Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad jis 2008-03-20 apie 7 val. (duomenys neskelbtini) pagrobė fizinio asmens dokumentus – nukentėjusiosios G. N. vardu išduotus: Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), invalidumo pažymėjimą bei darbo pažymėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas pripažino įrodyta, jog G. S. padarė nusikalstamą veiką, kuria buvo kaltinamas (t. 1, b. l. 186-188) – t. y. pagal BK 302 str. 1 d. dėl G. N. dokumentų pagrobimo. Viso baudžiamojo proceso metu (t. 1, b. l. 123-124; 128-129; t. 2, b. l. 19) ir apeliaciniame skunde G. S. neigė savo kaltę, tvirtindamas, kad jokių dokumentų pas G. N. nematė ir jų neėmė.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismų išvados nuosprendžiuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. BPK 305 str. 1 d. 2 p. reglamentuota, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadinasi, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytoją E. D., nukentėjusiąją G. N., neatkreipė dėmesio į tai, kad tarp jų parodymų, duotų atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme, yra prieštaravimų. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad apylinkės teismas iš esmės neatliko jokios liudytojo ir nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėstytų faktų analizės, ir neįvertino jų reikšmės. Nenurodydamas jokių motyvų, pirmosios instancijos teismas liudytojo E. D. ir nukentėjusiosios G. N. parodymus įvertino kaip nuoseklius ir laikė teisingais, o kaltinamojo G. S. parodymus laikė jo gynybine versija, nors, kaip buvo minėta, apelianto parodymai iš esmės buvo vienodi viso baudžiamojo proceso metu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatą – įrodymus įvertinti tik išsamiai ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes, šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

G. N. pirmos apklausos metu nieko neminėjo apie liudytoją E. D., nurodydama, kad D. Ž. pas ją į namus atėjo su G. S.. Nukentėjusioji tvirtino, kad D. Ž., kuris yra miręs (t. 1, b. l. 38; 41), vėliau jai pasakė, jog dokumentus pavogė G. S., kuomet ji buvo virtuvėje (t. 1, b. l. 25-26). Tą patį nukentėjusioji nurodė ir savo rašytame 2008-03-31 pareiškime (t. 1, b. l. 8). Iš aptartų G. N. parodymų galima susidaryti įspūdį, kad D. Ž. ir G. S. apsilankymas nukentėjusiosios namuose, alkoholinių gėrimų vartojimas, dokumentų pagrobimas įvyko ta pačią dieną (2008-03-20) nuo 15 val. iki 16.30 val. Papildomai apklausiama nukentėjusioji (2008-06-17) jau tvirtino, kad pas ją į namus naktį buvo atėję trise – D. Ž., G. S. ir E. D., kurie liko nakvoti iki ryto ir su kuriais dar kitą dieną vartojo alkoholinius gėrimus, o pastariesiems išėjus ji neberado savo dokumentų (t. 1, b. l. 31-32). Visgi ir papildomos apklausos metu G. N. toliau tvirtino, jog D. Ž. jai pasakė, kad dokumentus paėmė G. S. (t. 1, b. l. 31-32). Tuo tarpu apklausiama teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 19) nukentėjusioji nurodė, kad ne D. Ž., o E. D., nepaaiškindamas jokių konkrečių aplinkybių, pasakė, jog dokumentus paėmė G. S.. Tuo pačiu G. N., skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad dokumentai buvo sudėti į permatomą maišelį, ir matėsi, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad dokumentai buvo sudėti į juodos spalvos dėklą nuo paso, su užrašu ,,Pasas“ (t. 1, b. l. 26).

Yra aišku, kad pati nukentėjusioji nematė, kas paėmė jos dokumentus. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir patys savaime nepatvirtina G. S. kaltės, pagrobus jos dokumentus. Kaltindama dėl to G. S., ji nurodė skirtingus asmenis (D. Ž., E. D.), iš kurių sužinojo, kad dokumentus pagrobė apeliantas. Dingę nukentėjusiosios dokumentai nei pas G. S., nei pas ką kitą nebuvo surasti.

Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji G. N. dar labiau painiojosi, atpasakodama įvykio aplinkybes. Tame pačiame teismo posėdyje nukentėjusioji tvirtino, kad pirmiausia po įvykio sutiktas valgykloje E. D. jai pasakė, jog dokumentus pavogė G. S.. Po to nurodė, kad pirmas apie tai pasakė D. Ž., kuris liko po išgertuvių, kai E. D. su G. S. išėjo. Kita vertus, nukentėjusioji taip pat nurodė, kad D. Ž. konkrečiai neįvardino, kas pavogė jos dokumentus, pasakydamas ,,...E. D. ir G. S. paėmė dokumentus...“. Tuo pačiu nukentėjusioji teigė, kad D. Ž. jai nieko nesakė – tik linktelėjo galva į G. S. ir į spintos pusę, tačiau ką jis tuo metu norėjo pasakyti, G. N. tvirtino supratusi tik vėliau.

Iš tokių skirtingų nukentėjusiosios parodymų nėra galimybės nustatyti tikrosios įvykių eigos, o kadangi D. Ž. miręs ir nei sykio nebuvo apklaustas, nėra galimybės atskleisti tikrąjį G. N. ir D. Ž. pokalbio turinį. Konkrečiu atveju lieka kito vieno liudytojo – E. D. parodymai, kurie, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, irgi nėra nuoseklūs, vertinant juos byloje surinktų duomenų visete, ir kelia pagrįstų abejonių.

Liudytojas E. D. apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu 2008-06-30 (t. 1, b. l. 42-43) teigė, kad iš pradžių pas G. N. jis buvo vienas, o po to naktį atėjo D. Ž. su G. S.. Kaip buvo minėta, nukentėjusioji teigė, kad atėjo naktį visi trys vyrai. E. D. beveik tiksliai įvardino, kokius dokumentus pagrobė G. S. – ,,...ten buvo pensininko pažymėjimas ar invalidumo pažymėjimas, pasas bei dar kažkokie dokumentai.“. Pasak E. D., G. S. paėmęs dokumentus jų neparodė, o įsidėjo dokumentus į kišenę ir iškart išėjo. Kaip jau minėta, nukentėjusioji irgi nevienodai parodė, į ką buvo sudėti dingusieji dokumentai, tačiau apeliacinės instancijos teisme G. N. neabejodama patvirtino, jog dokumentai buvo sudėti į nepermatomą įdėklą nuo paso, apie ką ji buvo pamiršusi duodama parodymus pirmosios instancijos teisme. Taigi, nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, kad visi pavogti dokumentai buvo sudėti į nepermatomą įdėklą nuo paso, bei E. D. nurodyta aplinkybė, kad G. S. paėmęs dokumentus jų neparodė, o įsidėjo dokumentus į kišenę ir iškart išėjo, akivaizdžiai rodo, jog E. D. neturėjo galimybės pamatyti, kad aplanke buvo daugiau dokumentų (ne tik pasas). Ši aplinkybė yra itin svarbi vertinant A. D. parodymų patikimumą. Tai, kad A. D. parodė, jog G. S. pavogė ne tik pasą, bet ir kitus dokumentus, ir net įvardijo konkrečius, anot jo, G. S. iš spintos paimtus dokumentus, nors, kaip seka iš paties A. D. parodymų, tų dokumentų nematė ir negalėjo matyti, akivaizdžiai rodo šio liudytojo parodymų nepatikimumą.

Be to, E. D. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 92-93) nurodė, kad ryte G. N. buvo išėjusi parnešti dar degtinės, kai G. S. išėjo su pastarosios dokumentais, nors nukentėjusioji apeliacinio teismo posėdyje kategoriškai neigė ėjusi į parduotuvę. Apklausiamas liudytojas E. D., kaip ir G. N. (t. 1, b. l. 31-32), teigė, kad ryte dar vartojo alkoholinius gėrimus. Pasak E. D., tada G. S. jau nebuvo, nes jis buvo išėjęs. Buvo likęs tik jis, D. Ž. ir G. N.. Tuo tarpu akistatos su G. S. metu E. D. nurodė, kad iš G. N. namų išėjo neužilgo po to, kai išėjo apeliantas (t. 1, b. l. 128-129).

Taigi, liudytojo E. D. parodymai nėra patikimi ir nuoseklūs, be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų jo parodymus, todėl šio liudytojo parodymai, nei patys savaime, nei visete su kitais bylos duomenimis neginčijamai G. S. kaltės nepatvirtina, todėl vertinti E. D. parodymus, kaip teisingus, nėra pagrindo. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog apylinkės teismo išvada, kad E. D. parodymai yra nuoseklūs, patvirtinti nukentėjusiosios parodymais ir kita bylos medžiaga – nėra teisinga.

Kaip jau minėta, G. S. 2008-06-11 apklausiamas įtariamuoju (t. 1, b. l. 123-124) ir pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 19) neigė savo kaltę, nurodydamas, kad atėjo visi trys naktį, pamiegojęs, kartu su D. Ž. išėjo, o trečias (E. D.) liko. Jam matant niekas jokių dokumentų neėmė ir kas paėmė, nežino. Mano, jog dokumentus galėjo paimti pas G. N. likęs E. D..

Bylos medžiaga, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti ir šiame nuosprendyje aptarti įrodymai, kelia pagrįstų abejonių dėl G. S. kaltės, pagrobus G. N. dokumentus. Byloje nėra jokių besąlygiškai G. S. kaltę patvirtinančių įrodymų: liudytojo E. D. parodymai yra nenuoseklūs, o nukentėjusiosios parodymai iš esmės prieštaringi viso baudžiamojo proceso metu, be to, ji nematė, kas pavogė dokumentus. Visi kiti įrodymai, kuriais savo sprendimą grindė apylinkės teismas (akistatos protokolas, parodymų atpažinti pagal asmens nuotrauką protokolas ir kt.), yra tik E. D. G. S. kaltinančių parodymų seka. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, patikrinus visą bylos medžiagą ir surinktus duomenis, papildomai ištyrus įrodymus, nenustatytos naujos aplinkybės ar kiti galimi informacijos šaltiniai (D. Ž. mirė dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios), galintys padėti pašalinti iškilusias abejones dėl G. N., liudytojo E. D. parodymų patikimumo, ir nustatyti objektyvią tiesą byloje. Teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, o, esant aptartai situacijai, abe­jo­nės aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­jo nau­dai.

Tokiu būdu kolegija konstatuoja, jog nėra įrodyta, kad G. S. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendž i a:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

G. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.