- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-11
- Bylos Nr.
- A-602-2443-12
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01697-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- L. P.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo L. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras skundą atsakovui L. P. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas; KRATC) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo L. P. (toliau – ir atsakovas) nesumokėtą 816 Lt vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 3 Lt išlaidų atlyginimą už Nekilnojamojo turto registro duomenų ir 2,90 Lt gyventojų registro tarnybos išrašus, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 67 Lt žyminio mokesčio atlyginimą.
Nurodė, kad pagal 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-426 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, jog vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu KRATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Nurodė, kad atsakovas vietine rinkliava apmokestintas už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pagal turimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog vietinės rinkliavos dydis paskaičiuotas pagal objekto (individualaus namo) plotą ir pagrindinę objekto naudojimo paskirtį. Pridūrė, jog atsakovui buvo siunčiami pranešimai, tačiau jis į pranešimus nereagavo ir vietinės rinkliavos nesumokėjo, todėl įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. yra 816 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas L. P. atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su prašymu ir prašė jį atmesti.
Argumentavo, jog 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-81 buvo patvirtintos Klaipėdos miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės (toliau – ir Tvarkymo taisyklės), kurių 35.2 punktas numato, jog atliekų turėtojai privalo naudotis konteineriais, kuriuos nemokamai pateikia komunalinių atliekų tvarkymo sistemos atliekų surinkėjas. Teigė, jog konteineriai turi būti atitinkantys tam tikrus standartus, techniškai tvarkingi su atliekų surinkėjo rekvizitais (41 punktas) bei atliekų surinkėjas privalo pateikti šiuos konteinerius atliekų turėtojams. Nurodė, kad atliekų surinkėjas nevykdė savo pareigų, konteinerio jam nepateikė, todėl mano, kad atliekų išvežimo paslauga jam suteikta nebuvo. Dėl minėtų priežasčių nemokėjo vietinės rinkliavos už atliekų išvežimą. Be to pažymėjo, kad buityje atsirandančių atliekų nešalina per pareiškėjo organizuojamą atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą, kadangi buityje susidarančias atliekas kompostuoja, sudegina krosnyje, panaudoja kitoms reikmėms.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo KRATC prašymą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo 816 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais bei Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 punktu. Akcentavo, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A442-2210/2011; A442-1035/2011; Nr. A556-2521/2011 bei pabrėžė, jog vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Rėmėsi Nuostatų 6, 16, 24-29 bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 (pakeistas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-331) patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 2 punktu. Apžvelgė, jog pagal nekilnojamojo turto registro duomenis matyti, kad atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje naudojasi 242,57 kv. m gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), todėl atsakovas pagal Nuostatų 6 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pridūrė, jog iš byloje esančios pažymos matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. yra 816 Lt, o mokėtina vietinė rinkliava pagal teikiamą mokėjimo pranešimą apskaičiuota pagal vietinės rinkliavos dydžio parametrą – vienas gyvenamasis namas (kotedžas), kuriam nustatyta metinė atliekų susikaupimo norma 1,626 t, dauginama iš Nuostatų 18 punkte nustatyto vietinės rinkliavos dydžio 203 Lt už vieną toną komunalinių atliekų (1,626 t x 203 Lt = 330 Lt) (duomenų apie tai, kad atsakovas nustatyta tvarka raštu išreiškė valią mokėti pagal deklaruojamą komunalinių atliekų kiekį už nekilnojamojo turto objektą nėra). Taip pat rėmėsi 2005 m. liepos 28 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-269 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25 punktu, inter alia numatančiu, jog visi individualių namų savininkai privalėjo sudaryti atliekų tvarkymo sutartis su atliekas surenkančia įmone, įregistruota Atliekas tvarkančių įmonių registre bei sudariusią sutartį su savivaldybe. Darė išvadą, jog atsižvelgiant į tai, atsakovas kaip individualaus namo savininkas, jau pagal anksčiau įsigaliojusias Taisykles, t. y. jų 25 punktą, privalėjo sudaryti atliekų tvarkymo sutartį su atliekas surenkančia įmone. Pridūrė, jog 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-81 patvirtinus Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles ir 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 tarp Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir KRATC pagrindu, KRATC buvo suteikta teisė organizuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą, o vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 19 punktu KRATC veikdamas pagal Koncesijos sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe atlieka Klaipėdos miesto atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus funkcijas, todėl atliekų tvarkymo sistemos operatorius perėmė jau egzistuojančią atliekų tvarkymo sistemą, pagal kurios nuostatas atsakovas jau turėjo būti atliekų tvarkymo sistemos dalyviu ir turėti atliekų šalinimo konteinerį. Be to, pagal Tvarkymo taisyklių 49 punktą atsakovas manydamas, kad nėra laikomasi teisinio reguliavimo surenkant komunalines atliekas ir jam nėra pateiktas konteineris komunalinių atliekų šalinimui, turėjo kreiptis tiek į atliekų tvarkymo sistemos operatorių, tiek į savivaldybės administraciją. Apibendrino, jog pagal pareiškėjo pateiktą pažymą Nr. (8.2)-5R-379 iš viso atsakovui priskaityta mokėti 816 Lt vietinės rinkliavos, taigi nemokėdamas vietinės rinkliavos atsakovas nevykdė teisės aktų numatytos prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl ši suma iš atsakovo priteistina. Tuo tarpu procesinių palūkanų teismas atsakovui nepriteisė, pažymėdamas, kad jų viešoji teisė nenumato. Pridūrė ir tai, jog šioje byloje pareiškėjo įvardijamos 5,90 Lt patirtos išlaidos negali būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, nes įvardintųjų viešojo registro duomenų surinkimas ar peržiūra yra neatsiejamai susiję su vietinės rinkliavos administravimu, todėl pareiškėjo reikalavimo šioje dalyje teismas netenkino, o kitų jo turėtų išlaidų, kaip neįrodytų, teismas nepriteisė.
III.
Atsakovas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107 – 109), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvertino bylai svarbių aplinkybių. Pažymi, jog pagal Tvarkymo taisyklių 35.2 punktą atliekų turėtojai privalo naudotis konteineriais, kuriuos nemokamai pateikia komunalinių atliekų tvarkymo sistemos surinkėjas. Teigia, kad būtent atliekų surinkėjas yra atsakingas už atliekų surinkimo bei tvarkymo sistemos plėtrą ir priežiūrą savivaldybės teritorijoje bei vykdo savivaldybės reikalavimus ir užduotis (Tvarkymo taisyklių 40 punktas). Motyvuoja, jog Tvarkymo 41 punktas taip pat numato, kad komunalinės atliekos renkamos tik į standartus atitinkančius, techniškai tvarkingus, su atliekų surinkėjo rekvizitais konteinerius. Be to, Tvarkymo taisyklių 43 punktas numato, kad atliekų surinkėjas privalo pateikti atliekų turėtojams konteinerius. Tikina, jog šiuo atveju atliekų surinkėjas akivaizdžiai nevykdo jam nustatytų pareigų, t. y. jam nebuvo pateiktas konteineris ir jo jis niekada neturėjo. Priduria, jog dėl šios priežasties jis neturėjo galimybės pasinaudoti teise išvežti iš savo namų valdos atliekas bei neprivalo mokėti atliekų rinkliavos. Mano, jog santykiai su atliekų surinkėju turėtų būti grindžiami prievoliniais santykiais. Šiuo aspektu nurodo, jog savo prievolės vykdymą jis sustabdė ir nemokėjo vietinės rinkliavos, nes pareiškėjas nevykdė savo priešpriešinės prievolės (remiasi Civilinio kodekso 6.46 straipsnio 2 dalimi). Nurodo, jog savo atliekas tvarko pats – kompostuoja, priduoda į antrinių žaliavų punktus ir pan. Nesutinka su teismo išvada, kad vietinės rinkliavos dydis konkrečiam mokėtojui yra siejamas ne su atliekų turėtojo faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su jo turimu nekilnojamuoju turtu, dydžiu ir naudojimo paskirtimi, nes toks teiginys prieštarauja LVAT administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 padarytai išvadai, jog 2008 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T2-426 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Pažymi, jog tai, kad jis gyvena 242,57 kv. m gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), o namo tikslinė paskirtis – gyvenamoji, dar nereiškia, kad jis privalo mokėti už atliekų tvarkymą. Tikina, kad namas iki šiol nėra baigtas statyti, todėl neatitinka minėtosios paskirties. Nurodo, jog tai, kad atliekas jis tvarko pats, jo manymu, nepažeidžia Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“.
Pareiškėjas nei jo atstovas į posėdį neatvyko, prašė atidėti bylos nagrinėjimą. Teisme gautas atstovo prašymas atidėti posėdį dėl jo ligos. Pareiškėjas prašė atidėti teismo posėdį dėl to, kad jis negali vesti bylos be atstovo, nes turi regėjimo problemų, negali susipažinti su procesiniais dokumentais, neturi teisinių žinių.
Pareiškėjo prašymas atidėti posėdį teismo protokoline nutartimi nepatenkintas. Pareiškėjo prašymas atidėti teismo posėdį teikiamas pakartotinai, patenkinus pareiškėjo prašymą atidėti 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdį, dėl pareiškėjo atstovo užimtumo kitoje byloje, atsižvelgiant į pareiškėjo atstovo nurodytą laiką, buvo paskirta kita teismo posėdžio data – 2012 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje pačiam arba per atstovą, pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo. Pažymėtina, kad pareiškėjas ir jo atstovas dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl tenkinti pareiškėjo prašymą pakartotinai atidėti posėdį nebuvo teisinio pagrindo (ABTĮ 137 str.).
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 116 – 118) prašo šį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą.
Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su tuo, kad atliekų surinkėjas privalo pateikti komunalinių atliekų turėtojui komunalinių atliekų konteinerius. Pažymi, jog teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad kreiptis dėl komunalinio atliekų konteinerio pastatymo yra atliekų turėtojų teisė, o atsakovas nesinaudojo šia teise. Nurodo, kad iki vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įvedimo Klaipėdos mieste (t. y. 2008 m. liepos 1 d.) visi juridiniai ir fiziniai asmenys privalėjo sudaryti atliekų tvarkymo sutartis su atliekas surenkančia įmone. Dėsto, jog prievolė sudaryti šias sutartis buvo apibrėžta Tvarkymo taisyklių 25 punkte, patvirtintų 2005 m. liepos 28 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-269. Pažymi, jog nuo 2008 m. liepos 1 d. (Vietinės rinkliavos įvedimo Klaipėdos mieste dienos) komunalinių atliekų konteinerius aptarnauja tie patys atliekų tvarkytojai, su kuriais iki rinkliavos įvedimo privalėjo būti sudarytos atliekų tvarkymo sutartys, todėl jeigu atsakovas, gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini) ir ten deklaravęs gyvenamąją vietą nuo 1992 m. kovo 14 d. neturėjo komunalinių atliekų konteinerio, darytina išvada, kad jis iki vietinės rinkliavos įvedimo nebuvo sudaręs atliekų tvarkymo sutarčių su atliekų turėtojais ir vengė apmokėti visas atliekų tvarkymo išlaidas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymai. Mano, jog atsakovas nepagrįstai nurodo, jog jo santykiai su atliekų surinkėju yra grindžiami prievoliniais santykiais, nes nagrinėjamu atveju prievoliniai santykiai yra susiklostę tarp atsakovo ir atliekų tvarkytojo. Pabrėžia, kad pareiga mokėti rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose, nes teisminė praktika aiškina, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš atliekų turėtojų yra atliekų turėtojų privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Mano, jog teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintuose nuostatuose nustatyta, jog vietinės rinkliavos dydis konkrečiam mokėtojui yra siejamas ne su atliekų turėtojo faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su jo turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ (toliau – ir pareiškėjas) reikalavimo atsakovui L. P. (toliau – ir atsakovas) sumokėti vietinę rinkliavą (816 Lt) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią per laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas priteisti susidariusį įsiskolinimą už vietinę rinkliavą iš atsakovo, o pirmosios instancijos teismas šį jo reikalavimą tenkino.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodamas, jog pareiškėjas, būdamas atliekų surinkėju, nepateikė jam konteinerių, dėl ko jis negalėjo išvežti susidariusių atliekų iš savo namų valdos bei todėl neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, taip pat nesutikdamas su tuo, jog rinkliavos dydis yra siejamas ne su atliekų turėtojų faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su jo turimu nekilnojamuoju turtu. Pastaruoju aspektu apeliantas nurodo, jog namas, su kuriuo yra siejama vietinė rinkliava, nėra baigtas statyti, todėl neatitinka gyvenamosios paskirties bei nėra deklaruotas kaipo toks, kas sudaro jam pagrindą nemokėti už atliekų tvarkymą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui vietinę rinkliavą iš atsakovo, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei teisingai taikė ginčui aktualias teisės normas, dėl žemiau nurodytų motyvų.
Pažymėtina, jog rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje.
Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.
Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1-2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas naudojasi gyvenamuoju namu, patenkančiu į Klaipėdos miesto savivaldybės teritoriją, t. y. esančiu adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė gyvenamoji paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai). Atsakovas nuo 1992 metų šiuo adresu yra deklaravęs ir savo gyvenamąją vietą (b. l. 7). Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į minėtą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą nėra įregistruotos, tačiau pareiškėjas yra įrašytas kaip šio turto naudotojas.
Nagrinėjamu atveju ginčo santykius taip pat reglamentuoja 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Atkreiptinas dėmesys, jog Nuostatų 6 punktas (aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apibrėžia kaip Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoką, galiojančią savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Nuostatų 9 punktas savo ruožtu įtvirtina, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatoma visiems Klaipėdos miesto komunalinių atliekų turėtojams, išskyrus juridinius asmenis ir juridinių asmenų padalinius <...>. Nuostatų 2 punktas atliekų turėtoją apibrėžia kaip fizinį arba juridinį asmenį, kuris turi komunalinių atliekų, arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų. Nuostatų 12 punktas įtvirtina, jog vietinės rinkliavos mokėtojais yra laikomi nekilnojamojo turto savininkai ir naudotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys <...>.
Atsižvelgus į minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog atsakovas buvo atliekų turėtojas, taigi ir vietinės rinkliavos mokėtojas Nuostatų prasme ir jam kilo šiuo teisės aktu nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teisėjų kolegijos neįtikina atsakovo argumentai, jog jis neturi komunalinių atliekų (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 20 punktas), nes jis, kaip minėta, faktiškai gyvena name. Pridurtina, jog teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog būtent pareiškėjui buvo pavesta administruoti vietinės rinkliavos mokėjimą (Nuostatų 8, 10, 20 punktai), o jis byloje pateikė visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius susidariusį įsiskolinimą (b. l. 77 – 80). Remiantis tuo, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo tinkamas subjektas reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos reikšti ir ši, atsižvelgus į bylos faktinius duomenis, jam buvo pagrįstai priteista.
Pažymėtina, jog minėtosios išvados nepaneigia ir atsakovo argumentai dėl to, jog, jo manymu, santykiai su pareiškėju turėtų būti grindžiami prievoliniais santykiais. Kaip yra savo praktikoje išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.
Akcentuotina ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir aptarta paskirtis, lemia, kad, rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl atsakovas nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso 6.46 straipsnio 2 dalimi ir teigia, jog turėjo teisę nemokėti vietinės rinkliavos, nes ir pareiškėjas nevykdė savo priešpriešinės prievolės (žr. 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556–1333/2008, Administracinių teismų praktika Nr. 15, 2008 m., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525 – 471/2010).
Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos baigčiai nėra reikšmingi apelianto teiginiai dėl to, jog pareiškėjas neperdavė jam konteinerio, kaip tai numato 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-81 patvirtintos taisyklės „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo“ (toliau – ir Taisyklės). Atkreiptinas dėmesys, jog nors Taisyklių 43.1 punktas ir numato, kad atliekų surinkėjas privalo pateikti atliekų turėtojams visą reikiamą atliekų ir antrinių žaliavų konteinerių kiekį ir įvairovę, suteikti atliekų turėtojams galimybę rūšiuoti antrines žaliavas bei užtikrinti, kad komunalinių atliekų bei antrinių žaliavų konteineriai nebūtų perpildyti, byloje nėra duomenų, jog atsakovas dėl tokio konteinerio pateikimo būtų kreipęsis į pareiškėją. Priešingai – jis teismo posėdžio metu nurodė, jog jam nereikėjo jokio konteinerio, kai „visai gatvei išdalijo konteinerius ir privertė pasirašyti sutartis“ (b. l. 97), taigi, matyti, jog nereikalauti pateikti konteinerio buvo subjektyvi atsakovo pozicija. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jis savivaldybės administracijai Taisyklėse numatyta tvarka dėl atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimo, taigi ir konteinerio suteikimo, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas minėtąją pareigą pateikti reikiamą konteinerį atliekų turėtojui, t. y. atsakovui, pažeidė.
Galiausiai, nors atsakovas ir nesutinka su tuo, jog rinkliavos dydis yra siejamas ne su atliekų turėtojų faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su jo turimu nekilnojamuoju turtu, LVAT taip išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu (bendruoju plotu), todėl šioje dalyje minėti apelianto argumentai vertintini kritiškai (žr. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Pabrėžtina, jog toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimui, kuriuo atskleista, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT sprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 (pakeistas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-331) patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašo 6 punktas įtvirtina, jog privačios nuosavybės ar kita teise valdomame žemės sklype gali būti taikomas tik vienas metinės vietinės rinkliavos administravimo būdas (pagal tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį ir plotą arba deklaruojamų atliekų kiekį). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų išreiškęs valią vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, todėl jam vietinė rinkliava buvo pagrįstai skaičiuojama pagal kitą kriterijų – nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą. Minėtos išvados negali paneigti ir tai, jog, atsakovo teigimu, ginčo name dar nėra baigti visi statybos darbai, todėl jis negali vykdyti savo paskirties, nes, kaip išsiaiškinta anksčiau, atsakovas, faktiškai naudodamasis namu, yra komunalinių atliekų turėtojas, privalantis mokėti vietinę rinkliavą.
Pridurtina, jog teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl apskaičiuotos vietinės rinkliavos dydžio. Matyti, jog ji apskaičiuota pagal teisingą parametrus, o jokių prieštaravimų dėl paskaičiuotosios sumos nepateikė ir apeliantas, todėl spręstina, jog ji yra teisinga.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisines normas, todėl tenkinti atsakovo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Atsakovo L. P. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.