- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-25
- Bylos Nr.
- P-822-151-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00829-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-133/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ripol“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK; Komisija) 2012 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. S-17 (7-253/2011); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 69-260; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-150.
Skunde paaiškino, kad ginčijamais sprendimais mokesčių administratorius paneigė Bendrovės teisę į PVM atskaitą remdamasis nesąžiningumo doktrina – Bendrovės žinojimu (galėjimu žinoti) apie tai, kad Bendrovės kontrahentas nesumokės į biudžetą pardavimo PVM. Pažymėjo, jog su tokiu aiškinimu nesutinka ir mano, jog mokesčių administratorius ir Komisija netinkamai aiškina ir taiko Europos Sąjungos teisingumo teismo (toliau – ir ESTT) suformuotą nesąžiningumo (sukčiavimo) doktriną, o kartu netinkamai aiškina ir taiko 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva) nuostatas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatas.
Be kita ko, nurodė, jog siekiant konstatuoti įmonės bankroto neteisėtumą mokesčių teisės prasme ir šią aplinkybę panaudoti ginčijant jos kontrahentų teisę į PVM atskaitą, būtina pagrįsti ir įrodyti, jog bankrutavusios įmonės kontrahentai specialiai ir sąmoningai kartu su bankrutuojančia įmone siekė šios įmonės bankroto bei siekė pasinaudoti bankroto procedūra sukčiavimo PVM tikslais. Pabrėžė, jog UAB „Omnitrans“ į biudžetą pardavimo PVM nesumokėjo dėl neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius, jog Bendrovė apie tokius šios bendrovės veiksmus žinojo (ar negalėjo nežinoti), negalima neigti Bendrovės teisės į PVM atskaitą ir remtis Bendrovės nesąžiningumu, kadangi nėra nesąžiningumo doktrinos taikymo esminio pagrindo – neteisėtų veiksmų (sukčiavimo PVM) buvimo aplinkybės. Be to, mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino ir netyrė, kaip Bendrovė yra susijusi su UAB „Omnitrans“ nemokumu, ar yra koks nors priežastinis ryšys tarp Bendrovės vykdytų sandorių ir pastarosios nemokumo, kokią įtaką Bendrovės sandoriai su UAB „Omnitrans“ padarė bendrai abiejų įmonių ekonominei padėčiai, kokia šių sandorių ekonominė reikšmė, koks šių sandorių pagrindinis ekonominis tikslas. Nesant jokio ryšio tarp Bendrovės vykdytų ūkinių operacijų ir UAB „Omnitrans“ nemokumo, negalima daryti išvados, kad Bendrovė yra nesąžininga ir kad savo veiksmais prisidėjo prie PVM į biudžetą nesumokėjimo. Priešingai nei nurodo Inspekcija, įvertinus visas ekonomines Bendrovės ir UAB „Omnitrans“ sandorių aplinkybes, pastebėtina, kad dėl minėtų ūkinių operacijų šios bendrovės finansinė padėtis žymiai pagerėjo, buvo ženkliai sumažinti įmonės turtiniai įsipareigojimai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Bendrovė savo veiksmais niekaip negalėjo įtakoti UAB „Omnitrans“ nemokumo ir negali būti atsakinga už tai, kad dėl nemokumo pastarajai liko skolinga valstybės biudžetui.
Pabrėžė, jog nemokia tapusi UAB „Omnitrans“ neturėjo jokios teisės remtis nemokumo aplinkybe ir įvykusių tiekimų neįforminti neišrašydama PVM sąskaitų faktūrų Bendrovei. PVM sistemos neutralumo principas draudžia daryti bet kokias išimtis apmokestinimui PVM, jas grindžiant vienos iš PVM apmokestinamą prekių ar paslaugų tiekimą atlikusios šalies būsimu ar esamu nemokumu. Taip pat PVM apmokestinimo sistema nenumato jokių išimčių nemokia tapusios įmonės kontrahentams dėl galimybės perkvalifikuoti PVM apmokestinamą teikimą, kaip PVM neapmokestinamą tiekimą ir savo nuožiūra neatsiskaityti už iš nemokia tapusios įmonės nupirktas prekes ar paslaugas nemokant šiai įmonei PVM, kaip neatskiriamas tokių prekių ar paslaugų vertės dalies. Mokesčių administratoriaus reikalavimas nemokia tapusiai įmonei ar jos kontrahentams ignoruoti PVMĮ nuostatas ir šių sandorių neapmokestinti PVM, ar už tokius sandorius neišstatyti PVM sąskaitų faktūrų, nedeklaruoti susidariusio PVM, yra per se neteisėtas ir prieštarauja PVM sistemos neutralumo principui. Taip pat toks mokesčių administratoriaus reikalavimas prieštarauja bendrajam teisiniam protingumo principui – lex non cogit ad impossibilia (draudžiama reikalauti neįmanomo). Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti buvus Bendrovės nesąžiningumą, nes: nėra įrodyta PVM sukčiavimo (neteisėtų veiksmų) buvimo aplinkybė (nėra nustatyta, kad UAB „Omnitrans“ PVM nesumokėjo dėl neteisėtų veiksmų); nėra įrodytas Bendrovės žinojimas (negalėjimas nežinoti) apie tokių UAB „Omnitrans“ veiksmų egzistavimą; neįrodyta, jog Bendrovė iš anksto turėjo informacijos, kad UAB „Omnitrans“ nesumokės jai Bendrovės sumokėto pirkimo PVM; nėra jokios informacijos, kad Bendrovė kaip nors iš anksto būtų pasinaudojusi UAB „Omnitrans“ bankroto procedūra siekdama mokestinės naudos.
Teigė, jog sprendžiant ginčą aiškintinos ir taikytinos PVM Direktyvos X antraštinės dalies nuostatos, todėl būtina kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos X antraštinės dalies nuostatų aiškinimo. Pažymėjo, kad ESTT iki šiol Direktyvos nuostatų taikymo ir teisės į PVM atskaitą įgyvendinimo sąlygų nemokumo teisės (vienam iš PVM apmokestinamam tiekime dalyvavusių asmenų tapus nemokiam ar esant nemokiam) aspektu nėra analizavęs, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti acte clair doktrinos.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus yra kilęs dėl galimybės pasinaudoti PVM atskaita už įsigytas vagonų nuomos paslaugas, turtines teises iš UAB „Omnitrans“ bei pareiškėjo žinojimo ir/ar galėjimo žinoti, jog UAB „Omnitrans“ pardavimo PVM nesumokės, todėl ginčo klausimai sprendžiami vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, Mokesčių administravimo įstatymu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas teisės normas reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, suformulavo atitinkamas taisykles, kurias galima sugrupuoti taip: 1) pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas); 2) mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinė vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami pridėtinės vertės mokesčiai ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas). Atkreipė dėmesį į tai, jog aiškindama pirmosios taisyklės turinį, LVAT plenarinė sesija yra konstatavusi, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas tu prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti; pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta, remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai, būtų iškreipti apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas: pardavėjui sumokėjus PVM, o pirkėjui neleidžiant jo atskaityti, parduotos prekės PVM galimai būtų apmokestinamos du ar daugiau kartų (rėmėsi LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004).
Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina išvadą apie pareiškėjos žinojimą, kad UAB „Omnitrans“ nesumokės į biudžetą ginčo PVM faktūrose apskaičiuoto PVM. Be to, Inspekcija, siekdama išanalizuoti vagonų nuomos taip pat verslo perkėlimo sandorių vykdymo aplinkybes bei tikslus, tiriant šiuos sandorių piktnaudžiavimo draudimo aspektu, vertino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) atlikto UAB „Omnitrans“ patikrinimo metu surinktą informaciją bei duomenis. Pažymėjo, jog mokesčių administratoriaus surinkta informacija patvirtina, kad UAB „Omnitrans“ iki 2008 m. pradžios buvo sėkmingai veikianti ir pelno turinti įmonė, turėjusi galimybių kontroliuojančiai įmonei suteikti paskolą. 2008 ir 2009 metais UAB „Omnitrans“ su susijusiomis įmonėmis vykdė didelės apimties krovinių pervežimo geležinkeliais ir vagonų nuomos veiklą, tačiau susijusios įmonės UAB „Omnitrans“ pinigų nemokėjo, atsiskaitymai buvo vykdomi tarpusavio skolų užskaitymo būdu. Pablogėjus finansinei situacijai, ką neabejotinai įtakojo ir sistemingai tarp susijusių įmonių vykdomas skolų įskaitymas, sąlygojantis apyvartinių lėšų trūkumą UAB „Omnitrans“, pastarosios verslas dalimis buvo perkeltas susijusioms įmonėms (UAB „Vagonera“, UAB „Logipolijos vagonai“, pareiškėjai), kurios šiais sandoriais įgijo teisę atskaityti PVM, nors UAB „Omnitrans“ šio PVM į biudžetą nemokėjo. Ši bendrovė, jau turėdama finansinių sunkumų, 2009 m. sausio 31 d. dengė tarpusavio skolas su bankrutuojančiomis UAB „LLG1“ ir UAB „LLG2“, tokiu būdu sumažindama susijusių įmonių tarpusavio įsiskolinimus ir prisidėdama prie PVM į biudžetą nemokėjimo. Sistemingai tarp susijusių įmonių vykdomi verslo perkėlimo sandoriai, nemokėjimas už UAB „Omnitrans“ teikiamas vagonų nuomos paslaugas, nuolatiniai tarpusavio skolų užskaitymai, vienas po kito sekantys įmonių bankrotai, įvertinus tai, kad įmonėse dirba ir vadovauja tie patys asmenys (L. B. dirbo ir UAB „Omnitrans“ ir UAB „LLG2“; V. P. dirbo ir UAB „Omnitrans“, ir bendrovėje; T. K. ėjo UAB „LLG1“ bei UAB „LLG2“ vadovo pareigas ir dirbo UAB „Omnitrans“ komercijos vadovu), pagrindžia išvadą, jog susiję asmenys, įskaitant UAB „Omnitrans“ ir pareiškėją, vykdė sandorius, žinodami, kad dėl šių sandorių apskaičiuojamas pardavimo PVM nebus mokamas į biudžetą, tačiau sukurs prielaidas pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Pažymėjo, kad išrašant 5 patikslinančias 2009 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitas faktūras, jose nurodyta žymiai didesnė (77,79 proc.) vagonų nuomos paslaugų kaina nei pirminėse PVM sąskaitose faktūrose, įvertinus, kad minėtose PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodyta nei vagonų nuomos dienų skaičiaus, nei vienos dienos nuomos kainos (dėl ko negalima nustatyti, kaip buvo apskaičiuota sąskaitose nurodyta vagonų nuomos kaina), yra pagrindas daryti išvadą, kad pagrindinis patikslinančių sąskaitų išrašymo tikslas buvo būtent teisės į PVM atskaitą pareiškėjai sukūrimas ir UAB „Omnitrans“ bei pareiškėjo tarpusavio skolų sumažinimas. Užskaičius visus tarpusavio įsipareigojimus, pastaroji liko skolinga pareiškėjai 39 453,78 Lt. Be to, perimdama verslą, pareiškėja iš UAB „Omnitrans“ neįsigijo jokio materialaus turto ar gautinų sumų, tačiau perėmė klientus (be jų įsiskolinimų), darbuotojus ir skolas tiekėjams, įsipareigodama už tai iš esmės sumokėti 2 800 000 Lt. Patikrinimo metu analizuojant turtinių teisių sandorius nustatyta, kad iš UAB „Omnitrans“ perimtiems pirkėjams pareiškėjo suteiktų paslaugų, t. y. pardavimų, suma yra žymiai mažesnė nei UAB „Omnitrans“ pardavimai tiems patiems kontrahentams. Pavyzdžiui, pagal Sutarties priedą UAB „Omnitrans“ kontrahentui Karan Mottahed Int per mėnesį vidutiniškai suteikdavo paslaugų už 51 761 Lt, o pareiškėjas – už 2 936 Lt ir t.t. Šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas 2008 m. mokestinio laikotarpio metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaravo tik 278 385 Lt pajamų, įtrauktų į mokesčio bazę, 21 085 Lt nuostolio prieš apmokestinimą ir 20 040 Lt. mokestinio nuostolio, o 2009 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (kai buvo perimtas verslas) deklaravo 12 489 299 Lt pajamų, įtrauktų į mokesčio bazę, 76 303 Lt pelno prieš apmokestinimą ir 7 572 Lt mokestinio nuostolio. Pelnas prieš apmokestinimą susidarė ne dėl vykdytos veiklos, bet dėl 2009 metais pareiškėjo gautų draudimo išmokų. Tokiu būdu, įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas sudarė ekonomiškai nenaudingą sandorį, kuris negali būti aiškinamas vien tik sąžiningo verslo logika pagrįstais tikslais. Teigė, jog išanalizavus 2009 m. vasario 3 d. sutarties nuostatas ir jos vykdymo aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, jog turtinių teisių perleidimo sandoris buvo formalaus pobūdžio, t. y. sandorio tikrasis turinys neatitiko formos. Be to, nustatyta, kad UAB „Eta Trans“ šiuo metu yra reorganizuota ir prijungta prie susijusios įmonės UAB „Spanda“. Parengtose 2011 m. balandžio 18 d. reorganizavimo sąlygose nurodoma, kad po reorganizavimo tęsianti veiklą UAB „Spanda“ yra vienintelė prijungiamo pareiškėjo akcininke, ir kad UAB „Spanda“ vienintele akcininke išliks UAB „Investicijų sprendimai“, t. y įmonė buvusi pareiškėjo akcininke nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2009 m. liepos 1 d. Taip pat yra nustatyta, kad nuo 2012 m. sausio 5 d. UAB „Spanda“ yra reorganizuota ir prijungta prie UAB „Ripol“, kurios akcininkai yra „EMIPLAST SP Z.o.o“. Įvertinus tai, kad Bendrovės nuostoliai iš veiklos 2008–2010 metais tik didėjo, ir kad pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei kartu su pastabomis nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog verslo perkėlimo sandoris buvo pagrįstas ekonomine logika ir pelno siekimu, taip pat įrodymų, ar siekė ir kokiu būdu siekė užsitikrinti, kad buvę UAB „Omnitrans“ paslaugų pirkėjai, iš jos pirks tokios apimties paslaugas, kad turtinių teisių įsigijimo sandoris būtų ekonomiškai tikslingas darytina išvada, kad turtinių teisių perleidimo sandoris turėjo kitus tikslus, kurie negali būti grindžiami sąžiningo verslo logika.
Pažymėjo ir tai, jog Europos Teisingumo Teismas jau yra pasisakęs dėl mokesčių mokėtojo sąžiningumo siekiant įgyvendinti savo teisę pasinaudoti teise į PVM atskaitą, todėl nėra tikslinga kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Tarybos direktyvos 2006/112/EB X antraštinės dalies nuostatų aiškinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas apžvelgė mokestinio ginčo eigą bei pažymėjo, jog tarp šalių nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje nustatytų faktinių aplinkybių, Bendrovei apskaičiuoto 776 218 Lt PVM matematinio teisingumo, tačiau iš esmės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą ribojimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Akcentavo, jog minėta įstatymo nuostata įgyvendina 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnyje įtvirtintą apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą. Nurodė, jog LVAT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad iš nuoseklios ESTT praktikos išplaukia, kad teisė į PVM atskaitą, kaip sudedamoji PVM sistemos dalis, yra pagrindinis bendrajai PVM sistemai būdingas principas ir iš esmės negali būti ribojama. Įtvirtinta PVM atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos, bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (žr. 2012 m. vasario 16 d. sprendimą byloje Varzim Sol – Turismo, Jogo e Anima??o SA prieš Fazenda P?blica, C-25/11, 36 p., 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Halifax ir kt., C-255/02, 78, 83 p., 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL, C-439/04 ir C-440/04, 47, 48 p. ir kt.). Remiantis ESTT praktika, teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, jei yra nustatomas sukčiavimas arba piktnaudžiavimas Europos Sąjungos teise. Aiškindamas galimybę riboti apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą dėl sukčiavimo arba piktnaudžiavimo, Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje suformulavo šias esmines teisės taisykles: 1) apmokestinamieji asmenys negali piktnaudžiaudami arba sukčiaudami remtis Bendrijos teisės aktais (2006 m. vasario 21 d. sprendimo Halifax ir kt., C-255/02 68 p., 2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Fini H prieš Skatteministeriet, C-32/03, 32 p., ir kt.); 2) įgyta teisė į PVM atskaitą išlieka, tik jei nėra sukčiavimo ar piktnaudžiavimo aplinkybių, išskyrus galimus patikslinimus pagal Šeštosios direktyvos 20 str. sąlygas (minėto sprendimo byloje Halifax ir kt. 84 p., minėto sprendimo byloje Fini H 34 p.); 3) Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas (minėto sprendimo Halifax ir kt. 85, 86 p.); 4) apmokestinamojo asmens, atliekančio tokius sandorius, teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM neturėtų daryti įtakos aplinkybė, kad tiekimų grandinėje, kurioje yra jo sandoriai, šiam apmokestinamajam asmeniui nežinant ar negalint žinoti, ankstesnis ar vėlesnis nei jo atliktasis sandoris yra susijęs su sukčiavimu (2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd prieš Commissioners of Customs & Excise, sujungtos bylos C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 52 p.); 5) apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne (minėto sprendimo byloje Kittel 56, 57 p.). 6) nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (sprendimo byloje Kittel 59 p.) (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575–1686/2012). Akcentavo, jog minėtoje nutartyje, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ESTT praktiką bei joje suformuluotas taisykles, padarė išvadą, jog teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant teisės į PVM atskaitą paneigimo prielaidas, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, siekiant paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, būtų nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas (2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2393/2011, 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje A442-230/2010, 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1559/2008 ir kt.).
Teismas vertino, jog Bendrovės kontrahento, t. y UAB „Omnitrans“, veiksmų neteisėtumas yra nustatytas, nes ši bendrovė ginčo PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM nesumokėjo. Todėl, nagrinėjamu atveju, vertinant Bendrovės skundo reikalavimų pagrįstumą, būtina analizuoti, ar byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas teisę į PVM atskaitą siekė įgyti nesąžiningai. Pažymėjo, jog sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą (LVAT 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2393/2011). Taigi, jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę tai žinoti ir, nepaisydamas to, atlieka tokias ūkines operacijas, jis elgiasi nesąžiningai. Nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių: 1) Bendrovė su UAB „Omnitrans“ 2008 m. gruodžio 1 d. sudarė vagonų nuomos sutartį Nr. VGN(08)-02, pagal kurią UAB „Omnitrans“ įsipareigojo išnuomoti 40 vagonų, 2009 m. sausio–balandžio mėn. UAB „Omnitrans“ pareiškėjui išrašė 5 PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodė, jog kiekvieną mėnesį pareiškėjui buvo nuomojama po 84 vagonus (2009 m. balandžio 30 d. dar 20 vagonų papildomai). Inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo metu 2009 m. liepos 1 d. pareiškėjas Inspekcijai pateikė už tą patį laikotarpį UAB „Omnitrans“ išrašytas 5 kreditines PVM sąskaitas faktūras, remiantis kuriomis, pareiškėja patikslino 2009 m. sausio –balandžio mėn. PVM deklaracijas, tačiau po Inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo UAB „Omnitrans“ 2009 m. gegužės 29 d. data pareiškėjui vėl išrašė 5 PVM sąskaitas faktūras už per tą patį laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., suteiktas vagonų nuomos paslaugas, kuriose nurodė minėtu laikotarpiu pareiškėjui nuomotų vagonų papildomą kiekį (nuo 12 iki 40 vnt.), didesnę vagonų nuomos kainą, 1 732 417,19 Lt suteiktų paslaugų vertę ir 329 159,27 Lt pardavimo PVM; 2) pareiškėjas su UAB „Omnitrans“ 2009 m. vasario 3 d. sudarė turtinių teisių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas perėmė UAB „Omnitrans“ klientus, t. y. pareiškėjas iš UAB „Omnitrans“ įsigijo krovinių pervežimo geležinkeliais verslą. Praėjus keturiems mėnesiams nuo sutarties sudarymo ir likus vienai dienai iki bankroto bylos iškėlimo (2009 m. birželio 2 d.), UAB „Omnitrans“ 2009 m. birželio 1 d. išrašė pareiškėjai PVM sąskaitą faktūrą už turtinių teisių perdavimą, kurioje nurodė turtinių teisių apmokestinamąją vertę 2 352 941,18 Lt ir apskaičiavo 447 058,82 Lt PVM; 3) pareiškėjas ir UAB „Omnitrans“ 2009 m. vasario 3 d. pasirašė darbdavių susitarimą dėl darbuotojų (direktorius V. P., vadybininko D. G., komercijos direktorės Ž. P., ekspedijavimo geležinkeliais skyriaus vadovo J. Š., vadybininkės R. B.) perkėlimo iš UAB „Omnitrans“ į Bendrovę; 5) UAB „Omnitrans“ jau nuo 2009 m. kovo mėn. nemokėjo į biudžetą PVM, šio mokesčio nepriemoka 2009 m. kovo 18 d. sudarė 1 660 540,74 Lt, o 2009 m. birželio 17 d. išaugo iki 9 027 786,74 Lt; 6) Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 2 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. birželio 13 d., UAB „Omnitrans“ iškėlė bankroto bylą; pareiškimą iškelti bankroto bylą padavė šios įmonės vadovas L. B. Kauno apygardos teismui pateikė 2009 m. gegužės 14 d.; 7) UAB „Omnitrans“ 2009 m. liepos 13 d. pateikė patikslintą PVM deklaraciją už 2009 m. gegužės mėn., kurioje deklaravo 329 159,27 Lt mokėtino PVM pagal pareiškėjui 2009 m. gegužės 29 d. data išrašytas 5 PVM sąskaitas faktūras už vagonų nuomos paslaugas ir 447 059 Lt pardavimo PVM už perleistas turtines teises, tačiau UAB „Omnitrans“ nei 329 159,27 Lt PVM, nei 447 059 Lt PVM į biudžetą nesumokėjo; 8) iki ginčo sandorių sudarymo momento, taip pat šių sandorių sudarymo metu Bendrovė ir UAB „Omnitrans“ buvo susiję asmenys, kadangi iki 2008 m. lapkričio 26 d. vieninteliu pareiškėjos akcininku buvo UAB „LLG grupė“, kuri buvo ir vienintelė UAB „Omnitrans“ akcininke; nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2009 m. liepos 1 d. vienintele pareiškėjo akcininke buvo UAB „Investicijų sprendimai“. Iki 2009 m. sausio 12 d. vieninteliu UAB „Investicijų sprendimai“ akcininku buvęs A. B. yra giminystės ryšiais susijęs su vienu iš UAB „LLG grupė“ akcininkų T. B. (A. B. yra T. B. tėvas); 9) pareiškėjo ir UAB „Omnitrans“ buveinės sandorių sudarymo metu buvo tose pačiose patalpose (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą vedė tas pats juridinis asmuo UAB „Logipolijos finansų grupė“, dirbo tie patys darbuotojai, t. y. penki darbuotojai, kurie dirbo UAB „Omnitrans“, 2009 m. vasario mėn. perėjo dirbti į UAB „Eta trans“ (V. P. dirbo UAB „Omnitrans“ direktoriaus pavaduotojo pareigose nuo 2006 m. sausio 3 d. iki 2009 m. liepos 8 d., o Bendrovės direktoriaus pareigose nuo 2009 m. vasario 3 d. Sutarties pasirašymo metu UAB „Omnitrans“ atstovavo L. B., pareiškėjai – V. P.; 10) Bendrovė už įsigytas prekes ir turtines teises UAB „Omnitrans“ pinigų nemokėjo, bet atsiskaitė pagal tarpusavio skolų dengimo aktus. Iš tikrinimo medžiagos matyti, kad UAB „Omnitrans“ 2009 m. sausio 30 d. perkėlė 311 368,35 Lt kreditorinę skolą įmonei „Gelano Limited“; 2009 m. gegužės 12 d. perkėlė 482 788,21 Lt kreditorinę skolą įmonei „TOO Logistic Company“; 2009 m. birželio 1 d. perkėlė 2 063 008,17 Lt kreditorinę skolą įmonei „OAO Alfa Trans“; 2009 m. gegužės 29 d. perkėlė 692 653,72 Lt kreditorinę įmonės „Dispečer Transservis“ skolą ir 26 240 Lt debitorinę UAB „Spanda“ skolą. Dėl perkeltų skolų ir dėl tarpusavio sandorių susidarę įsiskolinimai tarp pareiškėjo ir UAB „Omnitrans“ buvo užskaityti tarpusavio skolų užskaitymo aktais. Pagal pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenis (ataskaita „Klientų apyvarta“) bendrovės 2009 m. birželio 1 d. užskaitė tarpusavio skolų 2 533 118,02 Lt (027 300,68 USD) sumai, o 2009 m. birželio 12 d. – 2 379 470,36 Lt sumai.
Teismas įvertino, jog minėtos faktinės aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad Bendrovei sudarant ginčo sandorius su UAB „Omintrans“ dėl vagonų nuomos ir turtinių teisių pirkimo, tiek pareiškėjas, tiek UAB „Omnitrans“, žinojo, jog mokėtinas 776 218 Lt PVM nebus sumokėtas, nes: 1) iki ginčo sandorių sudarymo ir šių sandorių sudarymo metu Bendrovė ir UAB „Omnitrans“ buvo susiję asmenys, kadangi iki 2008 m. lapkričio 26 d. vieninteliu pareiškėjo akcininku buvo UAB „LLG grupė“, kuri buvo ir vienintelė UAB „Omnitrans“ akcininke; nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2009 m. liepos 1 d. pareiškėjo akcijos priklausė UAB „Investiciniai sprendimai“, kurios vienintelis akcininkas A. B. buvo UAB „LLG grupė“ akcininko T. B. tėvas; 2) PVM mokesčio nepriemoka sandorių sudarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. kovo 18 d. iki 2009 m. birželio 17 d., nuo 1 660 540,74 Lt išaugo iki 9 027 786,74 Lt; 3) pareiškėjo ir UAB „Omnitrans“ buveinės sandorių sudarymo metu buvo tose pačiose patalpose (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą vedė tas pats juridinis asmuo UAB „Logipolijos finansų grupė“, dirbo tie patys darbuotojai, t. y. penki darbuotojai, kurie dirbo UAB „Omnitrans“, 2009 m. vasario mėn. perėjo dirbti į UAB „Eta trans“. Be to, tai, kad tarp Bendrovės ir UAB „Omnitrans“ ginčo sandoriai buvo sudaryti prieš pat UAB „Omnitrans“ bankroto bylos iškėlimą, per trumpą laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. kovo 18 d. iki bankroto bylos iškėlimo, UAB „Omnitrans“ mokėtinas PVM dėl tarp susijusių įmonių sudarytų sandorių išaugo nuo 1 660 540,74 Lt iki 9 027 786,74 Lt, pastarosios bendrovės vykdytas verslas buvo perkeltas į susijusias įmones, tik patvirtina mokesčių administratoriaus išvadą, kad Bendrovei buvo neabejotinai žinoma, jog UAB „Omnitrans“ iš esmės yra nemoki ir ginčo PVM nebus sumokėtas. Įvertinęs minėtas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog Bendrovė, sudarydama ginčo sandorius su UAB „Omnitrans“ žinojo, jog į PVM atskaitą įtraukiamas PVM mokestis nebus sumokėtas, elgėsi nesąžiningai ir dėl to teisės į ginčo PVM neįgijo, yra pagrįsta. Pažymėjo ir tai, kad nagrinėjamos administracinės bylos ir LVAT išnagrinėtose bylos Nr. A438-1559/2008, Nr. A442- 230/2010, Nr. A442-2393/2011 esminės faktinės aplinkybės sutampa, o nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad ginčo atveju yra sąlygos nukrypti nuo pirmiau minėtos LVAT praktikos, todėl ja vadovavosi. Darė išvadą, jog ginčijamų sprendimų naikinti nėra pagrindo.
Dėl Bendrovės prašymo kreiptis į ESTT dėl Direktyvos X dalies nuostatų išaiškinimo, teismas pažymėjo, jog iš anksčiau nurodytos ESTT ir LVAT praktikos matyti, kad teismų sprendimuose ne kartą yra išaiškintos teisės į PVM atskaitą atsiradimo ir šios teisės realizavimo prielaidos, suformuoti teisės į PVM atskaitą ribojimo nesąžiningos veiklos ar piktnaudžiaujant šia teise vertinimo kriterijai. Nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo kilusio ginčo vertinti kaip išskirtinės situacijos, reikalaujančios papildomo Direktyvų nuostatų aiškinimo. Mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina, kad nagrinėti pareiškėjo su UAB „Omnitrans“ sandoriais buvo sudaromi ir vykdomi veikiant nesąžiningai bei piktnaudžiaujant teise į PVM atskaitą. Tuo tarpu Bendrovės ESTT formuluojami klausimai yra atsiejami nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jais iš esmės siekiama, kad teismas pateiktų savo išaiškinimus vertindamas tik mokesčių mokėtojo žinojimo (galėjimo žinoti) apie kontrahento galimą nemokumą aplinkybes.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriose iš dalies klaidingai buvo apibendrintos teisės į atskaitą ribojimo sąlygos ir padaryta neteisinga išvada, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise į PVM atskaitą. Teisingumo Teismo praktikoje nagrinėti teisės į atskaitą praktinio įgyvendinimo aspektais, kurie yra vadinami piktnaudžiavimu arba mokesčio mokėtojo nesąžiningumu ir kuriems esant gali būti ribojama teisė į atskaitą, yra du skirtingi atvejai, kurie nustatomi esant skirtingoms faktinėms situacijoms (2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).
Remdamasis Teisingumo Teismo praktika (pvz., 2006 m. sausio 12 d. sprendimaas sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd, C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 52-54 p.) apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad PVM taikomas kiekvienam gamybos ar platinimo sandoriui, atskaitant mokestį, tiesiogiai taikomą įvairių kainos sudedamųjų dalių išlaidoms (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimo sujungtose bylose Optigen ir kt., C‑354/03, C‑355/03 ir C‑484/03, 54 p.; 2012 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Véleclair, C‑414/10, 25 p.), todėl sutiktina su apelianto argumentais, kad vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Tačiau ši teisė gal ir turi būti paneigta, jei ji buvo įgyta sukčiaujant ar piktnaudžiaujant.
Teismas pažymėjo, kad apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas), dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu „sukčiavimu PVM“ (Teisingumo Teismo sprendimų bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 56–61 p. ir Mahagében ir D?vid 45 p.).
Sutikęs su apelianto argumentais, kad plačiau minėtos „sukčiavimo PVM“ sąvokos Teisingumo Teismas nėra apibrėžęs, teismas vertino, kad dėl galimų „sukčiavimo PVM“ atvejų įvairovės jis („sukčiavimas PVM“) gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus.
Įvertinęs byloje nustatytas ir neginčijamas faktines aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį, kad vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų surinkti duomenys patvirtina, kad aptariamų pareiškėjo ir UAB „Omnitrans“ apmokestinamųjų sandorių sudarymo ir vykdymo metu UAB „Omnitrans“ pradėjo pardavinėti savo turtą ir turtines teises susijusiems ūkio subjektams, kas aiškiai rodė, jog UAB „Omnitrans“ nebesiekė toliau tęsti savo veiklos, o dėl turimų įsiskolinimų kreditoriams ir nebegalėjimo vykdyti savo įsipareigojimų turėjo neabejotinai suprasti, kad tokie jos veiksmai neišvengiamai lems bankroto bylos iškėlimą, t. y., nagrinėjamu atveju galima teigti jog UAB „Omnitrans“ žinojo (turėjo žinoti) apie bankroto bylos iškėlimo neišvengiamumą. Tokio vertinimo negali paneigti pareiškėjo mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, įskaitant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismus, pateiktuose skunduose nurodomi argumentai dėl pareiškėjo ir UAB „Omnitrans“ tarpusavio sandorių įtakos pastarosios įsiskolinimams kreditoriams. Pareiškėjas pateikia vertinimą, atsietą nuo kitų UAB „Omnitrans“ ginčo laikotarpiu vykdytų sandorių, kurie yra išsamiai aptarti Kauno AVMI 2010 m. birželio 3 d. patikrinimo akte Nr. (20)–AU16-41, surašytame atlikus UAB „Omnitrans“ mokestinį patikrinimą (MGK byla, b. l. 104–117). Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje negali būti pripažinti pagrįstais ir galinčiais paneigti minėtą vertinimą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad UAB „Omnitrans“ ginčo laikotarpiu atsiskaitydamas su kitais kreditoriais (pvz., sudarydamas skolų perleidimo sutartis ir iš šių sutarčių atsiradusias pinigines prievoles dengdamas tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo būdu), vengė prievolių valstybei. t. y. pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas, leidžia daryti išvadą, kad sudarydamas ginčo sandorius su pareiškėju, UAB „Omnitrans“ žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą) iš šių sandorių kylančias mokestines prievoles, o pirmenybę teiks įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ne valstybei) įvykdymui. Pabrėžtina ir tai, kad iš ginčo sandorių UAB „Omnitrans“ gauta nauda akivaizdžiai nebuvo panaudota tikslams, susijusiems su šios bendrovės kasdieninės veiklos vykdymo užtikrinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, jas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka vertinant kitų byloje surinktų ir patikrinimo akte, vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose bei šio baigiamojo teismo akto aprašomoje dalyje nurodytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo ginčo sandorių apmokestinamosios vertės, UAB „Omnitrans“ į valstybės biudžetą iš esmės nesumokėjo ne dėl nemokumo, kaip teigia pareiškėjas, bet dėl to, kad, žinodamas apie bankroto bylos iškėlimo neišvengiamumą, vengė (atidėliojo) šį mokestį sumokėti (sąmoningai siekė išvengti mokesčio mokėjimo iki bankroto bylos iškėlimo), jį (iš pirkėjo gautinas šio mokesčio sumas) iš esmės panaudodama (pirmenybę teikdama) ne mokesčiams sumokėti ar bendrovės veiklos tęstinumui užtikrinti būtinoms išlaidoms padengti, bet atsiskaityti su kitais kreditoriais. Tokia UAB „Omnitrans“ veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina, kaip tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytina sukčiavimu PVM minėtos Teisingumo Teismo praktikos prasme.
Teisėjų kolegijai nekėlė abejonių tai, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „Omnitrans“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes ir siekiamus tikslus, įskaitant tai, jog UAB „Omnitrans“ nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo iki bankroto bylos iškėlimo. Tokį vertinimą pagrindžia pareiškėjo ir UAB „Omnitrans“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės (jas vertinant minėtos UAB „Omnitrans“ veiklos kontekste), kurios yra aiškiai ir išsamiai išdėstytos bei įvertintos vietos mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte ir sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat šioje byloje ginčijamuose mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimuose bei paminėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje. Šių aplinkybių nepaneigia (ir negali paneigti) pareiškėjo skunduose, įskaitant apeliacinį skundą, nurodomi teiginiai.
Teisėjų kolegija sutiko su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad pareiškėjo teisė į ginčo PVM atskaitą buvo paneigta pagrįstai. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti kitus pareiškėjo argumentus, susijusios su jo teisės į PVM atskaitą įgyvendinimu.
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymas kreiptis į Teisingumo Teismą atmestas, nes teisėjų kolegijai nekilo neaiškumų dėl šios Europos Sąjungos teisminės institucijos jurisprudencijoje pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių taikymo ginčo teisiniams santykiams (acte clair doktrina).
IV.
Pareiškėjas UAB „Ripol“ 2013 m. gegužės 10 d. (spaudas ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-133/2013, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Nurodo, kad procesą šioje byloje atnaujinti yra būtina tam, kad būtų ištaisyti padaryti esminiai Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, PVMĮ 57 straipsnio 1 dalies, PVM direktyvos 167 straipsnio, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio (ex 234 str.) nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimai, taip pat būtų apgintas ne tik privatus, bet ir viešas interesas, užkertant kelią klaidingos teismų praktikos formavimuisi, asmens teisių pažeidimams, būtų apginti konstituciniai principai ir vertybės, užtikrintas vieningos, asmens teises ir laisves gerbiančios ir saugančios, teisingos ir konstituciškai vertingos administracinių teismų praktikos formavimasis.
Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundžiamoje Nutartyje padarė akivaizdų Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimą. Neatsižvelgdamas į įsiteisėjusią ir neginčijamą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2- 744/2012 bei joje konstatuotas aplinkybes ir padarytas išvadas, turinčias res judicata galią, teismas padarė akivaizdžiai neteisingas išvadas dėl UAB „Omnitrans“ veiklos ir ginčo sandorių neteisėtumo, nors Lietuvos apeliacinis teismas buvo pasisakęs dėl to iš esmės – konstatavo, kad ginčo sandoriai, priešingai negu nurodyta skundžiamoje Nutartyje, buvo nukreipti į UAB „Omnitrans“ veiklos išsaugojimą ir atsiskaitymą su kreditoriais. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad ginčo sandoriai buvo nulemti būtent nepalankiai susiklosčiusių ekonominių aplinkybių, kurios užkirto kelią UAB „Omnitrans“ savarankiškai vykdyti dalį ekonominės veiklos, susijusios su savarankiškais geležinkelių pervežimais. UAB „Omnitrans“ iki pat bankroto bylos iškėlimo momento teikė vagonų nuomos paslaugas, tokiu būdu mažindamas įsiskolinimą kreditoriams, todėl LVAT išvados, kad UAB „Omnitrans“ veikla nebuvo nukreipta veiklos tęstinumui išsaugoti ir buvo nukreipta išvengti prievolių, susijusių su PVM mokėjimu, yra akivaizdžiai nepagrįstos ir padarytos klaidingai aiškinant ir taikant Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas skundžiamoje Nutartyje rėmėsi ne minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi, tačiau iš esmės klaidingomis ir paties mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nepatvirtintomis Kauno AVMI 2010 m. birželio 3 d. patikrinimo akto išvadomis, dėl tų pačių aplinkybių.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė akivaizdų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 57 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos 167 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimą, kas lėmė akivaizdžiai neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Teismas nepagrįstai užkirto pareiškėjui teisę į PVM atskaitą, remdamasis klaidinga išvada, kad PVM atskaitą galima riboti remiantis vien aplinkybe, kad pareiškėjas žinojo apie tai, jog UAB „Omnitrans“ pridėtinės vertės mokesčio už ginčo sandorius į biudžetą nesumokės. Nei PVMĮ, nei PVM direktyva nenumato jokių išimčių sandoriams, sudaromiems tiek su de facto, tiek su de jure nemokiomis įmonėmis. Visiškai nesvarbu, ar įmonė yra moki, ar nemoki de facto (nesant įsiteisėjusios nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo) ar nemoki de jure (esant iškeltai bankroto bylai), tokios įmonės sandoriai yra apmokestinami PVM, jeigu jie atitinka PVM apmokestinamų sandorių sąlygas, įtvirtintas PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatose. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, UAB „Omnitrans“ objektyviai neturėjo jokios teisės ir jokios galimybės už ginčo sandorius neskaičiuoti ir nedeklaruoti mokėtino į biudžetą PVM, o atitinkamai Pareiškėja objektyviai neturėjo jokios teisės reikalauti sumažinti ginčo sandorių kainą mokėtino į biudžetą PVM suma.
PVM sistemos neutralumo principas draudžia daryti bet kokias išimtis apmokestinimui PVM, jas grindžiant vienos iš PVM apmokestinamą prekių ar paslaugų tiekimą atlikusios šalies būsimu ar esamu nemokumu. Taip pat PVM apmokestinimo sistema nenumato jokių išimčių nemokia tapusios įmonės kontrahentams dėl galimybės perkvalifikuoti PVM apmokestinamą teikimą, kaip PVM neapmokestinamą tiekimą ir savo nuožiūra neatsiskaityti už iš nemokia tapusios įmonės nupirktas prekes ar paslaugas nemokant šiai įmonei PVM, kaip neatskiriamos tokių prekių ar paslaugų vertės dalies. Mokesčių administratoriaus reikalavimas nemokia tapusiai įmonei, ar jos kontrahentams ignoruoti PVMĮ nuostatas ir šių sandorių neapmokestinti PVM, ar už tokius sandorius neišstatyti PVM sąskaitų faktūrų, nedeklaruoti susidariusio PVM, yra per se neteisėtas ir prieštarauja PVM sistemos neutralumo principui. Taip pat toks mokesčių administratoriaus reikalavimas prieštarauja bendrajam teisiniam protingumo principui lex non cogit ad impossibilia (draudžiama reikalauti neįmanomo).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, klaidingai aiškindamas ir taikydamas PVMĮ 57 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos nuostatas, padarė išvadą, kad aplinkybė, jog UAB „Omnitrans“ ginčo sandorių sudarymo metu dėl nemokumo negalėjo sumokėti į biudžetą PVM, vertintina kaip UAB „Omnitrans“ sukčiavimas PVM, kas, atsižvelgiant į PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, Įmonių bankroto įstatymo ir PVM direktyvos nuostatas, yra akivaizdi teisės aiškinimo ir taikymo klaida.
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundžiamoje Nutartyje padarė esminį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio (ex 234 str.) nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimą, užkirsdamas kelią pareiškėjui gauti nepriklausomą ir objektyvų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą dėl PVM direktyvos X antraštinės dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo, kuris šioje byloje turi esminę reikšmę teisingam ginčo išsprendimui.
Tai, kad ginčo teisinių santykių nacionalinės teisės normos nereglamentuoja, o byloje yra būtinas tiesioginis PVM direktyvos nuostatų aiškinimas ir taikymas, yra pripažinęs LVAT 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013. Taigi skundo nagrinėjimui buvo būtinas tiesioginis PVM direktyvos nuostatų aiškinimas ir taikymas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neatsižvelgdamas į tai, taip pat neatsižvelgdamas į nacionalinių teismų praktikos nevienodumą, nuolat daromas klaidas aiškinat PVM direktyvos nuostatas, taip pat neatsižvelgdamas į tai, kad nacionalinė teismų praktika, gindama valstybės fiskalinius interesus suformavo kardinaliai nuo ESTT formuojamos doktrinos besiskiriančią nacionalinę teismų praktiką, tendencingai užkirto kelią revizuoti nacionalinę teismų praktiką pateikiant pareiškėjo iškeltus klausimus Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai pagal Lietuvos nacionalinę teisę yra galutiniai ir nebegali būti toliau skundžiami teismine tvarka, todėl teismas, vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, privalėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl PVM direktyvos nuostatų, reglamentuojančių teisės į PVM atskaitą įgyvendinimą, išaiškinimo. Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas sąmoningai vengė nagrinėti pareiškėjo iškeltą klausimą, nors tai aktuali nacionaliniu mastu ir iki tol nenagrinėta teorinė ir praktinė teisinė problema, susijusi su PVM nesąžiningumo doktrinos taikymu, kai viena iš ginčo sandorio šalių jau sudarant sandorį buvo nemoki arba tapo nemoki iš karto po ginčo sandorio sudarymo.
Nepagrįstai atsisakęs kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teismas ne tik pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą procesą, tačiau sudarė prielaidas toliau plėtotis ydingai ir abejotinai nacionalinei teisės į PVM atskaitą ribojimo praktikai, kai pirmenybė teikiama ne objektyviam PVM atskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimui ir taikymui, o beatodairiškam fiskalinių valstybės interesų gynimui.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas skundžiamą Nutartį iš esmės nukrypo tiek nuo ESTT tiek nuo LVAT formuojamos praktikos, susijusios su teisės į PVM atskaitą ribojimo doktrina.
Šioje byloje pareiškėjo teisė į PVM atskaitą buvo ribojama remiantis PVM sukčiavimo draudimo doktrina. Kas yra laikoma sukčiavimu PVM, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išsamiai išaiškino 2012 m. birželio 21d. sprendime sujungtose bylose C-80/11 ir C-142/11, kur apžvelgęs visą ESTT praktiką nurodė, kad teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama tik objektyviomis priemonėmis nustačius, kad teisės į PVM atskaitą siekiantis asmuo žinojo (negalėjo nežinoti), jog PVM sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo, arba kitas tiekimo grandinėje dalyvaujantis asmuo atlieka sukčiavimo PVM veiksmus.
Taikant nesąžiningumo doktriną ir ribojant teisę į PVM atskaitą, nacionalinių teismų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika aiškiai išsiskiria: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo poziciją, kad nesąžiningumo doktrinos taikymui nėra svarbu, dėl kokių aplinkybių į biudžetą nebuvo sumokėtas PVM ankstesniame tiekimo etape (tokios pozicijos šioje byloje laikosi ir mokesčių administratorius bei Komisija), tuo tarpu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nesąžiningumo doktrinos taikymą sieja ne su PVM nesumokėjimo faktu, bet su priežastimis, sąlygojusiomis PVM nesumokėjimą, nes „Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimų sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (ESTT 2004 m. kovo 3 d. sprendimas Transport Service byloje Nr. C-395/02, Rink. p. 1-1991, 26 punktas).
Aplinkybė, kad pareiškėjas žinojo apie sunkią materialinę UAB „Omnitrans“ padėtį, ar apie tai, kad UAB „Omnitrans“ dėl nemokumo liks skolinga valstybės biudžetui, niekaip nesusijusi su veikla, kuri galėtų būti apibūdinta kaip PVM sukčiavimas. Skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad sukčiavimu laikytinas atidėliojimas mokėti PVM iki bankroto bylos iškėlimo, teismas nenurodė jokių objektyvių tai pagrindžiančių aplinkybių, o rėmėsi subjektyviu faktinės situacijos vertinimu, orientuotu į beatodairišką valstybės fiskalinių interesų apsaugą, UAB „Omnitrans“ nemokumą prilygindamas sukčiavimui PVM. Užkirsdamas pareiškėjui kelią pasinaudoti teise į PVM atskaitą, teismas jam taikė atsakomybę be kaltės už UAB „Omnitrans“ nemokumą, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau minėtame 2012 m. birželio 21 d. sprendime sujungtose bylose C-80/11 ir C-142/11 aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, kad atsakomybės be kaltės nustatymas viršytų tai, kas būtina apsaugoti valstybės iždo teises (taip pat žr. ESTT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą byloje C-384/04, 2008 m. vasario 21 d. sprendimą byloje C-271/06 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012 atkreipė dėmesį ir konstatavo, jog aktualūs teisės aktai nenumato galimybės riboti apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą ar perkelti mokestinę prievolę naujai įsteigtai įmonei vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo. Minėtame sprendime teismas taip pat konstatavo, kad tam tikrų, ypač teisės normoms iš esmės neprieštaraujančių ryšių tarp bankrutuojančios ir naujai įsteigtos įmonės egzistavimas minėtos išvados automatiškai nepaneigia. Pažymėtina, kad PVMĮ nėra įgyvendintos Direktyvos 2006/112/EB 205 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios solidarios prievolės sumokėti PVM galimybę, o tiesiogiai jos negali būti taikomos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgęs į visus aukščiau nurodytus argumentus pastebėjo, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju (kaip ir šioje byloje) neįrodinėjo nei solidarios prievolės sumokėti PVM galimybės, nei galimybės, pasinaudojus Direktyvos 2006/112/EB 11 straipsnyje įtvirtinta procedūra, bankrutuojančią įmonę ir naujai įsteigtą įmonę laikyti vienu apmokestinamuoju asmeniu. Dėl šios priežasties manytina, kad vien dėl UAB „Omnitrans“ nemokumo ir nesumokėto PVM, nėra pagrindo taikyti objektyvią atsakomybę pareiškėjui, reikalaujant, kad jis nesinaudotu teise į PVM atskaitą ir tokiu būdu kompensuotų dėl UAB „Omnitrans“ nemokumo susidariusią PVM nepriemoką valstybei.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 aiškiai suformavo precedentą, keičiantį nacionalinių administracinių teismų praktiką dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo, remiantis PVM sukčiavimo draudimo doktrina. Teismas aiškiai pasisakė, kad viena iš esminių PVM sukčiavimo draudimo taikymo sąlygų yra ne PVM nesumokėjimas ir ne žinojimas apie PVM nesumokėjimą, bet prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo sukčiavimo PVM faktas. Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad UAB „Omnitrans“ sukčiavo PVM, todėl skundžiamoje Nutartyje teismas negalėjo remtis PVM sukčiavimo doktrina. Skundžiamoje nutartyje teismas nukrypo tiek nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamos PVM sukčiavimo draudimo doktrinos, tiek nuo savo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 suformuotos praktikos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama nutartimi buvo sukurtos prielaidos formuotis nevienareikšmiškai ir prieštaringai nacionalinei administracinių teismų praktikai, kuri kardinaliai skiriasi tiek nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamų teisės į PVM atskaitą ribojimo taisyklių ir principų, tiek nuo paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisės į PVM atskaitą ribojimo praktikos. Pareiškėjo nuomone, aukščiau pateikti argumentai ir nurodytos aplinkybės suponuoja būtinybę atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu – dėl būtinybės užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad buvo padaryti esminiai Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, PVMĮ 57 straipsnio 1 dalies, PVM direktyvos 167 straipsnio, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio (ex 234 str.) nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimai: 1) teismas nesirėmė įsiteisėjusioje civilinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl UAB „Omnitrans“ veiklos ir ginčo sandorių, aplinkybes aiškino skirtingai; 2) teismas, klaidingai aiškindamas ir taikydamas PVMĮ 57 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos nuostatas, aplinkybę, jog UAB „Omnitrans“ ginčo sandorių sudarymo metu dėl nemokumo negalėjo sumokėti į biudžetą PVM, vertino kaip UAB „Omnitrans“ sukčiavimą PVM, kas, atsižvelgiant į PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, PVM direktyvos nuostatas, yra akivaizdi teisės aiškinimo ir taikymo klaida; 3) teismas padarė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio (ex 234 str.) nuostatų taikymo ir aiškinimo esminį pažeidimą, atsisakęs tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, taip užkirsdamas kelią pareiškėjui gauti nepriklausomą ir objektyvų šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimą dėl PVM direktyvos X antraštinės dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo, kuris šioje byloje turi esminę reikšmę teisingam ginčo išsprendimui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą išdėstytus pareiškėjo motyvus, sprendžia, jog jie akivaizdžiai neįrodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normą, taikytiną byloje. Pažymėtina, jog motyvus, remiantis kuriais prašoma procesą byloje atnaujinti, pareiškėjas iš dalies jau buvo išsakęs bylą nagrinėjusiam teismui, nesutikdamas su mokesčių administratorių jo atžvilgiu priimtais sprendimais, iš dalies – jis nesutinka su faktinių aplinkybių, kurios bylą nagrinėjusio teismo manymu, įrodė pareiškėjo nesąžiningumą, įvertinimu. Tačiau šiuo aspektu išaiškintina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, iš naujo nevertina pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Pareiškėjo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindu atnaujinti procesą, nes tai prieštarautų proceso atnaujinimo instituto tikslams.
Pažymėtina, kad išnagrinėtos administracinės bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą ir pareiškėjo minimos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-744/2012 nagrinėjimo dalykai buvo skirtingi. Civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Omnitrans“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tuo tarpu administracinėje byloje buvo nagrinėjamas UAB „Ripol“ teisės į PVM atskaitą klausimas ir vertinama visuma konkrečių, būtent su pareiškėju susijusių aplinkybių, konstatuojant, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Omnitrans“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes ir siekiamus tikslus, įskaitant tai, kad UAB „Omnitrans“ nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtino PVM. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad administracinis teismas nepripažino pareiškėjui teisės į PVM atskaitą remdamasis vien aplinkybe, kad pareiškėjas žinojo, jog UAB „Omnitrans“ PVM už ginčo sandorius į valstybės biudžetą nesumokės. Priešingai, kaip jau minėta, išvadas apie pareiškėjo nesąžiningumą teismas padarė remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visumos ir teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos analize. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buvo iš esmės neteisingai sprendžiamas klausimas dėl teisės į atskaitą ribojimo, kuomet yra konstatuojamas asmens žinojimas apie dalyvavimą PVM sukčiavime (t. y. nesąžiningumas). Tiek PVM sukčiavimo konstatavimas, tiek asmens žinojimas apie dalyvavimą tokiame sukčiavime yra įrodinėjimo dalykas, kuris buvo atliktas teismui nagrinėjant bylą.
Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Kaip minėta, teismas šioje byloje nematė pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, remdamasis acte clair doktrina. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat žr. LVAT 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012). Bylą sprendžiantis teismas, įvertinęs tam tikrus ESTT praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl ginčui taikytinos nuostatos, ir nesuabejojęs dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo, neturi pagrindo kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (pvz., 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3566/2011). Vien faktinė aplinkybė, jog ginčo šalis nesutinka su teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-48/2011).
Kitų argumentų, bylojančių apie konkrečias, esmines ir akivaizdžias teisės taikymo klaidas, padarytas nagrinėjant bylą, pareiškėjas nepateikė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu netenkintinas.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.
Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad teismas išnagrinėtoje byloje nukrypo tiek nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamos PVM sukčiavimo draudimo doktrinos, tiek nuo savo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 suformuotos praktikos, kad viena iš esminių PVM sukčiavimo draudimo taikymo sąlygų yra ne PVM nesumokėjimas ir ne žinojimas apie PVM nesumokėjimą, bet prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo sukčiavimo PVM faktas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą šiuo aspektu, su pareiškėjo išsakytais teiginiais nesutinka. Pareiškėjas neįrodė, kad ginčo situacija, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo išspręsta skirtingai nei kitose panašiose situacijose administracinių teismų praktikoje. Priešingai, iš LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutarties turinio matyti, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą, rėmėsi tiek pareiškėjo minima LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, tiek ir ESTT praktika, susijusia su nesąžiningumo („sukčiavimo PVM“) doktrinos taikymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, remdamasis objektyviais byloje surinktais duomenimis, konstatavęs pareiškėjo žinojimą arba galėjimą žinoti apie dalyvavimą PVM sukčiavime, t. y. nesąžiningumą, akivaizdžiai nenukrypo nuo LVAT ir ESTT praktikoje dėl teisės į PVM atskaitą paneigimo formuluojamų kriterijų.
Byloje nenustatyta, kad teismų praktika dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo būtų nevienoda, o išsamesnė analizė dėl teisės į atskaitą praktinio įgyvendinimo aspektų, kurie yra vadinami piktnaudžiavimu arba mokesčio mokėtojo nesąžiningumu ir kuriems esant gali būti ribojama teisė į atskaitą, pateikta minėtoje LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, kurioje pateiktas Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje inter alia 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A1-355/2004, suformuluotų taisyklių plėtojimas bei ESTT ir LVAT praktikoje vartojamų sąvokų suvienodinimas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jam nepalankių faktinių aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje A602-133/2013 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ripol“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.