Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, II-484-827/2016

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-12-15
Bylos Nr.: II-484-827/2016
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-14540-2016-4
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Inga Štuopienė
Pažeidėjas: V. J.

Kategorijos

2.12.15pavadinimo nepavyko patikrinti

Skundo byla Nr. II-484-827/2016

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-14540-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.15., 3.10. (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2016 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Štuopienė,sekretoriaujant Linai Žiupnienei,dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui V. J. ir jo atstovui advokatui E. V.,institucijos atstovei O. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. (toliau- ir pareiškėjo) atstovo advokato E. V. skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės (toliau- ir Institucijos) 2016 m. spalio 24 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VN00N-75770544-16 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. spalio 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. . MD-VN00N-75770544-16 V. J. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 2091 straipsnio 1 dalies 2 punktą skirta 868 Eur bauda, už tai, kad 2016 m. gegužės 10 d. apie 12.00 val., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininku, ne Sąjungos prekes, atgabentas su T1 deklaracija Nr. 16LV00021012752103, įtraukė į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona apskaitą ir šioms prekėms pateikė eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A119. Šiais veiksmais V. J. pažeidė 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalyje nustatytą nuostatą, kurioje numatyta, kad eksporto procedūra įforminama tik iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms.

V. J. atstovas advokatas E. V. padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti nutarimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir administracinio teisės pažeidimo bylą V. J. atžvilgiu nutraukti. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas nutarimas nėra pagrįstas visapusišku, pakankamu įrodymu surinkimu ir ištyrimu, ir visos nepašalintos abejonės dėl kaltės turėjo būti vertinamos jo naudai. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nutarime Institucija konstatavo, kad V. J. 2016-05-10, ne Sąjungos prekėms pateikdamas eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A119 pažeidė 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodekso (toliau - Sąjungos muitinės kodeksas) 269 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tuo padarydamas ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, jo veikoje nėra minėto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nurodo, kad ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas yra tada, kai laikinai saugomos prekės arba prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, ar prekės, kurioms neįforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, nepateikiamos muitiniam tikrinimui arba jos nedeklaruojamos nustatyta tvarka. O nagrinėjamu atveju bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad 2016 m. gegužės 10 į laisvąją zoną atvykusios prekės su T1 deklaracija Nr. 16LV00021012752103 buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos nustatyta tvarka, t. y. prekės buvo deklaruotos tranzito procedūrai pagal TIR knygele Nr. RX80305558 bei tranzito lydintį jį dokumentą Nr. 16LTVR50001507E042 ir papildomai įforminta eksporto deklaracija Nr. 16LTVR5000EK06A119. Todėl įvertinus minėtas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad ginčo atveju laisvojoje zonoje laikinai saugotos prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir deklaruotos nustatyta tvarka. Skunde taip pat pažymima, kad atsakomybė pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą galėtų kilti tik tuomet, jeigu laisvojoje zonoje laikinai saugotos prekės apskritai nebūtų deklaruotos, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad ginčo prekės buvo deklaruotos, tiek tranzito procedūrai įforminant TIR knygelę Nr. RX80305558, tiek pateikiant eksporto deklaraciją Nr. 116LTVR5000EK06A119, todėl nustačius, kad prekės buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir nustatyta tvarka deklaruotos, akivaizdu, kad muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas nebuvo padarytas, todėl V. J. veikos kvalifikavimas pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą yra negalimas, nes V. J., nepažeisdamas muitinio tikrinimo tvarkos, suteikė muitinės įstaigai visą jos prašomą informaciją, kurios reikia prekių muitiniam tikrinimui atlikti ir deklaravo jas tiek tranzito, tiek eksporto procedūrai. Skunde taip pat pažymėta, kad aplinkybė, kad buvo įforminta perteklinė eksporto deklaracija Nr. 16LTVR5000EK06A119, neturi ir negali būti laikoma kaip pagrindas asmenį traukti administracinėn atsakomybėn pagal 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes prekės atgabentos į laisvąją zoną tą pačią dieną buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, deklaruojant jas nustatyta tvarka.

Taip pat nurodo, kad tai, kad prekės buvo deklaruotos muitinei neneigia ir pati Institucija, kuri skundžiamame nutarime pažymėjo, kad „muitinė neneigia, kad prekės buvo deklaruotos, bet jos nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka“. Tačiau pažymi, kad Vilniaus teritorinės muitinė iki šiol nėra nustačiusi jokios laisvojoje zonoje saugomu prekių deklaravimo tvarkos, todėl teiginys, jog prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka yra visiškai nepagrįstas. Pažymi, kad sutinkamai su LVTA formuojama praktika, tuo atveju, kai teisės aktai, tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N62- 50/2011). Todėl, nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui ir nesant teisės aktais nustatytos laisvosiose zonose saugojamų prekių deklaravimo tvarkos, leidžiančios laisvųjų zonų atsakingiems asmenims aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, atsakomybė už nenustatytos tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Be to, Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tik bendrojo pobūdžio nuostatos dėl Sąjungos prekių eksporto, tačiau šiame straipsnyje nėra imperatyvios normos, kuri draustų laisvojoje zonoje saugomoms prekėms kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įforminti ir eksporto deklaraciją.

Nurodo, kad nors V. J. nubaustas už prekių nedeklaravimą nustatyta tvarka, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo prekės buvo deklaruotos Sąjungos tranzito procedūrai, įforminant TIR knygelę Nr. RX80305558 ir tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 16LTVR50001507E042, todėl teigti, kad papildomai įforminus ir eksporto deklaraciją prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, ne Sąjungos prekių pateikimas muitiniam tikrinimui, įforminant ne tik Sąjungos tranzito procedūrą, bet ir eksporto procedūrą nėra ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatyto pažeidimo sudėties elementas. Taip pat pažymi, kad V. J. 2016 m. gegužės 10 d. muitiniam įforminimui pateikdamas perteklinę eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A11 nepasirinko priešingo teisei elgesio varianto, t. y. jo psichinis santykis su veika neatitiko nei vienos kaltės formos - tyčios ar neatsargumo. O kaltinant asmenį padarius ATPK numatytą pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementu visuma. Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, katės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (žr. nutartis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-29-746/2015). Šiuo atveju atsakomybė pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą V. J. galėtų kilti tik tuomet, jei neginčijamai būtų įrodyta, kad prekės apskritai nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka, tačiau kaip jau buvo minėta eksporto deklaracija buvo pateikta tik kaip papildomas dokumentas prie TIR knygelės Nr. RX80305558. Pareiškėjo nuomone, tokie Institucijos veiksmai, kuomet prekes deklaravus Sąjungos tranzito procedūrai, vertintini kaip teisiškai ydingi, pažeidžiantys teisinio tikrumo principą ir nesudarantys prielaidų deklarantui savo elgesį orientuoti pagal teisės aktų reikalavimus. Juo labiau, kad tariamo pažeidimo padarymo metu (2016 m. gegužės 10 d.) Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymas ir aiškinimas nebuvo žinomas, nei Vilniaus teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui, taip pat nebuvo priimti jokie Sąjungos muitinės kodekso nuostatas lydintys nacionaliniai teisės aktai, kuriuose aiškiai būtų reglamentuota laisvųjų zonų veiklos sąlygos ir jose saugomų prekių deklaravimo tvarka. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad V. J. 2016-05-10 laisvojoje zonoje pateikęs papildomą eksporto deklaraciją negalėjo numatyti, kad toks jo veikimo pobūdis bus pripažintas kaip priešingas teisei, juo labiau, kad dėl tokių veiksmų jokių neigiamų padarinių neatsirado. Be to, papildomai pateikta eksporto deklaraciją, kurią beje įformino muitinės pareigūnai, nesudaro pagrindo teigti, kad prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka.

Skunde nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui ir nesant laisvųjų zonų veiklos sąlygas tikslinančių nacionalinių teisės aktų, 2016 m. gegužės 23 d. raštu Nr. R-16.45 kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę tikslu išaiškinti, kokias muitinės procedūras galima atlikti laisvojoje zonoje, jeigu ne Sąjungos prekės prieš tai su tranzito deklaracija įvežamos į laisvąją zoną ir atlikus komercinius sandorius išvežamos iš laisvosios zonos į trečiąsias šalis. Minėtas raštas buvo persiųstas Muitinės departamentui, kuris 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (17.3/1 )3B-6266 atsakydamas į prašymą pažymėjo, kad klausimai dėl laisvųjų zonų veiklos ir eksporto formalumu atlikimo pateikti Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generaliniam direktoratui (DG TAXUD), todėl apie Europos Komisijos atsakymą informuos vėliau. Minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, nei VTM, nei Muitinės departamentas nežinojo kaip turi būti aiškinamos ir taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, reglamentuojančios laisvųjų zonų veiklos sąlygas bei eksporto formalumų atlikimą, todėl esant tokioms aplinkybėms vertinti V. J. 2016 m. gegužės 10 d. atliktus veiksmus (eksporto deklaracijos pateikimas), kaip prieštaraujančius nustatytai deklaravimo tvarkai ir pažeidžiančius laisvosios zonos veiklos ir eksporto formalumų atlikimo tvarkos sąlygas, nėra jokio pagrindo.

Skunde taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos (toliau - Kioto konvencija), kurios pakeitimo protokolo II priedėlio 3.28. standarte nurodyta, kad muitinė leidžia deklarantui pataisyti prekių deklaraciją, o ne mechaniškai taiko administracinę atsakomybę. Todėl šiame kontekste reikėtų pažymėti, kad VTM visiškai nevertina aplinkybės, jog papildomai muitinei pateikus eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A119 nebuvo susiklosčiusi pavojinga situacija, kuriai sureguliuoti atsirado būtinybė taikyti administracinę atsakomybę. Atsižvelgiant į teisingumo, proporcingumo, tikslingumo ir teisėtumo principus, tokiu atveju asmuo neturėtų būti traukiamas atsakomybėn pagal ATPK 209¹ str. 1 d. 2 p., nes Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teisingumą, ne tik išorinę teisingumo regimybę, bet ir, svarbiausia, tokius sprendimus (kitus baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Pareiškėjo nuomone, V. J., pateikęs papildomą eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A119, nepažeidė ir negalėjo pažeisti Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes šiame straipsnyje nėra nustatyta laisvojoje zonoje saugojamų prekių deklaravimo tvarka, o tik pateikta bendro pobūdžio norma dėl Sąjungos prekių eksporto. Todėl nesant inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nėra pagrindo V. J. veikos kvalifikuoti pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta (b.l. 2-5).

Atsiliepimas

Atsiliepime į J. J. skundą nutarimą priėmusi institucija prašo skundą atmesti. Institucijos nuomone, nutarimas yra priimtas teisingai interpretuojant materialinės teisės normas, objektyviai ir visapusiškai ištyrus surinktus įrodymus, todėl jis yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodo, kad nesutinka su V. J. argumentais, kad skundžiamas nutarimas nėra pagrįstas visapusišku, pakankamu įrodymų surinkimu ir ištyrimu, kad visos nepašalintos abejonės dėl kaltės turėjo būti vertinamos jo naudai, kadangi nutarimas nagrinėjamoje byloje buvo priimtas surinkus pakankamai objektyvių įrodymų, juos ištyrus, nutarimas nėra deklaratyvus, paviršutiniškas, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltė įrodyta neabejotinais įrodymais, paneigus visus asmens paaiškinime nurodytus argumentus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, teisingumo ir protingumo principais, tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, nustačius visus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus. Atsiliepime nurodyta, jog V. J. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl to, kad ne Sąjungos prekėms, atgabentoms su tranzito deklaracija 16LV00021012752103, kurios vėliau buvo įtrauktos į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona, apskaitą, įformino eksporto deklaraciją MRN: 16LTVR5000EK06A119 (2016-05-10) (proc. kodas 1000).

Institucijos nuomone, V. J. skunde nurodytas argumentas, kad prekės buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos nustatyta tvarka, t.y. prekės buvo deklaruotos tranzito procedūrai ir papildomai įforminta eksporto deklaracija, yra ginčytinas ir prieštarauja teisės normoms. Nurodo, kad įstatymas įpareigoja prekes deklaruoti ne bet kaip, o tinkamai -„nustatyta tvarka“. V. J. dirba deklarantu, yra muitinės tarpininko atstovas, išklausęs mokymus apie muitinės procedūras, prekių deklaravimą ir pan., išlaikęs atitinkamus egzaminus. Deklaranto darbo specifika suponuoja tai, kad asmuo privalo žinoti, kaip turi būti deklaruojamos prekės, kokios procedūros turėjo būti taikomos, todėl deklarantas. būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo įsigilinti į reglamentuose nustatytas taisykles ir sąlygas. Tas faktas, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr.952/2013, nustatantis Sąjungos muitinės kodeksą (toliau - SMK), įsigaliojo tik 2016 m. gegužės 1 d., t.y. vos 10 dienų iki nagrinėjamo pažeidimo padarymo, nepanaikina asmens atsakomybės už padarytus veiksmus. Kaip tik priešingai, deklarantas privalo domėtis naujais teisės aktais, reglamentuojančiais su muitiniu įforminimu susijusius klausimus, jų taikymo sąlygas, kadangi tai yra jo darbo pagrindas. Be to, pažymi, jog naujas SMK jokiu naujovių, susijusių su eksporto procedūrų taikymu, neįvedė, nes ir pagal anksčiau galiojančius teisės aktus eksporto procedūros taikymo sąlygos buvo tokios pačios - eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitu teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms (SMK 269 straipsnio 1 dalis). Nors V. J. skunde nurodo, kad jis prekes tinkamai deklaravo tranzito procedūrai, tik „papildomai dar įformino joms eksporto deklaraciją“, nesuprantamas yra tikslas „papildomai“ forminti perteklinę muitinės procedūrą, nes tai daryti yra draudžiama. Tinkamas prekių deklaravimas šiuo atveju būtų buvęs, jeigu po laisvosios zonos procedūros prekės būtų išvežamos į trečiąsias šalis, įforminus tranzito procedūrą. Nagrinėjamu atveju SMK numato sąlygas, kada ir kaip įforminamos atitinkamos procedūros. Šioje situacijoje pagrindinė sąlyga yra ta, kad eksporto procedūra įforminama tik Sąjungos prekėms (SMK 269 str. ir 270 str. 1 d. b p.). Deklaravimo tvarka ir sąlygos nustatytos SMK, kuris taikomas tiesiogiai. Įforminęs ne Sąjungos prekėms eksporto procedūrą, asmuo savavališkai pakeitė prekių muitinį statusą iš ne Sąjungos prekių i Sąjungos prekes. „Perteklinės“ eksporto procedūros įforminimas sukėlė labai rimtas pasekmes - tokiu būdu buvo pakeistas prekių statusas iš ne Sąjungos į Sąjungos. O prekių muitinio statuso pakeitimas iš trečiųjų šalių į Sąjungos galimas tik įforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą (SMK 5 str. 1 d. 23 p. b) įtrauka). Todėl dirbtinai pakeitus prekių muitinį statusą, įforminus, „perteklinę“ eksporto deklaraciją, atsiranda skola muitinei (SMK 79 str.). Todėl teigti, kad prekės buvo deklaruotos tinkamai, kuomet atsiranda labai rimtos pasekmės, yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja teisinio tikrumo principui.

Muitinė taip pat nesutinka su skunde nurodytu teiginiu, kad Vilniaus teritorinė muitinė iki šiol nėra nustačiusi jokios laisvojoje zonoje saugomų prekių deklaravimo tvarkos, todėl bausti už prekių nedeklaravimą nustatyta tvarka negalima. Pažymi, kad nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas neturėjo nustatyti kokių nors papildomų tvarkų, kaip įforminamos vienos ar kitos muitinės procedūros. Muitinės procedūrų taikymo taisyklės ir sąlygos yra nustatomos SMK. Todėl forminant vieną ar kitą muitinės procedūrą, reikėjo vadovautis tiesiogiai taikomu teisės aktu – SMK, kuriame yra nustatytos šiai bylai reikšmingos muitinės procedūrų įforminimo taisyklės. Vadovaujantis SMK 269 straipsnio 1 dalimi eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, taigi ne Sąjungos prekėms ši procedūra negalėjo būti forminama. Todėl nepagrįstas V. J. argumentas, kad atsakomybė negali kilti iš nenustatytos tvarkos - tvarka tiek dabar, tiek ir anksčiau yra nustatyta reglamentu, kuris yra tiesioginio taikymo teisės aktas, nereikalaujantis papildomų nacionalinių teisės aktų.

Atsiliepimas

Atsiliepime taip pat nurodyta, kad Institucija nesutinka su skundo teiginiu, kad SMK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrojo pobūdžio nuostatos dėl Sąjungos prekių eksporto, tačiau šiame straipsnyje nėra imperatyvios normos, kuri draustų laisvojoje zonoje saugomoms prekėms kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įforminti ir eksporto deklaraciją. Pažymi, kad teisės aktus reikia aiškinti sisteminiu būdu, o ne ištraukus vieną nuostatą iš konteksto. SMK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, yra specialioji ir taikytina būtent nagrinėjamu atveju. Be to, viešojoje teisėje, priešingai nei privačioje, galioja principas, kad leidžiama tik tai, kas nurodyta, visa kita yra draudžiama, jei nenustatyta kitaip. Tai yra imperatyvas, todėl jeigu teisės aktas nustato, kad eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, tai reiškia, kad jokioms kitoms prekėms ši procedūra negali būti taikoma. Tai pat svarbu pažymėti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, priešingai, nei jis teigia, ne „kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įformino ir eksporto deklaraciją“, o tranzito deklaraciją jis įformino jau po eksporto deklaracijos įforminimo ne Sąjungos prekėms, tokiu būdu, pakeisdamas prekių muitinį statusą, kas sąlygojo tai, jog prekės į Rusiją išvažiavo jau kaip Europos Sąjungos prekės.

Šalies argumentai

V. J. skunde nurodo, kad pateikdamas muitiniam įforminimui perteklinę eksporto deklaraciją, jis nepasirinko priešingo teisei elgesio varianto, t.y. jo psichinis santykis su veika neatitiko nei vienos kaltės formos - tyčios ar neatsargumo. Toks savo veikos suvokimas yra ydingas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju V. J. kaltė dėl ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo padarymo, pasireiškė neatsargumu - asmuo numatė, kad jo veikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. V. J., būdamas pakankamai apdairus, turėjo žinoti, kaip ir kokiomis sąlygomis deklaruojamos prekėms atitinkamai procedūrai, jis turėjo pakankamas galimybes tai žinoti, turėjo Įsigilinti i SMK (kuris yra viešai skelbiamas teisės aktas) nuostatas, ir tinkamai jomis vadovautis. Pažymi, kad asmuo dirba muitinės tarpininko deklarantu, todėl tinkamas muitų teisės normų taikymas jam yra ypač svarbus, o įforminęs netinkamą procedūrą prekėms, prisiėmė visa suklydimo riziką ir atsakomybę už sukeltas pasekmes. Skunde nurodomas argumentas, kad ginčijamą eksporto deklaraciją įformino pats muitinės pareigūnas, todėl darytina išvada, kad muitinė pati nežinojo, kaip reikia elgtis konkrečioje situacijoje, vertinamas kritiškai, kadangi pareigūnų padarytos klaidos nepašalina deklaranto atsakomybės už atliktus priešingus teisei veiksmus. Netaikyti administracinės atsakomybės nagrinėjamu atveju prilygtų savivalės toleravimui, juk priešingas teisei veikimas turi sukelti atitinkamas įstatyme numatytas pasekmes. Teigti, kad jokių neigiamų pasekmių dėl eksporto procedūros įforminimo ne Sąjungos prekėms neatsirado, yra nepagrįsta, nes toks priešingas teisei veikimas sukėlė realias pasekmes - buvo pakeistas prekių muitinis statusas, kas sąlygoja skolos muitinei atsiradimą.

Institucija nesutinka ir su V. J. skunde nurodytu argumentu, kad muitinė pati nežinojo, kaip reikėtų elgtis konkrečiu atveju, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016-05-23 raštas Vilniaus teritorinę muitinei su prašymu išaiškinti teisės normų taikymą dėl laisvųjų zonų veiklos, buvo persiųstas Muitinės departamentui. Pažymi, kad tai, jog buvo kreiptasi į Muitinės departamentą ir į Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinį direktoratą, visiškai nereiškia, kad muitinė nežinojo, jog nagrinėjamu atveju negalima buvo forminti eksporto deklaracijos. Įmonės rašte buvo užduota daug klausimų, o tai, kad muitinė kreipėsi į aukštesnes institucijas rodo tik norą tinkamai ir visapusiškai atsakyti į iškilusius klausimus. Pabrėžia, kad tiek pagal senąjį Bendrijos muitinės kodeksą, tiek pagal naująjį SMK, ne Sąjungos prekėms, būtų jos laisvojoje zonoje ar ne, eksporto procedūra negalėjo būti įforminama. Ne Sąjungos prekėms gali būti taikoma tik reeksporto procedūra. Taip pat atkreipia dėmesį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirba V. J., dėl išaiškinimo pateikimo kreipėsi tik 2016 m. gegužės 23 d., prieš tai ne kartą netinkamai deklaravę prekes eksporto procedūrai. SMK įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d., tam buvo ruošiamasi, visi muitinės procedūras įforminantys asmenys žinojo, kad įsigalios naujasis reglamentas, ir jeigu būtų kilę klausimų dėl jo taikymo, rūpestingas ir atsakingas muitinės tarpininkas turėjo išsiaiškinti prieš atlikdamas atitinkamus veiksmus, o ne po to, kai buvo padaryti pažeidimai, tačiau jokių papildomų tvarkų šiais klausimais muitinės nustatyti neturėjo ir neturi.

Atsiliepimas

Atsiliepime taip pat nurodyta, kad apeliantas savo skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Tarptautinė muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencija numato, jog muitinė leidžia deklarantui pataisyti prekių deklaraciją, o ne mechaniškai taiko administracinę atsakomybę. Muitinė pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nei įmonė, nei deklarantas nesikreipė dėl klaidų taisymo, kadangi laiko, kad jie savo pareigas atliko tinkamai - tinkamai deklaravo prekes, nors muitinė su tuo nesutinka. Institucijos nuomone, 2016 m. spalio 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VM00N-75770544-16, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ar procesinės teisės normų, todėl jį naikinti nėra pagrindo, atsiliepimu prašoma V. J. skundo netenkinti (b.l. 36-39)

Teismo posėdyje V. J. nurodė, jog palaiko skundo reikalavimą jame išdėstytais argumentais ir motyvais, prašė skundą tenkinti ir panaikinti priimtą nutarimą. Paaiškino, kad muitinės tarpininku dirba 4 metai, yra išlaikęs egzaminus. Nurodė, jog kad viską formino tvarkingai pagal visas procedūras. Prekės (lipni plievelė iš plastiko) atvažiavo į laisvą sandėlį tranzitu iš Didžiosios Britanijos, buvo suforminta eksperto deklaracija ir prekės vėl išvažiavo tranzitu į Baltarusiją. 2016 m. gegužės 1 d. pasikeitus Sąjungos muitinės kodeksui, kuriuo nustatytas naujas reguliavimas, viską formino kaip įprastai, nes pasikeitė tik formuluotė iš laisvo sandėlio į laisvą zoną, ir forminant dokumentus, muitinės pareigūnai pripažino, kad viskas gerai. Eksporto deklaraciją pildė kaip papildomą deklaraciją, kuri nieko nekeičia. Jam buvo tekę forminti muitines procedūras ne Europos sąjungos prekėms, ir eksporto deklaracija jis pildė ne tik ES prekėms, tačiau ir prekėms ne iš ES šalių, tokia buvo nusistovėjusi praktika jau tris metus, nes eksporto deklaracija reikalinga, kad prekes pateikti muitinei. Ir šiuo atveju buvo įprastinė procedūra- atvažiavus prekėms iš Didžiosios Britanijos jos buvo įformintos per laisvą sandėlį (zoną), iš kurio prekės išvyko su eksportu ir tranzitu į trečią šalį – Baltarusiją. Pripažino, kad eksporto ir tranzito deklaracijos yra atskiros; eksporto deklaracija, kai prekė eksportuojama, o tranzitinė, kada važiuoja tranzitu į trečią šalį – Rusiją, Baltarusiją ir pan., važiuoja iš laisvos zonoms į kitas įstaigas. Eksporto procedūra forminama ES šalių prekėms, kurios iškeliauja į trečiąsias šalis.

Teismo posėdyje V. J. atstovas advokatas R. V. nurodė, kad muitinė šiuo atveju kvestionuoja V. J. pateiktą muitinės deklaraciją laisvojoje zonoje, t.y. kad jis pateikdamas eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A119 pažeidė muitinės nustatytą prekių deklaravimo tvarką, kuri, anot muitinės, reglamentuota ES Muitinės kodekso 269 str., tačiau minėtame straipsnyje jokios prekių deklaravimo tvarkos laisvosiose zonose nustatyta nėra, tai bendro pobūdžio norma, kad iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms sąjungos prekėms įforminama eksporto procedūra ir ši norma jokios muitinės tikrinimo tvarkos nenustato. 2016-05-10 į laisvąją zoną atvyko prekės – yra tranzito deklaracijos Nr. 16LV00021012752103. Šios prekės, atvykusios iš Škotijos į laisvąją zoną, buvo įtrauktos į apskaitą įforminant laisvojoje zonoje laikomų prekių apskaitos lapą Nr. 675210301/01, nurodytas prekių aprašymas – tamsinimui skirta lipni plėvelė iš plastiko, nurodytas kiekis – 1294 kg. Toms pačios prekėms, tą pačią dieną buvo įforminta TIR knygelė Nr. RX80305558 bei lydintis tranzito dokumentas Nr.16LTVR50001507E042. Kartu su šiais dokumentais, pateiktais tranzito procedūrai, buvo įforminta ir papildoma eksporto deklaracija Nr. Nr.16LTVR5000EK06A119. Tą pačią – 2016-05-10 dieną prekės buvo pristatytos į paskirties įstaigą - į Lavoriškių pasienio kontrolės punktą ir išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos į Baltarusiją. Nurodė, kad Iš Lietuvos Respublikos dėl reekspedicinės logistinės paslaugos, prekės buvo padėtos į laisvąją zoną ir įforminti muitinės dokumentai. Prekės buvo pateiktos muitinei nustatyta tvarka, kartu su lydinčiais dokumentais. Muitinės pareigūnai atžymėjo CMR važtaraštyje Nr. 1243110 –„prekes padėti į laisvąją zoną leidžiama“, įforminus TIR knygelę ir eksporto procedūrą yra žyma „prekes išvežti leidžiama“, įforminamas naujas CMR važtaraštis 1243110, su žyma „prekes išgabenti iš laisvosios zonos leidžiama“. Pažymėjo, kad nutarime muitinė neneigia, kad prekės buvo deklaruotos – buvo įforminta ir tranzito procedūra, pateikta tiek knygelė Nr. RX80305558, tranzito lydintis dokumentas iš išvykimo įstaigos į paskirties įstaigą. Šiuo atveju išvykimo įstaiga yra laisvoji zona, reglamentuota ES Muitinės kodekse – viena iš prekių saugojimo vietų. 2016-05-10 įforminant ir teikiant deklaraciją, kurią patvirtino ir suderino muitinės pareigūnai – tranzito procedūra su TIR knygele ir tranzito lydintysis dokumentas. Jei muitinė matė, kad tos prekės yra ne ES prekės, tai kodėl sudarė sąlygas tokiai operacijai, patvirtino eksporto procedūrą ir kaltina asmenį, kad jis neturėjo teisės pateikti tokios deklaracijos. Sąjungos muitinės kodekso 269 str. nėra imperatyvaus draudimo pateikti eksporto deklaraciją. Muitinė pripažįsta, kad iš esmės procedūra būtų tinkamai įforminta, jei asmuo būtų pateikęs tik tranzito deklaraciją. Būtent šioms prekėms buvo pateikta tranzito deklaracija ir TIR knygelė. Prekės iš išvykimo įstaigos – iš laisvosios zonos „(duomenys neskelbtini)“ buvo nugabentos į pasienio muitinės įstaigą, procedūra tinkamai užbaigta ir prekės išgabentos iš ES teritorijos. Jokių pasekmių, kad asmuo pateikė papildomą eksporto deklaraciją nekilo ir negalėjo kilti. Muitinė pateiktą eksporto deklaraciją gali pripažinti negaliojančia, jei jų nuomone, kad ji buvo suforminta ne ES prekėms, ką ji daugeliu atveju ir yra padariusi, priėmusi tokius sprendimus, jei asmuo įformino kartu su tranzito procedūra papildomai ir eksporto deklaraciją, kurią patvirtino muitinės pareigūnai. Nurodė, kad taip buvo forminama konsultuojantis su muitine, ir tai ne vienintelis, tai sisteminis atvejis. Anksčiau galiojusiame Bendrijos Kodekse laisvajame sandėlyje buvo taikomos tokios procedūros – buvo forminama eksporto deklaracija ir tranzito lydintis dokumentai. Prekės išgabentos, jokių pasekmių dėl to nekilo. Nesutinka, kad buvo pažeista nustatyta muitinio deklaravimo tvarka, kurios iki šiol nėra, jokio lydinčio teisės akto muitinė nėra priėmusi, todėl muitinės tarpininkas, kuris betarpiškai konsultavosi su muitinės postu, 2016-05-10, praėjus tik 10 dienų po ES Muitinės kodekso įsigaliojimo, ir toms pačioms prekėms įformino tiek eksporto, tiek tranzito deklaracijas. Nurodė, kad V. J. negalėjo žinoti, kad jo suforminta eksporto deklaracija, kartu su tranzito deklaracija, sukels tokias pasekmes ir jis bus patrauktas administracinėn atsakomybėn. Be to, Sąjungos muitinės kodekso 248 str. nurodyta, kad laisvojoje zonoje esančios prekėms gali būti forminama eksporto procedūra. Eksporto procedūra įforminama, kai prekės pateikiamos muitinei norint jas išgabenti iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinė nurodo, kad tai ypatingai grubus pažeidimas, nes buvo pakeistas prekių statusas, tačiau joks statusas nepakeistas. Muitinė matė, kad eksporto deklaracija įforminta ne ES prekėms, tačiau pati tą veiksmą patvirtino. Ši situacija nesukūrė jokių neigiamų pasekmių ir nebuvo būtina šiam atvejui sureguliuoti taikyti administracinę atsakomybę. Iki šiol nėra aiškių taisyklių, kokios procedūros, kokia tvarka turi būti forminamos laisvojoje zonoje, tik 2016-06-06 Muitinės departamento direktoriaus įsakymu Nr. 1B438 buvo konstatuota, kad laisvosioms zonoms taikomos laisvųjų sandėlių taisyklės. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokio įrodymo, kuris patvirtintų, kad eksporto deklaracija buvo įforminta ne ES prekėms.Nurodė, kad skunde paminėta Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencija, vadinama Kioto konvencija, kuri įtvirtina tam tikrus prekių deklaravimo standartus. Šioje konvencijoje standartas 3.31 aiškiai nurodo, kad tikrindama prekių deklaracijas, muitinė atlieka tokius veiksmus, kurie būtini užtikrinti, kad būtų laikomasi muitų teisės aktų. Šiuo atveju, muitinė tikrindama eksporto deklaracijas, matydama akivaizdžiai, kad prekės neturi ES statuso, jas įformina. Advokato nuomone, pateikus papildomą eksporto deklaraciją neatsirado pasekmės, neatsirado inkriminuotas ATPK 209 str. 1 d. 2 p. pažeidimas, todėl ATPK teisena V. J. atžvilgiu turi būti nutraukta, nesant tiek objektyvių, tiek subjektyvių pažeidimo požymių.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu institucijos atstovė O. M. palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir motyvus ir prašė V. J. skundo netenkinti. Papildomai nurodė, jog konkrečiai eksporto procedūrą reglamentuoja Sąjungos muitinės kodekso 269 str., kad iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms įforminama eksporto procedūra. Tokia procedūra gali būti forminama tik Sąjungos prekėms – prekėms, kurios yra pagamintos ES, arba jau yra išleistos į laisvą apyvartą ES. Šiuo atveju prekės neturėjo ES prekių statuso, jos atkeliavo su tranzito deklaracija, ir neapmokestinus muito mokesčiais, PVM, jos iškeliavo į trečiąją šalį- Baltarusiją. Šiuo atveju tinkamas deklaravimas būtų toks: po to, kai prekės buvo įtrauktos į laisvąją zoną, įforminus laisvosios zonos procedūrą, jos turėjo tiesiog su TIR knygele, įforminus tranzito deklaraciją, keliauti į paskirties įstaigą, o šiuo atveju buvo įforminta perteklinė, papildoma eksporto procedūra, kuri forminama tik ES prekėms. Todėl įforminus eksporto procedūrą ne ES prekėms, pasikeitė prekių statusas. Sąjungos muitinės kodekso 5 str. nurodyta kas yra ES prekės – tokios prekės, kurios yra išleistos į laisvą apyvartą ES. Šiuo atveju muito mokesčiai nebuvo sumokėti, nebuvo įforminta išleidimo į laisvą apyvartą – importo procedūra. Tokiu būdu atsirado pasekmės – skola muitinei. Pasikeitus prekių statusui iš ne ES prekių statuso į ES prekių statusą, jos iškeliavo pas galutinį vartotoją su kitokiu statusu, pakeitus prekių kilmę, kaip ES prekės. Nuo 2016-05-01 pasikeitus reglamentavimui, įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, iš esmės pasikeitė visų procedūrų taikymas, šiuo nagrinėjamu atveju – eksporto procedūros taikymas. Tiek senam kodekse, tiek dabartiniame kodekse, eksporto sąlygos – taikyti eksportą nepasikeitė, jos liko tokios pačios. Eksporto procedūra savaime suprantama, įforminama ES prekėms, kurios iškeliauja į trečiąsias šalis. Tai esminis klausimas šiuo atveju, dėl ko ir buvo taikyta atsakomybė. Sakyti, kad muitinė nenustatė tvarkos, kaip turi būti forminamos vienokios ar kitokios procedūros – yra nelogiška, prieštarauja teisės aktams. Tiesioginis teisės aktas – tai reglamentas, t.y. Sąjungos muitinės kodeksas, kuriame nustatytos visos sąlygos. Jei muitinė nacionaliniais teisės aktais nustatytų kokias nors procedūras, jos negalėtų prieštarauti Sąjungos muitinės kodeksui. Kodekse konkrečiai yra pasakyta, kada galima forminti eksporto procedūrą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmiausia buvo įforminta eksporto deklaracija, po to tranzito. Tai galbūt buvo vienos dienos įvykiai, tačiau pasekmė tokia, kad įforminant tokiu eiliškumu procedūras, pasikeitė prekių statusas – iš ne ES prekių statuso įgavo ES prekių statusą. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar prekės yra laisvojoje zonoje, ar ne, taikoma specialioji norma, reglamentuojanti eksporto procedūros taikymo sąlygas, nes eksporto procedūra forminama tik ES prekėms. Sąjungos muitinės kodekso 241 str. numato, kad laisvojoje zonoje esančioms prekėms gali būti forminama eksporto ir reeksporto procedūra, tačiau laisvojoje zonoje gali būti saugomos ne tik ne ES prekės, bet ir ES prekės. Konkrečiai, forminant procedūrą vienoms ar kitoms prekėms, reikia vadovautis Sąjungos muitinės kodekso konkrečia procedūrą reglamentuojančiomis nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, kad jokios pasekmės šiuo atveju nekyla, kad įforminus perteklinę deklaraciją prekės iškeliavo į tračią šalį, tačiau pasekmės kilo labai rimtos, nes vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 str. atsiranda skola muitinei, kadangi prekės nebuvo išleistos į laisvą apyvartą, o pakeitus prekių statusą į ES prekes, atsiranda pasekmė – skola muitinei. Tai, kad muitinės pareigūnas suformino, todėl nekyla administracinė atsakomybė, teigti neprotinga. Taip pat nurodė, kad Muitinės pareigūno kompetencija ir klaidos nepanaikina ATP asmens kaltės. Buvo paminėta, kad įmonė kreipėsi į muitinę dėl išaiškinimo, kaip taikyti tam tikras procedūras, ką galima vykdyti laisvojoje zonoje ir į šį klausimą buvo atsakyta – reeksporto procedūra taikoma ne ES prekėms. Nurodė, kad muitinės tarpininkas jau dirba 4 metus, yra išlaikęs egzaminus, ir turi žinoti, kaip taikomas jo veiklą reglamentuojantis pagrindinis teisės aktas – Sąjungos muitinės kodeksas, ir nežino dėl kokių sumetimų, noro ar pan., buvo įforminta perteklinė eksporto procedūra. Pasekmės kilo, nes iš ES išvažiavo prekės su kitokiu statusu, kas sąlygojo skolos muitinei atsiradimui. Institucijos nuomone, nutarimas yra teisėtas, pagrįstas, nustatyti visi pažeidimo elementai, nustatyta kaltės forma (padarytas pažeidimas dėl neatsargumo), padarė pažeidimą, nors turėjo visas įmanomas galimybes susipažinti su teisės normomis u viešai skelbiamu Sąjungos muitinės reglamentu, pasiruošti jo taikymui, tinkamai įforminti deklaracijas. Nurodė, kad ATP patrauktas V. J. už tai, kad ne ES prekėms (atkeliavusioms tranzitu) įformino eksporto procedūrą. Šiuo atveju eksporto deklaracija nebuvo anuliuota, nes turi kreiptis klientas, įforminęs deklaraciją. Dėl V. J. veiksmų įforminus eksporto deklaraciją kilo atitinkamos pasekmės, bus priimti atitinkami sprendimai, tačiau šiuo metu Muitinės sprendimas dėl skolos įregistravimo nėra priimtas. Pažymėjo, kad ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo sudėtis yra formali ir nereikalauja pasekmių, tačiau pasekmės tikrai kilo. Taip pat nurodė, kad nėra tokio teisės akto, kuris reglamentuotų, kad ES prekėms negalima taikyti eksporto procedūros kartu su tranzito procedūra, tačiau ne ES prekėms yra draudžiama taikyti eksporto procedūras, jos turėjo būti išgabentos pagal tranzito dokumentus, o kad tai buvo ne ES prekės, patvirtina dokumentas – T1 deklaracija, kuria įforminta išorinio tranzito procedūra.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Vienas iš ATP bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 248 str.). Pareigūnas ar institucija, nagrinėdami teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar konkretus asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str.).

Lietuvos Respublikos ATPK 301 straipsnis nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

Nagrinėjant skundą nustatyta, jog V. J. patrauktas administracinėn atsakomybėn už administracinio pažeidimo, numatyto ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte padarymą. Pagal šios teisės normos nuostatas, atsakomybė kyla už muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimą - laikinai saugomos prekės arba prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, ar prekės, kurioms neįforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, nepateikiamos muitiniam tikrinimui arba jos nedeklaruojamos nustatyta tvarka - Ši teisės norma yra blanketinė, t. y. joje įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtis apima kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimą. V. J. kaltinamas pažeidęs 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą (toliau - SMK), 269 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose numatyta, kad eksporto procedūra (procedūros kodas 1000) įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms.

Nagrinėjamu atveju, V. J. patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis, būdamas muitinės tarpininku, ne Sąjungos prekėms, atgabentoms su tranzito deklaracija 16LV00021012752103, kurios vėliau buvo įtrauktos į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona, apskaitą, įformino eksporto deklaraciją MRN: 16LTVR5000EK06A119. Pažeidėjas neigia savo kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, nurodydamas, kad jo veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes minėto straipsnio dispozicija numato, kad pažeidimas galėjo būti padarytas tik tuomet, kai laisvojoje zonoje laikinai saugotos prekės apskritai būtų nedeklaruotos ir nepateiktos muitiniam tikrinimui. Nurodė, kad šiuo atveju, ginčo prekės buvo deklaruotos Sąjungos tranzito procedūrai, įforminant TIR knygelę Nr. RX80305558 ir tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 16LTVR50001507E042, t.y. prekės buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir nustatyta tvarka deklaruotos, todėl muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas nebuvo padarytas, o tai, kad buvo įforminta perteklinė eksporto deklaracija Nr. 16LTVR5000EK06A119, neturi ir negali būti laikoma pagrindu asmenį traukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes prekės atgabentos į laisvąją zoną tą pačią dieną buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, deklaruojant jas nustatyta tvarka. Be to, pateikus papildomą eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A119, jis nepažeidė ir negalėjo pažeisti Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes šiame straipsnyje nėra nustatyta laisvojoje zonoje saugojamų prekių deklaravimo tvarka, o tik pateikta bendro pobūdžio norma dėl Sąjungos prekių eksporto. Taip pat rašytiniame V. J. paaiškinime nurodyta, kad jis nenorėjo suklaidinti muitinės ir sutinkamai su SMK 150 str., deklarantas gali, neatsižvelgdamas į prekių rūšį, kiekį ar jų kilmę, išsiuntimo arba paskirties šalį, savo nuožiūra ir atitinkamai procedūrai taikomomis sąlygomis pasirinkti muitinės procedūrą, kurią jis toms prekėms norėtų įforminti. Taigi pasirinkęs eksporto procedūros taikymą, ji elgėsi teisėtai. Be to, asmuo nurodė, kad pagal SMK 248 str. 1 d. laisvojoje zonoje esančios prekės, nedarant poveikio kitų nei muitų teisės sričių teisės aktams, gali būti ir eksportuojamos ir reeksportuojamos iš Sąjungos muitų teritorijos.

Pažymėtina, kad ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo sudėtis formali. Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininkas V. J. ne Sąjungos prekes, atgabentas su T1 deklaracija nr. 16LV00021012752103, įtraukė į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona apskaitą. Užbaigus muitinio tranzito procedūrą, šios prekės buvo pateiktos laisvosios zonos procedūros įforminimui ir vėliau iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms ne Sąjungos prekėms, buvo įformintos eksporto deklaracijos Nr.16LTVR5000EK06A119 (procedūros kodas 1000). 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą (toliau - SMK), 269 str. 1 d. numatyta, kad eksporto procedūra (procedūros kodas 1000) įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms. Vadovaujantis Komisijos Deleguotojo Reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 119 straipsnio 1 dalies c punkto, prielaida, kad prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą netaikoma, prekėms, kurioms, įforminta viena iš specialiųjų procedūrų. Šiuo atveju prekės, kurioms buvo įforminta specialioji - laisvosios zonos procedūra, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso ir joms negali būti įforminta eksporto procedūra (proc. kodas 1000). Tai, kad iš Škotijos atvykusios prekės buvo ne Sąjungos prekės patvirtina byloje pateikta deklaracija T1 (tranzito dokumentas 16LV00021012752103), su kuria prekės ir išvyko į Baltarusiją (b.l. 18,19,20, tačiau minėtoms prekėms buvo įformintas ir eksporto lydimasis dokumentas - eksporto deklaracija 16LTVR5000EK06A119 (b.l. 21), todėl pažeista Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms įforminama eksporto deklaracija. SMK 153 straipsnio 1 dalis numato prezumpciją, kad numato, kad visos Sąjungos muitų teritorijoje esančios prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad jos nėra Sąjungos prekės. 153 straipsnio 3 dalis numato, kad konkrečiais atvejais prekės, gautos tik Sąjungos muitų teritorijoje, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso, jeigu jos gautos iš laikinai saugomų prekių arba iš prekių, kurioms įforminta išorinio tranzito procedūra, saugojimo procedūra, laikinojo įvežimo procedūra arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūra. SMK 154 straipsnis numato sąjungos prekių muitinio statuso praradimą: sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis šiais atvejais: a) kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos, jeigu netaikomos vidinio tranzito taisyklės; b) kai joms įforminama išorinio tranzito procedūra, saugojimo procedūra arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, jeigu muitų teisės aktai tai leidžia ir kt. Taigi, šiuo atveju prekės buvo atgabentos ir laisvojoje zonoje įtrauktos į apskaitą su T1 išorinio tranzito deklaracija. Vertinant aukščiau aptartas kodekso nuostatas, jos neturėjo sąjungos prekių statuso. SMK 269 straipsnis numato, kad Iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms įforminama eksporto procedūra. Šiuo atveju iš Sąjungos muitų teritorijos buvo išvežtos ne Sąjungos prekės, todėl eksporto procedūra, taigi ir eksporto deklaracija, buvo įforminta nepagrįstai.

Teismas vertina, kaip nepagrįstu pareiškėjos argumentus, kad įsigaliojus Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 952/2013 nebuvo aiški prekių, laikomų laisvojoje zonoje eksporto formalumų atlikimo tvarka, kadangi nuostatos, susijusios su veiksmais, dėl kurių surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas skundžiamas nutarimas, nuo 2016-05-01 SMK reglamentuoti taip pat, kaip ir anksčiau galiojusiuose teisės aktuose.

Iš surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos darytina išvada, kad V. J. veiksmuose yra ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo sudėtis, ir jis patrauktas atsakomybėn pagrįstai ir teisėtai, nes sutinkamai SMK 269 straipsnio 1 dalimi eksporto procedūra įforminama tik iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, o šiuo atveju prekės atvyko tranzitu ir įforminus ne Sąjungos prekėms eksporto procedūrą po tranzito procedūros, buvo pakeistas prekių statusas ne iš Sąjungos į Sąjungos prekes. O prekių muitinio statuso pakeitimas iš trečiųjų šalių į Sąjungos galimas tik įforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą (SMK 5 straipsnio 1 dalies 23 p b įtrauka), kas šiuo atveju atlikta nebuvo., ir ne Sąjungos prekėms eksporto procedūra negalėjo būti įforminta.

Teismas konstatuoja, kad administracinį teisės protokolą surašė ir bylą bylą išnagrinėjo pareigūnas, turintis teisę spręsti šios kategorijos bylas, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, paskirta minimali nuobauda, numatyta ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sankcijoje, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, konstitucinis teisingumo principas reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kiti nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kiti nutarimai). Teismas tokiu atveju nėra saistomas paduoto skundo (prašymo) motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Pažymėtina, kad būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013).

Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, jog yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad V. J. administracinėn atsakomybėn už tokio pobūdžio pažeidimą traukiamas pirmą kartą, įrodymų, kad pažeidimas buvo padarytas tyčia, taip pat duomenų apie padarytą žalą nepateikta. Taip pat teismas atsižvelgia į V. J. asmenybę, į tai, kad asmuo dirbantis, įvertintina ir pažeidėjo finansinė padėtis. Todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, bus pasiekti V. J. pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskyrus mažesnę nuobaudą nei ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sankcijoje numatyta minimali bauda. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. spalio 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VN00N-75770544-16 keistinas ir V. J. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis skirti 400 (keturių šimtų) eurų baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹, 209, 302 straipsnio 1 dalies 5 punktu,-

nutaria:

tenkinti V. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. spalio 24 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VN00N-75770544-16 ir V. J. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte skirti 400 (keturių šimtų) eurų baudą.

Išaiškinti pažeidėjui, kad bauda turi būti sumokėta per 40 dienų nuo šio nutarimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, arba sąskaitą banke Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius, sąskaitos Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, banko kodas 21400, įmokos kodas 1001. Mokant baudą, būtina nurodyti administracinio teisės pažeidimo identifikacinį kodą (ROIK 16060132137).

Ši nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Inga Štuopienė