Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. (K. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteistas:

pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. , 4 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo K. K. priteista po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms A. K. J., R. Š. ir D. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už mažamečių seksualinį prievartavimą, vaiko išnaudojimą pornografijai ir už neteisėtą disponavimą šaudmenimis. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2014 m., laikotarpiu nuo birželio mėnesio pradžios iki rugpjūčio 3 d., 19 val. 45 min., turėdamas vieningą tyčia tenkinti savo lytinę aistrą su mažametėmis V. J., gim. (duomenys neskelbtini), J. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. U., gim. (duomenys neskelbtini), kurios dėl savo amžiaus negalėjo pilnai suprasti su jomis atliekamų veiksmų esmės, įvertinti pasekmių ir galimos žalos, o dėl baimės jausmo negalėjo pasipriešinti, t. y. pasinaudodamas nukentėjusiųjų bejėgiška būkle dėl mažametystės ir veikdamas prieš jų valią, K. K., susisiekdamas su V. J. mobiliojo ryšio telefonu ir susitardamas susitikti su ja bei J. Š., savo automobiliu „X“, v. n. (duomenys neskelbtini) tiksliai nenustatytą kartų kiekį, bet ne mažiau 18 kartų, nuveždamas mažametes prie X gimnazijos Vilniuje, prekybos centro „Y“, esančio (duomenys neskelbtini), S. K. mokyklos, automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), bei perlipdamas ant galinės automobilio sėdynės, o taip pat mažiausiai 2 kartus nuveždamas nukentėjusiąsias į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur nusirengdamas pats ir liepdamas nusirengti nukentėjusiosioms, paeiliui glostydavo jų kojas ir lytinius organus, laižė jų lytinius organus ir kišo į juos pirštus, liepdavo mažametėms paeiliui masturbuoti jo varpą bei paeiliui, rankomis laikydamas nukentėjusiųjų galvas, kišo varpą joms į burną. Tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametes V. J., J. Š. ir G. U. oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Be to, K. K. 2014 m. gegužės 29 d., teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, tyrimo nenustatytu skaitmeniniu įrenginiu pagamino audiovizualinę (garso ir vaizdo) pornografinio pobūdžio medžiagą „XXXX.mp4“, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, masturbacija ir oralinis lytinis aktas, dalyvaujant nenustatytam mažamečiui, iki 14 metų amžiaus imtinai, moteriškos lyties vaikui, ir kurią iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. laikė savo gyvenamojoje vietoje bute (duomenys neskelbtini), savo kompiuterio sisteminiame bloke. Tokiu būdu jis išnaudojo mažametį asmenį pornografinei produkcijai gaminti, ją pagamino ir ja disponavo.

K. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 2 d., teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, tyrimo nenustatytu skaitmeniniu įrenginiu, pagamino audiovizualinę (garso ir vaizdo) pornografinio pobūdžio medžiagą „YYYYY.mp4“, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, masturbacija ir oralinis lytinis aktas, dalyvaujant mažametei G. U., gim. (duomenys neskelbtini), ir kurią iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. laikė savo gyvenamojoje vietoje bute (duomenys neskelbtini), savo kompiuterio sisteminiame bloke. Tokiu būdu jis išnaudojo mažametį asmenį pornografinei produkcijai gaminti, ją pagamino ir ja disponavo.

Be to, K. K. neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė savo gyvenamojoje vietoje bute (duomenys neskelbtini), esančiame seife 119 (vieną šimtą devyniolika) 12-to kalibro medžioklinių šovinių, iki kol jie 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo aptikti kratos metu.

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo K. K. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

K. K. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo tris mažametes nukentėjusiąsias, už vaiko išnaudojimą pornografijai ir už tai, kad neteisėtai laikė šaudmenis. Nuteistasis apeliaciniame skunde pats nurodo, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 2 d. (iš tikrųjų K. K. nuteistas pagal BK 253 str. 1 d.) ir dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 162 str. 1 d. (iš tikrųjų K. K. nuteistas pagal BK 162 str. 1 d. už vieną tęstinę nusikalstamą veiką), jis savo kaltę pripažįsta visiškai. Taip pat sutinka su nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo ir neturtinės žalos atlyginimų priteisimo nukentėjusiosioms. Apeliantas prašo tik perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 150 str. 4 d. į BK 151¹ str. 2 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija vadovaujasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis ir apeliacine tvarka šią bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

Patikrinusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino K. K. kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką mažamečių V. J., J. Š. bei G. U. atžvilgius teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

Iš apeliacinio skundo matosi, kad nuteistasis didžiosios dalies nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. nei nusikaltimo laiko, nei vietos, nei kitų aplinkybių, neginčija ir šiame skunde. Apeliantas skunde dar kartą patvirtina, kad pripažįsta kaltę dėl lytinės aistros tenkinimo su jaunesniais negu 16 metų amžiaus asmenimis už pinigus. Nuteistasis nesutinka tik su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 150 str. 4 d. į BK 151¹ str. 2 d. Savo nesutikimą su teismo išvada, kad jis mažametes seksualiai prievartavo, apeliantas argumentuoja irgi lakoniškai. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad prieš nukentėjusiąsias nenaudojo jokios prievartos, jos puikiai suprato, ką daro, pačios jam skambindavo, ateidavo pas jį į namus ir prie mašinos, kur viskas ir vykdavo.

Teisėjų kolegija apeliaciniame skunde dėstomus argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti. Pažymėtina ir tai, kad faktiškai tuos pačius nesutikimo su kaltinimu pagal BK 150 str. 4 d. argumentus K. K. dėstė viso proceso metu ir visose savo apklausose, taip pat ir teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismui šie nuteistojo argumentai irgi buvo žinomi, tačiau teismas juos motyvuotai ir pagrįstai atmetė.

Tuo tarpu K. K. nusikalstamos veikos padarymo metu jau galiojusios redakcijos (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776, įsigaliojusio 2014 m. kovo 25 d.) BK 151¹ str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę pilnamečiam asmeniui, lytiškai santykiavusiam ar kitaip tenkinusiam lytinę aistrą su jaunesniu negu 16 metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Pagal BK 151¹ str. 2 d. atsako tas, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam žmogui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių.

Objektyviai BK 151¹ str. numatyta veika pasireiškia lytiniu santykiavimu ar kitokiu lytinės aistros tenkinimu su jaunesniu negu 16 metų asmeniu (BK 151¹ str. 1 d.) arba nepilnamečiu asmeniu, pasiūlius, pažadėjus suteikti jam ar suteikus jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį (BK 151¹ str. 2 d.), nukentėjusiajam sutinkant. Lytiniu santykiavimu suprantamas natūralus lytinis aktas, o kitoks lytinės aistros tenkinimas – oralinis, analinis aktas arba kitokio fizinio sąlyčio veiksmai, sukeliantys kaltininkui seksualinį pasitenkinimą. Nepilnamečiu pripažįstamas asmuo, vyresnis nei 14 metų ir jaunesnis nei 18 metų. Tuo tarpu lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, t. y. neturinčiu 14 metų amžiaus, asmeniu pagal galiojančią teisminę praktiką laikomas kitu nusikaltimu – išžaginimu (BK 149 str.) ar seksualiniu prievartavimų (BK 150 str.). Tik tais atvejais, kai nustatoma, kad nukentėjęs mažametis dėl fizinio ir psichinio išsivystymo bei patirties suvokia lytinio santykiavimo prasmę ir socialinę reikšmę, lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su tokiu asmeniu gali būti kvalifikuojamas pagal BK 151¹ str.

Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad pagal BK 151¹ str. 1 arba 2 dalis atsakomybė galima tik tais atvejais, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad lytinis santykiavimas BK 149 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Lytinis aistros tenkinimas BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 str., kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 str. ir 150 str. tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai BK 149 ir 150 str. numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų.

Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti ir miegas. Nukentėjusiojo psichinė liga, atimanti galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, taip pat gali lemti bejėgišką būklę, todėl šiam faktui nustatyti gali būti gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė.

Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Šioje byloje įrodyta, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis K. K., pats būdamas pilnametis, tenkino savo lytinę aistrą su mažametėmis V. J., J. Š. ir G. U. oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Tai pripažįsta pats apeliantas, kuris su jo veikos kvalifikavimu nesutinka tik todėl, kad prieš nukentėjusiąsias nebuvo panaudotas fizinis smurtas ir jokia kitokia prievarta. Apie tai nuteistasis aiškindavo visų apklausų metu ir tą patį nurodo savo apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegijas atkreipia dėmesį į tai, kad seksualiniu prievartavimu panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis K. K. net ir nebuvo kaltinamas. Taip pat kaltinamajame akte, skundžiamame nuosprendyje irgi nurodoma, kad K. K. tris mažametes nukentėjusiąsias seksualiai prievartavo pasinaudodamas jų bejėgiška būkle. Apie tai atskirai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytuose K. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvuose. Nuosprendyje nurodoma, kad nors nukentėjusiosios be kitko nurodo apie tam tikrus K. K. prievartinius veiksmus – laikymą už rankų (V. J.), tempimą už rankos į automobilį (J. Š.), sugriebimą į glėbį ir tempimą į automobilį, į miškelį ir į butą (G. U.), kaltinimas dėl minėtų prievartos veiksmų kaltinamajam nebuvo pareikštas. Teismas taip pat rėmėsi ekspertizių išvadose pateikta rekomendacija atsižvelgti tik į esmines nukentėjusiųjų nurodomas įvykių aplinkybes (įvykių dalyvius, įtariamojo seksualinio pobūdžio veiksmus), bei kritiškai vertinti pasakojimus apie kaltinamojo naudojamą fizinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Ekspertai padarė išvadą, kad nukentėjusiosios dėl savo amžiaus nesupranta ikiteisminio tyrimo reikšmės (taip pat ir savo statuto kaip nukentėjusiojo asmens), jos išgyvena klaidingai pagrįstą kaltę dėl to, kas įvyko, jog apskritai dalyvavo įvykiuose, baimę būti nubaustomis už tai, jog elgėsi nuolankiai ir aktyviai nesipriešino kaltinamajam.

Iš to, kas dėstoma skundžiamame nuosprendyje, matosi, kad pats pirmosios instancijos teismas jau įvertino K. K. parodymus, jais patikėjo ir jau padarė išvadą, kad joks fizinis smurtas ar grasinimai tuoj pat tokį smurtą panaudoti prieš nukentėjusiąsias nebuvo naudojami. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad K. K. seksualiai prievartavo mažametes nukentėjusiąsias būtent pasinaudodamas jų bejėgiška būkle dėl jų amžiaus. Ir tokia teismo išvada, kolegijos nuomone, yra visiškai pagrįsta.

Iš prie bylos pridėtų nukentėjusiųjų asmens dokumentų matosi, kad V. J. gimusi (duomenys neskelbtini), J. Š. gimusi (duomenys neskelbtini), o G. U. – (duomenys neskelbtini). Nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąsias laikotarpiu V. J. buvo tik 12 metų, J. Š. – 11 metų, o G. U. – tik 9 metų amžiaus. Taigi visos trys nukentėjusiosios, o ypač G. U., tuo metu buvo ženkliai jaunesnės negu 14 metų amžiaus, iki kurio asmuo laikomas mažamečiu. Kolegijos nuomone, jau vien tik ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusiosios dėl jų amžiaus buvo bejėgiškos būklės, dėl kurios jos negalėjo pasipriešinti kaltininkui. Be to, tai visiškai patvirtina ir nukentėjusiosioms paskirtų teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertų išvados.

Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-20112014 nurodyta, kad V. J. praeityje ir tiriamų nuskalstamų veikų padarymo metu lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo. Šiuo metu V. J. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 (laikinas psichikos sutrikimas), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl patirtos prievartos. V. J. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, nes po byloje nagrinėjamo įvykio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

V. J., atsižvelgus į jos amžių, turimas jos žinias ir menką jos gyvenimišką patirtį, nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta įtariamojo veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl ji šiems veiksmams negalėjo adekvačiai priešintis, nesuprasdama tokių veiksmų pavojingumo, daromos žalos, tolimųjų pasekmių, ji elgėsi patikliai, pasidavė įtariamojo poveikiui, apie įtariamojo veiksmus nepasakojo reikšmingiems suaugusiems. Jos priešinimąsi įtariamojo veiksmams sunkino ir situacinės aplinkybės: įtariamasis ją ramino, už pasimatymus skatino materialiai (duodavo pinigų), apie jų susitikimus liepė nepasakoti suaugusiems, kartu su V. J. buvusios nukentėjusiosios dėl mažo amžiaus, žinių stygiaus ir menko gyvenimiško patyrimo taipogi nesipriešino. (Net jei V. J. davė sutikimą atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus, ji tai darė nesąmoningai – nesuprasdama tokių veiksmų reikšmės, ji negalėjo adekvačiai į juos reaguoti).

V. J., atsižvelgus į jos amžių, intelektinių gebėjimu lygi, jai būdingus pažintinių funkcijų ypatumus ir individualias psichologes savybes, nagrinėjamų įvykių metu galėjo suprasti ir šiuo metu supranta konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes (įvykių vietą, įvykių dalyvius ir jų veiksmus; negali įvardinti tikslaus įvykio skaičiaus, laiko, apibūdinti tikslių kiekvieno atskiro epizodo aplinkybių) ir gali duoti apie tai parodymus.

Duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos parodymams negauta, tačiau yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog V. J. visapusiškai teisingai nesupranta ikiteisminio tyrimo reikšmės, savo statuso (nukentėjusiosios) jame, todėl, būdama jautri jai artimiausių žmonių reakcijoms į bylos įvykius ir visą ikiteisminį procesą bei išgyvendama kaltę dėl to, jog apskritai dalyvavo įvykiuose, apklausos metu ji gali vengti atskleisti visas įvykių aplinkybes, taip pat gali sumenkinti savo elgesį, jį teisinti ir/ar labiau akcentuoti tai, kaip įvykių metu elgėsi kitos nukentėjusiosios.

V. J. mažai suprantamose jai situacijose, neįvertindama galimų savo elgesio pasekmių, gali elgtis patikliai, lengviau pasiduoti aplinkinių poveikiui. Subjektyviai sudėtingose situacijose jai stinga į aktyvų reagavimą nukreiptų streso įveikos įgūdžių, todėl, patekusi į jai nemalonias aplinkybes, ji stengiasi ribotis, užsisklęsti savyje, elgtis vengiančiai.

Padidintas polinkis fantazuoti V. J. nenustatytas, savo amžiui ji nėra padidintai įtaigi, tačiau mažai suprantamose jai situacijose, neįvertindama galimų savo elgesio pasekmių, gali elgtis patikliai, lengviau pasiduoti aplinkinių poveikiui.

Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-198/2014 nurodyta, kad J. Š. praeityje, tiriamų nusikalstamų veikų padarymo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. 2014-01-17 diagnozuotas nerimo sutrikimas vaikystėje F93.8, tačiau tiesioginio priežastinio ryšio su byloje nagrinėjamais įvykiais nenurodyta. Šiuo metu J. Š. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 (laikinas psichikos sutrikimas), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl patirtos prievartos. Sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, nes po byloje nagrinėjamo įvykio J. Š. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

J. Š., atsižvelgus į jos amžių, turimas jos žinias ir menką jos gyvenimišką patirtį, nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta įtariamojo veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl ji šiems veiksmams negalėjo adekvačiai priešintis – nesuprasdama tokių veiksmų pavojingumo, daromos žalos, tolimųjų pasekmių, ji elgėsi patikliai, pasidavė įtariamojo poveikiui, apie įtariamojo veiksmus nepasakojo reikšmingiems suaugusiems. Jos priešinimąsi įtariamojo veiksmams sunkino ir situacinės aplinkybės: įtariamasis už pasimatymus ją skatino materialiai (duodavo pinigų), apie jų susitikimus liepė nepasakoti suaugusiems, kartu su J. Š. buvusios nukentėjusiosios dėl mažo amžiaus, žinių stygiaus ir menko gyvenimiško patyrimo taipogi nesipriešino. Net jei J. Š. davė sutikimą atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus, ji tai darė nesąmoningai, nesuprasdama tokių veiksmų reikšmės, ji negalėjo adekvačiai į juos reaguoti.

J. Š., atsižvelgus į jos amžių, intelektinių gebėjimų lygį, jai būdingus pažintinių funkcijų ypatumus ir individualias psichologes savybes, nagrinėjamų įvykių metu galėjo suprasti ir šiuo metu supranta konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes (įvykių vietą, įvykių dalyvius ir jų veiksmus; negali įvardinti tikslaus įvykio skaičiaus, laiko, apibūdinti tikslių kiekvieno atskiro epizodo aplinkybių) ir gali duoti apie tai parodymus. Duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos parodymams negauta, tačiau yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog J. Š. visapusiškai teisingai nesupranta ikiteisminio tyrimo reikšmės, savo statuso (nukentėjusiosios) jame, todėl, būdama jautri jai artimiausių žmonių reakcijoms į bylos įvykius ir visą ikiteisminį procesą bei išgyvendama kaltę dėl to, jog apskritai dalyvavo įvykiuose, apklausos metu ji gali vengti atskleisti visas įvykių aplinkybes, taip pat gali sumenkinti savo elgesį, jį teisinti ir/ar labiau akcentuoti tai, kaip įvykių metu elgėsi kitos nukentėjusiosios.

J. Š. mažai suprantamose jai situacijose, neįvertindama galimų savo elgesio pasekmių, gali elgtis patikliai, lengviau pasiduoti aplinkinių poveikiui. Subjektyviai sudėtingose situacijose jai stinga į aktyvų reagavimą nukreiptų streso įveikos įgūdžių, todėl, patekusi į jai nemalonias aplinkybes, ji stengiasi ribotis, užsisklęsti savyje, elgtis vengiančiai.

Padidintas polinkis fantazuoti J. Š. nenustatytas, savo amžiui ji nėra padidintai įtaigi, tačiau mažai suprantamose jai situacijose, neįvertindama galimų savo elgesio pasekmių, gali elgtis patikliai, lengviau pasiduoti aplinkinių poveikiui.

Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-200/2014 nurodyta, kad G. U. praeityje, tiriamų nusikalstamų veikų padarymo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. Šiuo metu G. U. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 (laikinas psichikos sutrikimas), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl patirtos prievartos. Sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus.

G. U., atsižvelgus į jos amžių, turimas jos žinias ir menką jos gyvenimišką patirtį, nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta įtariamojo veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl ji šiems veiksmams negalėjo adekvačiai priešintis – nesuprasdama tokių veiksmų pavojingumo, daromos žalos, tolimųjų pasekmių, ji elgėsi patikliai, pasidavė įtariamojo poveikiui, apie įtariamojo veiksmus nepasakojo reikšmingiems suaugusiems. Jos priešinimąsi įtariamojo veiksmams sunkino ir situacinės aplinkybės: įtariamasis už pasimatymus ją skatino materialiai (duodavo pinigų), apie jų susitikimus liepė nepasakoti suaugusiems, kartu su G. U. buvusios nukentėjusiosios dėl mažo amžiaus, žinių stygiaus ir menko gyvenimiško patyrimo taipogi nesipriešino. Net jei G. U. davė sutikimą atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus, ji tai darė nesąmoningai - nesuprasdama tokių veiksmų reikšmės, ji negalėjo adekvačiai į juos reaguoti.

G. U., atsižvelgus į jos amžių, intelektinių gebėjimu lygi, jai būdingus pažintinių funkcijų ypatumus ir individualias psichologes savybes, nagrinėjamų įvykių metu galėjo suprasti ir šiuo metu supranta konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes (įvykių vietą, įvykių dalyvius ir jų veiksmus; negali įvardinti tikslaus įvykio skaičiaus, laiko, apibūdinti tikslių kiekvieno atskiro epizodo aplinkybių) ir gali duoti apie tai parodymus.

Duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos parodymams negauta, tačiau yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tiriamoji visapusiškai teisingai nesupranta ikiteisminio tyrimo reikšmės, savo statuso (nukentėjusiosios) jame, todėl, būdama jautri jai artimiausių žmonių reakcijoms į bylos įvykius ir visą ikiteisminį procesą bei išgyvendama kaltę dėl to, jog apskirtai dalyvavo įvykiuose, taip pat baimę, jog jos bendraamžiai apie tai gali sužinoti, apklausos metu ji gali vengti atskleisti visas įvykių aplinkybes, taip pat gali sumenkinti savo elgesį, jį teisinti ir/ar labiau akcentuoti tai, kaip įvykių metu elgėsi kitos nukentėjusiosios.

Vertinant G. U. parodymus, rekomenduojama atsižvelgti tik į esmines nukentėjusiosios nurodomas įvykių aplinkybes (įvykių dalyvius, įtariamojo seksualinio pobūdžio veiksmus) bei kritiškai vertinti jos pasakojimą apie įtariamojo naudojamą fizinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu (į nutempimą, mergaičių aktyvius bandymus gintis, joms spardantis, šaukiant ir t.t.). Kadangi G. U. nesupranta ikiteisminio tyrimo reikšmės (taip pat ir savo statuso (nukentėjusiojo) jame), todėl šiuo metu ji išgyvena klaidingai pagrįstą kaltę dėl to, kas įvyko, taip pat baimę būti nubaustai už tai, jog elgėsi nuolankiai ir aktyviai nesipriešino įtariamajam.

G. U. mažai suprantamose jai situacijose, neįvertindama galimų savo elgesio pasekmių, gali elgtis patikliai, lengviau pasiduoti aplinkinių poveikiui. Subjektyviai sudėtingose situacijose ji gali tapti itin gynybiška, priešiška ir impulsyvi, tačiau tose situacijose, kurias ji menkai supranta ir kuriose ji jaučiasi labiau bejėgė, ji dažniau užsisklendžia savyje ir elgiasi vengiančiai.

Padidintas polinkis fantazuoti G. U. nenustatytas, savo amžiui ji nėra padidintai įtaigi, tačiau mažai suprantamose jai situacijose, neįvertindama galimų savo elgesio pasekmių, gali elgtis patikliai, lengviau pasiduoti aplinkinių poveikiui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad nukentėjusiosios tariamai suprasdavo ką daro, pačios jam skambindavo, ateidavo pas jį į namus ir prie automobilio. Tokius apelianto argumentus paneigia skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti nukentėjusiųjų ir netgi paties nuteistojo parodymai. K. K. pats parodė, kad pirmas užkalbino mažametes V. J. ir J. Š., susirašinėjo su V. J. SMS žinutėmis ir pats pasiūlė V. J. būti jos ,,sponsoriumi“, t. y. tenkinti su ja savo lytinę aistrą už pinigus. Po to jis tai ir darė ne tik su V. J., bet ir kartu su ja į susitikimus ateidavusiomis mažametėmis J. Š. bei G. U.. Visoms kiekvieną kartą sumokėdavo nedideles pinigų sumas. Todėl laikyti pačias nukentėjusiąsias lytinės aistros tenkinimo su K. K. iniciatorėmis šiuo atveju tikrai nėra pagrindo. Be to, jau išdėstytos ekspertizių išvados neabejotinai patvirtina, kad visos trys mažametės nukentėjusiosios dėl mažametystės nesuprato kaltininko veiksmų esmės, jų pavojingumo, daromos žalos ir dėl to negalėjo kaltininkui adekvačiai pasipriešinti. Šios ir kitos jau išdėstytos ekspertizių išvados taip pat neabejotinai paneigia bet kokią tikimybę, kad nukentėjusiosios pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą būtų suvokusios daromų su jomis veiksmų esmę ir tai suvokdamos būtų davusios sutikimą tokiems santykiams. Išnagrinėtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina išvadą, kad K. K. savo lytinę aistrą su mažametėmis nukentėjusiomis tenkino pasinaudodamas jų bejėgiška dėl amžiaus būkle.

Jau buvo nurodyta, kad nusikalstama veika pagal BK 150 str. 4 d. kvalifikuojama tada, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis. Kolegijos nuomone, tai šioje byloje taip pat įrodyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis apie tai nieko nenurodo, todėl galima netgi teigti, kad šios teismo nustatytos aplinkybės jis netgi neginčija. Kita vertus, iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu K. K. parodė, jog galvojo, kad V. J. ir J. Š. yra 16 metų amžiaus. Teisme perskaičiuos ankstesnius, ikiteisminio tyrimo metu duotus įtariamojo parodymus, K. K. jau paaiškino, jog manė, kad dviems nukentėjusiosioms galėjo būti 14-16 metų. Tačiau iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu K. K. buvo davęs kitokius parodymus. Apklaustas įtariamuoju 2014 m. rugpjūčio 4 d. jis pats parodė, jog suprato, kad V. J. ir J. Š. yra labai jaunos, nuo 13 iki 14 metų amžiaus. Kad nuteistasis žinojo tikrąją nukentėjusiųjų amžių, patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusiosios parodė, kad K. K. klausinėjo, kiek joms metų ir kad G. U. jam pasakė, kad ji pati yra 9 metų, V. J. – 12 metų, o J. Š. – 11 metų amžiaus. Net ir darant prielaidą, kad K. K. nežinojo nukentėjusiųjų amžiaus labai tiksliai, kolegijos nuomone, jis neabejotinai suprato, kad visos nukentėjusiosios yra mažametės jau vien pagal jų fizinius duomenis. Visų nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą teisme parodė, kad nukentėjusiosios neatrodė vyresnės už jų amžiaus vaikus. Pažymėtina, kad K. K. visas tris nukentėjusiąsias matė ne vieną kartą, ne epizodiškai, o susitikinėjo su jomis daug kartų. Susitikimų metu glostė mažamečių kūnus, tenkino su jomis lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Iš byloje esančių teismo medicinos specialistų išvadų matosi, kad V. J. ir J. Š. yra taisyklingo ir pagal amžių kūno sudėjimo, o jų antriniai lytiniai požymiai dar tik pradėję formuotis. Mažametės G. U. antrinių lytinių požymių apžiūros metu nenustatyta iš viso. Akivaizdu, kad K. K., pats būdamas vidutinio amžiaus vyru, to negalėjo nematyti, taip pat negalėjo nesuprasti, kad visos trys nukentėjusiosios dar nėra 14 metų amžiaus ir visos jos yra mažametės.

Dėl visų jau išdėstytų ir aptartų bylos aplinkybių tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 151¹ str. 2 d. nėra pagrindo. Išnagrinėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad K. K. seksualiai prievartavo visas tris nukentėjusiąsias pasinaudodamas jų bejėgiška būkle dėl amžiaus, suvokdamas, kad nukentėjusiosios yra mažametės. Todėl pirmosios instancijos teismas K. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 str. 4 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, tačiau toks apelianto prašymas taip pat atmetamas. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliaciniame skunde neišdėstyti jokie prašymo sušvelninti bausmę argumentai, todėl galima spręsti, kad šis prašymas siejamas pirmiausia su nuteistojo prašymu perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 151¹ str. 2 d. Kadangi toks prašymas yra nepagrįstas, nusikalstama veika pagal BK 150 str. 4 d. kvalifikuota teisingai, tuo pačiu nėra pagrindo ir švelnesnės bausmės paskyrimui.

Kita vertus, kolegija daro išvadą, kad ir pagal BK 150 str. 4 d., ir už kitas nusikalstamas veikas teismas nuteistajam paskyrė bausmes nepažeisdamas nei BK 54 str. 2 d. nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nei BK 41 str. 2 d. nuostatų apie bausmės paskirtį. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad teismas nenustatė jokių K. K. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nors K. K. ir apklausų metu, ir paduotame apeliaciniame skunde nuolat nurodo, kad jis pripažįsta savo kaltę ir dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi, teismas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., nenustatė pagrįstai.

Ši aplinkybė nustatoma tik tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu ta veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. Be to, teismai nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Pagal galiojančią teisminę praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė nutartis Nr. 2K-539/2006).

Šioje byloje nustatyta, kad K. K. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino, o po to pripažino tik iš dalies tik po to, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų automobilyje kartu su dviem mažametėmis nukentėjusiosiomis. Ir tik po to, kai šios nukentėjusiosios pareigūnams papasakojo apie K. K. su jomis atliktus nusikalstamus veiksmus. Prisipažinimą kaltu pagal BK 162 str. 1 d. ir BK 253 str. 2 d. irgi nulėmė tai, kad kratų metu nuteistojo namuose buvo surastas jo kompiuteris su jame įrašyta pornografinio pobūdžio medžiaga, taip pat surasti neteisėtai laikomi šaudmenys. Todėl galima daryti išvadą, kad teisingus arba iš dalies teisingus parodymus K. K. davė tik todėl, kad jo nusikalstamos veikos buvo išaiškintos surinkus kitus jo kaltę patvirtinančius bylos duomenis. Taip pat pažymėtina, kad nors apeliantas nurodo apie savo gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų, iš tikrųjų jo nuoširdaus gailėjimosi bylos duomenys nepatvirtina. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad K. K. netgi neatsiprašė posėdžiuose dalyvavusių mažamečių nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą. Taip pat iš kai kurių K. K. parodymų ir netgi iš jo paduoto apeliacinio skundo matosi, kad nuteistasis bando ieškoti įvairių savo nuteisėtų veiksmų ir elgesio pateisinimų dalį atsakomybės netgi bandydamas perkelti pačioms mažametėms nukentėjusiosioms. Apie tai, kad savo kaltę pripažįsta tik formaliai ir apie nuteistojo kone didžiavimąsi savimi nurodoma ir jam paskirtos teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte. Visa tai neleidžia padaryti išvados, kad nuteistasis tikrai gailisi nuoširdžiai. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad iš dalies prisipažindamas kaltu, teisme K. K. jau nesutiko ir su kai kuriomis esminėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Nuteistasis pakeitė savo parodymus apie tai, kad žinojo kokio amžiaus yra nukentėjusiosios V. J. ir J. Š.. Jo parodymai, jog jis manė, kad šioms nukentėjusiosioms yra 16 arba nuo 14 iki 16 metų, jau buvo aptarti ir atmesti. Todėl nustatyti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą aplinkybę tikrai nėra pagrindo, jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Skirdamas bausmes teismas jau atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. Bausmių skyrimo motyvai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl paskirtų bausmių teisingumo, šiuo atveju ypač didelę reikšmę turi K. K. padarytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės ir tų veikų pavojingumo laipsnis. Būtina atsižvelgti į tai, kad nors teismas pripažino K. K. kaltu padarius tik vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 4 d., tačiau ši nusikalstama veika truko ilgą laiką, nuteistasis seksualiai prievartavo po keletą kartų ne vieną, o tris mažametes mergaites ir taip padarė joms didelę žalą, o nusikalstamos veikos padarinius nukentėjusiosios jaus dar ilgą laiką ir tai gali turėti neigiamos įtakos tolesniam jų asmenybių formavimuisi. Pagal BK 150 str. 4 d. teismas paskyrė artimą, tačiau vis dėlto mažesnę bausmę už sankcijos vidurkį, tuo tarpu pagal BK 162 str. 1 d. ir BK 253 str. 1 d. paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai artimi sankcijų žemutinėms riboms. Paskiriant galutinę subendrintą bausmę, teismas pagrįstai taikė abu, t. y. ir bausmių apėmimo, ir jų dalinio sudėjimo būdus, o paskirtoji galutinė subendrinta 7 metų ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausmė yra tik nežymiai didesnė už bausmę, paskirtą pagal BK 150 str. 4 d. Įvertinusi visas šias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir už atskiras nusikalstamas veikas K. K. paskirtos bausmės, ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.