Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-04 · Civilinė byla Nr. 2-1183/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-04
Bylos Nr.
2-1183/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alė Bukavinienė
Ieškovas
B. A.
Kategorijos
  • 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1183/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 110.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 4 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo B. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties, kuria buvo pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2910-104/2013 pagal ieškovo B. A. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai bendrai Lietuvos ir Rusijos uždarajai akcinei bendrovei „Hefestas“ bei uždarajai akcinei bendrovei „August ir Ko“ dėl 2012 m. vasario 3 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo autoserviso ir prekybos uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos moskvičius“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti 2012 m. vasario 3 d. susitarimą, sudarytą tarp bankrutuojančios bendros Lietuvos ir Rusijos UAB „Hefestas“ kaip perleidėjo ir UAB „August ir Ko“ kaip perėmėjo (toliau – Susitarimas) negaliojančiu nuo sudarymo momento. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui UAB „August ir Ko“ vykdyti Susitarimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 24 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje civilinėje byloje uždraudė atsakovui UAB „August ir Ko“ vykdyti Susitarimą.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „August ir Ko“ pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir prašo leisti atsakovui Susitarimo bei preliminariųjų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu sumokėti trečiojo asmens UAB „Klaipėdos moskvičius“ rašte Nr. 121114/1 nurodytą 4359,16 Lt dydžio atsakovui tenkančią į vietos savivaldos biudžetą mokėtino žemės nuomos mokesčio kompensaciją.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepime į atsakovo UAB „August ir Ko“ prašymą nurodė, kad nesutinka su atsakovo prašymu, kadangi žemės nuomos deklaracija, kuria atsakovas grindžia savo prašymą, yra skirta trečiajam asmeniui ir sukuria prievolę tik jam.

Atsakovas bankrutuojanti bendra Lietuvos ir Rusijos UAB „Hefestas“, atstovaujama administratoriaus UAB „Bankroto centras“, atsiliepime į pateiktą prašymą nurodė, kad sutinka su laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi atsakovo UAB „August ir Ko“ prašymą tenkino ir pakeitė taikytas laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje civilinėje byloje uždraudė atsakovui UAB „August ir Ko“ vykdyti Susitarimą, leidžiant sumokėti trečiajam asmeniui autoserviso ir prekybos UAB „Klaipėdos moskvičius” 4359,16 Lt dydžio atsakovui tenkančią į vietos savivaldos biudžetą mokėtino žemės nuomos mokesčio dalį. Nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis matyti, jog atsakovas bendra Lietuvos ir Rusijos UAB „Hefestas“ ir trečiasis asmuo autoserviso ir prekybos UAB „Klaipėdos moskvičius“ 2005 m. lapkričio 7 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo. 2012 m. vasario 3 d. Susitarimu bendra Lietuvos ir Rusijos UAB „Hefestas“ perleido UAB „August ir Ko“ visas teises ir pareigas, kylančias iš minėtos sutarties. Pažymėjo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinama ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo apsauga turi būti adekvati siekiamiems tikslams ir nelemti neproporcingai didelių nuostolių atsakovui, neturi pernelyg trikdyti jo veiklos bei nepažeisti trečiųjų asmens teisių bei teisėtų interesų ar viešojo intereso, nes pareikšto ieškinio pagrįstumas bei teisėtumas dar nėra įvertinti. Sprendė, kad leidimas atsakovui sumokėti trečiajam asmeniui 4359,16 Lt sumą, mokėtiną kaip dalis žemės nuomos mokesčio Klaipėdos miesto savivaldybei nepaneigs Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių esmės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nenurodė, kad pritaikytomis laikinosiosmis apsaugos priemonėmis galimi neproporcingi atsakovo nuostoliai, trikdoma jo veikla, pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas, pakeisdamas 2012 m. liepos 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo svariai argumentuoti, kodėl iš esmės leido vykdyti ginčijamą Susitarimą. Pažymėjo, kad įstatyminė prievolė mokėti žemės nuomos mokestį priklauso trečiajam asmeniui autoserviso ir prekybos UAB „Klaipėdos moskvičius“, kuriam nėra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

3. Teismas įvykdė ne vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita, o padarė išlygą atsakovui.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „August ir Ko“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad leidimas atsakovui sumokėti trečiajam asmeniui 4359,16 Lt sumą nepaneigė anksčiau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių esmės, dėl to ieškovui priimto galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas nepasunkės. Žemės nuomos mokesčio kompensacijos sumokėjimas trečiajam asmeniui yra tik fakultatyvinė, o ne pagrindinė prievolė, kylanti Susitarimo pagrindu. Leidimas sumokėti žemės nuomos mokestį negali būti vertintinas kaip ginčijamo susitarimo vykdymas, išankstinis atsakovo teisės vykdyti tokį susitarimą patvirtinimas ar išlygų atsakovui darymas.

Atsakovas bankrutuojanti bendra Lietuvos ir Rusijos UAB „Hefestas“, atstovaujama administratoriaus UAB „Bankroto centras“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

CPK 148 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turi vadovautis CPK 144 straipsnio nuostatomis bei įvertinti tai, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys neįmanomas. Siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, būtina atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslą, ištirti faktines aplinkybes ir nustatyti, ar šios priemonės užtikrina ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar atitinka šalių interesų pusiausvyrą.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 7 d. atsakovas bendra Lietuvos ir Rusijos UAB „Hefestas“ ir trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos moskvičius“ sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo. 2012 m. vasario 3 d. Susitarimu atsakovas bendra Lietuvos ir Rusijos UAB „Hefestas“ perleido UAB „August ir Ko“ visas teises ir pareigas, kylančias iš minėtos sutarties.

Apeliantas nurodo, kad teismo nutartimi pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, t.y. leidus atsakovui sumokėti trečiajam asmeniui 4359,16 Lt žemės nuomos mokesčio, nebuvo konstatuota, kad atsakovas patirs nuostolius, sutriks jo veikla ar bus pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamojoje byloje ieškiniu yra prašoma pripažinti negaliojančiu tarp atsakovų sudarytą Susitarimą, tačiau nėra ginčijama 2005 m. lapkričio 7 d. sudarytą preliminarioji sutartis. Taigi trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos moskvičius“ preliminariosios sutarties pagrindu turi priešpriešinių reikalavimų kitai sutarties šaliai, kuri šiuo atveju yra ginčijama. Kadangi ginčijamas Susitarimas dar nėra pripažintas negaliojančiu, trečiasis asmuo preliminariosios sutarties šalimi pagrįstai laiko atsakovą UAB „August ir Ko“ ir todėl būtent šiam atsakovui pateikė prašymą susimokėti jam tenkančią žemės nuomos mokesčio dalį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakeitė atsakovo UAB „August ir Ko“ atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos trečiojo asmens UAB „Klaipėdos moskvičius“ teisės ir teisėti interesai, kylantys preliminariosios sutarties pagrindu. Toks laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas nelaikytinas prieštaraujančiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimui atsakovui UAB „August ir Ko“ vykdyti Susitarimą – esmei ar darantis išlygą atsakovui. Pakeitus laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje grėsmė ieškovui priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepadidėja, taigi ieškovo teisės nėra pažeidžiamos. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsakovo atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iš areštuotų lėšų leidžiama mokėti mokesčius valstybei. Tokia nuostata yra susijusi su viešojo intereso apsauga.

Atskirajame skunde nurodoma, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nėra svariai argumentuota. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu ir vertina, kad teismas pakankamai pagrindė savo poziciją. Be to, vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, neleidžia daryti išvados, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota.

Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde nenurodė ir nepagrindė, kodėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis, kuria buvo pakeistas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, jog atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alė Bukavinienė