Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarties, kuria atmestas T. Š. skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimas paliktas nepakeistu;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas 2012 m. lapkričio 23 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-1820949-12 T. Š. už tai, kad ji, 2012 m. gegužės 31 d. apie 13.56 val., Vokiečių g. 11, Vilniuje, prieš įžengdama į kelio važiuojamąją dalį, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio AUDI 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) minėtos transporto priemonės greičio, neįsitikino, kad eiti kelio važiuojamąja dalimi bus saugu, dėl ko buvo partrenkta automobilio AUDI 80. Išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 10N-2148064-12 T. Š. pripažinta kalta dėl jai inkriminuoto pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 5 d., ir jai paskirta administracinė nuobauda – 30 (trisdešimties) litų bauda.

2013 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė T. Š. skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimą, netenkino.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vokiečių g., kurioje ir buvo padarytas apeliantei inkriminuojamas administracinis teisės pažeidimas, yra gyvenamoji zona ir joje, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių XXI skyriumi taikomas 20 km/val greičio apribojimas, o pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja kelio dalimi visoje gyvenamojoje zonoje. Todėl, vairuojantiems transporto priemones šioje zonoje taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai.

Teigiama, kad iš surinktos medžiagos matyti, jog nepaisant nurodytų maksimalaus greičio ir ypatingo atsargumo reikalavimų įvykio vietoje, automobilis, kurį vairavo I. L. Vokiečių gatve nuo Rotušės al., judėjo 40 km/val greičiu ir būtent dvigubai viršytas leistinas greitis tapo įvykio priežastimi.

Pažymima, kad visos abejonės galėjo būti pašalintos pasitelkus vaizdo įrašą, dėl kurio pateikimo nagrinėjamo įvykio tyrėjos prašymas buvo pateiktas jau po to, kai įrašas buvo sunaikintas. Nurodoma, kad eismo įvykio tyrėja žinojo aplinkybę, kad vaizdo įrašai yra saugomi 14 dienų ir tai žinodama ji laiku nesikreipė dėl šio įrodymo išreikalavimo.

Teigiama, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad apeliantės pačios veiksmai – įžengusi į kelio važiuojamąją dalį, sudarė neišvengiamą kliūtį jai iš kairės pusės artėjančiam automobiliui, vairuojamam I. L. - techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą ir buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

T. Š. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimu pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 5 d.

Tačiau, apeliaciniu skundu, T. Š. nesutinka su tokiu jos veiksmų kvalifikavimu, savo skundą iš esmės grįsdama tuo, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad automobilio vairuotoja I. L., vairuodama automobilį Audi 80, viršijo leistiną greitį.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. numatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. Š. padarė Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad automobilio, pertrenkusio T. Š., vairuotoja I. L., eismo įvykio metu viršijo įvykio vietoje leistiną greitį, tačiau pateiktoje bylos medžiagoje tokių duomenų nėra, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią apeliantės versiją, nepateikė ir pati T. Š..

Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, Vokiečių gatvė, kur ir įvyko eismo įvykis, yra gyvenamoji zona, kurioje, pagal Kelių eismo taisykles automobilių važiavimo greitis ribojimas iki 20 km/h. Kelių eismo taisyklių 181.1. p. nurodyta, kad gyvenamojoje zonoje draudžiama važiuoti didesniu nei 20 km/h greičiu.

Iš 2012 m. lapkričio 14 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto, pateikto medžiagoje Nr. 07-12-6850300 dėl eismo įvykio, matyti, kad apskaičiuoti, koks buvo automobilio Audi 80, kurį vairavo I. L., greitis prieš eismo įvykį, negalima, tačiau pačios automobilio vairuotojos I. L. nurodytas apie 20 km/h greitis prieš eismo įvykį tikėtinas. Šiame ekspertizės akte pažymima ir tai, kad važiuodama 20 km/h greičiu bei laiku stabdydama, I. L. neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio.

Aplinkybę, patvirtinančią, kad I. L. eismo įvykio metu važiavo nedideliu greičiu, patvirtina ir liudytojų A. C. ir C. K., tiesiogiai mačiusių eismo įvykį, parodymai. Jie parodė (medžiagos Nr. Nr. 07-12-6850300 dėl eismo įvykio b. l. 25-26, 30) , kad I. L. vairuojamas automobilis važiavo nedideliu, toje kelio atkarpoje įprastu greičiu. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su liudytojo A. C. parodymais, tvirtinant, kad šio liudytojo eismo įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, o pareigūnams jis įvykio aplinkybes papasakojo tik iš savo kolegų pasakojimų, šis argumentas apeliacinės instancijos teismo vertinamas kritiškai. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. C. policijos pareigūnams nuodugniai nupasakojo eismo įvykio detales. Be to, duomenis apie jį T. Š. pati pateikė ikiteisminio tyrimo tyrėjai A. Z., teigdama, kad šis asmuo matė eismo įvykį ir gali paliudyti apie įvykio aplinkybes. Pastebėtina, kad nėra nustatytas nei A. C., nei C. K. suinteresuotumas bylos baigtimi, iki eismo įvykio dienos jie T. Š. nepažinojo, todėl netikėti šių liudytojų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad teismas savo sprendimą turi motyvuoti ne prielaidomis, bet surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Apeliantė, tvirtindama, kad I. L., vairuodama automobilį Audi 80, beveik du kartus viršijo leistiną toje kelio atkarpoje greitį, nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, galinčių patvirtinti šią aplinkybę, todėl, Vilniaus apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius apeliantės argumentus traktavo kaip prielaidas, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir konstatavo, kad I. L. vairuojamas automobilis važiavo leistinu toje kelio atkarpoje greičiu.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, nurodoma, kad visos abejonės galėjo būti pašalintos peržiūrėjus nagrinėjamojo eismo įvykio vaizdo įrašą, tačiau eismo įvykio tyrėja A. Z., žinodama, kad vaizdo įrašai yra saugomi 14 dienų, laiku nesikreipė dėl šio įrodymo išreikalavimo. Iš medžiagoje Nr. 07-12-6850300 dėl eismo įvykio pateikto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikinai einančio viršininko pareigas E. T. 2012 m. birželio 13 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 9) matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus buvo pareikalauta pateikti 2012 m. gegužės 31 d. vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas eismo įvykis įvykęs nereguliuojamojoje pėsčiųjų perėjoje Vokiečių g. ties 11 pastatu. Tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus valdymo skyrius 2012 m. birželio 18 d. pateikė atsakymą (b. l. 10), kuriame nurodoma, kad vaizdo įrašai saugomi 14 parų, todėl jo pateikti nėra galimybės. Akcentuotina ir tai, kad iš minėtoje medžiagoje dėl eismo įvykio pateikto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėjos A. Z. 2012 m. rugpjūčio 8 d. paaiškinimo (b. l. 62) matyti, kad 2012 m. birželio 13 d. tyrėjai paskambinusi automobilio Audi 80 vairuotoja I. L. parodė, kad galimai eismo įvykio vieta yra filmuojama. Būtent po šio pranešimo buvo kreiptąsi dėl vaizdo įrašo pateikimo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, konstatuotina, kad policijos tyrėjai A. Z. apie tai, kad nagrinėjamo eismo įvykio vieta gali būti filmuojama, tapo žinoma tik 2012 m. birželio 13 d. Pastebėtina, kad tą pačią dieną ir buvo kreiptąsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių dėl minėto vaizdo įrašo pateikimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad liudytojai A. C. ir C. K., tiesiogiai matę nagrinėjamą eismo įvykį, parodė, kad T. Š. I. L. vairuojamo automobilio Audi 80 buvo pertrenkta eidama ne per perėją, bet 1-2 m. atstumu nuo jos. Remiantis Kelių eismo taisyklių 180 p., pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi visoje gyvenamojoje zonoje, tačiau jie neturi trukdyti transporto priemonių eismui be reikalo. Tai, kad apeliantė gatvę bandė pereiti neleistinoje vietoje (ne per perėją), įrodo ir medžiagoje Nr. 07-12-6850300 dėl eismo įvykio pateikta fotonuotrauka, daryta iš karto po eismo įvykio (b. l. 11). Joje matyti, kad T. Š. suklupusi 1-2 m. atstumu nuo perėjos, o I. L. automobilis Audi 80 stovi iškart už jos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos ATPK nuostatas, įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos ATPK reikalavimų, todėl teisėtai ir pagrįstai pripažino T. Š. kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 5 d. Vilniaus apygardos vertinimu, naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

T. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.