Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. (P.), a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. trejiems metams laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

E. P. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, panaudodamas šaunamąjį ginklą: 2006-11-24, apie 23 val., parke, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su dviem ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, du kartus dujiniu pistoletu šovė nukentėjusiajam E. S. į viršugalvį, jam nugriuvus ant žemės ir praradus sąmonę, nuvilko 150 litų vertės striukę su joje buvusiu 557 litų vertės turtu. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą bei įbauginti nukentėjusįjį, E. S. pradėjus bėgti, E. P. kartu su nenustatytais asmenimis šaudė dujiniu pistoletu ir nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti (kaip teigia skunde, panaikinti bausmę), nes nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos jis nepadarė: pripažįsta, kad įvykio vietoje susikivirčijo su nukentėjusiuoju, tačiau ginklo – dujinio pistoleto – neturėjo ir į nukentėjusįjį nešaudė. Nukentėjusysis buvęs girtas, kabinėjosi prie nepilnamečių merginų, grasino jam, nuteistajam. Iš pradžių nukentėjusysis pradėjęs vaikytis jį, nuteistąjį, bet netrukus atsitikę atvirkščiai – nukentėjusysis bėgęs nuo jo, nuteistojo. Bėgdamas nukentėjusysis pats numetęs striukę, kurią jis, nuteistasis, pasiėmęs. Kas vyko toliau, jis nežinąs, nes įvykio vietoje atsiradę du nepažįstami vaikinai, kurie pradėjo vytis nukentėjusįjį, tuo metu girdėjo, kaip kažkas šaudė. Teismas, priimdamas nuosprendį, sumaišė dvi istorijas – jo, nuteistojo, konfliktą su nukentėjusiuoju bei įvykį su dviem nepažįstamais vaikinais, kurie jau po to, kai buvo numesta striukė, vaikėsi nukentėjusįjį.

Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašo nuosprendį panaikinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo skundas pagrįstas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo byloje nustatytoms aplinkybėms ir dėl neteisingai paskirtos bausmės apeliacinės instancijos teismui nustačius ir apibrėžus mažesnės apimties kaltinimą bei įvertinus Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio formalias taikymo nuostatas (Baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 2 ir 3 p.).

Apylinkės teismas ištyrė su nuosprendyje nurodytu įvykiu susijusius duomenis, tačiau šiuos duomenis vertindamas kaip įrodymus neatsižvelgė į svarbią reikšmę turinčias aplinkybes, kurios galėjo kitaip paveikti teismo išvadas ir tinkamą teisingumo vykdymą. Pažymėtina, kad tiek byloje esantis kaltinamasis aktas, kuriuo buvo grindžiami kaltinimai, tiek nuosprendis, kuriuo nuteistasis pripažintas kaltu, surašyti painiai, padaryta daugybė skyrybos ir kalbos – dėl netinkamo linksnių, pusdalyvio ir padalyvio vartojimo – klaidų, tai kaltinimus ir nuteistojo pripažinimą kaltu daro sunkiai suprantamus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo, priima sprendimus ne tik teisės taikymo, bet ir teisinio mąstymo – teisės logikos – prasme.

Iš duomenų, kurie nustatyti byloje, matyti, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje iš pradžių susitiko nuteistasis, nukentėjusysis bei liudytojos O. K. ir L. G.. Iš šių asmenų parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusysis vartojo alkoholinius gėrimus, po to tarp jų kilo konfliktas. Pastebėtina tai, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis davė skirtingo turinio parodymus: kaltinamasis parodė, jog, susikivirčijus su nukentėjusiuoju, jis, nuteistasis, pradėjęs bėgti, o nukentėjusysis jį vijęsis. Tačiau netrukus jis, nuteistasis, sutikęs pažįstamą vaikiną, ir tada nuo jų bėgęs nukentėjusysis, kuris pats nusivilkęs ir metęs ant žemės striukę, kurią jis, nuteistasis, pasiėmęs, striukės kišenėse radęs telefono aparatą ir pinigų. Tačiau jis, nuteistasis, į nukentėjusįjį nešaudęs ir apskritai su savimi jokio ginklo neturėjęs. Tuoj po to matęs, kaip kiti du asmenys, jo manymu, narkomanai, toliau vijęsi nukentėjusįjį ir šaudę.

Iš nukentėjusiojo E. S. parodymų matyti, kad jis, nukentėjusysis, iš pradžių susikivirčijo su nuteistuoju – su juo susistumdę, tačiau netrukus jam tekę bėgti, nes įvykio vietoje iš kažkur atsiradę dar du vaikinai, kurie kartu su E. P. pradėję jį vaikyti, bėgdamas nuo minėtų asmenų girdėjęs ir jutęs šūvių smūgius į pakaušį, dėl to jis griuvęs ant žemės. Netrukus pajutęs, kad E. P. nuo jo nuvilko striukę su joje buvusiais daiktais, o jam, nukentėjusiajam, atsikėlus ir bėgant toliau, jį vėl vijęsi tie patys asmenys, šaudę ir sudavę smūgius į galvą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas abiejų šių įvykio dalyvių parodymų turinį, nuosprendyje neanalizavo prieštaravimus, šiuos parodymus atspindėjo apibendrintai, tai lėmė abejones keliančias išvadas dėl nuteistojo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką vaidmens, veiksmų apimties, veikos pavojingumo ir pan. Antra, teismas neturėjo patikimai remtis pernelyg abstrakčią reikšmę turinčiais nukentėjusiojo parodymais, kurių turinys atspindi ne tik šioje byloje nuteisto E. P., bet ir kitų, byloje likusių nežinomų, asmenų vaidmenį. Iš tikrųjų, iš bylos matyti, kad nukentėjusysis fizinį smurtą patyrė ne tik nuo nuteistojo, bet ir nuo kitų dviejų byloje nenustatytų asmenų. Priimant nuosprendį ir nustatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip plėšimą esminė reikšmė suteikta veikos objektyviesiems požymiams, kurių, kaip minėta, išdėstymas nuosprendyje yra ne tik kad painus ir sunkiai suprantamas, bet ir rodantis apibendrinto pobūdžio objektyvų pakaltinamumą. Todėl nustatant nuteistojo padarytos veikos esmę – jos apimtį, dalyvavimą padarant veiką laipsnį, veikos kvalifikavimą, svarbią reikšmę turi įvykio vietoje buvusių liudytojų L. G. ir O. K. parodymų turinys. Šių liudytojų parodymai iš dalies parodo ir nuteistojo padarytos veikos subjektyviuosius požymius. Minimos liudytojos proceso metu buvo apklaustos ne vieną kartą, tačiau vertinant jų parodymus neišvengta tam tikro abstraktumo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje O. K. ir L. G. patvirtino tą patį – kad iš pradžių visi bendravo, nuteistasis ir nukentėjusysis gėrė alkoholinius gėrimus, po to jie – nuteistasis ir nukentėjusysis – susikivirčijo, kad iš pradžių E. S. vijosi bėgantį E. P., bet po šiek tiek laiko pamatė, kad E. P. du kartus iššaudamas iš pistoleto vijosi E. S., šis numetęs striukę, kas ją paėmė, jos nemačiusios. Tačiau liudytojos nurodo svarbų dalyką – kad tuo metu, kai nukentėjusysis bėgdamas numetė savo striukę (nors pats nukentėjusysis aiškina, kad striukę jam nuvilko nuteistasis), jį vijosi ir šaudė būtent nuteistasis. Netikėti šių liudytojų parodymais arba juos vertinti kitaip jokio pagrindo nėra, šie parodymai atspindi ne tik nuteistojo padarytos veikos objektyviąją, bet ir subjektyviąją puses. Iš tikrųjų, liudytojos taip pat mini, jog tuo metu iš kažkur be nuteistojo nukentėjusįjį vijosi iš kažkur atsiradęs dar vienas vaikinas, o po to dar kitas. Tačiau liudytojos nurodo, kad šie vaikinai atsirado jau po to, kai nuteistasis šaudydamas vaikėsi nukentėjusįjį. Beje, liudytojos nuosekliai tvirtina apie „antrą kartą“, t. y. apie tai, kad nuteistasis ir minėti vaikinai vijosi nukentėjusįjį ir vėl šaudė po to, kai striukė ir kitas turtas iš nukentėjusiojo jau buvo atimti. Liudytoja E. R. parodė, kad ji netoli įvykio vietos girdėjo triukšmą, todėl iš savo namų išėjo pažiūrėti ir pamatė sumuštą ir sukruvintą nukentėjusįjį, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Tai rodo, jog nukentėjusysis buvo sumuštas ir kitų asmenų, antra, kyla abejonių, ar apskritai po to, kai jau buvo užvaldytas nukentėjusiojo turtas, smurtą vartojo nuteistasis, o jei smurtą ir vartojo, tai būtina nustatyti šių veiksmų motyvus. Todėl kaltinamojo įvykdytos veikos – plėšimo – objektyvioji pusė turi būti apibrėžiama remiantis ir veikos subjektyviaisiais požymiais: nors įvykio pradžia buvo siejama su tarpusavio nuteistojo bei nukentėjusiojo kivirču, tačiau tolimesni įvykio faktai parodė, kad nuteistojo veikimo motyvas buvo susijęs su tikslu užvaldyti svetimą turtą, tai jis ir padarė. Nors nuteistasis aiškina, jog nukentėjusysis bėgdamas pats numetė striukę su joje buvusiu telefono aparatu bei pinigine, toks aiškinimas nelemia sprendimo dėl kitokio veikos kvalifikavimo priėmimo: pirma, nukentėjusysis nuosekliai teigia, kad striukę jam nuvilko nuteistasis ir tai padarė dėl intensyvių nusikalstamų veiksmų – šaudymo dujiniu pistoletu į galvą, antra, esant pavojingam nusikalstamam veikimui neturi reikšmės kokiu būdu nukentėjusysis buvo priverstas atiduoti savo turtą nusikaltimą darančiam asmeniui.

Įvykio aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis įvykio metu buvo centrinė nusikalstamo veikimo figūra, kurios psichologinės nuostatos kaip veikos subjektyviosios pusės išraiška lėmė tiek objektyvaus pobūdžio veiksmus, tiek tų veiksmų padarinius. Todėl nuosprendyje be pakankamo pagrindo teigiama, kad plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą nuteistasis įvykdė bendrininkaudamas su dviem nenustatytais asmenimis. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis visų su įvykio aplinkybėmis besisiejančių faktų apibendrinimu. Tačiau tokia išvada neatitinka tikrųjų plėšimo objektyviąją pusę sudarančių aplinkybių, nes, nors ir žinoma, kad kiti asmenys tuo metu vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad tai buvo daroma vadovaujantis plėšimo motyvu ir kad toks motyvas vienijo nuteistąjį ir kitus asmenis.

Nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimą pagal Baudžiamojo kodekso 180 str. 3 d. lemia šaunamojo ginklo panaudojimas pagrobiant svetimą turtą. Kadangi nuteistasis neprisipažino, kad naudojo tokį ginklą, teismas nuosprendyje šį klausimą išanalizavo išsamiai ir logiškai, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis naudojo šaunamąjį ginklą pagrobiant nukentėjusiojo turtą. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi tų pačių įvykį mačiusių liudytojų O. K. bei L. G. parodymais. Kadangi proceso – bylos tyrimo ikiteisminiame tyrime ir nagrinėjimo teisme - metu liudytojos davė šiek tiek nevienodo turinio parodymus, teismas šių parodymų duomenis detalizavo logikos ir reiškinių priežastingumo prasme, todėl atmesti ar kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šaunamojo ginklo panaudojimo priežasčių nėra. Ginklo panaudojimą – šovimą į nukentėjusįjį iš dujinio pistoleto du kartus – abi liudytojos nuosekliai patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Teismo išvada, kad nuteistasis į nukentėjusįjį šovė du kartus, yra priimtina. Šovimas į nukentėjusįjį buvo tikslingas ir motyvuotas veiksmas, tiek objektyviai, tiek subjektyviai lėmęs svetimo turto pagrobimą. Kad nuteistasis tokį ginklą turėjo, patvirtino net tik minėtų liudytojų O. K. ir L. G. parodymai, bet ir kiti nuosprendyje nurodyti duomenys, kurie pagrįstai ir teisingai pripažinti kaip įrodymai. Minimo ginklo panaudojimas – sąmoningas šaudymas į žmogų – yra akivaizdus nusikalstamos veikos objektyviosios pusės faktas, todėl šio fakto konstatavimas baudžiamojo proceso įstatymo prasme yra pakankama išvada, kad būtų galima apibrėžti tinkamą veikos kvalifikavimą. Buvo minėta, kad teismas, nustatydamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, per plačiai apibrėžė įvykį, nuteistojo padarytus veiksmus apibrėždamas su kitų dviejų byloje minimų asmenų veiksmais, kurių esmė nėra tinkamai ištirta nuteistajam taikomos baudžiamosios atsakomybės prasme. Todėl iš kaltinimo (nuosprendyje nurodyto kaltės apibrėžimo) šalintini teiginiai, kad nukentėjusiajam atsikėlus ir pradėjus bėgti, nuteistasis tęsė nusikalstamus veiksmus ir siekė išlaikyti jau pagrobtą turtą, kad vienas iš nenustatytų asmenų šovė į veidą nukentėjusiajam, o jam pargriuvus, smogė į galvą, po to, nukentėjusiajam atsikėlus, nuteistasis ir nenustatyti asmenys jį vijosi ir šaudė, padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą – muštines žaizdas galvoje ir galvos sumušimą, odos nubrozdinimus ant veido ir kt. Atmetus nuteistojo ir kitų dviejų asmenų bendrininkavimo faktą kaip nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymį, nuteistasis negali būti nuteistas už tai, ką padarė ar galėjo padaryti kiti asmenys, nes byloje nėra ištirta, kuris iš minėtų asmenų tuos sužalojimus padarė, kuris tuo metu – jau po nuteistojo įvykdytų plėšimo veiksmų – naudojo ginklą. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad po nuteistojo įvykdytų plėšimo veiksmų smurtas prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas vadovaujantis turto pagrobimo motyvais.

Todėl atmetus konkrečiais duomenimis nepagrįstus tiek įvykio, tiek nuteistojo veiksmų kai kuriuos objektyviuosius požymius, nuteistojo padaryta veika apibrėžiama tuo, kad nuteistasis E. P. 2006 m. lapkričio 24 d., apie 23 val., parke, esančiame Kretingos g., Klaipėdos m., įvykdė plėšimą, panaudodamas šaunamąjį ginklą: siekdamas užvaldyti kartu su juo buvusio nukentėjusiojo E. S. turtą, du kartus iš dujinio pistoleto šovė iš įvykio vietos bėgančiam E. S. į viršugalvį, o šiam pargriuvus ant žemės, pagrobė 150 Lt vertės striukę su jos kišenėse buvusiais kitais daiktais ir pinigais – 110 Lt, 2 Lt vertės piniginę, 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą ir kt., iš viso pagrobė turto už 707 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, kitaip apibrėžęs nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų esmę ir sumažinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų veiksmų apimtį, iš dalies kitaip taiko ir Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio nuostatas, liečiančias bausmės nuteistajam paskyrimą. Nors Apeliacinės instancijos teismas sutinka su esminiais Apylinkės teismo nuosprendyje nurodytais bausmės skyrimo argumentais, tačiau iš nuosprendžio pašalina nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą veikiant bendrininkų grupe. Atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veiksmų tyčinį pobūdį, nusikalstamos veikos sunkumą ir pavojingumo laipsnį. Todėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis mažintinas. Tačiau kolegija sutinka su nuosprendyje nurodytais argumentais dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, nes atsakomybę švelninančių aplinkybių nėra, nuteistojo asmens charakteristika yra neigiama.

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti: nuteistojo E. P. padarytų nusikalstamų veiksmų apibrėžimą nustatyti kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje;

nuteistajam E. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dvejų metų.

Kitus nuosprendyje nurodytus sprendimus palikti nepakeistus.