Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-03-29 · Administracinė byla Nr. P-556-179-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-03-29
Bylos Nr.
P-556-179-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
Pareiškėjas
J. R.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P17 – 179/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.3; 66.11; 66.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-13/2005 pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. R. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2003 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (15/4-l)-31-2565 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei J. R.“ bei įpareigoti išduoti jai laikinąjį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 14 straipsnio l dalies l punktu. Pareiškėja teigė, kad jos teistumas nėra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakymas išduoti leidimą taip pat negali būti paremtas abstrakčia nuoroda dėl pavojaus viešajai tvarkai. Pareiškėja nurodė, kad ji yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, Lietuvoje yra jos nepilnametės dukters nuolatinė gyvenamoji vieta. Be to, šioje valstybėje pareiškėja nepertraukiamai gyvena dešimt metų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje, veikė teisėtai. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. sausio 15 d. nuosprendžiu pareiškėja pripažinta kalta įvykdžiusi nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 82 (1) straipsnio 3 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu dešimčiai metų su 6 250 Lt bauda ir turto dalies konfiskavimu. Be to, Policijos departamentas 2003 m. gegužės 23 d. raštu Nr. S5-2105 pažymėjo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės viešajai tvarkai, Valstybės saugumo departamentas 2003 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (02-05)-18-329 nerekomendavo pareiškėjai išduoti prašomo leidimo, o Valstybės sienos apsaugos tarnyba 2003 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (21)-14-1858 pranešė, jog Vilniaus apygardos prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjai pareikšti kaltinimai dėl neteisėto (duomenys neskelbtini) Liaudies Respublikos piliečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 14 straipsnio l dalies l punktu, pareiškėjai pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos nuteisimas už neteisėto užsieniečių gabenimo per valstybės sieną organizavimą yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje grės valstybės viešajai tvarkai. Net ir nenuteisus užsieniečio laisvės atėmimu, jo elgesys gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei, ir dėl to ne tik gali būti atimamas turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir neišduodamas naujas.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą bei Migracijos departamento 2003 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-31-2565. Teismas taip pat įpareigojo Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai laikinąjį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas kreipėsi su prašymu atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktų pagrindais.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 29 d. nutartimi atnaujino procesą šioje administracinėje byloje ir bylą perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 18 d. nutartimi panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 4 d. sprendimą, atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymo dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo bei sprendimo dėl atsisakymo išduoti tokį leidimą priėmimo metu galiojo įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), priimtas 1998 m. gruodžio 17 d. Teismas nustatė, jog pareiškėja yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl ji yra užsienietė, kurios teisės įgyvendinamos Įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Tačiau teisė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, įgyvendinama santuokos pagrindu, nepaneigia Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl leidimas laikinai gyventi santuokos pagrindu turi būti išduodamas tik tuomet, jei nėra pagrindų, dėl kurių pagal Įstatymą (14 straipsnį) tokie leidimai neišduodami. Teismas pažymėjo, kad užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingi ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje suformuluoti teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos principai, kuriais yra pripažįstamos plačios valstybės teisės, renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų, tačiau, jas taikant, būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su tokia šalimi bei įvertinti, ar tokios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Teismas padarė išvadą, kad leidimo laikinai apsigyventi Lietuvoje nesuteikimas pareiškėjai yra teisėtas, t. y. atitinka Įstatyme nustatytus pagrindus ir nepažeidžia paminėtų teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos principų. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, jog pareiškėja nuteista už sunkų nusikaltimą - neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimą, kas liudija, jog pareiškėja nepaiso vertybių, kuriomis grindžiamas valstybės ir visuomenės gyvenimas, o dėl to yra pagrindas manyti, jog tolesnis jos gyvenimas Lietuvoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje pati nurodė skirtingas jos ir sutuoktinio gyvenamąsias vietas, bendrų vaikų nėra, jos duktė, kaip pati nurodė teisme, šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), todėl leidimo neišdavimas nepažeidžia siekiamo visuomenės saugos tikslo ir užsieniečio asmeninių interesų suvaržymo proporcingumo principo. Teismas taip pat nurodė, kad nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimas ir teisės gyventi šalyje realizavimas yra skirtingi teisiniai santykiai, o asmens laikinas izoliavimas nuo visuomenės nepaneigia užsieniečio gyvenimo šalyje grėsmės viešajai tvarkai fakto, pasibaigus laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui. Be to, teismas pabrėžė, jog užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali pakartotinai pateikti prašymą praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo priėmimo arba išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti tokį leidimą. Šios įstatymo nuostatos taikymo prasme yra reikšmingas ir Valstybės saugumo departamento 2004 m. gegužės 12 d. raštas teismui. Tačiau jis nepaneigia atsakovo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, kurio priėmimo procedūrų metu Valstybės saugumo departamentas buvo nurodęs, jog pareiškėjos gyvenimas šalyje kels grėsmę viešajai tvarkai. Teismas konstatavo, kad Įstatymo 21 straipsnis, nustatantis leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus, šioje byloje netaikytinas, nes ginčijamu sprendimu leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjai buvo neišduotas, o ne panaikintas.

V.

Pareiškėja 2006 m. liepos 31 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įteikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-13/2005 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktus. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2004 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (09)-18-309-308 informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinę teismą, jog šiuo metu pareiškėja negali kelti grėsmės viešajai tvarkai ir tikėtina, kad ateityje nedarys teisės pažeidimų, nes siekia gyventi Lietuvoje, kur sukūrė šeimą. Tai pat rašte nurodyta, kad leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas pareiškėjai pasitarnautų visuomenės interesams. Pareiškėjai nežinant apie šią aplinkybę, ji neturėjo galimybės pateikti argumentų, paneigiančių Migracijos departamento 2003 m. birželio 17 d. išvados „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei J. R.” motyvus ir tinkamai apginti savo teises.

2. Nagrinėjant administracinę bylą padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėję turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 7 d. nutartimi atmetė Panevėžio pataisos namų teikimą dėl pareiškėjos lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos tuo pagrindu, kad nors nuteistoji J. R. ir atliko 2/3 jai paskirtosios bausmės, tačiau Migracijos departamento 2005 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. (15/7-2)-10K-21335 nurodyta, kad nuo 2003 m. birželio 12 d. pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje laikomas neteisėtu ir nesant leidimui gyventi Lietuvoje negalima pareiškėjos paleisti lygtinai iš laisvės atėmimo vietos. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atmestas nuteistosios J. R. skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo panaikinimo. Panevėžio miesto apylinkės teismas, nagrinėjantis Panevėžio pataisos namų teikimą dėl J. R. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, 2006 m. balandžio 13 d. nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Iš šių nutarčių akivaizdu, kad esminiai pažeistos materialinės teisės normos ir pareiškėjos teisės (Bausmių vykdymo kodekso 3 str., 6 str., 10 str. 11 str. ) į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė būti paleistai pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, teisė gyventi šeimoje (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 str., 14 str., 18 str.).

3. Bylose dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje, leidimų išdavimo bei Migracijos departamento veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo šiais klausimais teisminė praktika yra skirtinga ((duomenys neskelbtini) piliečio B. B., (duomenys neskelbtini) pilietis M. B. ir kt.).

4. Dėl ligos bei susirašinėjimų su valstybinėmis įstaigomis pareiškėja negalėjo laiku pateikti prašymą atnaujinti procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio proceso stadija, kurios metu gali būti ištaisomos tik administracinę bylą nagrinėjusių teismų padarytos esminės klaidos, kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Asmuo, siekiantis administracinėje byloje atnaujinti procesą, turi pateikti akivaizdžių ir konkrečių argumentų dėl kurio nors iš įstatyme nurodytų dvylikos proceso atnaujinimo pagrindų buvimo. Jeigu asmuo tokių argumentų ar įrodymų nepateikia, procesas negali būti atnaujinamas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėja prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose numatytų pagrindų proceso atnaujinimui buvimu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, jog pareiškėja naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe laiko Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2004 m. gegužės 12 d. raštą Nr. (09)-18-309-308. Pareiškėja teigia, kad jai bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma apie šį raštą. Tuo tarpu pareiškėja, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apie Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2004 m. gegužės 12 d. raštą Nr. (09)-18-309-308 žinojo, nes šis raštas buvo išsiųstas pareiškėjai jos prašymu 2004 m. birželio 11 d. (T 1, b. l. 266, 267). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 18 d. nutartyje šį raštą aptarė (b. l. 172-174). Be to, pareiškėja šį raštą paminėjo savo 2005 m. birželio 1 d. prašyme dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. liepos 24 d. nutartyje šią aplinkybę įvertino, atsisakė atnaujinti procesą šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi argumentai dėl būtinybės atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįsti.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo jokių materialinių teisės normų, kurias, jos nuomone, pažeidė pirmosios instancijos teismas, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra nepagrįstas. Pareiškėjos prašyme yra nuoroda į Bausmių vykdymo kodekso 3, 6, 10 ir 11 straipsnius, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7, 14 ir 18 straipsnius, tačiau šie straipsniai patys savaime nesudaro pagrindo abejoti aptariamą administracinę bylą nagrinėjusių teismų išvadomis. Detalesnio paaiškinimo, kaip konkrečiai pareiškėjos nurodyti straipsniai turėtų būti pritaikyti aptariamoje byloje ir kaip konkrečiai jais turėtų būti paneigtos bylą nagrinėjusių teismų išvados, pareiškėja nepateikė. Be to, nagrinėjamoje byloje Vyriausiasis administracinis teismas dėl šių straipsnių taikymo nėra pasisakęs.

Pareiškėja taip pat prašo procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu: kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, pareiškėjas turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėja tokių įrodymų nepateikia. Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nenurodo, kaip ginčijamas teismo sprendimas pažeidžia vienodos administracinių teismų praktikos formavimąsi. Taigi procesas administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu taip pat neatnaujintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-13/2005 pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė