Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir M. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

- D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams; bausmę atliekant pataisos namuose;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., pritaikius BK 91 str. 3 d., laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., trisdešimt penkioms paroms arešto;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., trisdešimčiai parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., 65 str. 1 d. 1 ,.a" p., paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo, padarant šias nusikalstamas veikas.

Priteista iš D. B. ir M. G. solidariai A. D. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1712,64 Lt laidojimo išlaidų.

Pripažinta A. D. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą paminklo pastatymo išlaidoms atlyginti, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 2 d., apie 21.00 – 21.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, - B. S. gyvenamojo namo kieme E. savivaldybės Ž. kaime,- pilnu alaus buteliu sudavė nukentėjusiajam B. S. per galvą bei šiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką ir padarė B. S. , gim. 1946 m., nežymų sveikatos sutrikdymą: žaizdas, minkštųjų audinių sumušimus viršugalvyje ir dešinės akies viršutiniame voke.

Be to, D. B. ir M. G. nuteisti už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 2 d., apie 24 val. E. seniūnijos Ž. kaime, G. miško teritorijoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, sumušė D. D., atėjusį atkeršyti dėl B. S. sumušimo, o po to nusitempė jį į M. G. tetai R. T. priklausančią sodybą bei sudavė jam rankomis bei kojomis 5 smūgius į galvą bei apie 6 smūgius į krūtinės ląstą, tokiu būdu padarydami muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva kaktos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas apie akis su kraujosruvomis akių obuolių junginėse, kraujosruvas abiejų smilkinių minkštuose audiniuose (dešinėje su ausies kaušelio nubrozdinimu ir kraujosruva jame) ir kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu bei po minkštaisiais smegenų dangalais smegenų pusrutulio išgaubtame paviršiuje, dėl ko D. D. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris, progresuojant galvos smegenų ir plaučių pabrinkimui, sukėlė mirtį. Tokiu būdu M. G. ir D. B. tyčia nužudė D. D. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėja prašo nuteistojo D. B. apeliacinį skundą tenkini. Nuteistasis M. G. ir jo gynėja prašo nuteistojo M. G. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. ir nuteistojo M. G. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog ekspertizės akte Nr. EKM 14(99)05(01) pažymėta: ,,kairėje kaktos pusėje, pradedant 1 cm virš antakio vidinio galo prasideda į viršų kylanti, vingiuotais kraštais, nelygiu dugnu žiojėjanti žaizda 4,1x0,2, o teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. P-K1-25-99, jog muštinė žaizda kaktoje atsirado suduodant pagaliu, kastetu ar panašiai. Nuteistasis D. B. mano, kad D. D. nužudymu gali būti apkaltintas tik asmuo, padaręs šią žaizdą, o toks asmuo taip ir nebuvo nustatytas. Be to, kaip nurodo apeliantas, nebuvo tiksliai nustatyta ir kas, kuo, kur, kokiu smūgiu sudavė nukentėjusiajam bei kokios buvo kiekvieno smūgio pasekmės. Visgi pažymėtina, jog komisinė teismo medicinos ekspertizė, kurios metu buvo surašytas ekspertizės aktas Nr. EKM 14 (99)/05(01), buvo atlikta siekiant pašalinti prieštaravimus, esant dviejų teismo medicinos specialistų nuomonėms (teismo medicinos specialisto išvada Nr. 94, teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. P-KI-25-99), todėl teismas pagrįstai remiasi šiuo ekspertizės aktu. Ekspertizės akte žaizdos kaktoje padarymo įrankis nedetalizuotas, o konstatuota jog žaizda kaktoje padaryta smūginiu kieto daikto bukos briaunos poveikiu. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog D. D. mirties priežastimi buvo jo galvos traumavimas, pasireiškęs kraujosruvomis akis supančiuose ir smilkinių minkštuosiuose audiniuose ir kraujo po smegenų dangalais išsiliejimu, o kraujas po galvos smegenų dangalais, priešingai nei mano apeliantas, galėjo išsilieti nuo bet kurio smūgio, padarant kraujosruvas smilkinių minkštuosiuose audiniuose ir apie akis, nes į bet kurią iš šių galvos sričių suduotas smūgis galėjo sukelti galvos smegenų poslinkį kaukolės viduje. Tuo tarpu didžiausią galimybę kraujo išsiliejimui sukelti turėjo smūgiai per dešinį smilkinį. Byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog abu nuteistieji sudavė nukentėjusiajam per galvą, o nustatyti, kuris iš nuteistųjų, kaip, kuo, kur, kokiu smūgiu kiekvienu momentu sudavė bei kokios buvo kiekvieno padaryto smūgio pasekmės, tiksliau negu jau nustatyta byloje, nėra nei galimybės, nei poreikio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 p. aiškiai nurodyta, jog, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Be to, to paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 4 p. pažymėta, jog atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.

Nuteistasis mano, jog apklausiant nepilnametį liudytoją T. L. , buvo padaryta daug baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kuriais darytas spaudimas T. L. , todėl galima remtis tik liudytojo parodymais, duotais praėjus 2 dienoms po įvykio. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva (LR BPK 20 str. 5 d.) ir tik teismas sprendžia, kokiais įrodymais bus remiamasi ir kurie bus atmetami. Apeliantas nurodo, jog apklausiant T. L. ikiteisminio tyrimo metu, jam buvo daromas spaudimas: pareigūnas į jį mėtė sąvaržėles, sakė, jog gali pats tapti kaltinamuoju, o jei pasirašys, - nereikės vykti į teismą, taip pat iškraipė jo parodymus bei įspėjo dėl melagingų parodymų davimo. 2005-04-20 apklaustas teisme liudytojas T. L. iš pradžių tai patvirtino, tačiau perskaičiuos jo paties parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas juos patvirtino. Siekiant išsiaiškinti, ar buvo daromas poveikis apklausiant liudytoją T. L. , teisme buvo apklausta T. L. motina E. L. bei R. D. , kurios dalyvavo T. L. apklausose. Tokiu būdu liudytoja E. L. , kuri dalyvavo visose savo sūnaus apklausose bei skaitė visus apklausos protokolus parodė, jog viskas buvo užrašyta taip, kaip sakė jos sūnus, o ji pareigūnais nesiskundė ir nesiskundžia. E. L. taip pat parodė, jog jos sūnus kalbėjo labai padrikai ir kad jis susikauptų buvo pasakyta, jog gali pats tapti kaltinamuoju, todėl geriau tegul papasakoja viską, ką žino, o tai pasakęs, spragtelėjo sąvaržėlę, kuri nulėkė į jos sūnų, tačiau tai nebuvo koks nors tyčinis veiksmas. Liudytoja R. D. taip pat patvirtino, jog jaunuolio apklausoje nebuvo padaryta jokių pažeidimų, o protokoluose nebuvo jokių nukrypimų nuo to, ką sakė apklausiamas T. L. . Abejoti liudytojų E. L. bei R. D. parodymais teismas neturi pagrindo, nes E. L. yra liudytojo T. L. motina, kuri nėra suinteresuota iškraipyti sūnaus parodymų, o R. D. – socialinė darbuotoja, kuri nėra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, 2005-07-21 liudytojas T. L. pats pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokolas buvo surašytas taip, kaip jis sakė, o pareigūnai tikrai nieko neliepė sakyti. Teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog nepilnametis liudytojas T. L. buvo neteisėtai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal LR BK 235 str., tačiau šis pažeidimas nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, todėl jis nelaikomas esminiu. Tačiau teismas mano, jog atliekant akistatą tarp K. Š. bei T. L. , LR BPK 190 str. reikalavimai nebuvo pažeisti, nes iš akistatos protokolo matoma, jog T. L. buvo apklaustas dėl lytinių organų deginimo nukentėjusiajam, o apie tai jis buvo pasakojęs K. Š. , tačiau neparodė apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Akistatos metu T. L. parodė, jog tikrai taip sakęs K. Š. , tačiau nebuvo tikras ir todėl nesakė ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Tokiu būdu buvo pašalintas prieštaravimas tarp K. Š. parodymų, kuriuose jis teigė girdėjęs apie lytinių organų deginimą, bei T. L. parodymų, kuris apklausiamas liudytoju šį faktą nutylėjo.

Nuteistasis D. B. mano, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė jo teisę į gynybą, nes tų parodymų jis vėliau raštu atsisakė. Šią teisę garantuoja LR BPK, LR Konstitucija bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Tačiau apeliantas yra neteisus teisę atsisakyti duotų parodymų suprasdamas kaip negalimumą jais remtis teisme. Teismas dar kartą pažymi, jog tik teismas vertina įrodymus ir tik teismas sprendžia, kuriais įrodymais remiasi nuosprendyje, ir kuriuos atmeta. Juo labiau yra neteisinga apelianto pozicija, jog parodymus pakeitus nuteistiesiems, negalima remtis jų tėvų parodymais. Kiekvienas liudytojas byloje duoda savarankiškus parodymus apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti. Atitinkamai nuteistųjų tėvų parodymai jokiu būdu nesiejami su pačių nuteistųjų parodymais bei jų keitimu. Be to, (skirtingai nei įtariamieji, kaltinamieji, nuteistieji) liudytojai, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, prieš apklausas yra įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. G. teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, nes jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o liudytojo T. L. parodymai kelia abejonių, nes jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Visgi, nors teismas pripažįsta, kad liudytojo T. L. parodymai dėl nukentėjusiojo atžvilgiu pavartoto smurto šiek tiek kito jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, tačiau esminių prieštaravimų, kurie sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, liudytojo T. L. parodymuose nėra. Antai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2003-08-04 (t.y. praėjus dviems dienoms po įvykio) T. L. parodė, kad D. D. pasiviję D. B. ir M. G. ėmė jį daužyti, o nukentėjusiajam esant name, abu nuteistieji jam spyrė, tačiau kuris kur spyrė tiksliai pasakyti negalėjo. Kitą dieną, t. y. 2003-08-05, parodymų patikrinimo vietoje metu T. L. parodė, jog pagavę nukentėjusįjį D. B. ir M. G. sudavė jam po 2-3 smūgius rankomis į galvą, o nukentėjusiajam būnant name ir jį atvertus ant nugaros, nuteistieji po kelis kartus spyrė nukentėjusiajam į šonus, galvą, o M. G. , dar nukentėjusiajam gulint ant pilvo, spyrė jam į sprandą. Šie konkretesni liudytojo parodymai paaiškintini tuo, kad liudytojo parodymų patikrinimas vietoje vyko jau kitą dieną po jo pirmosios apklausos, o įvykio vietoje liudytojas galėjo tiksliau viską prisiminti. Tuo tarpu liudytojo T. L. ir M. J. akistata, kurios metu T. L. parodė, jog M. G. bei D. B. , nukentėjusiajam būnant name, spyrė pastarajam į nugarą bei sprando sritį, o M. J. šių parodymų nei patvirtino, nei paneigė, buvo daryta 2003-08-20, t. y. praėjus daugiau kaip 2 savaitėms po įvykio, todėl T. L. savo parodymus dėl smūgio į nugarą (2003-08-05 parodymų patikrinimo vietoje metu teigė, kad spyrė į šoną), galėjo arba tiksliau prisiminti, arba tiesiog pamiršti ir netiksliai įvardinti smūgio lokalizaciją. Be to, šis netikslumas neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes ekspertizės akte Nr. EKM 14999)/05(01), kurio išvadomis rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, aiškiai nurodyta, jog D. D. mirties priežastimi buvo galvos traumavimas, pasireiškęs kraujosruvomis akis supančiuose ir smilkinių minkštuose audiniuose ir kraujo po smegenų dangalais išsiliejimu. Minėtame ekspertizė akte taip pat pažymėta, jog sužalojimai D. D. kūne lokalizuoti visuose jo paviršiuose, tačiau daugiausia sužalojimų buvo priekiniuose ir šoniniuose paviršiuose, kas rodo, kad žalojimo metu jo padėtis keitėsi, ir smūgiai jam buvo suduoti kaip iš priekio, taip ir iš šonų. Tokiu būdu ekspertizės aktas patvirtina bei patikslina liudytojo T. L. parodymus, o jokių esminių prieštaravimų, kolegijos nuomone, tarp jų nėra.

Priešingai negu teigia nuteistasis M. G. , pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole aiškiai pažymėta, jog liudytojas T. L. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, o tai įvyko po to, kai LR BPK nustatyta tvarka teisme buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pats T. L. , 2005-07-21 apklaustas teisme patvirtino, jog protokolų pats neskaitė, o juos skaitė mama. Tuo tarpu jau nuo 2005-04-20 įvykusios T. L. apklausos momento, kuomet buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, šis liudytojas parodymus tik patvirtino ir daugiau nekaltino policijos pareigūnų, jog jie neteisingai juos surašė. Be to, apklaustas 2005-07-21 teisme jis tik patvirtino, kad protokolai buvo surašyti taip, kaip jis sakė, o niekas nieko jam neliepė sakyti. Tai, kaip jau anksčiau minėta, patvirtino ir T. L. apklausose dalyvavusi liudytoja E. L. bei R. D. .

Nors apeliantas teigia, jog liudytojas T. L. turi polinkį fantazuoti, nes jo parodymai apie D. D. kūno deginimą nepasitvirtino, tačiau tokią apelianto nuomonę paneigia byloje esantys įrodymai. Iš liudytojo T. L. akistatų su liudytoju K. Š. bei M. J. matyti, jog T. L. matė ne tai, kaip buvo deginami lytiniai organai, o tai, jog kažkuris iš name buvusių asmenų buvo pasilenkęs prie nukentėjusiojo, rankoje laikydamas žiebtuvėlį, kuris šmėstelėjo neįprastai. Ekspertizės akte Nr. EKM 14(99)/05(01) nurodyta, jog nustatyti, kuo buvo pažeista kapšelio ir varpos oda iš esamų duomenų tiksliai nustatyti negalima, tačiau tuo pačiu negalima paneigti ir paviršinio kapšelio bei varpos pažeidimo atsiradimo aukštos temperatūros poveikyje galimybės. Taigi nukentėjusiojo lytinių organų deginimo faktas liko nei patvirtintas nei paneigtas, o esant abejonėms, jos buvo aiškintos nuteistųjų naudai.

Apeliantas taip pat mano, jog T. L. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis buvo tempiamas ir nebandė eiti savo kojomis, prieštarauja M. J. parodymams, kuris 2005-04-20 teisme parodė, jog nukentėjusiojo vilkti nereikėjo, bet jam kojos painiojosi. Tačiau atsižvelgiama į tai, jog M. J. parodymus teisme davė praėjus daugiau kaip pusantrų metų po įvykio. Tuo tarpu 2003-08-07 vykusio M. J. parodymų patikrinimo vietoje metu (M. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolas įvardintas 2005-10-11 vykusio teismo posėdžio metu) M. J. parodė, jog nuteistieji už pažastų vilko nukentėjusįjį, o įvilkę į kambarį padėjo ant kilimo. Tokiu būdu jokių esminių prieštaravimų tarp liudytojų T. L. ir M. J. parodymų, teismo nuomone, nėra.

Kaip ir nurodo apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. 18 d. nutarimo Nr. 46 4 p.nustatyta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Kaip jau minėta, ekspertizės akte Nr. EKM 14(99)/05(01) nustatyta, kad D. D. mirties priežastimi buvo jo galvos traumavimas, pasireiškęs kraujosruvomis akis supančiuose ir smilkinių minkštuose audiniuose bei kraujo po smegenų dangalais išsiliejimu. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad kraujas po galvos smegenų dangalais galėjo išsilieti nuo bet kurio smūgio, padarant kraujosruvas smilkinių minkštuose audiniuose ir apie akis, nes į bet kurią iš šių galvos sričių suduotas smūgis galėjo sukelti galvos smegenų poslinkį kaukolės viduje. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. 18 d. nutarimo Nr. 46 8 p. nurodyta, jog tuo atveju, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. G. taip pat teigia, jog teismo ištirti įrodymai yra nepakankami, tačiau, kaip jau ne kartą minėta, įrodymų vertinimas, apimantis ir jų pakankamumo vertinimą, yra išimtinė teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia apie įrodymų pakankamumą nuteistųjų kaltei padarant jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsti. Tuo tarpu kolegija mano, jog byloje ištirtų įrodymų visuma yra pakankama nuteistųjų kaltei dėl D. D. nužudymo įrodyti, o pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai nuteistųjų kaltę įvertino kaip padarytą netiesiogine tyčia, nes abu nuteistieji, smūgiuodami per galvą, - gyvybei svarbią vietą,- suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, jog gali atimti gyvybę nukentėjusiajam, ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. G. mano, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remdamasis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių jis teisme nepatvirtino, pažeidė LR BPK 301 str. 1 d. nuostatą, jog nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau pažymėtina, jog, nors nuteistasis M. G. jau 2004-11-08 bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsisakė duoti parodymus, tačiau jo parodymai LR BPK nustatyta tvarka buvo pagarsinti 2005-10-11 vykusiame teismo posėdyje, todėl jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai laikomi tinkamai ištirtais. Todėl teismas, vertindamas nuteistojo parodymus bei vadovaudamasis nuteistojo M. G. 2003-08-06 ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, LR BPK 301 str. 1 d. reikalavimų nepažeidė.

Nuteistasis M. G. teigia, jog remiantis įrodymais, kuriais teismas grindžia nuteistojo kaltę, negalima daryti išvados, kad abu nuteistieji sudavė ekspertų išvadose minimą smūgių skaičių (ne mažiau 12 smūgių, iš kurių 5 per galvą), todėl teismo išvada, jog visus sužalojimus padarė nuteistieji, neatitinka bylos aplinkybių. Tačiau iš T. L. parodymų patikrinimo vietoje 2003-08-05 aišku, jog pagavus D. D. , bėgantį nuo namo, D. B. ir M. G. vyriškiui sudavė rankomis į galvą po 2 – 3 smūgius, o nukentėjusiajam būnant name, M. G. spyrė D. D. į sprandą, paskui M. G. ir D. B. spyrė po kelis kartus nukentėjusiajam į šonus, galvą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog visus 12 sužalojimų nukentėjusiajam padarė būtent nuteistieji.

Nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis teismas priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus. Vadovaujantis LR BPK 305 str. 1 d. 2 p., apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.4 p. pažymėta, jog įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamųjų kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus apie konfliktus J. J. ir B. S. sodybose, konstatavo, jog liudytojų parodymuose yra prieštaravimų dėl įvykių eigos, jų turinio, todėl teismas rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kurie atitiko vieni kitus, įvykių situaciją, teismo medicinos specialistų išvadas, medicinos įstaigų dokumentus bei kitus bylos dokumentų duomenis. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išvadas nuosprendyje grindė tais T. L. parodymais, kurie atitinka kitus įrodymus bei taip atskleidė įrodymų tarpusavio ryšį, tačiau tai jokiu būdu nereiškia T. L. parodymų derinimo prie pareikšto kaltinimo, o atskleidžia įrodymų tyrimą bei jų vertinimą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas tiek duomenis dėl nuteistųjų veiksmų J. J. bei B. S. sodybose, tiek ir duomenis apie D. D. nužudymą vertino atsižvelgiant į duomenų tarpusavio ryšį. Tuo tarpu pripažindamas duomenis įrodymais bei juos vertindamas (tikėdamas vienais ir atmesdamas kitus), teismas vadovavosi vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu iš nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.).

Vertindamas faktą, jog nukentėjusiojo kūnas įvykio vietoje buvo šiek tiek toliau negu buvo palikę nuteistieji, o taip pat nuogas, teismas atsižvelgia į tai, jog, kaip pažymima ekspertizės akte Nr. EKM 14(99)/05(01), po galvos ir krūtinės ląstos sužalojimų padarymo, mirtis įvyko ne staiga, o praėjus keletui valandų. Tuo tarpu atgavęs sąmonę iki ji vėl išnyko dėl galvos smegenų pabrinkimo, nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas ir aktyvus. Atitinkamai nukentėjusysis, atgavęs sąmonę, galėjo šliaužti ar pan. Be to, pažymėtina, jog tiksli vieta, kur, kaip teigė patys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu, jie paliko nukentėjusįjį bei tai, ar jis buvo paliktas nuogas, ar kelnes dar vėliau numovė patys nuteistieji neturi reikšmės bylai išspręsti teisingai (LR BPK 20 str. 3 d.), nes byloje neginčytinai nustatyta, jog nuteistieji sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, o nuo patirto galvos traumavimo, pasireiškusio kraujosruvomis akis supančiuose ir smilkinių minkštuose audiniuose bei kraujo po smegenų dangalais išsiliejimu, nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu įrodyta, jog nuteistieji padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1. Tuo tarpu lavono radimo vieta, padėtis bei būklė (nuogas) atsispindi įvykio vietos apžiūros protokole, tačiau nėra įrodinėtinos aplinkybės byloje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. G. taip pat teigia, jog tai, kad įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo elgesiui, spręsta vien iš asmenų, kurie tą dieną patys daugiau ar mažiau buvo apsvaigę, parodymais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog įstatymai nedraudžia vartoti alkoholį, o asmenų, kurie buvo daugiau ar mažiau apsvaigę nuo alkoholio, tačiau tai nesutrukdė jiems teisingai suprasti įvykių, parodymai negali būti laikomi turinčiais mažesnę įrodomąją vertę, apie kurią kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Tiriant gynybos versiją dėl galimų D. D. nužudymo kaltininkų, pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai: M. V. , E. V. , D. A. , G. D. , O. A. , A. B. , V. B. , A. D. , V. B. , R. S. . Tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, jog dėl nuteistųjų nesunkių kūno sužalojimų bei R. T. turto sunaikinimo pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau įtariamieji iki šiol nenustatyti. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, šių įvykių ištyrimas negali turėti įtakos nuteistųjų veikos kvalifikavimui, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teisme netirtos ir neatsižvelgta į šias aplinkybes, kurios galėjo paveikti nuosprendžio pagrįstumą.

Nuteistasis M. G. pažymi, jog liudytojas T. L. buvo apklaustas pažeidžiant LR BPK reikalavimus, t. y. jam darant spaudimą, tačiau, kaip jau anksčiau minėta ir išanalizuota, tai nepasitvirtino, o pats liudytojas T. L. teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei nurodė, jog pareigūnai jam tikrai nieko neliepė sakyti.

Tiek nuteistasis D. B. , tiek ir nuteistasis M. G. apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neišspręsti klausimai, susiję su laikinu nuosavybės teisių apribojimu jų tėvų turtui, t. y. D. B. tėvo R. B. butui bei M. G. tėvo R. G. butui. Šioje dalyje apeliaciniai skundai yra tenkinami. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.5 p. nurodyta, jog teismas motyvuoja sprendimus dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, laikino nuosavybė teisių apribojimo ir kitų revoliucinėje dalyje išsprendžiamų klausimų. Atitinkamai aprašomojoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuosprendžio priėmimo metu nuteistieji D. B. ir M. G. jau pilnamečiai, todėl tėvų pareiga atlyginti žalą pasibaigė (LR CK 6.276 str. 3 d.), todėl ji priteistina iš nuteistųjų. Visgi pirmosios instancijos teismas nuosprendžio revoliucinėje dalyje neišsprendė laikino nuosavybės teisių apribojimo nuteistųjų tėvų turtui klausimų, todėl šią pirmosios instancijos teismo klaidą apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2004 m. vasario 10 d. nutarimą laikinai apriboti nuosavybės teises R. G. , a/k XXXXXXXXXX, į nekilnojamojo turto registre įregistruotą nuosavybės teise priklausantį butą, esantį S. g. XX – XX, E. mieste (registro Nr. XX/XXXXX) ir Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2004 m. kovo 15 d. nutarimą laikinai apriboti nuosavybės teises R. B. , a/k XXXXXXXXXX, į nekilnojamojo turto registre įregistruotą nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Š. g. 13 – 29, E. mieste (registro Nr. XX/XXXXX), panaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.