Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-151-482/2013 pagal G. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina išvados, kad ginčo patalpos priklauso valstybei. Iš Vilkaviškio rajono valdybos 1991 m. spalio 31 d. potvarkio Nr. 94 matyti, kad juo buvo patvirtintos Vilkaviškio rajono privatizuojamų žemės ūkio bendrovių laikinosios administracijos, tarp jų ir J. Janonio kolūkio. Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. potvarkio Nr. 203 „Dėl privatizuotų žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo bei laikinosios administracijos vadovų pavaduotojų ir vyr. buhalterių atleidimo iš užimamų pareigų“ 1 punkte nurodyta, kad J. Janonio kolūkis privatizuotas ir jo veikla nutraukta, o laikinųjų administracijų vadovai atleidžiami. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų priklausymą J. Janonio kolūkiui. AB „Swedbank“ raštas yra abstraktaus pobūdžio, jame nenurodyta, nuo kada bankas naudojosi ginčo patalpomis, kaip teigiama, pagal žodinį J. Janonio kolūkio pirmininko leidimą. Nesuprantamas banko teiginys, kad, 2002 m. nutraukus banko skyriaus veiklą, jis patalpas perdavė panaudos davėjui, t. y. J. Janonio kolūkiui, kuris jau 1992 m. buvo privatizuotas. Dėl to šis raštas negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, kad ginčo patalpų savininkas buvo J. Janonio kolūkis. Apie tai, kad patalpos galbūt priklausė J. Janonio kolūkiui, pareiškėja taip pat žinojo tik iš nuogirdų, todėl, išsikėlus banko skyriui, ji nuėjo pas seniūną sužinoti, kas yra patalpų savininkas. Seniūnas paaiškino, kad patalpos niekam nepriklauso. Virbalio seniūnas rašte Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai 2003 m. rugpjūčio 17 d. pateikė informaciją apie buvusios žemės ūkio bendrovės butus, neperduotus Vilkaviškio rajono savivaldybei. Šiame rašte ginčo patalpos nurodytos kaip bešeimininkės. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Virbalio seniūnijos 2011 m. rugsėjo 29 d. išduotoje pažymoje Nr. (2.3)GI nurodyta, kad pareiškėja šiose bešeimininkėse patalpose nuo 2002 m. vykdo siuvimo paslaugas. Nurodyti dokumentai paneigia teismo išvadą, kad ginčo patalpos priklauso valstybei.

Sprendime nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijų išnagrinėtose bylose yra kitos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje, tačiau šiose nutartyse padarytos išvados pareiškėjos skundo patenkinimui neprieštarauja. Pareiškėja ginčo patalpas perėmė iš AB „Swedbank“, pastarajai išsikėlus, jas 10 metų valdė kaip savas, remontavo. Dėl to pareiškėja buvo įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau teisių į šias patalpas už ją. Tą žodžiu patvirtino ir Virbalio seniūnija, į kurią pareiškėja kreipėsi, norėdama išsiaiškinti, kam priklauso patalpos. Patalpas pareiškėja valdė atvirai, nepertraukiamai, nesislapstydama. Nėra įrodymų, kad pareiškėja patalpas valdo neteisėtai. Teismo sprendime nenustatyta, kad pareiškėja neatitiko sąlygų, nurodytų įstatyme ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004, išskyrus išvadą, kad patalpos yra valstybės, nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šį teiginį.

Nevertinta, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kokiu nuosavybės įgijimo pagrindu nuosavybės teises į ginčo patalpas įgijo valstybė, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006, teismas pagrindė pareiškimo atmetimą, nors pastarojoje nutartyje kasacinis teismas paliko galioti žemesnių teismų sprendimus, kuriais buvo patenkintas pareiškėjos reikalavimas, vadovaudamasis tuo, kad kasaciniame skunde nebuvo nurodyti argumentai, kokiu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu pastatas priklauso Kauno miesto savivaldybei ar valstybei.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti pareiškimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė apie įgyjamosios senaties sąlygos, nurodytos CK 4.69 straipsnio 3 dalyje, nebuvimą, nagrinėdamas pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

CK 4.69 straipsnio 3 dalis įtvirtina draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog pareiškime nurodytas nekilnojamasis daiktas – 51,67 kvadratinio metro ploto administracinės patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – „perėjo valstybei“, kad, nepriklausomai nuo teisinės registracijos valstybės vardu nebuvimo, šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl negalima teigti, jog jis yra bešeimininkis, t.y. niekam nepriklauso.

Pagal CK nustatytą reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos įstatymo sąlygos;

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;

4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;

5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

Spręsdamas, kad nekilnojamasis daiktas – 51,67 kvadratinio metro ploto administracinės patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – priklauso valstybei, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal V. M. ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB ,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo nurodomos kasacinio teismo praktikos, todėl nepastebėjo, jog šios nutartys yra priimtos civilinėse bylose, kuriose įgijamosios senaties būdu pareiškėjų pageidaujamų įsigyti nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisė arba buvo įregistruota valstybės vardu (pvz., pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą UAB „Tomis“ pareiškime nurodyti daiktai priklauso nuosavybės teise Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise – Kauno miesto savivaldybei, o UAB „Tomis“ – nuomos teise (byla Nr. 3K-3-58/2007); palėpėje įrengta patalpa nėra teisiškai įregistruota, privatizavus name esančius butus ir kitas patalpas, palėpė, kaip bendro naudojimo patalpa, priklauso nurodyto namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 str. 1 d.), todėl pareiškėja V.M. neturėjo pagrindo manyti esanti palėpėje įrengtos patalpos savininkė (byla Nr. 3K-3-345/2004), arba įgijamosios nuosavybės teise siekiami įsigyti daiktai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektas (byloje Nr. 3K-3-41/2011 nustatytos ir nepaneigtos faktinės aplinkybės, kad ginčo statiniai buvo sukurti Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio kaip valstybės nuosavybės teisės objektas; atkūrus nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, ginčo statiniai nebuvo perduoti namų savininkams kaip priklausiniai; pareiškėjai nusipirkus dalį patalpų gyvenamajame name, teisės į ginčo statinius jai nebuvo perleistos; nėra duomenų, kad jie perduoti Ginkūnų valstybinės agrofirmos pagrindu susiformavusioms bendrovėms). Pažymėtina, kad byloje Nr. 3K-3-586/2006, kurioje pareiškėjo prašymas buvo patenkintas, nustatytos aplinkybės nėra aktualios toms apeliacine tvarka vertinamo sprendimo išvadoms, kurioms pagrįsti pirmosios instancijos teismas remiasi nurodomoje byloje priimtu procesiniu sprendimu (juo konstatuotas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visetas, pažymėta, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad reorganizuojant VĮ „Geležinkelio stoties“ prekyvietė“ į UAB „Stoties turgus“ šiai buvo perduotas ginčo pastatas, negali būti pripažinta lemianti tenkinant pareiškėjo prašymą, nustatyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja įgijo ir valdė ginčo pastatą nesąžiningai).

Kasacinio teismo praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, akcentuoja, kad, bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškindama šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją (2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).

Apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje nustatyta, kad 51,67 kvadratinio metro ploto administracinės patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal viešojo registro duomenis niekada nebuvo įregistruotos jokio asmens vardu (VĮ Registrų centro Marijampolės filialo nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. 39/11040). Swedbank, AB, 2012 m. liepos 20 d. raštas patvirtina, jog šiomis patalpomis bankas naudojosi panaudos teise pagal žodinį susitarimą su tuometiniu Janonio kolūkio pirmininku. Nutraukęs padalinio veiklą, bankas iš šių patalpų išsikėlė ir perdavė jas panaudos davėjui, patalpose sumontuotą įrangą – pareiškėjai. Signalizacijos įrangos komplekso sutartis patvirtina, jog nurodomose patalpose sumontuotą įrangą pareiškėja iš banko perėmė 2002 m. vasario 20 d., AB Lesto pažyma – kad objektui 2003 m. spalio 14 d. pareiškėja sudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, Virbalio seniūno pažymėjimas – kad šiomis patalpomis, teikdama siuvimo paslaugas, pareiškėja naudojasi nuo 2002 metų. Suinteresuoto asmens Vilkaviškio raj. savivaldybės administracijos pristatyta iš Virbalio seniūnijos gauta 2003 m. rugpjūčio 17 d. informacija Nr. IS-64 apie buvusius „Paviržupės“ žemės ūkio bendrovės butus, neperduotus Vilkaviškio rajono savivaldybei, nėra išsami – iš jos bei pridėto statinių sąrašo negalima nuspręsti, kam priklausė dviejų kambarių patalpa (duomenys neskelbtini) – patalpa neįtraukta į informacijoje išvardintą „Paviržupės“ žemės ūkio bendrovei priklausiusį turtą, o pridėtame statinių sąraše buvęs pastato (duomenys neskelbtini), valdytojas nenurodytas. Apeliacinio proceso metu šią aplinkybę Vilkaviškio raj. savivaldybės administracijos buvo paprašyta patikslinti (t. y. nurodyti, ar anksčiau pastatas priklausė kokiai nors žemės ūkio įmonei, kolūkiui, valstybiniam ūkiui, kartu įvardijant informacijos šaltinį). 2014 m. vasario 4 d. raštu Nr. (09) (2.13)AD-335 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija nurodė neturinti duomenų, kam anksčiau ginčo turtas galėjo priklausyti (b. l. 125).

Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį kolūkių nuosavybė nebuvo priskiriama valstybinei. Šio CK 102 straipsnis nustatė, jog teisė disponuoti turtu, kuris buvo kolūkių, priklausė išimtinai patiems savininkams. Ši nuosavybės rūšis į valstybinę savaime nesitransformavo. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1990 m. gegužės 8 d. priimtas Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas, kuriame buvo nustatytas naujos šių ūkio subjektų rūšys, jų statusas ir veiklos formos, anksčiau buvusių ūkio subjektų likvidavimo ir reorganizavimo pagrindai ir tvarka. Žemės ūkio įmonių pertvarkymą ir jų privatizavimą reglamentavo ir kiti įstatymai. 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“. Šiame nutarime buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Privatizuojamų žemės ūkio įmonių statusas buvo nustatytas 1991 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme Nr. I-1624. Kartu priimtame Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 1-1629 „Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ Vyriausybei buvo pavesta nustatyti žemės ūkio įmonių privatizavimo tvarką. Pagal pastarojo įstatymo 12 straipsnį, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, turėjo priimti sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Informacija apie įmonės veiklos nutraukimą turėjo būti skelbiama vietos spaudoje bei respublikiniame informaciniame privatizavimo biuletenyje. Disponavimą nenupirktu turtu reglamentuojantis šio įstatymo 14 straipsnis įtvirtino, jog privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. 1990 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 420 „Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo bei jų reorganizavimo laikinosios tvarkos“ buvo patvirtinta perkainoto žemės ūkio įmonių turto indeksavimo ir įkainojimo metodika, tikslinių žemės ūkio kompensacijų ir žemės ūkio įmonės išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir išdavimo tvarka, žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą programų sudarymo principai, privatizuojamo žemės ūkio įmonių turto aukcionų nuostatai. Nutarimo 34 punktas nustatė, kad, jeigu objektas ir atvirame aukcione neparduodamas, rajono privatizavimo komisija turi teisę jį nukainoti (34.1); jei objektas nebuvo nukainotas – parduoti atvirame aukcione (34.2); jeigu objektas nebuvo nukainotas ir rajono privatizavimo komisija yra tos nuomonės, jog objektas neparduotinas 34.2 punkte nurodytomis sąlygomis, ji turi teisę keisti privatizavimo būdą arba šio objekto neprivatizuoti.

Išvardinti teisės aktai ir Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. lapkričio 19 d. potvarkis Nr.203, kuriuo, vykdant 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, rajono valdyba nusprendė laikyti nutraukta privatizuotos J. Janonio žemės ūkio įmonės veiklą, leistų daryti prielaidą, kad, likvidavus J.Janonio žemės ūkio įmonę, ginčo turtas pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsnį perėjo vietos savivaldybės žinion, tačiau tokia išvada nėra galima dėl duomenų apie buvusį šio turto priklausomumą J. Janonio kolūkiui ar Paviržupės žemės ūkio bendrovei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 pagal L. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimo, nurodė, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 178 straipsnyje reglamentuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, konstatavo, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, pažymėjo, jog šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę.

Nurodyta procesinė nuostata bei aukščiau aptartas materialinis teisinis reglamentavimas patvirtina, jog informaciją apie tai, ar ginčo turtas priklausė minėtoms žemės ūkio įmonėms, o po to galėjo pereiti savivaldybės žinion, privalo turėti ir pateikti suinteresuotas asmuo – savivaldybės administracija. Minėta, kad tokių duomenų savivaldybė nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams (iš statinių sąrašo negalima nuspręsti, kam priklausė dviejų kambarių patalpa (duomenys neskelbtini) – patalpa neįtraukta į informacijoje išvardintą „Paviržupės“ žemės ūkio bendrovei priklausiusį turtą, o pridėtame statinių sąraše buvęs pastato valdytojas nenurodytas; apeliacinio proceso metu savivaldybės administracija nurodė neturinti duomenų, kam anksčiau ginčo turtas galėjo priklausyti). Pareiškėjos prašymą ji prašė atmesti dėl to, jog prašyme nurodyto daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas yra reglamentuotas CK 4.58 straipsnyje bei LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintomis bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis, taip pat LR aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-449 „Dėl statinių, kurie neturi savininkų (ar jų savininkai nežinomi), sąrašų, apskaitos aktų, jų registrų (registravimo knygų), skelbimų apie siūlymą pripažinti juos bešeimininkiais formų ir pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 4.57 straipsnio pirmąją dalį bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą (2 dalis). Bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybė (CK 4.58 straipsnio 2 dalis). Pagal Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2 punktą bešeimininkis daiktas apskaitomas pagal įsigaliojusį teismo sprendimą, kuriuo daiktas, neturintis savininko (ar jo savininkas nežinomas), pripažintas bešeimininkiu ir perduotas valstybei ar savivaldybei. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo, kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu praneša mokesčių inspekcijai ar kitai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kurios pareiškimu, teismui paduodamu suėjus vieniems metams nuo tos dienos, kurią bešeimininkis daiktas įtrauktas į jos apskaitą (jeigu įstatymai nenustato ko kita), teismas gali priimti sprendimą perduoti bešeimininkį daiktą valstybei ar savivaldybei, informuodamas apie bešeimininkio daikto buvimą. Iki perduodamas valstybei ar savivaldybei, bešeimininkis daiktas mokesčių inspekcijoje ar kitoje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytoje institucijoje turi būti tik apskaitytas. Jį apskaito Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatyta institucija, surašydama turto apskaitos dokumentą, o statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), – aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-449 „Dėl Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašų, apskaitos aktų, jų registrų (registravimo knygų), skelbimų apie siūlymą pripažinti juos bešeimininkiais formų ir jų pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintos formos turto apskaitos aktą. Apskaitymo pagrindas – asmens, kurio žinioje toks daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, rašytinis pranešimas mokesčių inspekcijai ar kitai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai institucijai apie bešeimininkio daikto buvimą. Statinius, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), šių Taisyklių nustatyta tvarka apskaito Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytos institucijos, iš jų: mokesčių inspekcija – realizuotinus viešojo naudojimo, administracinius ir gyvenamuosius statinius, savivaldybės vykdomosios institucijos, taip pat Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos valstybės įmonė Vidaus vandens kelių direkcija, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, Civilinės aviacijos administracija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau vadinama – Susisiekimo ministerijos įgaliotos organizacijos) – nerealizuotinus statinius, kurių naudojimo priežiūra priskirta jų kompetencijai Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų. Savivaldybės, mokesčių inspekcijai pritarus, gali apskaityti joms reikalingus realizuotinus viešojo naudojimo, administracinius ir gyvenamuosius statinius. Pagal CK 4.58 straipsnio 1 dalį bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Iš Virbalio seniūnijos rašto Vilkaviškio savivaldybės administracijai matyti, jog apie bešeimininkius ir neūkiškai užlaikomus statinius, įskaitant ginčo turtą, seniūnija pranešė 2003 m. rugpjūčio 17 d. (b. l. 46-47), tačiau savivaldybės administracija nepateikė teismui įrodymų, jog šis turtas yra įtrauktas į Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktų registrą (registravimo knygą) pagal aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-449 „Dėl Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašų, apskaitos aktų, jų registrų (registravimo knygų), skelbimų apie siūlymą pripažinti juos bešeimininkiais formų ir jų pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatytą formą, taip pat nėra įrodymų apie skelbimą siūlyti pripažinti statinius, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), bešeimininkiais. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija, nuo 2003 m. žinodama apie ginčo turtą, nesikreipė į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo į šį turtą pagal CK 4.58 straipsnį. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, kuri pagal savo veiklos pobūdį turi ginti valstybės turtinius interesus, į teismo pranešimą (b. l. 57-59) dėl ginčo pastato įgijimo pagal įgyjamąją senatį savo pozicijos nepareiškė.

Tuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškime nurodytas turtas priklauso valstybei, todėl negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.

Pareiškėja įrodė, kad nuo 2002 metų vasario 20 dienos nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai ir atvirai kaip nuosavas valdo 51,67 kvadratinio metro ploto administracines patalpas (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebūdama jų savininke, per visą daikto valdymo laiką ji nežinojo apie kliūtis, trukdančias šias patalpas įsigyti nuosavybėn, šios patalpos nuosavybės teise nepriklauso jokiam kitam asmeniui. Įrodytas CK 4.68-4.71 straipsniuose įtvirtintų sąlygų visetas sudaro pagrindą pripažinti jai šio turto nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl jo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas pareiškimą tenkinantis sprendimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą.

Pareiškimą patenkinti. Pripažinti nustatytu juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) nuo įgyjamosios senaties termino suėjimo 2012 m. vasario 20 d. pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo 51,67 kvadratinių metrų bendro ploto negyvenamą patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini).