Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė, sekretoriaujant Linai Paltanavičiūtei, dalyvaujant ieškovei A. L. , ieškovės atstovui advokatui Šarūnui Vilčinskui, atsakovui O. T. , atsakovo atstovui advokatui Viktorui Onačko, vertėjams Inai Paltanavičienei ir Audriui Krušnai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui O. T. ir trečiajam asmeniui A. T. dėl servituto nustatymo ir atsakovo O. T. priešieškinį ieškovei A. L. dėl įpareigojimo panaikinti įėjimą iš atsakovui priklausančių patalpų ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo A. T. neatvyko į teismo posėdį, prašė nagrinėti bylą jai nedalyvaujant. Kadangi trečiajam asmeniui A. T. pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, byla nagrinėjama jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis atmetami.

Buto techninių pasų kopijos patvirtina, kad ieškovei A. L. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 8). Minėtą butą sudaro 1,57 kv. m ploto tualetas, plane žymimas indeksu 15-2, 6,30 kv. m ploto virtuvė, plane pažymėta indeksu 15-3, 13,11 kv. m ploto kambarys, plane pažymėtas indensu 15-4, 10,30 kv. m ploto kambarys, indeksas 15-5, 18,98 kv. m ploto kambarys, indeksas 15-6 (b.l. 9; 10). Atsakovui O. T. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) . Iš buto (duomenys neskelbtini) , techninės apskaitos bylos matyti, kad patalpos, kurioms ieškovė reikalauja nustatyti servitutą, plane pažymėtos indeksu 20-3, yra bendro naudojimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 str. 1 d. numato, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Todėl ieškovė, reikalaudama nustatyti servitutą, privalo įrodyti, jog daiktas, kuriam reikalaujama servituto, nuosavybės teise priklauso atsakovui. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patalpa, pažymėta indeksu 20-3, yra atsakovo O. T. asmeninė nuosavybės. Priešingai, ieškinyje teigiama, jog minėta patalpa nuosavybės teise priklauso atsakovui ir trečiajam asmeniui A. T. , o iš buto (duomenys neskelbtini) , techninio paso matyti, jog atsakovas O. T. nėra vienintelis minėtos patalpos savininkas, nes šiomis patalpomis naudojasi bendrai su kitais asmenimis. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokias patalpas įgijo nuosavybės teise ieškovė, kokias atsakovas, kokie asmenys privatizavo patalpą pažymėtą indeksu 20-3 ir koks buvo šių patalpų statusas bei paskirtis privatizavimo metu: ar šios patalpos buvo bendros, ar vieno kurio buto priklausinys. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis). Todėl įrodyti, jog patalpos, kurioms prašoma nustatyti servitutą, yra atsakovo nuosavybė, privalo ieškovė, tačiau ji to neįrodė.

Bylose dėl servituto nustatymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2010). Iš byloje esančių inventorinių planų matyti, jog ieškovės A. L. nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini) , įgijimo metu į ieškovei priklausantį tualetą, plane žymimą indeksu 15-2, galima buvo patekti dviem būdais, t. y. per du įėjimus: iš patalpos 20-1 ir iš patalpos 20-3 (b.l. 6). Analogiška minėtų patalpų padėtis užfiksuota ir 1988 m. gegužės 16 d. inventorizacijos duomenimis (b.l. 7), taip pat ir ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini) , techniniame pase esančiame patalpų plane (b.l. 9). Vienas įėjimas į ieškovei nuosavybės teise priklausančias tualeto patalpas 15-2 iš patalpų 20-3 buvo užfiksuotas tik 1948 m. kovo 24 d. inventoriniame plane, tačiau minėti inventorizacijos duomenys panaikinti 1970 m. vasario 2 d. (b.l. 94). Nors bylos nagrinėjimo metu tarp šalių nekilo ginčo, jog šiuo metu yra vienas įėjimas į ieškovei priklausančias tualeto patalpas tik iš patalpų 20-3, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog nuo 1988 metų galiojančiuose inventoriniuose planuose pažymėtas patekimas į ieškovei priklausantį tualetą iš patalpų 20-1, buvo panaikintas teisėtai ir kad šio įėjimo nėra galimybės atkurti. Iš byloje esančių inventorinių planų matyti, kad įėjimo iš patalpų 20-1 į patalpas 15-2 panaikinimas nebuvo pažymėtas nekilnojamojo turto registre. Tokios aplinkybės liudija, jog ieškovė neįrodė, kad ji neturi galimybės patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas 15-2 kitu būdu, t. y. nesinaudodama patalpomis 20-3 ir atkurdama buvusį įėjimą iš patalpų 20-1. Ieškovė neįrodė, jog nėra galimybės atkurti iš patalpų 20-1 buvusį įėjimą į patalpas 15-2, taip pat jog tokio įėjimo atkūrimas pažeis ieškovės ar kitų bendraturčių teises. Todėl tenkinti ieškinį, t. y. nustatyti servitutą ir taip apriboti patalpos 20-3 bendraturčių teises, nėra pagrindo.

Atsakovo priešieškinis ieškovei atmetamas, nes atsakovas neįrodė, jog įėjimas iš patalpų 20-3 į ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas 15-2 buvo įrengtas ieškovės neteisėtai. Byloje esantys inventorizacijų duomenys paneigia aplinkybę, jog minėtą įėjimą įrengė ieškovė. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog ieškovė butu, esančiu (duomenys neskelbtini) , pradėjo naudotis tik nuo 1971 metų. Iš 1948 m. kovo 24 d. inventorizacijos duomenų matyti, kad įėjimas iš patalpų 20-3 į patalpas 15-5 (inventorizacijos metu 20-5) egzistavo nuo 1948 m. kovo 24 d. (b.l. 84) ir niekuomet nebuvo panaikintas, ką patvirtina byloje esantys 1988 m. ir kitų inventorizacijų duomenys. Taigi minėtą įėjimą įrengė ne ieškovė ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog minėtas įėjimas yra įrengtas neteisėtai, todėl ir nėra pagrindo įpareigoti ieškovę savo lėšomis ir jėgomis panaikinti šį įėjimą.

Kadangi ieškinys ir priešieškinis atmesti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteisiamos iš šalių lygiomis dalimis valstybės naudai (LR CPK 93 str. 2 d., 92 str., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str. teismas

nusprendė:

Ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. L. valstybės naudai 25,93 Lt (dvidešimt penkis litus, devyniasdešimt tris centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo O. T. valstybės naudai 25,93 Lt (dvidešimt penkis litus, devyniasdešimt tris centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto trečiąjį apylinkės teismą.