- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-10
- Bylos Nr.
- I-76-764/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Egidija Smalakienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Kaišiadorių šiluma“
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos dujos“
- Kategorijos
- 69.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Smalakienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Barkausko ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui D. Burduliui, atsakovės atstovams Ž. Mekšraitei ir R. Pociui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams V. Šimkavičienei ir M. Kirsliui viešame teismo posėdyje nagrinėjant pareiškėjos UAB „Kaišiadorių šiluma“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos dujos“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Kaišiadorių šiluma“ (toliau – pareiškėja, bendrovė) su skundu (b. l. 3-7) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2008-04-17 nutarimą Nr. 03-46 (toliau – Nutarimas) įpareigoti AB „Lietuvos dujos“ skaičiuoti dujų perdavimo ir skirstymo kainą UAB „Kaišiadorių šiluma“, kaip šilumos tiekimo įmonei, vartotojams tiekiančiai šilumą iš dviejų šaltinių, vadovaujantis LR gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. ir įpareigoti AB „Lietuvos dujos“ anuliuoti kreditinę sąskaitą faktūrą Nr. 793626, pagal kurią AB „Lietuvos dujos“ nesilaikydama LR gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. nepagrįstai perskaičiuoja dujų tiekimo kainą pagal padidintą kainą.
Nurodė, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, kad 2002-12-23 pareiškėja ir AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialas (toliau – Tiekimo įmonė) pasirašė gamtinių dujų tiekimo sutartį Nr. 160-2003 (toliau – Sutartis). Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis Tiekimo įmonė įsipareigojo tiekti pareiškėjui gamtines dujas Sutartyje nustatytais kiekiais ir terminais į joje nurodytas pristatymo vietas. Kiekvienais metais Sutarties galiojimas buvo pratęsiamas pasirašant papildomus gamtinių dujų tiekimo susitarimus, kuriuose šalys susitardavo dėl metinio bendrovei tiekiamų dujų kiekio. Pažymėjo, kad vadovaujantis Sutartimi, papildomais susitarimais ir tuo metu galiojančiais teisės aktais, kiekvienais sutarties galiojimo metais pagal suvartojamų dujų kiekį pareiškėja buvo priskiriama aukštesnei sistemos naudotojų, kuriems per metus į pristatymo vietą perduodama nuo 5 mln. m-3 iki 15 mln. m-3. dujų, kategorijai. Pareiškėja 2007-06-19 su Tiekimo įmone pasirašė paskutinį papildomą susitarimą Nr. 6, kuriame buvo nurodytos vartotojų grupės, mokančios už dujų transportavimą. 2007 m. bendrovė suvartojo 5 206 125 m3 gamtinių dujų, todėl yra priskiriama 6 vartotojų grupei, suvartojančiai nuo 5 mln. m-3 iki 15 mln. m-3 per metus. Nors bendrovė atitinka visus 6 vartotojų grupei keliamus gamtinių dujų suvartojimo reikalavimus, Tiekimo įmonė, nesilaikydama LR gamtinių dujų įstatymo (toliau – Įstatymo) nuostatų (23 str. 8 d.), nepagrįstai ir neteisėtai bendrovės suvartojamą dujų kiekį išskaido po atskirus vartotojo šilumos gamybos šaltinius ir taiko skirtingas gamtinių dujų transportavimo kainas (sąskaita-faktūra Nr. 791850). Dėl to pareiškėja iš 6 gamtinių dujų vartotojo grupės patenka į aukštesnes grupes, kuriose dujų skirstymo kaina žymiai didesnė. Pasibaigus kalendoriniams metams, 2008-01-09 Tiekimo įmonė pagal kreditinę sąskaitą-faktūrą bendrovei pateikė perskaičiuotą gamtinių dujų ir gamtinių dujų transportavimo kainą ir perkėlė pareiškėją į vartotojų grupę, kuriai taikoma didesnė kaina, tai yra iš 6 gamtinių dujų vartotojų grupės pareiškėją perkėlė į 5 gr. iš 3 į 2, taip priskaičiuodama sau 173 536,33 Lt pajamų. Atkreipė dėmesį, kad 2007 m. gruodžio mėn. pabaigoje Tiekimo įmonė, nesilaikydama imperatyvios Įstatymo 23 str. 8 d. nustatytos dujų tiekimo vienos reguliuojamos kainos nustatymo taisyklės, pareiškėjai pateikė Gamtinių dujų perdavimo-skirstymo sutarties projektą, kuriame bendrovė Kaišiadorių rajone tiekianti šilumą iš kelių šaltinių yra išskirstyta į atskiras vartotojų grupes, kurioms numatoma skaičiuoti skirtingą dujų perdavimo ir skirstymo kainą, o tai prieštarauja Įstatymo 23 str. 8 d., kurioje aiškiai nurodyta, kad turi būti nustatoma viena atitinkama reguliuojama kaina. Skundžiamame Nutarime Komisija pažymi, kad konkrečias dujų perdavimo ir skirstymo kainas dujų (tiekimo) įmonės nustato vadovaujantis Įstatymo 23 str. 5 d., kurioje nurodyta, kad vartotojams (sistemos naudotojams) dujų skirstymo kainos nustatomos atsižvelgiant į tai, kiek dujų per metus patiekta į konkrečią jų pristatymo vietą. Įstatymo 23 str. 8 d. įtvirtintą imperatyvią teisės normą, kad šilumos tiekimo įmonėms, vartotojams tiekiančioms šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių, nustatoma viena atitinkama reguliuojama kaina, Komisija traktuoja išimtinai kaip blanketinę normą pabrėždama, kad 23 str. 8 d. pateikta nuoroda į Įstatymo 23 str. 1 d., kuri įtvirtina dujų sektoriuje reguliuojamas kainas, nustatant jų viršutines ribas. Pareiškėja nesutinka su tokiomis Komisijos išvadomis, nes naujoji (aktuali) Įstatymo redakcija nustato bendrąją taisyklę, kad vartotojams (sistemos naudotojams) dujų skirstymo kainos nustatomos atsižvelgiant į tai, kiek patiekta per metus dujų į konkrečią dujų pristatymo vietą (23 str. 5 d.). To paties straipsnio 8 d. nustato specialiąją taisyklę, kad šilumos tiekimo įmonėms, vartotojams tiekiančioms šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių, nustatoma viena atitinkama reguliuojama kaina. Įstatymo 23 str. 8 d. aiškiai išreikšta įstatymų leidėjo valia taikyti specialiąją kainos nustatymo metodiką šilumos tiekimo įmonėms, tiekiančioms šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių. Toks reglamentavimas yra grindžiamas ES teisės aktuose nustatytais nediskriminavimo, kryžminio subsidijavimo draudimo ir kitais principais. Minėta reguliuojamos kainos nustatymo metodika apsaugo specialiąją vartotojų grupę nuo dujų tiekimo įmonių piktnaudžiavimo joms suteiktomis teisėmis, perteklinių kainų nustatymo, nepagrįsto viršpelnio gavimo. Pabrėžė, kad 23 str. 5 ir 8 d. įtvirtintos kainos nustatymo metodikos yra bendroji ir specialioji taisyklės, taikomos Įstatyme nustatytais atvejais. Vadovaujantis bendraisiais teisės taikymo ir aiškinimo principais, tuo atveju kai atitinkamus teisinius santykius reguliuoja bendrosios ir specialiosios taisyklės, visais atvejais pirmenybė turi būti teikiama specialiosioms taisyklėms. Įstatymo 23 str. 8 d. yra imperatyvi teisės norma ir nenumato alternatyvių elgesio variantų Tiekimo įmonei, dėl to jos nesilaikymas yra prilyginamas reguliuojamų kainų nustatymo reikalavimų nesilaikymui ir yra grubus įstatymo bei konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas. Komisija, teisės normą priskirdama prie blanketinių teisės normų, Tiekimo įmonei įteisina privilegijuotą padėtį ir pažeidžia specifinės vartotojų kategorijos (tiekiančioms šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių) ekonominius interesus (dėl Tiekimo įmonės dujų tiekimo kainos perskaičiavimo pareiškėja privalo papildomai sumokėti 173 536,33 Lt). Pažymėjo ir tai, kad Nutarime Komisija nepagrįstai teigia, jog Įstatymo 23 str. 8 d. įtvirtinta nuostata negali būti taikoma pareiškėjos atžvilgiu, nes ES ir nacionalinių teisės aktų nuostatos draudžia diskriminuoti ir kryžmiškai subsidijuoti gamtinių dujų vartotojus. Direktyva 2003/55/EB (toliau – Direktyva) ir 2005-09-28 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1775/2005 (toliau – Reglamentas) nustato nacionalinių gamtinių dujų tiekimo rinkos harmonizavimo bendruosius principus, kurių valstybėms narėms yra privaloma laikytis priimant ar keičiant atitinkamus teisės aktus. Tiek Direktyvos, tiek Reglamento preambulėse yra nustatyta, kad Valstybėms narėms turi būti suteikta teisė nustatyti ar patvirtinti individualius gamtinių dujų tarifus arba bent metodikas, kuriomis remiantis skaičiuojami tarifai. Remiantis Reglamento 3 str. 1 d. ir 4 str. 1 d. nuostatomis, skaičiuojant tarifus turi būti išvengta sistemos naudotojų tarpusavio subsidijavimo, o perdavimo sistemos operatoriai privalo pasiūlyti perdavimo paslaugas nediskriminuodami tinklo naudotojų. Direktyvos 8 ir 12 str. nustatyta, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriams draudžiama diskriminuoti sistemos naudotojus. Įstatymo 23 str. įtvirtinta reguliuojamos kainos vartotojams (sistemos naudotojams) nustatymo tvarka. Įstatymų leidėjas siekdamas apginti specifinės vartotojų (sistemos naudotojų) grupės (šilumos tiekimo įmonių, tiekiančių vartotojams šilumą iš dviejų ar daugiau šilumos šaltinių) ekonominius interesus, įstatymiškai įtvirtino specialiąją reguliuojamos kainos nustatymo taisyklę. Komisija taip pat nepagrįstai teigia, kad vienos vartotojų grupės bet koks išskyrimas yra kryžminis subsidijavimas ir kitų vartotojų diskriminavimas. Įstatymo 23 str. 8 d. įtvirtintos nuostatos netaikymas pareiškėjai būtų kryžminis subsidijavimas buitinių šilumos vartotojų atžvilgiu šilumos tiekimo atveju, nes LR šilumos ūkio įstatymas nenumato skirtingų šilumos kainų nustatymo galimybių izoliuotose šilumos tiekimo sistemose nuo atskirų šilumos šaltinių (su skirtinga dujų kaina), jeigu jos yra vienos savivaldybės teritorijoje arba priklauso vienai regioninei įmonei, kuomet nustatoma šilumos kaina. Atitinkamai Įstatymo 23 str. 8 d. nustatytos lengvatos netaikymas pažeistų ne tik pareiškėjos, bet ir galutinių vartotojų ekonominius interesus ir sąlygotų Tiekimo įmonės nepagrįsto viršpelnio gavimą. Pareiškėja nesutiko ir su Komisijos pozicija, kad Įstatymo 23 str. 8 d. taikymas prieštarautų kitiems nacionaliniams teisės aktams. Pažymėjo, kad gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartis yra viešoji sutartis. Reikalavimus tokios sutarties sudarymui nustato LR CK, Įstatymas ir LR ūkio ministro įsakymas Nr. 43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo“. Viešosioms sutartims yra būdinga tai, kad tokiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienos tos pačios kategorijoms vartotojams, išskyrus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos. Lengvatinės sąlygos yra nustatomos siekiant apginti tam tikros vartotojų kategorijos ekonominius interesus. Taigi specialiųjų lengvatinių sąlygų nustatymo negalima vertinti kaip kitų vartotojų diskriminavimo ar kryžminio subsidijavimo.
Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Kaišiadorių šiluma“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 28-32) vertina, kad Komisijos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad pareiškėja neteisingai interpretuoja ir taiko Įstatymo 23 str. nuostatas dėl kainų reguliavimo. Paaiškino, kad Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 22 str. 5 d., nustato viršutines reguliuojamų kainų ribas arba konkrečias kainas. Pagal Įstatymo 23 str. 8 d., šilumos tiekimo įmonėms, vartotojams tiekiantiems šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių, nustatoma viena Įstatymo 23 str. 1 d. nurodyta, atitinkama reguliuojama kaina. Nurodė, kad Komisija galėtų sutikti su pareiškėja, jog minėta teisės norma yra specialioji 23 str. 5 d. atžvilgiu, nes ji sukonkretina, išplėtoja bendrosios normos nustatytą imperatyvą, tačiau šios normos dispozicija yra nukreipiamoji, nes nukreipia į kitą to paties įstatymo straipsnio dalį, t. y. į 23 str. 1 d., kurioje aiškiai pasakyta, kokia atitinkama reguliuojama kaina yra nustatoma, t. y. 23 str. 1 d. nurodyta kaina. Atkreipė dėmesį, kad Komisija yra nustačiusi AB „Lietuvos dujos“ viršutines gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainas nuo 2005-07-01 iki 2008-06-30 bei viršutinę tiekimo kainos ribą, galiosiančią nuo 2008-01-01 iki 2012-12-31. Pažymėjo, kad viršutinės kainų ribos nustatomos ne konkretiems vartotojams, o dujų tiekimo įmonėms. Komisijos 2007-07-31 nutarimu patvirtintoje Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikoje (toliau – Metodika) nėra numatyta jokių išimčių dėl kainų nustatymo šilumos tiekimo įmonėms. Konkrečias dujų perdavimo ir skirstymo kainas dujų įmonės nustato vadovaujantis Įstatymo 23 str. 5 d., kurioje įtvirtinta, kad vartotojams (sistemos naudotojams) dujų skirstymo kainos nustatomos atsižvelgiant į tai, kiek dujų per metus patiekta į konkrečią jų pristatymo vietą. Reguliuojamos kainos, jų diferencijavimas, siekiant išvengti kryžminio subsidijavimo tarp vartotojų grupių, turi būti vieši, o jų nustatymo principai – pagrįsti, objektyvūs, skaidrūs ir nediskriminuojantys. Taip pat pažymėjo, kad 2008-02-27 raštu Komisija kreipėsi į Ūkio ministeriją, prašydama pateikti savo nuomonę dėl Įstatymo 23 str. 8 d. taikymo. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijai adresuotame 2008-02-29 rašte ir 2008-03-14 rašte Ūkio ministerija pateikė savo nuomonę bei pritarė Komisijai, kad nustatytos gamtinių dujų kainų ribos atitinka Įstatymo 23 str. 8 d. nuostatas, o AB „Lietuvos dujos“ siūlomos pasirašyti dujų perdavimo, skirstymo ir tiekimo paslaugų sutarčių nuostatos dėl taikomos kainodaros, numatytos Įstatymo 23 str. 5 d., atitinka Direktyvos 2003/55/EB ir Reglamento Nr. 1775/2005 reikalavimus. Mano, kad Įstatymo 23 str. 5 d. nuostata ir 23 str. 8 d. nuostata nekonkuruoja tarpusavyje, nes Įstatymo 23 str. 5 d. reglamentuoja konkrečių gamtinių dujų skirstymo kainų skaičiavimo principus, o 23 str. 8 d. pateikta nuoroda į Įstatymo 23 str. 1 d., kuri įtvirtina dujų sektoriuje reguliuojamas kainas, nustatant jų viršutines ribas. Todėl pareiškėjos argumentai dėl 23 str. 8 d. aiškinimo ir taikymo yra klaidingi bei nepagrįsti. Teigė, kad Direktyva ir Reglamentas bei nacionalinių teisės aktų nuostatos draudžia diskriminuoti ir kryžmiškai subsidijuoti gamtinių dujų vartotojus – vienos vartotojų grupės (šilumos tiekimo įmonių) išskyrimas diskriminuotų kitus vartotojus, nes šie turėtų papildomai apmokėti skirstymo išlaidas, kurios susidarytų dėl taikomos lengvatos šilumos tiekimo įmonėms. Vadovaujantis Reglamento 3 str. 1 d. ir 4 str. 1 d. nuostatomis, skaičiuojant tarifus turi būti išvengta sistemos naudotojų tarpusavio subsidijavimo, o perdavimo sistemos operatoriai privalo pasiūlyti perdavimo paslaugas nediskriminuodami tinklo naudotojų. Direktyvos 8 ir 12 str. nustatyti perdavimo ir skirstymo sistemos operatorių uždaviniai, kuriuose pasakyta, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriams draudžiama diskriminuoti sistemos naudotojus. AB „Lietuvos dujos“ siūlomos pasirašyti dujų perdavimo, skirstymo ir tiekimo paslaugų sutarčių nuostatos dėl taikomos kainodaros, numatytos Įstatymo 23 str. 5 d., atitinka Direktyvos ir Reglamento reikalavimus, o nustatytos gamtinių dujų kainų ribos atitinka Įstatymo 23 str. 8 d. nuostatą, kad vartotojams tiekiantiems šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių, nustatoma viena šio straipsnio 1 d. nurodyta, atitinkama reguliuojama kaina. Komisija nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad Įstatymo 23 str. 8 d. įtvirtintos nuostatos netaikymas pareiškėjai būtų kryžminis subsidijavimas buitinių šilumos vartotojų atžvilgiu šilumos tiekimo atveju, nes LR šilumos ūkio įstatymas nenumato skirtingų šilumos kainų nustatymo galimybių izoliuotose šilumos tiekimo sistemose nuo atskirų šilumos šaltinių (su skirtinga dujų kaina), jeigu jos yra vienos savivaldybės teritorijoje arba priklauso vienai regioninei įmonei, kuomet nustatoma šilumos kaina. Komisija laiko, kad galimos diskriminacijos ir kryžminio subsidijavimo klausimai šilumos vartotojų atžvilgiu neturi būti sprendžiami gamtinių dujų vartotojų sąskaita, tačiau turėtų būti reglamentuoti šilumos ūkio veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Įstatymo 23 str. 5 d. ir 23 str. 8 d. tarpusavyje nekonkuruoja, nes 5 d. reglamentuoja gamtinių dujų konkrečių kainų nustatymo tvarką, o 8 d., nukreipianti į 1 d. – viršutinių kainų ribas. Taigi Komisija, priimdama Nutarimą, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, teisingai pritaikė ir aiškino Įstatymo nuostatas, neviršijo savo kompetencijos, todėl Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja nepateikė jokių svarių argumentų, kurie būtų pakankamas pagrindas panaikinti Komisijos Nutarimą kaip nepagrįstą ar neteisėtą.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Kaišiadorių šiluma“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 65-72) nurodė, kad Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. Paaiškino, kad AB „Lietuvos dujos“ kategoriškai nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog susitariant dėl dujų skirstymo kainų turi būti vadovaujamasi Įstatymo 23 str. 8 d. Pareiškėja neteisingai aiškina šią įstatymo nuostatą ir tokį aiškinimą vertina kaip norą įtvirtinti nesąžiningą konkurenciją, siekiant suteikti privilegijas pareiškėjai kitų vartotojų atžvilgiu. AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos tiekėjui perskaičiavimą atliko 2002-12-23 Sutarties papildomo susitarimo Nr. 6 (toliau – Papildomas susitarimas), pasirašyto 2007-06-31 pagrindu. Pažymėjo, kad ir šiuo metu galiojanti 2007-12-31 pasirašyta gamtinių dujų perdavimo-skirstymo sutartis (toliau – Perdavimo-skirstymo sutartis) aiškiai nustato, kad pareiškėja už suskirstytą gamtinių dujų kiekį konkrečiose dujų paskirstymo vietose moka šioje sutartyje nurodytas kainas. Šios sutarties nuostatos yra galiojančios ir nenuginčytos įstatymų įstatyta tvarka. Teigė, kad iš Įstatymo 23 str. 8 d. formuluotės seka vienareikšmiška išvada, jog ši norma negali būti ir netaikoma konkrečioms gamtinių dujų skirstymo kainoms. Įstatymo 23 str. 8 d. nurodoma, kad šilumos tiekimo įmonėms vartotojams tiekiančioms šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių, nustatoma viena, Įstatymo 23 str. 1 d. nurodyta, atitinkama reguliuojama kaina. Taigi Įstatymo 23 str. 8 d. akivaizdžiai nukreipia į Įstatymo 23 str. 1 d., kuri nustato sąrašą dujų sektoriaus kainų, kurios reguliuojamos nustatant viršutines ribas. Pagal Įstatymo 23 str. 3 d., to paties straipsnio 1 d. numatytų kainų viršutinės ribos nustatomos pagal Metodiką, kuri atskirai nenumato viršutinių kainų ribų skaičiavimo tiekiant (skirstant) dujas šilumos tiekimo įmonėms, joje jokios išimtys šilumos tiekimo įmonėms taip pat nenumatytos. Vadovaujantis Metodika, Komisija 2007-10-31 nutarimu nustatė AB „Lietuvos dujos“ pakoreguotas viršutines gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainų ribas bei nustatė viršutinę tiekimo kainos ribą, galiojančią nuo 2008-01-01 iki 2012-12-31. Atkreipė dėmesį, kad viršutinės kainų ribos nustatomos ne konkretiems vartotojams, o dujų įmonėms. Pabrėžė, Nutarime teisingai konstatuojama, kad Komisijos nustatytos AB „Lietuvos dujos“ viršutinės gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainų ribos atitinka Įstatymo 23 str. 8 d., o pareiškėja nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų šį Komisijos teiginį. Įstatymo 23 str. 8 d., nukreipianti į 23 str. 1 d., turi būti taikoma tik nustatant viršutines reguliuojamųjų kainų, taip pat ir skirstymo kainų, ribas, bet ne konkrečias gamtinių dujų skirstymo kainas. Konkrečias dujų perdavimo ir skirstymo kainas, neviršijančias Komisijos nustatytų viršutinių kainų ribų, dujų įmonės nustato vadovaudamosi Įstatymo 23 str. 5 d., kurioje nurodoma, kad vartotojams (sistemos naudotojams) dujų skirstymo kainos nustatomos atsižvelgiant į tai, kiek dujų į konkrečią dujų pristatymo vietą patiekta per metus. Remiantis Įstatymo nuostatomis, konkrečios kainos turi būti nustatomos visiems vartotojams, įskaitant ir šilumos tiekimo įmones, taikant visiems vienodą kriterijų, t. y. atsižvelgiant į tai, kiek dujų į konkrečią dujų pristatymo vietą patiekta per metus. Tokį pat konkrečių dujų skirstymo kainų nustatymo principą numato tiek Papildomas susitarimas, tiek Perdavimo-skirstymo sutartis. Taip pat pažymėjo, kad galiojantys poįstatyminiai aktai patvirtina, jog konkrečios skirstymo kainos nustatomos atsižvelgiant į sunaudotų dujų kiekį konkrečioje pristatymo vietoje. Pareiškėjai konkrečios gamtinių dujų pristatymo vietos nurodytos tiek Papildomame susitarime, tiek ir Perdavimo-skirstymo sutartyje. Atitinkamai grupei nustatytos skirstymo kainos yra nurodytos Papildomame susitarime ir Perdavimo-skirstymo sutartyje ir šios kainos galioja iki AB „Lietuvos dujos“ nustatys ir viešai paskelbs naujas gamtinių dujų suskirstymo kainas. Laiko, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji atitinka 6 vartotojų grupei keliamus reikalavimus, yra nepagrįsti. Pareiškėjos reikalavimai sumuoti 14 dujų pristatymo vietų transportuojamus (skirstomus) dujų kiekius susiję su savanaudiškais tikslais mokėti viena mažesne dujų skirstymo kaina. Pareiškėjai teikiama paslauga – dujos transportuojamos (skirstomos) į 14 skirtingų katilinių, dujų transportavimo sąnaudos į 14 atskirų dujų pristatymo vietų negali būti prilygintos vienai katilinei tenkančioms dujų transportavimo sąnaudoms. Vartotojo pavadinimas, priklausomybė tam tikrai kategorijai, negali sumažinti ar padidinti dujų importavimo sąnaudų (atitinkamai ir kainų), todėl pareiškėjos noras mažiau mokėti už dujų vartotojams suteiktas dujų transportavimo paslaugas yra neteisėtas. Gamtinių dujų transportavimo pristatymo paslaugų kainos dydis priklauso tik nuo transportuojamo dujų kiekio į dujų pristatymo vietą. Gamtinių dujų skirstymo kainos kiekvienai sistemos naudotojų grupei diferencijuojamos atsižvelgiant į sąnaudas, patiriamas skirstant gamtines dujas. Skirstymo veiklos sąnaudos kiekvienai vartotojų grupei skiriamos atsižvelgiant į daugelį su Komisija suderintų kriterijų: vartotojų skaičių, suvartojamų dujų kiekį, skirstomojo dujotiekio ilgį, vamzdynų diametrą, apskaitos sistemų skaičių ir kt. Šie sąnaudų atskyrimo principai atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra skaidrūs, suformuoti siekiant išvengti kryžminio subsidijavimo tarp atskirų vartotojų grupių. Vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas (perdavimą suskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, suskirstymo) kainą. Reguliuojamomis kainomis ir jų diferencijavimu turi būti siekiama išvengti kryžminio subsidijavimo tarp vartotojų grupių, reguliuojamos kainos turi būti viešos, o jų nustatymo principai turi būti objektyvūs, skaidrūs ir nediskriminuojantys. Pareiškėjos pateikiamas Įstatymo 23 str. 8 d. aiškinimas išskirtų vienos grupės vartotojams šilumos tiekimo įmones ir tuo būtų diskriminuojami kiti gamtinių dujų vartotojai, nes jie turėtų papildomai apmokėti skirstymo išlaidas, kurios susidarytų dėl taikomos lengvatos šilumos tiekimo įmonėms. AB „Lietuvos dujos“ sutinka su Komisijos išvada, kad Įstatymo 23 str. 5 d. nuostata ir Įstatymo 23 str. 8 d. nuostata tarpusavyje nekonkuruoja, nes Įstatymo 23 str. 5 d. reglamentuoja konkrečių gamtinių dujų skirstymo kainų skaičiavimo principus, o 23 str. 8 dalyje pateikta nuoroda į Įstatymo 23 str. 1 d., kuri įtvirtina dujų sektoriuje reguliuojamas kainas, nustatant jų viršutines ribas. Todėl Papildomo susitarimo ir Perdavimo-skirstymo sutarties nuostatos dėl taikomos kainodaros bei suskaičiuotos skirstymo kainos, pagal konkrečią dujų pristatymo vietą, atitinka Įstatymo 23 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nustatytos dujų skirstymo kainos pagal konkrečias pristatymo vietas atitinka ne tik Įstatymo 23 str. 5 d. , bet ir ES teisės aktuose įtvirtintas nuostatas. Gamtinių dujų sektoriaus perdavimo, skirstymo pagrindiniai principai bei reikalavimai yra išdėstyti ne tik nacionaliniuose aktuose, bet ir Direktyvoje bei Reglamente. Jeigu būtų laikomasi pareiškėjos siūlomo Įstatymo 23 str. 8 d. aiškinimo, tai akivaizdu, kad tokia teisės norma prieštarautų Direktyvos bei Reglamento nuostatoms. Mano, kad, jeigu teismas prieitų išvados, jog pareiškėja teisingai aiškina Įstatymo 23 str. 8 d. ir ji turi būti taikoma nustatant konkrečias dujų skirstymo kainas, tada toks aiškinimas prieštarautų Įstatymo 23 str. 5 d. ir Reglamento 3 str. 1 d. ir 4 str. 1 d. bei Direktyvos 8 ir 12 str. Kadangi Reglamentas yra tiesioginio taikymo aukštesnės galios teisės aktas, jis ir turėtų būti taikomas sprendžiant klausimą dėl konkrečių skirstymo kainų nustatymo. Vadovaujantis pareiškėjos pateiktu Įstatymo 23 str. 8 d. aiškinimu, būtų neteisėtai ir nepagrįstai suteikta privilegija šilumos tiekimo įmonėms. Nurodė, kad teismas, nagrinėjantis bylą ir nustatęs, kad konkreti teisės norma, kurią reikia taikyti byloje, prieštarauja kitoms galiojančioms tokią pat galią turinčioms teisės normos, taiko pastarąsias teisės normas. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde AB „Lietuvos dujos“ įvardija trečiuoju suinteresuotu asmeniu, du iš keturių pareiškėjos reikalavimų yra nukreipti į trečiąjį suinteresuotą asmenį, tačiau LR ABTĮ nenumato galimybės reikšti reikalavimus tretiesiems asmenims, nesantiems administravimo subjektais, todėl pareiškėjos reikalavimai trečiajam suinteresuotam asmeniui turi būti atmesti kaip nepagrįsti
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo 2009-01-14 pateikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 dalies ir 46 straipsnio 3-5 dalių nuostatoms. Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti, atsakovės atstovai prašymui pritarė ir prašė jį tenkinti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 d. numatyta, kad jeigu yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į LR Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją.
Atsiliepimas
Kolegija, įvertinusi skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstytus argumentus, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens pakartotinį prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas – kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ 2009-01-14 pateikė teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (I tomas, b. l. 178-180), kurį teismas tenkino ir 2009-01-29 nutartimi kreipėsi į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. nuostata (2007-03-20 įstatymo Nr. X-1054 redakcija, V.Ž., 2007, Nr. 43-1626) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 46 str. 3-5 d. nuostatoms (I tomas, b. l. 188-194) bei administracinę bylą sustabdė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-02-20 potvarkiu Nr. 2B-32 vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 str., grąžino pareiškėjo prašymą (II tomas, b. l. 2-3), Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-02-26 nutartimi administracinę bylą vadovaudamasis ABTĮ 99 str. 3 p. ir 100 str., atnaujino ir skyrė į 2009-04-02 teismo posėdį.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ 2009-03-31 pateikė teismui pakartotinį prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. nuostata (2007-03-20 įstatymo Nr. X-1054 redakcija, V.Ž., 2007, Nr. 43-1626) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 46 str. 3-5 d. nuostatoms.
Pakartotiniame prašyme AB „Lietuvos dujos“ nurodo, kad sprendžiant ginčą šioje administracinėje byloje reikia taikyti Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 8 dalį (2007 m. kovo 20 d. redakcija), kuri nustato, kad šilumos tiekimo įmonėms, vartotojams tiekiančioms šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių, nustatoma viena, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, atitinkama reguliuojama kaina. Įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vartotojams (sistemos naudotojams) dujų skirstymo kainos nustatomos atsižvelgiant į tai, kiek patiekta per metus dujų į konkrečią dujų pristatymo vietą. Nebuitiniams vartotojams dujų perdavimo ir skirstymo kainos nustatomos ir diferencijuojamos pagal dujų kiekį ir galią.
Lietuvos dujos laikosi pozicijos, kad jeigu gamtines dujas reikia skirstyti į kelias skirtingas pristatymo vietas, tokios skirstymo paslaugos kaina skiriasi, nes susijusi su kitokiomis sąnaudomis (pvz., gamtinių dujų paskirstymui į konkrečią vietą reikalingi atitinkamo pralaidumo dujotiekio pajėgumai, į kitą - kitokie). Todėl jeigu gamtinių dujų pristatymo vietos ir į jas pristatomi dujų kiekiai skiriasi, atitinkamai turi skirtis ir skirstymo kaina. Priešingu atveju Lietuvos dujų teikiamos paslaugos kaina neatitiks tikrųjų jos kaštų ir Lietuvos dujos bus priverstos subsidijuoti tą pačią paslaugą vieniems kitų sąskaita. Lietuvos dujų požiūriu, nėra svarbu, ar kelias skirtingas pristatymo vietas turi vienas nebuitinis vartotojas, ar keli, paslaugos kaina turi būti skaičiuojama pagal pristatymo vietas. Tuo labiau keista būtų laikytis pozicijos, kad kelias gamtinių dujų pristatymo vietas turinčioms šilumos tiekimo įmonėms skirstymo paslaugos kaina turi būti vienokia, visiems kitiems nebuitiniams vartotojams - kitokia. Tai reiškia, kad tas vartotojas, kuris vartoja į skirtingas pristatymo vietas gautas gamtines dujas, turi mokėti vienokią (didesnę) kainą už skirstymą, o šilumos tiekėjai - kitokią (mažesnę). Todėl, Lietuvos dujų nuomone, Įstatymo 23 str. 8 d. neatitinka Konstitucijos 29 str. 1 dalies ir 46 straipsnio 3-5 dalių nuostatų.
AB „Lietuvos dujos“ laikosi pozicijos, kad Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir 46 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, ir 46 straipsnio 5 dalies nuostatai, kad valstybė gina vartotojo interesus.
Visi teisės aktai turi atitikti aukščiausią teisinę galią turinčią Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, o teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės; visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti, remdamosi teise ir paklusdamos teisei; Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią; įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją reguliuoti ūkinės veiklos santykius, privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų, inter alia teisinės valstybės principo, kurio esmė - teisės viešpatavimas, o jo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams. Tai reikalavimai, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisės aktuose nebūtų nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostata, jog turintys kelias gamtinių dujų pristatymo vietas šilumos tiekėjai yra išskiriami iš kitų gamtinių dujų vartotojų, taip pat turinčių kelias pristatymo vietas, ir dėl to jie moka skirtingą kainą už tokią pačią gamtinių dujų pristatymo paslaugą, nepateisinama objektyviu poreikiu taip diferencijuoti asmenis. Pastebėtina, kad gamtinių dujų skirstymo paslaugos teikėjas patiria skirtingus kaštus skirstydamas dujas į skirtingas vietas, todėl negalima vieniems paslaugos gavėjams kainą nustatyti nepaisant šios aplinkybės, o kitiems - ją įvertinus. Skirtinga kaina analogiškos paslaugos gavėjams juos tarpusavyje išskiria, o šioje situacijoje išskirti iš visų tik šilumos paslaugų teikimo įmones nėra pagrindo.
Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas: teisinis reguliavimas privalo būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Ginčo situacijoje tą pačią Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 8 dalies normą skirtingai aiškina ir supranta gamtinių dujų skirstymo paslaugos teikėjas (Lietuvos dujos) bei šios paslaugos teikimą prižiūrinti valstybės institucija (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) ir paslaugos gavėjas -Pareiškėja. Tai patvirtina, kad Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 8 dalies norma nėra aiški, suprantama ir neprieštaringa.
Motyvuojamoji dalis
Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Tuo Konstitucija įtvirtino, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime, formalią visų asmenų lygybę, asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principą. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.
Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu. Priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei {Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą - šalies ūkio konstitucinį pagrindą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo doktrinoje kaip ūkinės veiklos reguliavimo pagrindinis kriterijus yra nurodoma bendra tautos gerovė, taip pat pabrėžiama, kad ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 1995 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Tačiau, Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarime nurodė, kad bendra tautos gerovė neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad atsižvelgiant tik į Pareiškėjos UAB „Kaišiadorių šiluma“ interesus, būtų paneigti kitų gamtinių dujų vartotojų, šilumos tiekėjų, kurie šilumą tieka tik iš vieno šaltinio (dujų pristatymo vietos), bei AB „Lietuvos dujos“, interesai.
Efektyviam rinkos, ūkio funkcionavimui būtinos garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatoje „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“. Konkurencija sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, efektyviai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją.
Pakartotiniame prašyme taip pat išdėstyta eilė argumentų, kuriais bandoma paneigti Pareiškėjos skunde išdėstytus motyvus dėl ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų taikymo bei pateikiama AB „Lietuvos dujos“ pozicija, kad procesinės ginčo šalys skirtingai supranta Gamtinių dujų įstatymų 23 str. 8 d. nuostatas, todėl ji laikytina prieštaringa ir prieštaraujanti Konstitucijai.
Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ prašymas netenkintinas.
Pareiškėjos atstovas su trečiojo suinteresuoto asmens prašymu nesutiko ir nurodė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrįstas pakankamais argumentais, nes iš prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą matyti, kad jame yra išvardinti Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstyti principų paaiškinimai, Konstitucijos principai, bet konkrečiai kuo gi prašomas ištirti Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. prieštarauja Konstitucijos atitinkamoms normoms, nenurodyta, yra pateikiama tik 3-ojo suinteresuoto asmens nuomonė, visiškai neargumentuojant. Beveik visuose punktuose kalbama apie tą patį, tik nurodomi skirtingi principai, kuriems ši įstatymo norma, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone prieštarauja. Prašymo 19 punkte dėstomas Konstitucinis teisinės valstybės principas ir reikalavimai, kad diferencijuotas teisės reguliavimas būtų grindžiamas atitinkamais teisės aktais, reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais. Taip pat, kad teisės aktuose nebūtų nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą AB „Lietuvos dujos“ niekaip neaptaria jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kokia gi veikla užsiima pareiškėja, t. y. konkrečiai, kad ji užsiima licencijuojama šilumos tiekimo veikla. Ši veikla yra taip pat reguliuojama įstatymų ir ne vien tik Gamtinių dujų įstatymu, bet ir kitais teisės aktais. Akivaizdu, kad šilumos tiekimo įmonės yra išskirtos iš kitų gamtinių dujų vartotojų, todėl jokio tikslingumo kelti klausimą, ar Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. prieštarauja tam tikriems Konstitucijos principams, nurodytiems prašyme, nėra tikslo, kadangi tokiu būdu klausimas būtų sprendžiamas atsietai nuo kitų aukščiausios galios teisės aktų, kurie yra skirti reguliuoti šilumos tiekėjų veiklą. Jei Lietuvos dujos nutarė kreiptis dėl vieno teisės akto konstitucingumo, tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl šilumos tiekimo įmonių veiklos reguliavimo pagal Šilumos ūkio įstatymą, pagal jų veiklos reguliavimą, atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymą, taip pat į kainodaros principus, kurie yra numatyti tiek teisės aktuose, tiek poįstatyminiuose aktuose (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovės atstovai trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ prašymui neprieštaravo, prašė jį tenkinti.
Teismas pažymi, kad tretysis suinteresuotas asmuo 2009-03-31 pakartotiniame prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, žymiai plačiau ir išsamiau išdėstė savo argumentus ir poziciją bei pateikė eilę naujų motyvų, dėl, jos manymu, būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas, išanalizavęs pakartotinį trečiojo suinteresuotojo asmens prašymą, ir atsižvelgdamas į Pareiškėjos atstovo teismo posėdyje išdėstytą nuomonę būtent dėl šio ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų neatitikimo Konstitucijos nuostatoms, bei išklausęs atsakovės atstovų paaiškinimo teisminio bylos nagrinėjimo metu, sprendžia, kad pakartotiniame AB „Lietuvos dujos“ prašyme naujai išdėstyti argumentai iš esmės yra tie patys, kuriuos AB „Lietuvos dujos“ pateikė savo atsiliepime į Pareiškėjos skundą, bei žymiai išsamiau išdėstyta AB „Lietuvos dujos“ pozicija dėl Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. neatitikimo Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 46 str. 3-5 d., kuri teismo manymu, daugiau priskirtina atsiliepimo motyvams į pareiškėjos skunde pateiktus argumentus, o ne pagrįsta teisinė pozicija dėl būtinumo kreiptis į Konstitucinį teismą, todėl laikytina, AB „Lietuvos dujos“ pakartotinis prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą, nesudaro pagrįstų abejonių teisės kreipimuisi į Konstitucinį Teismą realizavimui ar konkrečių teisės normų taikymui sprendžiant šį administracinį ginčą. Be to, AB „Lietuvos dujos“ argumentas, kad Gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. nuostatą skirtingai supranta ir aiškina tiek šilumos tiekėjai, tiek šilumos vartotojai, todėl ji laikytina prieštaringa ir prieštaraujančia Konstitucijai, teismo manymu, nelaikytinas pagrindu skirtingai suprantamą įstatymo nuostatą laikyti prieštaraujančia Konstitucijai ir dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teismas, atsižvelgdamas į pakartotiniame trečiojo suinteresuotojo asmens prašyme išdėstytą išplėstinę poziciją bei išsamią jos analizę, turi pagrindo manyti, kad šiuo atveju, sprendžiant šį administracinį ginčą netikslinga tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjos 2009-03-31 pateiktas pakartotinis prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d., 53 str. 2 d., 105-106 str.,
nutarė:
trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl sprendimo, ar Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. nuostata (2007-03-20 įstatymo Nr. X-1054 redakcija, V.Ž. 2007 Nr. 43-1626) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 dalies ir 46 str. 3-5 dalių nuostatoms, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, valstybė gina vartotojo interesus, - netenkinti.
Administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kaišiadorių šiluma“ skundą skirti į teismo posėdį, įvyksiantį 2009 m. gegužės 28 d. 10 val.
Nutartis neskundžiama.