, purvina, ji dažnai griuvinėdavo, vaikščiodavo nubrozdintu veidu. Abu iškvietė policiją ir greitąją medicinos pagalbą. A. T. pasakė, kad prabudo ir rado D. D. gulinčią. A. T. neturėjo kur gyventi, tuo metu jis gyveno pas D. D., duodavo jai valgyti (t. 2, b. l. 188-189).

18. Iš 2016 m. spalio 17 d. apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje - bute adresu (duomenys neskelbtini), rastas ant grindų gulintis D. D. lavonas. Nurodyta, kad lavonas guli tarp spintos ir krosnies, nuo įėjimo durų slenksčio apie 160 cm atstumu (t. 1, b. l. 14-30).

19. 2016 m. spalio 17 d. neblaivumo nustatymo pažymoje nurodyta, kad A. T. nustatytas 2.89 promilių girtumas, dėl girtumo A. T. pasirašyti pažymos nesugebėjo (t. 2, b. l. 47).

20. 2016 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. M 523/2016(04) nurodyta, kad D. D. mirė nuo galvos sumušimo. Į tai nurodo dauginiai galvos odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, akių junginių kraujosruvos, abiejų lūpų gleivinės muštinės žaizdos, kraujas burnos ertmėje ir nosies šnervėse, difuzinis galvos smegenų sumušimas (histologinio tyrimo duomenimis: perivaskulinės kraujosruvos vyraujančios galvos smegenų požievio srityje ir kamiene). Tai, kartu ir apsinuodijimas etilo alkoholiu, galėjo sąlygoti sąmonės praradimą ir komplikavosi bendru kūno atvėsimu. Mirtis įvyko apie 17 val. (+/- 3 val.) iki apžiūros. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad mirusiosios D. D. kūne nustatyti šie sužalojimai: dauginiai galvos odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, akių junginių kraujosruvos, abiejų lūpų gleivinės muštinės žaizdos, kraujas burnos ertmėje ir nosies šnervėse, difuzinis galvos smegenų sumušimas galėjo būti padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais ar paviršiais paveikus galvą. Tikėtina, kad sužalojimai padaryti tiesioginiais trauminiais poveikiais: visumoje sužalojimai nebūdingi griuvimui. Remiantis histologinio tyrimo duomenimis ir makromorfologiniu vaizdu, sužalojimai padaryti poros valandų laikotarpyje iki mirties. Sužalojimai visumoje kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu ir jų vėlesnės komplikacijos sąlygojo mirtį (t. 1, b. l. 103-106).

Žemesnės instancijos teismas

21. Pirmosios instancijos teisme specialistas L. J. parodė, kad pagal išvadą pagrindinė mirties priežastis yra sumušimas – daugybiniai galvos sumušimai, smūgių visuma nebūdinga griuvimui, kaktos sužalojimai – būdingi griuvimui. Anot specialisto galima daryti išvadą, kad prieš mirtį smūgiai buvo suduoti kelių valandų laikotarpiu. Įvykio vietoje specialistas parodė buvęs 2016 m. spalio 17 d. 9:40 val., tai sužalojimai galėjo būti padaryti 2016 m. spalio 16 d. apie 17 val., bet su panašiai trijų valandų paklaida. Specialisto teigimu, griuviminiai sužalojimai yra galbūt dauguma iš jų, išskyrus akių vokus ir skruostus, labiau tikėtina, kad tie sužalojimai buvo padaryti tiesiogiai (t. 2, b. l. 187-188).

22. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kilus abejonių dėl 2016 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. M 523/2016(04) pateiktų išvadų, teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi paskirta teismo medicinos ekspertizė siekiant nustatyti D. D. mirties priežastį.

23. Iš 2018 m. sausio 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – VTMT) Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto J. S. surašyto Ekspertizės akto Nr. EM 15/2017-523/2016(04) išvados matyti, kad D. D. mirtis įvyko nuo žemos temperatūros poveikio sukelto bendro kūno atvėsimo. Mirtis galėjo įvykti apytikriai prieš 13-20 val. iki 2016 m. spalio 17 d. (past. klaidingai nurodoma 2017 m.) 9 val. 30 min. apžiūrint mirusiosios kūną įvykio vietoje. D. D. muštinės žaizdos ir kraujosruvos lūpų gleivinėje, nubrozdinimai ir kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešiniame antakyje, kaktoje, kraujosruvos kairiame žande, kairės akies vokuose, abiejų akių junginėse, dešiniame skruoste, dešiniame smilkinyje, pakaušyje, kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, nubrozdinimai ir kraujosruvos abiejose blauzdose padaryti trauminiais poveikiais bukais kietais daiktais ar kontaktuojant su bukais kietais paviršiais paros bėgyje iki mirties. Gyvam asmeniui tokie kūno sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

D. D. padaryti kūno sužalojimai - muštinės žaizdos ir kraujosruvos lūpų gleivinėje, kairės akies vokuose, abiejų akių junginėse, kairiame žande, dešiniame skruoste, kairės ausies kaušelyje nėra būdingi griuviminei traumai. Šiems sužalojimams padaryti reikėjo šešių smūgių bukais kietais daiktais į veidą.

D. D. nubrozdinimai ir kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešiniame antakyje, kaktoje, kraujosruvos dešiniame smilkinyje ir pakaušyje galėjo būti padaryti tiek griuviminių traumų metu atsitrenkiant į bukus kietus paviršius, tiek ir suduodant tiesioginius smūgius bukais kietais daiktais. Kad atsirastų šie sužalojimai, nukentėjusioji turėjo griūti tris kartus.

D. D. padaryti galvos sužalojimai (muštinės žaizdos ir kraujosruvos lūpų gleivinėje, nubrozdinimai ir kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešiniame antakyje, kaktoje, kraujosruvos kairiame žande, kairės akies vokuose, abiejų akių junginėse, dešiniame skruoste, dešiniame smilkinyje, pakaušyje) nesukėlė nukentėjusiosios gyvybei pavojingos būsenos, todėl iš turimų teismo medicininių duomenų nėra galimybės tvirtinti, jog šie sužalojimai galėjo sukelti sąmonės praradimą.

D. D. lavono tyrimo metu nenustatyta kaukolės smegeninės ir veidinės dalies kaulų lūžių, kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu, povoratinklinės kraujosruvos, kontuzinių židinių galvos smegenyse, kraujo pėdsakų smegenų skilveliuose, smegenų pabrinkimo, smegenyse pakauškaulio didžiosios pakaušinės angos kraštų įspaudimo žymių nerasta, histologinio smegenų tyrimo metu nenustatyta smegenų pabrinkimo, aksonų pažeidimo ir degeneracijos, todėl Specialisto išvadoje Nr. M 523/2016(04) diagnozė „difuzinis galvos smegenų sumušimas“ nustatyta nepagrįstai, neturint klinikinių duomenų (t. 3, b. l. 11-14).

24. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme eksperto išvadą parengęs ekspertas J. S. savo išvadą patvirtino, nurodė, kad dėl to, jog tai buvo įvertina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tai buvo daryta prielaida, kad galbūt galėjo galvos trauma turėti įtakos sąmonės praradimui ir esant nesąmoningos būklės tiriamoji galėjo numirti, tačiau, išnagrinėjus pateiktą bylos medžiagą, smegenų difuzinė sumušimo diagnozė nepagrįsta ir visi likusieji paviršiniai galvos ir kitų kūno dalių sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 3, b. l. 34-35).

25. Byloje esant dviem skirtingoms – specialisto ir ekspertizės – išvadoms dėl D. D. mirties priežasties, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje 2018 m. kovo 23 d. nutartimi paskirta komisinė teismo medicinos ekspertizė, ją pavedant atlikti VTMT Vilniaus skyriaus ekspertams.

26. VTMT Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKM 38/2018 (01) išvadoje nurodyta, kad D. D. mirė nuo bendro kūno atvėsimo. D. D. nustatyti odos nubrozdinimai bei kraujosruvos veide bei kojose (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 1-9) buvo padaryti maždaug prieš keletą-keliolika valandų iki mirties. Visi jie tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Smulkūs odos nubrozdinimai kaktoje, dešinio antakio srityje, nosies nugarėlėje, kraujosruvos dešinės pusės kaktos akies srities (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 1-4). Kraujosruvos kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimas (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 5, 6) yra paaiškinamas vienu-dviem trauminiais poveikiais kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz. suduodant smūgį ranka. Poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai apatinėse galūnėse (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 7-9) padaryti kontaktuojant su kietais bukais ar šiurkščiais paviršiais. Tikėtina, jie susiformavo nukentėjusiajai pačiai atsitrenkiant į tokio pobūdžio paviršius. Histologinis galvos smegenų tyrimas rodo, kad morfologinių požymių būdingų difuziniam aksonų pažeidimui nėra. Galvos sužalojimai, kurie nėra būdingi griuviminei traumai - tai kraujosruvos kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimas (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 5, 6) tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Galvos sužalojimai, kurie priskirti griuviminei traumai - tai smulkūs odos nubrozdinimai kaktoje, dešinio antakio srityje, nosies nugarėlėje, kraujosruvos dešinės pusės kaktos akies srities (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 1-4) galėjo gautis vienkartinio griuvimo metu (t. 3, b. l. 57-62).

27. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Objektyviai šis nusikaltimas pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Aptariama BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl byloje turi būti nustatyta, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta sveikata.

28. Pirmosios instancijos teismas išteisino A. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį konstatavęs, kad byloje nebuvo neabejotinai įrodyta, kad VTMT Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKM 38/2018 (01) išvadoje nurodytus veido sužalojimus padarė būtent A. T.. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje apklaustų liudytojų parodymais padarė išvadą, kad sužalojimai galėjo kilti taip pat ir kitomis aplinkybėmis nei nurodyta patikslintame kaltinime.

29. Išanalizavus išteisintojo A. T. parodymus matyti, kad jis pripažino įvykio naktį sudavęs nukentėjusiajai D. D. keletą smūgių dėl to, kad ši knarkė. Pirmosios instancijos teisme pateikus prašymą pakeisti kaltinimą A. T. nurodė pripažįstantis kaltę, patvirtino, kad dėl jo „kepštelėjimo“ nukentėjusiajai galėjo būti padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje buvo skirti trys specialių žinių reikalaujantys tyrimai nukentėjusiosios D. D. mirties priežasčiai nustatyti, visose pateiktose išvadose buvo konstatuota, kad nukentėjusiajai buvo padaryti veido sumušimai, tačiau jų mastas įvertintinas skirtingai. 2016 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. M 523/2016(04) buvo konstatuota, kad nukentėjusiajai D. D. buvo padaryti dauginiai galvos odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, akių junginių kraujosruvos, abiejų lūpų gleivinės muštinės žaizdos, kraujas burnos ertmėje ir nosies šnervėse, difuzinis galvos smegenų sumušimas, kurie visumoje nėra būdingi griuvimui. Sužalojimai visumoje kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tuo tarpu vėlesnėse ekspertų pateiktose išvadose buvo nustatyta, kad nukentėjusiajai D. D. padaryti veido ir galvos sužalojimai gyvam asmeniui atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismui skyrus komisijinę ekspertizę nukentėjusiosios mirties priežasčiai nustatyti buvo konstatuota, kad nukentėjusiajai padaryti galvos sužalojimai, kurie nėra būdingi griuviminei traumai - tai kraujosruvos kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimas, kurie kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. VTMT Vilniaus skyriaus komisijinės ekspertizės akto išvadoje Nr. EKM 38/2018 (01) nurodoma, kad nukentėjusiajai D. D. nustatytos kraujosruvos kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimas yra paaiškinami vienu-dviem trauminiais poveikiais kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz. suduodant smūgį ranka. Pastarąjį ekspertinį tyrimą atliko trijų ekspertų komisija, įvertinusi anksčiau byloje pateiktas specialistų išvadas, specialistų pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ekspertų teiktomis išvadomis dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdžio, masto, kiekio, jų padarymo būdo.

31. VTMT Vilniaus skyriaus komisijinės ekspertizės akto Nr. EKM 38/2018 (01) išvados sutampa su išteisintojo A. T. parodymais, kad įvykio vakarą jis priėjo prie nukentėjusiosios D. D. ir keletą kartų „kepštelėjo“ jai per veidą bei jo parodymų patikrinimo vietoje parodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad parodymų patikrinimo vietoje metu išteisintasis A. T. parodė kokioje pozoje miegojo D. D.. A. T. paguldė manekeną ant nugaros, galva į krosnies pusę. Tuo metu parodė savo dešine ranka kaip sudavė smūgį D. D. į veidą. Paaiškino ir parodė, kad D. D. smūgiavo gulinčiai. Iš prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtų nuotraukų matyti, kad A. T. rodė smūgiavęs D. D. dešine ranka, o pagal jos gulėjimo poziciją, sudavė jai į kairiąją veido pusę, taigi sugretinus minėtuose įrodymų šaltiniuose užfiksuotas aplinkybes matyti, kad A. T., „kepštelėdamas“ nukentėjusiajai D. D. į kairę veido pusę keletą kartų galėjo padaryti jai VTMT Vilniaus skyriaus komisijinės ekspertizės akto išvadoje nurodytus sužalojimus - kraujosruvą kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimą, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą gyvam žmogui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad duodamas parodymus A. T. nurodė „kepštelėjęs“ į dešinę nukentėjusiosios veido pusę (t. 2, b. l. 63), tačiau atliekant parodymų patikrinimą vietoje parodė jai sudavęs į kairiąją pusę (t. 2, b. l. 80). Išteisintasis A. T. parodė sudavęs nukentėjusiajai gulinčiai ir po „kepštelėjimo“ nuėjęs miegoti, jos nejudino, remiantis įvykio vietos apžiūros protokolu, liudytojos S. G. parodymais, nukentėjusiosios lavonas buvo rastas tokioje pozicijoje kaip ir nurodė išteisintasis parodymų patikrinimo vietoje metu. Remdamasis šiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. T. nukentėjusiajai sudavė į kairę veido pusę, o sudavimą į dešinę pusę apibūdino, kaip jis tai matė iš savo perspektyvos. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad išteisintasis parodė sudavęs nukentėjusiajai vidine plaštakos dalimi, pirštais, dėl ko negalėjo padaryti nukentėjusiajai jai ekspertų nustatytų sužalojimų, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju atkreipia dėmesį į tai, kad išteisintasis parodė buvęs apsvaigęs nuo alkoholio, alkoholį iki įvykio vartojęs ilgą laiką, todėl teisėjų kolegija abejoja, kad išteisintasis galėjo adekvačiai įvertinti savo suduodamų smūgių stiprumą.

32. Išteisintasis A. T. nuosekliai parodė „kepštelėjęs“ nukentėjusiajai D. D., tačiau negalėjo pasakyti tikslaus laiko, kada įvyko jų konfliktas. Kaip minėta, išteisintasis parodė iki įvykio dienos ilgą laiką vartojęs alkoholį, dėl to dienos jam painiojosi, tikslių aplinkybių atsiminti negalėjo. Kita vertus, išteisintasis nuosekliai parodė, kad įvykio dieną jis su D. D. buvo mieste, ten vartojo alkoholį, o vėliau išsiskyrė. Iš išteisintojo parodymų seka, kad į D. D. namus jis grįžo 2016 m. spalio 16 d. antroje dienos pusėje, jis parodė, kad D. D. miegojo virtuvėje ant grindų, atsirėmusi į krosnį. Jis nuėjo miegoti, vėliau prireikė nueiti į tualetą, būtent tuomet ir „kepštelėjo“ nukentėjusiajai, paprašė jos, kad ši neknarktų. VTMT Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKM 38/2018 (01) išvadoje nurodyta, kad D. D. nustatyti odos nubrozdinimai bei kraujosruvos veide bei kojose buvo padaryti maždaug prieš keletą-keliolika valandų iki mirties. 2018 m. sausio 26 d. VTMT Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto J. S. surašyto Ekspertizės akto Nr. EM 15/2017-523/2016(04) išvadose nurodyta, kad D. D. mirtis galėjo įvykti apytikriai apie 13-20 valandų iki 2016 m. spalio 17 d. 9 val. 30 min. apžiūrint mirusiosios kūną įvykio vietoje. Panašus mirties laikas nurodomas ir 2016 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. M 523/2016(04) – apie 17 val. (+- 3 val.) iki apžiūros 9.30 val. Remiantis šiomis išvadomis, nukentėjusioji galėjo mirti maždaug nuo 13.30 val. iki 20.30 val., taigi nors ekspertų nustatytas sužalojimų padarymo laikotarpis pakankamai platus, nėra pagrindo abejoti, kad D. D. nustatyti odos nubrozdinimai bei kraujosruvos galėjo būti padaryti taip pat ir A. T. papasakotomis ir pakeistame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

33. Išteisintasis A. T. parodė, jog pas nukentėjusiąją kartais ateidavo vienas vaikinas, narkotines medžiagas vartojantys asmenys, tačiau jis patvirtino, kad niekas kitas įvykio vakarą nukentėjusiosios sužaloti negalėjo, nurodė, kad svečiai pas juos lankydavosi retai. Išteisintasis pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad atsikėlęs spalio 17 d. rytą ant stalo rado alaus ir sidro, keliskart nurodė, kad galbūt juos atnešė kiti asmenys, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė galėjęs parsinešti ir pats. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja L. S. parodė, kad pati kai įvyko įvykis nieko girdėti negalėjo, gyvena toliau nuo nukentėjusiosios buto, tačiau iš kaimynų žino, kad vakarą prieš nukentėjusiosios mirtį pas ją buvo atėjęs A. T.. Liudytoja parodė, kad pas nukentėjusiąją, be A. T., ateidavo dar vienas vyras, tačiau labai retai. Išteisintasis A. T. pripažino įvykio dieną „kepštelėjęs“ nukentėjusiajai, jo parodymai, parodymų patikrinimo vietoje metu parodytos aplinkybės atitinka ekspertų išvadose nukentėjusiajai nustatytus griuvimui nebūdingus sužalojimus, jų padarymui reikalingų smūgių kiekį. Išteisintasis parodė, kad prieš jam suduodant nukentėjusiajai, ant jos veido sužalojimų nebuvo matyti, kai „kepštelėjo“ nukentėjusioji dar buvo gyva, ji nubudo (t. 2, b. l. 177). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusiąją galėjo sužaloti kiti į jos namus atėję asmenys.

34. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas išteisintojo A. T. nekaltumą skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgiant į nukentėjusiosios gyvenimo būdą, ekspertų nustatytus sužalojimus ji galėjo pasidaryti ir kitomis aplinkybėmis, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, kad ekspertų vertinimu nukentėjusiajai padaryti sužalojimai nėra būdingi griuvimui, kad jų lokacija, laipsnis, sužalojimų padarymui reikalingų smūgių kiekis visiškai atitinka išteisintojo A. T. parodymus, be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos L. S. parodymus, kad nukentėjusioji, nepaisant savo gyvenimo būdo, skųsdavosi A. T. prieš ją naudota fizine prievarta.

35. Taigi, remdamasi byloje surinktų įrodymų visuma teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo patikimai nustatyta, jog nukentėjusiajai D. D. nustatytas kraujosruvas kairės pusės akies, skruosto srityje bei lūpų kairės pusės sumušimą, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė A. T., tarp jo padarytų veiksmų – „kepštelėjimo“ keletą kartų nukentėjusiajai ir kilusių pasekmių – nežymaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šią išvadą patvirtina byloje teiktos ekspertų išvados, išteisintojo A. T. ir liudytojų parodymai, rašytiniai bylos įrodymai. Teismui nekyla abejonių, kad pakeistame kaltinime nustatytus sužalojimus išteisintasis A. T. padarė tyčia, tačiau priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija nustatė, kad jo tyčia buvo netiesioginė – išteisinamasis A. T. nurodė „kepštelėjęs“ nukentėjusiajai D. D., kad ši nustotų knarkti, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų specialiai siekęs nežymiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Išdėstytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti neabejotiną išvadą ir sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, jog A. T. veiksmuose yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, o skundžiamu nuosprendžiu jis buvo išteisintas nepagrįstai.

Dėl civilinio ieškinio ir skiriamos bausmės

36. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Prokurorės apeliaciniame skunde prašoma tenkinti byloje pareikštą nukentėjusiosios sūnaus – R. D. civilinį ieškinį. Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis R. D. prašė priteisti iš kaltinamojo A. T., 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už mamos D. D. gyvybės atėmimą. Šioje baudžiamojoje byloje išteisintajam A. T. pareikšti kaltinimai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nepasitvirtino, jis šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nesunkaus nusikaltimo padarymo, todėl apeliacinės instancijos teismas civiliniame ieškinyje pareikšto reikalavimo pagrįstumą vertina jau atsižvelgdamas į naujai nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei jos teisinį vertinimą.

37. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Taigi paprastai civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs ir tiesiogiai neturtinę žalą patyręs asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016). Tuo tarpu sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo ne tik tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrusiam žalą asmeniui, tačiau ir kitiems su juo artimai susijusiems asmenims kasacinės instancijos teismas civilinėse ir baudžiamosiose bylose laikosi nuostatos, kad neturtinės žalos asmeninis pobūdis, t. y. tai, kad ji tiesiogiai susijusi su asmeniu ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų, lemia, jog kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013). Suprantama, kad nukentėjusiojo šeimos nariai, giminaičiai, kiti artimi asmenys dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš nukentėjusįjį, dažnai patiria neigiamų emocijų, tačiau tai nereiškia, kad visi tokie asmenys, nesant ypatingų aplinkybių, gali įgyti teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą bet kurioje baudžiamojoje byloje. Tačiau nukentėjusiojo, kuris nėra miręs, šeimos nariai civiliniais ieškovais gali būti pripažįstami tik išskirtiniais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016; 2K-331-976/2018)

38. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas šiuo nuosprendžiu A. T. pripažįsta kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nesunkų nusikaltimą – nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios D. D. sveikatą. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nukentėjusysis R. D. su mama būtų palaikęs itin artimus santykius (jis atlieka bausmę pataisos namuose, su mama bendravo laiškais), nukentėjusiajai padarytų sužalojimų sunkumas, jų padarymo būdas taipogi nesudaro pagrindo manyti, kad nukentėjusysis R. D. dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų būtų patyręs stiprių išgyvenimų, civiliniame ieškinyje nurodytą prašymą priteisti neturtinę žalą dėl mamos nužudymo taipogi motyvavo tik tuo, kad mama buvo vienintelis artimas žmogus. Šios aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad nukentėjusysis R. D. dėl mamai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo negalėjo patirti tokių išgyvenimų, kurie atitiktų teismų praktikoje apibūdintą išskirtinį atvejį, kuomet nukentėjusiajam artimi asmenys įgyja teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje nėra nukentėjusiojo R. D. apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, prašymas tenkinti civilinį ieškinį pateikiamas prokurorės skunde, prašymas nemotyvuotas. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis bei aukščiau nurodyta teismų praktika teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti nukentėjusiojo R. D. civilinį ieškinį priteisti neturtinę žalą nėra.

39. Nukentėjusiojo R. D. civiliniame ieškinyje teiktas prašymas nurodyti antstoliui A. B. neparduoti pagal paveldėjimą perimto nukentėjusiosios D. D. buto iš varžytinių (t. 2, b. l. 156) paliekamas nenagrinėtas, kadangi nėra susijęs su byloje nagrinėjama nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimu.

40. Skiriant A. T. už padarytą nusikalstamą veiką bausmę, atsižvelgiama į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į veikos pavojingumą – nusikalstama veika buvo nukreipta į kito žmogaus sveikatą, ji pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. A. T. padarytas nusikaltimas yra baigtas, padarytas netiesiogine tyčia. Nors apie smūgių sudavimą nukentėjusiajai A. T. pirmosios apklausos metu neparodė, vėlesnių apklausų metu pripažino „kepštelėjęs“, nurodė, jog negerai, kad sudavė, prokurorei pateikus prašymą pakeisti kaltinimą pripažino kaltę, nurodė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai galėjo būti padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrindas pripažinti A. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant iš išteisintojo parodymų, savo veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2017 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje Nr. 97TPK-51/2017 nurodyta, kad A. T. nustatyta diagnozė Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (F10.2). Iš bylos duomenų matyti, kad A. T. buvo ne kartą teistas Didžiojoje Britanijoje (t. 2 b. l. 1-15), paskutinį kartą 2012 metais, daugiausia už smulkias vagystes bei viešosios tvarkos pažeidimus (kas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus galimai pakliūtų į administracinių nusižengimų kategoriją), pasak prokurorės pirmosios instancijos teismo posėdyje teistumų neturintis (t. 3, b. l. 105), už panašius pažeidimus Lietuvoje daug kartų baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 16-37, t. 3, b. l. 79-94).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde teikiamo prašymo ribas bei įvertinusi išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skiria A. T. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą alternatyvią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, nustatydama minimalų, trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmės terminą (BK 48 straipsnio 2 dalis) bei įpareigojimą nuo 22 val. iki 6 val. būti gyvenamojoje vietoje (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas), jeigu tai nėra susiję su darbu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokurorės skunde prašoma skirti bausmė, atsižvelgiant į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, yra per griežta, bausmės tikslai galės būti įgyvendinami A. T. paskyrus minimalų laisvės apribojimo terminą bei skiriant jam įpareigojimą būti gyvenamojoje vietoje tam tikru laiku.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam laisvės apribojimą 3 (trims) mėnesiams.

Nustatyti nuteistajam A. T. įpareigojimą laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu būti gyvenamojoje vietoje nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, jeigu tai nėra susiję su darbu.

Laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos, tai yra, nuo 2019 m. balandžio 19 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti A. T. laikino sulaikymo laiką nuo 2016 m. spalio 17 d. 08 val. 38 min. iki 2016 m. spalio 18 d. 16 val. 05 min., dvi laikino sulaikymo dienas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms.

Nukentėjusiojo R. D. civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti, kitą dalį – palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Aloyzas KruopysJustas NamavičiusLinas Šiukšta