- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-30
- Bylos Nr.
- P-63-128-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- J. V.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-423/2010 pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) pareiškimu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti įstatymo nustatytus praleistus terminus pateikti prašymui ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,767 ha žemės sklypą, anksčiau buvusį (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėja paaiškino, kad iš savo motinos J. Š. (K.), mirusios 1984 metais, pasakojimų žinojo, kad jos senelis A. K. nuosavybės teise valdė aukščiau minėtą žemės sklypą, įgytą iš savo sesers K. U. namuose sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu. Tačiau jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų ji neturėjo. Pareiškėja nurodė, kad 1995 metais ji žodžiu kreipėsi dėl šios situacijos išsiaiškinimo į Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrių, tačiau buvo informuota, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti priimtas tik kartu pateikiant ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančius dokumentus, kurių ji tuo metu neturėjo. Pakartotinai šiuo klausimu, nors ir neturėdama reikalaujamų dokumentų, ji raštiškai kreipėsi 2003 metais. 2003 m. vasario 11 d. buvo informuota, kad yra praleidusi terminus nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti. Pareiškėja pažymėjo, kad aktyviau domėtis nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų paieškomis ji pradėjo 2007 metais, kai, norėdama gauti informacijos apie K. U. valdytą žemės sklypą, 2007 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Panevėžio apskrities archyvą ir gavo tai patvirtinančius dokumentus. Tik po 2008 m. birželio 18 d. ir 2008 m. liepos 1 d. kreipimosi į Lietuvos centrinį archyvą, ji 2008 m. liepos 30 d. gavo reikiamos informacijos, padėjusios surasti Miežiškių bažnyčios archyve dokumentus, įrodančius jos senelio ir jo sesers K. U. giminystės ryšį. Teigė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyti terminai buvo praleisti dėl svarbių priežasčių, nes buvo problematiška surinkti reikiamus nuosavybės teisių atkūrimui dokumentus, be to, jos tėvo, mirusio 2001 metais, slauga, rimtos jos pačios sveikatos problemos ir neįgalumas apsunkino galimybes domėtis šiuo klausimu ir tinkamai realizuoti savo teises.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimo netenkino.
Teismas nustatė, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – savo senelio A. K. valdytą 2,767 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu ir pažymėjo, jog nustatytais terminais pareiškėja prašymo atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančių dokumentų nepateikė, į Žemėtvarkos skyrių ji kreipėsi tik 2003 m. vasario 11 d. Pažymėjo, jog svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui laiku įgyvendinti savo teises, gali būti laikomos tik tokios priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių veiksnių. Nežinojimas, neveikimas gali būti pripažinti svarbiomis priežastimis, tačiau tik tada, kai tam turėjo įtakos ne paties asmens veika (neveikimas), o kitos objektyvios priežastys (kliūtys), realiai sutrukdžiusios pareiškėjui žinoti apie nekilnojamąjį turtą ar galimybę kreiptis dėl teisių į šį turtą atkūrimo ir veikti. Teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo dar 1991 m., tai pakankamas laiko tarpas pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo galimybe, bendraujant su giminaičiais, pažįstamais, kreipiantis į atitinkamas institucijas. Tuo labiau, kad dokumentai, patvirtinantys K. U. žemės nuosavybės teisę, buvo surasti Panevėžio apskrities archyve po dviejų mėnesių nuo pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją. Nors pareiškėja ir turėjo sveikatos problemų, tačiau teismui pateikti duomenys apie jos lankymąsi gydymo įstaigose nepatvirtina, kad ji iki 2001 m. gruodžio 31 d. būtų gydžiusis stacionariai ar kad dėl turimų sveikatos problemų jai būtų buvę suvaržytos judėjimo galimybės. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjai sveikatos problemos atsirado tik 2003 metų pabaigoje, nustačius arterinę hipertenziją ir 2005 m. gegužės 20 d. suteikus II-ąją invalidumo grupę. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai sveikatos būklė įstatymo nustatytais terminais negalėjo sutrukdyti aktyviau domėtis nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų paieškomis. Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėja turėjo pakankamai informacijos, įgalinančios imtis atitinkamų veiksmų (pati detaliau pasidomėti, pasinaudoti atstovavimo institutu ar kreiptis į asmenis, galinčius suteikti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir pan.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ji tai padaryti delsė. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju termino praleidimas yra sietinas ne su aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios, o su pačios pareiškėjos nerūpestingumu ir aplaidumu. Todėl buvo konstatuota, kad terminai prašymui ir giminystės bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleisti be svarbių priežasčių, todėl šiuos terminus atnaujinti nėra pagrindo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą ir dokumentus Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio A. K., pareiškėjos teigimu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 2,767 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja yra A. K. (pareiškėjos teigimu, buvusio sklypo savininko) vaikaitė, t. y. A. K. dukters J. Š. (ikisantuokinė pavardė – K.) duktė. Teismas pažymėjo, jog mirusio savininko mirusiojo vaiko vaikų, t. y. savininko vaikaičių, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatyta 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. I-2200 (įsigaliojo nuo 1992 m. sausio 17 d.) pakeitus 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnį, t. y. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kituose Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio atitinkamuose punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas kitas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik tuo atveju, kai nustatoma, jog nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos motina mirė 1984 m. liepos 10 d., t. y. dar iki nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios, todėl pareiškėja įgijo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į A. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą nuo 1992 m. sausio 17 d. (t. y. nuo 1992 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. I-2200 įsigaliojimo). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja pirmą kartą į Panevėžio apskrities viršininko administraciją kreipėsi tik 2003 metais (byloje yra Panevėžio AVA Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos raštas, kuriuo pareiškėja informuota, jog praleido prašymo padavimo terminą). Be to, aktyviau nuosavybės teisių atkūrimo klausimu pareiškėja pradėjo domėtis dar vėliau – tik 2007 metais. Pastebėjo, jog nagrinėjamu atveju reikšmingas laikotarpis, ar pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą ir dokumentus per laikotarpį nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Trūkstami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ar giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, galėjo būti paduoti vėliau – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja prašymą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimo terminą iš esmės grindžia bloga savo sveikatos būkle bei tuo, jog turėjo slaugyti sergantį tėvą, vėliau rūpinosi jo laidotuvėmis, patyrė daug išgyvenimų. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktika dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo (Nr. AS403-219/2006; A556-680/2008 ir kt.) ir patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.) teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) teisingai vertino pareiškėjos pateiktus į bylą įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad pateikti duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjos sveikatos būklė galėjo sutrukdyti jai aktyviau domėtis nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų paieškomis iki įstatymu nustatyto prašymų padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Pastebėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad sveikatos sutrikimai pareiškėjai nustatyti iš esmės jau pasibaigus įstatymo nustatytam prašymų padavimo terminui (2001 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėja pateikė medicininį pažymėjimą, iš kurio matyti, kad ji nuo 2001 m. gruodžio 7 d. iki 2002 m. sausio 5 d. tirta ir gydyta B. P. privačioje šeimos ambulatorijoje. Iš byloje esančio medicininio išrašo matyti, kad 2003 m. gruodžio 18 d. pareiškėjai nustatyta arterinė hipertenzija, nuo 2004 m. balandžio 30 d. nustatyti kiti sutrikimai. Nuo 2004 m. gegužės 20 d. pareiškėjai suteikta II invalidumo grupė. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja turi sveikatos sutrikimų, tačiau jie nustatyti tik 2001 metų pabaigoje, t. y. iš esmės jau pasibaigus įstatymo nustatytam prašymų padavimo terminui. Byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja sveikatos sutrikimų turėjo anksčiau, jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų pareiškėja nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos sveikatos būklė akivaizdžiai negali būti pripažįstama svarbia termino praleidimo priežastimi. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, teismas pareiškėjos nurodomą aplinkybę, jog ji turėjo slaugyti sergantį tėvą, savaime nepripažino svarbia termino praleidimo priežastimi. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jos tėvas sunkiai sirgo ir jam buvo būtina slauga visą laikotarpį nuo 1992 m. sausio 17 d. Atkreipė dėmesį, jog byloje iš esmės nėra dokumentų, patvirtinančių itin sunkią jos tėvo sveikatos būklę, pareiškėja yra pateikusi tik 1997 m. epikrizę, iš kurios matyti, kad jos tėvas A. Š. nuo 1997 m. lapkričio 26 d. iki 1997 m. gruodžio 19 d. gydytas Panevėžio ligoninėje. Tačiau, teismo nuomone, minėta epikrizė, taip pat ir jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjos tėvui visą dokumentų pateikimo laikotarpį buvo būtina slauga bei, kad pareiškėja dėl tėvo slaugymo neturėjo galimybės pati ar per atstovą rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu. Pabrėžė, jog pareiškėjos nurodomos kitos aplinkybės – išgyvenimai dėl tėvo ligos, tėvo laidotuvės, įvertinus ilgą prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminą, taip pat nelaikytinos priežastimis, užkirtusiomis kelią pareiškėjai rūpintis trūkstamų dokumentų gavimu bei kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Juo labiau, kad byloje esantys dokumentai patvirtina pareiškėjos tėvo ligą tik 1997 metų pabaigoje, pareiškėjos tėvas mirė 2001 m. spalio 15 d. Pažymėjo, jog apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Panevėžio miesto apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2‑68-2223/2009 m.) buvo nustatinėjami juridinę reikšmę turintys faktai, nagrinėjamoje byloje reikšmės neturi, nes dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėja kreipėsi tik 2008 m. vasario 12 d. pareiškimu, t. y. jau praleidusi įstatymu nustatyto prašymų bei kitų dokumentų padavimo terminą. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas terminų praleidimo priežastis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, patikrinęs bylą, konstatavo, kad pareiškėja įstatymu nustatytą prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, kadangi laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo aktyvi ir rūpestinga, neatliko iki įstatymu nustatyto termino jokių veiksmų, kuriuos turi atlikti piliečiai, kurie pretenduoja, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
IV.
Pareiškėja 2011 m. kovo 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-423/2010. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. 2010 m. gruodžio 22 d. iš VšĮ Panevėžio miesto poliklinikos pareiškėja gavo duomenis apie tai, kad jos tėvui A. Š., mirusiam 2001 m. spalio 15 d., nuo 1991 m. buvo diagnozuoti lėtiniai susirgimai (plaučių, širdies, inkstų), kurie progresavo bei ryškėjo jų nepakankamumo laipsniai. Taip pat minimame rašte yra duomenys apie 1991 m. tėvui atliktas operacijas – prostektomiją, akmens pašalinimą iš šlapimo pūslės bei labai blogą regėjimą. Be to, iš minimo rašto matyti, kad nuo pat 1988 m. (dėl labai blogo regėjimo) ir taip pat nuo 1999 m. (dėl aukščiau nurodytų labai svarbių vidaus organų lėtinių susirgimų) pareiškėjos tėvui buvo reikalinga priežiūra ir jis savimi pats pasirūpinti negalėjo. Pareiškėja kreipėsi į gydymo įstaigas dėl visų duomenų apie tėvo ligą gavimo, bet administracinės bylos nagrinėjimo metu gavo tik ligos epikrizę, kuri ir buvo pateikta prie bylos. Daugiau jokių duomenų apie jos tėvo ligas, susirgimus, sveikatos būklę 1988 – 2001 metais bylos nagrinėjimo metu (nors ir stengėsi gauti) negavo.
2. Byloje esantys įrodymai dėl pareiškėjos sunkios sveikatos būklės bei aukščiau pateikti ir rašte Nr. S-10-932 nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėja savo teisės įgyvendinti negalėjo dėl objektyvių priežasčių, dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašomą atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. P525-222/2009, Nr. P858-43/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pareiškėja įvardija VšĮ Panevėžio miesto poliklinikos 2010 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. S-10-932, kuriame nurodyta, jog jos tėvui A. Š., mirusiam 2001 m. spalio 15 d., nuo 1991 m. buvo diagnozuoti lėtiniai susirgimai (plaučių, širdies, inkstų), kurie progresavo bei ryškėjo jų nepakankamumo laipsniai. Taip pat minimame rašte yra duomenys apie 1991 m. pareiškėjos tėvui atliktas operacijas – prostektomiją, akmens pašalinimą iš šlapimo pūslės bei labai blogą regėjimą, dėl kurių jis negalėjo pasirūpinti savimi.
Atsižvelgus į aukščiau minėtą teismų praktiką dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, darytina išvada, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų reikalavimų, jos nelaikytinos aplinkybėmis, apie kurias pareiškėjai nebuvo ar negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu. Iš pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėja iš esmės teikia teismui naujus įrodymus siekdama, kad byloje būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas, tačiau tai nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja galėjo minėtus įrodymus gauti ir pateikti teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.). ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, tirti ir vertinti įrodymus.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A146-423/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-423/2010 pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl termino atnaujinimo.
Nutartis neskundžiama.