Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., 129 str. 2 d. 2 p., 178 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. – laisvės atėmimu 6 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. – laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p. – laisvės atėmimu 7 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. D. (A. D. ), tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš A. S. ir A. D. solidariai priteista V. C. 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir subsidiariai iš I. S. (nuteistojo A. S. motinos) 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad bendrininkų grupėje kartu su A. D. išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametę J. C. , gim. (duomenys neskelbtini), ir pasinaudojęs pastarosios bejėgiška būkle, ją nužudė bei pagrobė nukentėjusiosios turtą, o būtent:

A. S. kartu su A. D. , 2005 m. gegužės 3 d., nuo 9 val. iki 11 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) miške, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, A. D. sudavė vieną smūgį lazda nukentėjusiajai J. C. į pakaušio sritį, nuo kurio pastaroji nukrito ant žemės, o jai nukritus, rankomis smaugė. Tuo metu A. D. reikalavimu A. S. surišo nukentėjusiosios rankas, padarydamas vagas abiejų riešų srityse ir tokiu būdu atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis. Tuo pačiu metu A. D. apie nukentėjusiosios kaklą ir burną apsuko kompiuterio monitoriaus laidą ir jį užveržė, siekiant atimti galimybę nukentėjusiajai šauktis pagalbos. A. S. ir A. D. , pasinaudodami tuo, kad nukentėjusiajai J. C. buvo atimta galimybė priešintis pastarųjų smurtiniams veiksmams, prieš nepilnametės J. C. , gim. (duomenys neskelbtini), valią, lytiškai santykiavo, atlikdami ne mažiau kaip po vieną prievartinį lytinį aktą į lytinius organus, padarydami nukentėjusiajai plyšimą mažosios lytinės lūpos viršutinėje dalyje ir du plyšius mergystės plėvėje, taip pat tenkino lytinę aistrą analiniu būdu su J. C. prieš jos valią, padarydami jai kūno sužalojimus išeinamosios angos srityje. Dėl A. S. ir A. D. tyčinių veiksmų nukentėjusioji mirė nuo mechaninės asfiksijos kilpoje, užspaudus kaklą monitoriaus laidu, t.y. tokiu būdu nukentėjusioji bejėgiškoje būklėje buvo nužudyta. Šiais veiksmais A. S. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., 129 str. 2 d. 2 p.

A. S. taip pat nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tyčia pagrobė J. C. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną „Siemens C 55“ su pakrovėju, 130 Lt vertės, t.y. šiais veiksmais A. S. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo sušvelninti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas nors ir pripažįsta, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, tačiau mano, kad teismo paskirta bausmė yra per griežta, todėl nuosprendis turi būti keičiamas. Nurodo, jog jis ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl jauno amžiaus ir socialinės brandos nesuvokė, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuotini kaip padaryti bendrininkaujant su A. D. , todėl jis ir nepripažino savo kaltės. Tvirtina, jog dabar pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, be to, mano, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, nepripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir netaikė jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 91 str. Be to, pažymi, kad teismas neatsižvelgė į jo kaip bendrininko vaidmenį, skunde pabrėždamas savo vaidmens antraeiliškumą ir nurodydamas, kad jo veiksmus reikia vertinti kaip padėjėjo. Tvirtina, kad jis kaip nepilnametis buvo nuolatinėje A. D. įtakoje, jo bijojo, buvo persekiojimas, todėl policijos pareigūnams ir negalėjo pranešti apie padarytą nusikaltimą. Apelianto manymu, skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir turi būti švelninama.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras ir nukentėjusioji V. C. prašė nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja prašė A. S. apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

A. S. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. A. S. įvykdytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., 129 str. 2 d. 2 p. ir 178 str. 1 d.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis bando pabrėžti savo veiksmų antraeiliškumą, nurodo, kad jo veiksmai turėjo būti įvertinti kaip padėjėjo. Tačiau su tokiu apelianto argumentu sutikti negalima ir jis atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kodėl A. S. ir A. D. veiksmai kvalifikuotini kaip padaryti bendrininkų grupėje. Ir nors teismas, skirdamas A. S. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jo padarytų veiksmų apimtis buvo mažesnė, tačiau nepaisant to buvo visos sąlygos A. S. ir A. D. veiksmus pripažinti kaip veikimą bendrininkų grupėje. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ ir Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatas. Štai senato nutarimo Nr. 49 15 punkte numatyta, kad išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra vykdytojai. Vykdytoju pripažįstamas toks asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą, taip pat asmuo atlikęs anksčiau išvardintus veiksmus, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavęs ir netenkinęs lytinės aistros. Senato „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas numato, jog nužudyme, padarytame bendrininkų grupės, nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Taigi bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. S. tiesiogiai dalyvavo nusikaltimų padaryme. Išžaginant nukentėjusiąją J. C. ir analiniu būdu tenkinant su ja lytinę aistrą apeliantas atėmė pastarajai galimybę priešintis bei atliko su ja prievartinį lytinį aktą, o po to lytinę aistrą patenkino analiniu būdu. Tuo tarpu jo veiksmai nužudant nepilnametę J. C. nors ir nepasireiškė mirtinų sužalojimų padarymu, tačiau neginčytina, kad jis, atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, tiesiogiai dalyvavo padarant šį nusikaltimą ir yra jo bendravykdytojas. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nuteistasis A. S. parodė atnešęs A. D. striukę, išėmęs iš jos virvę ir surišęs J. C. rankas. Jis pripažino nukentėjusiajai rankas surišęs savarankiškai, taip pat nurodė, kad jam rišant J. C. rankas, A. D. ją smaugė (t. 2, b.l. 5-7; 10-13). Ir nors teisme A. S. pakeitė parodymus, neigdamas rišęs nukentėjusiajai rankas, lytiškai su ja santykiavęs bei tenkinęs lytinę aistrą, tačiau apygardos teismas pagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriais abejoti nebuvo jokio pagrindo. Akivaizdu, kad nuteistasis tiesiog siekė palengvinti savo padėtį, bandydamas teismą įtikinti, jog nusikaltimus įvykdė vienas A. D. , jis nesugebėjo pateikti nė vieno logiškai paaiškinamo argumento, kodėl pakeitė anksčiau duotus parodymus. Tad apelianto prašymas pripažinti jo veiksmus kaip padėjėjo negali būti patenkintas, kadangi bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nusikaltimai buvo įvykdyti bendrais A. D. , ir A. S. veiksmais.

Atmetamas ir tas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo prašoma sumažinti paskirtą bausmę, nurodant, kad ji yra per griežta. Mano, kad kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis turi būti pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau su tokiu apelianto argumentu sutikti negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte numatyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Tuo tarpu nuteistasis A. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu esminių aplinkybių nepripažino, o teisme pakeitė parodymus, bandydamas palengvinti savo padėtį. Ir nors apeliantas tvirtina kaltės nepripažinęs, kadangi dėl jauno amžiaus ir socialinės brandos nesuvokė, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip padaryti su A. D. , ši aplinkybė nepaneigia to, kad jis viso baudžiamojo proceso metu neigė esmines bylos aplinkybes. Kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo šią aplinkybę pripažinti kaip atsakomybę lengvinančia, kadangi minėto senato nutarimo nuostatos imperatyviai nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas galimas tik, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, t.y. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momento.

Nors apygardos teismas, skirdamas A. S. už įvykdytus nusikaltimus bausmes, konkrečiai ir nenurodė, kad jam taikomos Lietuvos Respublikos BK 91 str. nuostatos, tačiau iš išdėstytų motyvų akivaizdžiai matyti, kad šios straipsnio nuostatos A. S. buvo taikytos, taip pat atsižvelgta į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą. A. S. už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., 129 str. 2 d. 2 p., paskirtos bausmės, didesnės už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, o už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., jam paskirta bausmė, savo dydžiu mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Tad apeliantas neteisus tvirtindamas, kad teismas jam netaikė Lietuvos Respublikos 91 str. nuostatų. Bausmės jam paskirtos nepažeidžiant bausmės skyrimo nepilnamečiui taisyklių, jos savo dydžiu yra teisingos ir ne per griežtos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo švelninti A. S. už įvykdytus nusikaltimus paskirtas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.