Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Genomas“ ieškinį atsakovui K. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei atsakovo K. P. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Genomas“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Atsakovas K. P. 2009-12-08 pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo UAB „Genomas“ 17405,22 Lt nuostoliams atlyginti. Nurodė, jog ieškovas, laiku neatlikęs sutartimi nustatytų darbų bei neteisėtai sustabdęs sutarties vykdymą, pažeidė sutarties nuostatas bei atsakovo interesus, dėl ko pastarasis patyrė žalos. Prašomi priteisti nuostoliai yra paskaičiuoti pagal tai, kad naujiems rangovams iš viso buvo sumokėta 65407 Lt, tuo tarpu, kai su atsakovu už tuos pačius darbus buvo sutarta 45785,93 Lt kaina. Dėl nekokybiško ieškovo darbo atsakovas taip pat patyrė nuostolių dėl sugadinto garažo stogo, kurio atstatomoji vertė yra 4060 Lt. Dėl paskutinėmis dienomis UAB ,,Genomas“ atliktų darbų, kurie nebuvo apskaičiuoti pastarojo žodinio pareikalavimo sumokėti sekantį eilinį mokėjimą momentu, susidarė 6275,85 Lt skirtumas tarp galutinės atliktų darbų kainos (66275,85 Lt) ir atsakovo ieškovui avansu sumokėtos sumos (60000 Lt). Tokiu būdu galutinė nuostolių suma 17405,22 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo K. P. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo apeliaciniam skundui patenkinti ir apskųstajam teismo sprendimui panaikinti.

Viena atsakovo apeliacinio skundo argumentų grupė yra susijusi su apelianto nesutikimu dėl darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo ir sutarties nutraukimo, t.y. su teismo sprendimo dalimi, kurioje patenkintas ieškinys. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymu ir sutarties nutraukimu. Tačiau sutikti su tokiais argumentais nėra teisinio pagrindo. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas surašė du atliktų darbų pagal šalių 2004-04-20 sudarytą rangos sutartį aktus, kurie buvo įteikti atsakovui, bet atsakovas pasirašė tik pirmąjį aktą. Antrojo akto atsakovas nepasirašė, motyvuodamas tuo, kad nesutinka su ieškovo nurodytomis kainomis, kurios viršija šalių sulygtus įkainius. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas pakoregavo pastarąjį aktą, tačiau atsakovas jo vis vien nepasirašė ir už atliktus statybos darbus neapmokėjo. Šios aplinkybės byloje nėra paneigtos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokia situacija įgalino ieškovą nutraukti šalių sutartį 8.2 punkto pagrindu.

Apeliantas tvirtina, kad jam ieškovas įteikė rangos sutarties sustabdymo raštą tik tada, kai atsakovas atsisakė pasirašyti antrąjį darbų priėmimo-perdavimo aktą. Tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys, ieškovas 2007-08-28 išsiuntė raštą atsakovui, jog laikinai sustabdo rangos sutarties Nr.1 įvykdymą, t.y. laikinai sustabdė bendrastatybinius darbus, numatytus rangos sutartyje, nes apeliantas atsisakė sumokėti už iki to laiko atliktus rangos darbus, nepasirašė patikslinto akto, kuriame sumos buvo suderintos su apeliantu. Toks ieškovo raštas vertintinas kaip laikinas darbų pagal rangos sutartį sustabdymas (atitinkama reakcija į atsakovo sutarties pažeidimą tol, kol jis nebus nutrauktas), o ne visos rangos sutarties sustabdymas, kaip teigia apeliantas. Atsakovo pareiga priimti darbus ir už juos atsiskaityti įtvirtinta rangos sutarties 7.1 punkte, o ieškovo teisė vienašališkai nutraukti sutartį - rangos sutarties 8.2 punkte, o būtent: kai apeliantas delsia apmokėti už padarytus darbus daugiau kaip tris mėnesius. Ši sutarties sąlyga suteikė ieškovui teisę nutraukti sutartį vienašališkai atsakovui atsisakius pasirašyti antrąjį aktą ir neapmokėjus už atliktus statybos darbus.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad jam nebuvo įteiktos PVM sąskaitos-faktūros, kas, jo nuomone, turėtų būti pakankamu argumentu, pateisinančiu, jog už atliktus rangos darbus buvo neatsiskaityta pagrįstai. Šį teiginį paneigia tai, jog pareiga sumokėti už ieškovo atliktus darbus, kylanti iš rangos sutarties, atliktų statybos darbų akto, nepriklausomai kaip jis pasirašytas - abiejų rangos sutarties šalių ar vienašališkai, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir iš apskritai rangos sutarties prigimties bei esmės, neapsiriboja PVM sąskaitos-faktūros išrašymu ir pateikimu. Bendrasis Pacta siuit servanda principas įpareigoja sutartimi įpareigotas šalis vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Todėl šalių rangos sutarties 3.1 punkte numatyta sąlyga, įpareigojanti užsakovą sumokėti už atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas per septynias dienas nuo darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos pagal pateiktą atliktų statybos darbų perdavimo-priėmimo akto pagrindu išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą, nepaneigia šios prievolės ta prasme, kad apeliantui vis tiek išlieka pareiga sumokėti pinigus už ieškovo atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas. Taigi nurodyta rangos sutarties sąlyga nesuteikia atsakovui teisės pagrįstai nesumokėti už ieškovo darbą ir vertintina kaip rangos sutarties, minėto principo ir ieškovo teisėtų interesų pažeidimas. Kaip rodo bylos duomenys, ieškovas pateikė atsakovui darbų sąmatas, patikslino aktą pagal atsakovo pastabas ir nurodymus, pateikė PVM sąskaitą-faktūrą. Todėl apelianto teiginys, kad tik išrašius PVM sąskaitą-faktūrą pakoreguoto akto pagrindu, jam būtų atsiradusi pareiga mokėti ieškovui, yra neteisingas ir paneigiantis sutartinių teisinių santykių prigimtį, nes pagrindinis dokumentas rangos sutartyje yra priėmimo-perdavimo aktas.

Teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingus atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl PVM sąskaitos-faktūros prigimties ir paskirties, t.y. kur atsakovas kritikuoja teismo sprendimo išvadą, jog nauja sąskaita-faktūra negalėjo būti išrašyta atgaline data. Teisėjų kolegija sutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kadangi PVM sąskaita-faktūra pagal pataisytą darbų aktą Nr.002 negalėjo būti išrašyta atgaline data. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog apskritai PVM sąskaita-faktūra pagal darbų aktą Nr.002, kurį atsakovas atsisakė pasirašyti (b.l. 12-13), buvo išrašyta (b.l. 10), o aktas pakoreguotas tik bylos nagrinėjimo eigoje atsakovui išdėsčius savo nepasirašymo argumentaciją, todėl kita PVM sąskaita-faktūra ir negalėjo būti išrašoma. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog atsakovas, atsisakydamas pasirašyti atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą, privalėjo nurodyti tokio atsisakymo priežastis, nes tokią išvadą suponuoja ir šalių rangos sutarties 5.2 punktas. Šios sutartinės prievolės atsakovas neįvykdė, t.y., atsisakydamas pasirašyti atliktų darbų aktą, nenurodė raštu jokių atliktų darbų trūkumų. Šios prievolės netinkamą vykdymą pripažįsta ir pats atsakovas.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nes turėjo taikyti vartojimo rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau CK 6 knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos nereglamentuoja rangovo atlikto darbo rezultato perdavimo užsakovui, todėl šiam santykiui reguliuoti taikytinos CK 6.662 straipsnio nuostatos (CK 6.644 str. 2 d.). Atitinkamai CK 6.662 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsakovas, priimdamas atliktą darbą ir pastebėjęs darbų trūkumus, gali remtis darbų trūkumo faktu tik tais atvejais, jeigu darbų priėmimo akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų šalinimo pareikšti vėliau. Nagrinėjamu atveju nei atsakovas rėmėsi darbų trūkumais, nepasirašydamas darbų atlikimo akto, nei rangos sutartyje yra numatyta teisė juos reikšti vėliau. Kaip jau minėta, atsakovas atsisakė pasirašyti aktą Nr.002 tik dėl per didelių sumų. Vertinant, ar ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo visiško atsiskaitymo už atliktus darbus, konstatuotina, jog vartojimo rangą reglamentuojančios teisės normos nenustato skirtumų nuo bendrųjų darbų priėmimo ir apmokėjimo už juos taisyklių, taip pat teisinių pasekmių ypatumų nustačius darbų trūkumus. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs, jog atsakovo atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad dėl to ieškovas įgijo teisę vienašališkai nutraukti šalių sutartį.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad ieškovas pažeidė darbų perdavimo tvarką, numatytą vartojimo rangai, konkrečiu atveju CK 6.679 straipsnį. Tačiau toks apelianto argumentas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, kadangi, kaip tvirtina bylos duomenys, ieškovas įspėjo atsakovą apie jo pareigą priimti atliktą darbą, o, jam nepasirašius darbų akto Nr.002 ir nesumokėjus už atliktą darbą, išsiuntė raštą, kad laikinai sustabdo sutarties vykdymą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kita vertus, CK 6.679 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra dispozityvi ir ieškovui nėra privaloma. Todėl ieškovui, nepasinaudojus nurodytoje teisės normoje numatytomis užsakovo neatvykimo atsiimti darbų rezultato teisinėmis pasekmėmis, nereiškia, kad ieškovas pažeidė darbų perdavimo tvarką. Be to, kaip iš esmės teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, jis faktiškai šia teise konkrečiu atveju ir negalėjo pasinaudoti, kadangi statybos darbai buvo neatskiriamai susieti su apelianto nuosavybe - pastatu. Bandymas realizuoti šią teisę tokiu atveju neatitiktų civilinėje teisėje įtvirtinto protingumo principo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovo siūlymus, koregavo pirminį aktą, taikė 2006 m. įkainius, tačiau atsakovas akto taip ir nepasirašė, išrašytos PVM sąskaitos-faktūros neapmokėjo, todėl ieškovas turėjo teisę nutraukti sutartį 8.2 punkto pagrindu dėl atsakovo netinkamų veiksmų. Apeliantas neteisingai interpretuoja tokius teismo argumentus, nepagrįstai tvirtindamas, kad šiuo teiginiu teismas ieškovui priklausančių daiktų išsivežimą, nepraėjus mėnesiui nuo to, kai apeliantas atsisakė pasirašyti antrinį darbų aktą ir atsisakė mokėti pinigus, traktavo kaip rangos sutarties nutraukimą. Byloje nebuvo paneigta ieškovo teisė pasiimti daiktus iš darbų atlikimo vietos praėjus mėnesiui nuo darbų akto Nr. 002 įteikimo, nes pastarasis buvo sustabdęs sutartinių įsipareigojimų vykdymą, bet ne nutraukęs sutartį, dėl paties atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Pirmosios instancijos teismas savo motyvuose netraktavo ieškovo daiktų išsivežimo kaip sutarties nutraukimo.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apelianto skundo argumentas, jog ieškovas praleido rangos sutarties įvykdymo terminą. Priede prie rangos sutarties Nr.1 (b.l. 9), kurį pasirašė abi šalys, šalys susitarė apdailos darbus pradėti 2007-06-01 ir baigti 2007-08-31. Tai rodo, kad apeliantas sutiko su kitais darbų pradėjimo ir pabaigos terminais bei nepasinaudojo rangos sutarties suteikta teise, numatyta 8.1 punkte, vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visas avansu sumokėtas sumas, jeigu rangovas daugiau kaip mėnesį vėluoja pradėti darbus. Ieškovas neneigia, kad jis vėlavo pradėti darbus, bet taip atsitiko ne dėl jo, o dėl atsakovo kaltės, kuris šią aplinkybę teisme pripažino. Tokiu būdu dėl ne nuo ieškovo valios priklausančių aplinkybių (atsakovas nebuvo įstatęs langų, dėl ko ieškovas negalėjo kokybiškai atlikti apdailos darbų) ieškovas vėliau pradėjo darbus, kas vertintina, jog ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nepažeidė, terminų nepraleido ir, skirtingai nei tvirtina apeliantas, pastarajam neatsirado CK 6.260 straipsnyje numatyta teisė.

Kita atsakovo apeliacinio skundo argumentų grupė yra susijusi su priešieškinio atmetimu ir įrodymų, pagrindžiančių priešieškinį, vertinimu. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog buvo pagrindas priešieškiniui atmesti, kaip neįrodytam. Apeliantas mano, jog teismas neteisingai vertino jo pateiktus įrodymus, susijusius su priešieškinyje reikalaujamos priteisti 17405,22 Lt nuostolių sumos pagrindimu. Teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, konstatuodama, jog CPK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus ar netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Atsakovo priešieškinyje nurodytų nuostolių vertinimas atliktas subjektyviai, nepagrįstas įrodomąją galią turinčiais įrodymais, skaičiavimai nepagrįsti įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Atsakovas skaičiuoja nuostolius pagal tai, kad naujiems rangovams sumokėjo daugiau, t.y. 65407 Lt, nes su ieškovu buvo susitarta tuos pačius darbus atlikti už 45785,93 Lt. Tačiau toks skaičiavimas yra nepatvirtintas patikimais įrodymais, nes didžioji dalis atsakovo pateiktų įrodymu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, surašyta paties atsakovo ir neatitinka leistinumo reikalavimų, iš pateiktos rangos sutarties (b.l. 98) nėra aišku, dėl kokių darbų ir konkrečiai kokiame objekte, buvo tariamasi, kad tie darbai realiai buvo atlikti ir kokie, kokia buvo jų vertė. Apelianto teiginiai, kad jis buvo priverstas samdyti kitus rangovus, ieškovui nutraukus sutartį, kad šis laikotarpis buvo nepalankus apeliantui, nes tuo metu vyko daug statybų, paremti tik emocijomis ir prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais.

Atsakovo priešieškiniui pagrįsti pateikti įrodymai (b.l. 95-125), neginčijamai ir besąlygiškai nepatvirtina fakto, kad priešieškinėje nurodyto dydžio nuostolius atsakovas patyrė dėl ieškovo kaltės. Apelianto priešieškinio motyvacija ir pirmosios instancijos teismo nustatyti ieškinio tenkinimo pagrindai nerodo ieškovo kaltės dėl galimo netinkamo sutartinių santykių įvykdymo. Priešingai, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog pats atsakovas tinkamai nebendradarbiavo konstatuojant galimus trūkumus, trūkumų faktas nėra rašytiniu būdu ir leistina formai užfiksuotas (rangos sutarties 5.2 p.). Todėl ir remtis galimu, spėjamu faktu ir tenkinti priešieškinį nėra pakankamo pagrindo.

Teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovo nurodyta aplinkybė dėl stogo defekto yra grindžiama tik hipotetinėm prielaidom, bet ne įrodymais, nes pats apeliantas teismo posėdyje pripažino, kad stogo remonto darbai dar nevyksta, jie numatyti ateityje, nėra tikslių numatytų datų, todėl realiai jokių nuostolių dėl stogo dar nėra patyręs.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį ir netenkindamas priešieškinio reikalavimų, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo valstybei priteistina 7,15 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. P. (asmens kodas (duomenys neseklbtini)) valstybei 7 (septynis) litus 15 centų pašto išlaidų (įmokos kodas 5660).