- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-28
- Bylos Nr.
- AS-502-252-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- S. K., A. V., M. K., H. K., J. K.
- Kategorijos
- 50.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – S. K., A. V., M. K., H. K. ir J. K., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) 2008 m. kovo 12 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė:
1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Utenos AVA) 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 13-22987 paduoti;
2) panaikinti Utenos AVA 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 13-22987 ta apimtimi, kuria S. K. nuspręsta atkurti nuosavybės teises į 0,82 ha ploto žemės sklypą, esantį Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime;
3) įpareigoti Utenos AVA per mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į 1/3 dalį 1,64 ha ploto žemės sklypo, esančio Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime.
Patikslintame skunde pareiškėja paaiškino, kad ji, vadovaudamasi 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), Molėtų rajono Inturkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugsėjo arba spalio 23 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į savo tėvo V. K. tėvo (pareiškėjos senelio) S. K. Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, turėtą žemę atkūrimo. Nurodė, kad jos motina A. K. 1993 m. kovo 25 d. mirė, o jos testamentinė įpėdinė yra pareiškėja. Pabrėžė, jog Utenos AVA Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius nepripažįsta, jog pareiškėja pateikė minėtą prašymą. Nurodė, jog pagal 1997 m. liepos 1 d. redakcijos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipnį jos prašymas turėjo būti išnagrinėtas bendra tvarka, tačiau tas nebuvo padaryta, kadangi Utenos AVA Molėtų rajono žemėtvarkos skyriuje jos prašymas dingo. Utenos AVA 2007 m. birželio 18 d. raštu Nr. (3.19)-10-412 pareiškėja buvo informuota apie tai, jog ji bendrosios kompetencijos teisme turėtų nustatyti juridinės reikšmės turintį faktą, kad minėtas prašymas Utenos AVA Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas. Nurodė, kad 1991 m. pareiškėjai pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jai buvo paaiškinta, kad ji, jos motinai gyvai esant, neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į senelio turėtą žemę. Teigė, jog pareiškėjos atstovei R. Z. nuvykus į Utenos AVA Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus padalinį Inturkėje susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo į S. K. turėtą žemę bylos dokumentais, jie buvo pateikti, tačiau byla buvo netvarkinga. Pabrėžė, jog tuomet vienas iš Utenos AVA Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų viešai patvirtino, jog pareiškėjos prašymas iš tiesų buvo paduotas, tačiau kažkur pradingo. Manė, jog nelaikytina, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, kadangi ji jį buvo padavusi laiku. Pažymėjo, jog 2007 m. liepos mėnesį kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydama spręsti klausimą dėl Utenos AVA Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus veiksmų sustabdymo ir klausimo išsprendimo iš esmės. Nurodė, kad Utenos AVA 2007 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 22986, kuriuo jos motinai A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant 0,67 ha žemės 2 ha ploto žemės sklype kartu su bendraturčiais S. K., J. K. ir S. N. Teigė, jog iš minėto sprendimo nebuvo aišku, kada, kokiomis sąlygomis ir kaip buvo atkurtos nuosavybės teisės S. K. Akcentavo, jog sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. K., remiatis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įtatymu, turinys pareiškėjai tapo žinomas tik pateikus skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Laikėsi pozicijos, jog tai yra pakankama priežastis praleistam terminui paduoti skundą teismui atnaujinti.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą patikslintam pareiškėjos 2008 m. kovo 12 d. skundui paduoti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja, dar 2007 m. gruodžio 20 d. pateikdama skundą pirmosios instancijos teismui, jame nurodė, jog, gavusi atitinkamus Utenos AVA sprendimus, dar pildys skundo reikalavimus. Pažymėjo, jog Utenos AVA atsiliepimas į pareiškėjos skundą, kuriame buvo nurodyti atitinkami sprendimai, pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2008 m. sausio 22 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai minėtas atsakovo atsiliepimas kartu su šaukimu buvo išsiųstas 2008 m. sausio 24 d. Nurodė, kad atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė ir bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Padarė išvadą, jog pareiškėja ar jos atstovės galėjo susipažinti su visa bylos medžiaga ir per mėnesį laiko nuo atsiliepimo į skundą gavimo dienos suformuluoti visus skundo reikalavimus. Laikėsi pozicijos, kad ir iš Utenos AVA 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 13-22986, kurio kopija teismui buvo pateikta kartu su 2007 m. gruodžio 20 d. skundu, turinio aišku, jog analogiškas sprendimas buvo priimtas ir S. K. atžvilgiu. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo pareiškėjos įgaliotas asmuo R. Z., kuri yra pasirašiusi 2007 m. balandžio 14 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte. Pirmosios instancijos teismas kontatavo, jog pareiškėja nei pati, nei per atstovus tinkamai nerealizavo savo teisių, todėl laikytina, kad ji terminą praleido be svarbios priežasties, dėl ko jis neatnaujintinas. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo patikslintam skundui pateikti buvo atmestas, jos patikslintą skundą atsisakytina priimti.
III.
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. nutartį.
1. Teigia, kad pareiškėjos atstovė su bylos medžiaga susipažino 2007 m. vasario 25 d. ir skundas teismui buvo pateiktas 2007 m. kovo 12 d., t. y. nepraleidus nustatyto termino. Laikosi pozicijos, kad įstatymas nenumato pareiškėjos pareigos susipažinti su administracinėje byloje pateikta papildoma medžiaga per vieną mėnesį nuo jo pateikimo dienos.
2. Nurodo, kad ABTĮ nenumato tvarkos, kada, taikant analogiją, galima ginčyti valstybinių institucijų priimtą aktą – šiuo atveju Utenos AVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
3. Pažymi, kad nurodant ginčijamą aktą, būtina nurodyti jo priėmimo datą ir numerį.
4. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nutaręs, kad pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, be to, teismo nutartyje padaryta išvada neatitinka faktinių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais.
ABTĮ 34 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą.
ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog dėl nutarties grąžinti skundą (prašymą) pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga (inter alia 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-268/2008), laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2008 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą patikslintam pareiškėjos 2008 m. kovo 12 d. skundui paduoti ir dėl to atsisakė jį priimti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią praktiką skundo (prašymo) padavimo termino atnaujinimo aspektu. Buvo konstatuota, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, esktraordinarios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laikotarpį nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje AS442-303/2008).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja apskritai nepripažįsta, jog būtų praleidusi įstatymo nustatytą terminą skundui pateikti, kadangi, anot jos, skundas buvo paduotas teismui nepraėjus mėnesiui po jos atstovės susipažinimo su bylos medžiaga. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-268/2008 pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą, laikosi pozicijos, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nepraleido termino Utenos AVA 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimui Nr. 13-22987 apskųsti, kadangi, kaip buvo konstatuota minėtoje nutartyje, laikytina, jog ji tokį reikalavimą turėjo formuluoti dar pirmąkart kreipdamasi į administracinį teismą, t. y. 2007 m. gruodžio 20 d.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėtų būti traktuotinos kaip svarbios priežastys, pagrindžiančios būtinybę atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, bei nepateikia jas patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja remiasi tik bendro pobūdžio teiginiais, kurie tėra subjektyvus tam tikrų teisės aktų nuostatų interpretavimas. Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės nepaaiškina, kodėl, galėdama apskųsti sprendimą Nr. 13-22987 dar 2007 m. gruodžio 20 d., ji tokį reikalavimą pareiškė tik 2008 m. kovo 12 d.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.