Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2010-04-01 · Administracinė byla Nr. A-261-398-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-04-01
Bylos Nr.
A-261-398-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo, Vilniaus
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-398/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.6.2; 11.12; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPREND IMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei Aušrinei Račkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant G. T. J., G. L. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2003 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-2242 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. T. J.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,99 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,33 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) k.

Paaiškino, kad ginčijamu sprendimu G. T. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko S. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,48 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Šio sprendimo pagrindu G. T. J. suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre 1,3300 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Miškotvarkos tarnyba) 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. 16553 nurodyta, jog 1,33 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,99 ha valstybinės reikšmės miško. Tai patvirtina ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikta schema.

Teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 01-2242 dalimi, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra valstybinės reikšmės mišką, buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos: Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniai. Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Laikytina, jog miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir tai yra išimtinė valstybės nuosavybė.

Nurodė, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes pareiškimas teismui parengtas 2008 m. spalio 13 d. gavus aplinkos ministro raštą su informacija apie galimus pažeidimus atkuriant nuosavybės teises. Renkant medžiagą prokuratūra kreipėsi į VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Nekilnojamojo turto registro išrašai bei dokumentai, kurių pagrindu atkurtos bei įregistruotos nuosavybės teisės, gauti 2008-10-28. Nuo šios dienos, pareiškėjo manymu, turi būti skaičiuojamas vieno mėnesio terminas skundui paduoti.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo dalies teritorija 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3265-01 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Trakų Vokės, Vaidotų, Dobrovolės, Guobų, Daniliškių, Vaidegių, Juodbalių ir Keturiasdešimties Totorių kaimų dalies teritorijų, LR 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“, patvirtino valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 metais parengtą Trakų Vokės, Vaidotų, Dobrovolės, Guobų, Daniliškių, Vaidegių, Juodbalių ir Keturiasdešimties Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projektą (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Taigi, Žemėtvarkos projektas patvirtintas dar iki Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ įsigaliojimo.

Pretendentė G. T. J. pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą asmenų, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilę, priskirta pirmai eiliškumo grupei. Atsižvelgiant į Žemėtvarkos projektą G. T. J. vardu suformuotas natūra grąžintinas žemės sklypas ir remiantis Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtais žemės sklypo kadastro duomenimis, žemės sklypo planu, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentais, Vilniaus apskrities viršininko administracijoje parengtas ginčijamas sprendimas. Pareiškėjas neginčija minėto žemės sklypo suformavimo dokumentų. Neįrodžius, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Vilniaus apskrities viršininko administracija priimdama ginčijamą sprendimą vadovavosi Vyriausybės 1998 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, t. y. Žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija. Vilniaus miškų urėdija jokių pastabų nepateikė. Be to, kaip minėta, ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas, ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į 2000 m. rugsėjo 25 d. patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą, t. y. patvirtintą dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.l 154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ įsigaliojimo.

Pabrėžė, kad ginčo žemės sklypui yra atlikti tikslieji geodeziniai matavimai, todėl pareiškėjas, ginčydamas sprendimo dalį, turi nurodyti konkrečią ginčijamos žemės sklypo dalies buvimo vietą, priešingu atveju sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Pareiškėjas turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, t. y. pateikti tiksliuosius matavimus, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises. Be to, pareiškėjas nepagrįstai nesinaudoja Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybe išspęsti ginčą administracine tvarka

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. T. J. prašė administracinę bylą nutraukti, kadangi pareiškėjas praleido terminą pareiškimui paduoti. Taip pat nurodė, kad pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Paaiškino, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio nuostatas, šioje byloje ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, įregistravimo viešame registre dienos, t. y. nuo 2003 m. lapkričio 25 d. Net jeigu pareiškimo padavimo terminas būtų skaičiuojamas nuo Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 01-2242 bei visos medžiagos gavimo Vilniaus apygardos prokuratūroje, t. y. nuo 2008 m. spalio 13 d., terminas pareiškimui paduoti vis tiek praleistas, kadangi jis baigėsi 2008 m. lapkričio 13 d. Atsakovas, priimdamas 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 01-2242 nepažeidė jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Priimant minėtą sprendimą nebuvo jokių duomenų apie žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, priskyrimą miško plotams. Prieš daugiau nei penkerius metus, kai buvo suformuotas žemės sklypas, dalis jo buvo apaugusi krūmais, tačiau tai nebuvo miškas. Žemės sklypas yra išsidėstęs pamiškėje, todėl per penkerius metus jame pradėjo savaime augti jaunuolynas. Be to, atkūrus nuosavybės teises, buvo skirta daug pastangų žemės sklypo tvarkymui: iškirsti krūmynai, pasodinta naujų medelių ir pan.

Kadangi 2004 m. gruodžio 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi žemės sklypas buvo parduotas G. L., jos, kaip sąžiningos įgijėjos, teisės turi būti saugomos remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsniu.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. L. atsiliepime prašė bylą nutraukti, kadangi pareiškėjas pažeidė pareiškimo padavimo terminą. Nenutraukus bylos minėtu pagrindu, pareiškimą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės ginčijamu sprendimu, buvo suprojektuotas pagal Žemės reformos įstatyme numatytus reikalavimus žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra sudėtingas tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų. Šis procesas prasidėjo dar 1992 m. Teritorija, kurioje yra ginčijamas žemės sklypas, buvo priskirta miesto teritorijai tik 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304. Todėl remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi projekto rengimo ir derinimo darbai buvo vykdomi pagal šio įstatymo 4 straipsnį, reglamentuojantį nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką. Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymą, kuriuo jis buvo patvirtintas, miestų miškai savaime nebuvo laikomi išimtine valstybės nuosavybe. Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad miesto miškai laikomi išimtine valstybės nuosavybe, jeigu jie yra priskirti miestų miškams. 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 2.2. punkte taip pat buvo nustatyta, kad vykstant žemės reformai, turi būti rengiami pasiūlymai dėl miško masyvų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams. Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos 2000 m. rugsėjo 9 d. raštas, kuriuo buvo pritarta žemės reformos žemėtvarkos projektui, įrodo, kad ginčijamas žemės sklypas tada dar nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Miestų miškų teritorijos buvo patvirtintos tik 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“, t. y. jau po to, kai 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu buvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies bei 17 straipsnio nuostatas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti priimtas per 6 mėnesius nuo visų dokumentų, reikalingų tokiam sprendimui priimti parengimo dienos. Visų reikalingų dokumentų parengimas pasibaigė žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimu 2000 m. rugsėjo 25 d., todėl įsakymas atkurti nuosavybės teises G. T. J. turėjo būti priimtas iki 2001 m. kovo 26 d.. Tik po šios datos įsigaliojo Miškų įstatymo redakcija, numačiusi, kad miestų miškai priskiriami miestų teritorijoms, bei 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 buvo patvirtintos konkrečių valstybinės reikšmės miškų schemos. Tačiau nuo G. T. J. valios nepriklausė tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimas buvo vilkinamas iki 2003 m. lapkričio11 d., kad atsakingos institucijos nesugebėjo suderinti savo veiksmų. Todėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso pripažinimas neteisėtu ir ginčijamo sprendimo panaikinimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

G. L. nuomone, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi 2007 m. rugsėjo 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame buvo pasisakyta dėl miestų miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, todėl kaip ir visi kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu pačiame nutarime nėra numatyta kitaip.

Pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą pareiškimui paduoti, kadangi turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą dar 2003 m. lapkričio 25 d., kai nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas ginčijamas žemės sklypas. Terminas pareiškimui paduoti skaičiuotinas nuo 2008 m. spalio 13 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūra gavo Aplinkos ministerijos raštą su visais duomenimis, reikalingais pareiškimui parengti.

Pažymėjo, kad Aplinkos ministerija be pateisinamų priežasčių iki ginčijamo sprendimo priėmimo neįgyvendino savo, kaip miškų savininko, teisių ir pareigų, kaip to reikalauja Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostata, o iniciavo teisminį procesą praėjus nepateisinamai ilgam laiko tarpui po nuosavybės teisių atkūrimo.

Žemės sklypo, į kurį ginčijamu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, negalima grąžinti valstybei, kadangi G. T. J. jį perleido 2004 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, o CK 4.96 straipsnis gina sąžiningo įgijėjo teises.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija sutiko su pareiškimu ir teismo prašė jį tenkinti. Palaikė pareiškėjo argumentus. Paaiškino, kad žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 01-2242, t. y. po Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pateikusi Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų sąrašus, bei schemas. Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 projektas, nes jis nutarimo projektą suderino.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 01-2242 trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. V. nekilnojamojo turto - 3,48 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, dalį - bendrą 1,83 ha žemės plotą, iš kurio 1,68 ha žemės ūkio paskirties žemės, o 0,15 ha namų valdos paskirties žemės (b. l. 17-18). Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke šio Vilniaus apskrities viršininko sprendimo pagrindu G. T. J. vardu registruotas 1,33 ha žemės sklypas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 15-16). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. P0903-0090 nurodyta, kad į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,99 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Prokuroras prašo apskrities viršininko sprendimą naikinti dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į sklype esantį valstybinės reikšmės mišką.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2008 m. spalio 13 d. gavo Aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 7 d. raštą Nr. (3-4)-D8-8661, kuriame išdėstyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų (b. l. 5-6). Gavusi šį raštą, Vilniaus apygardos prokuratūra sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Aplinkos ministerijos raštu pateikti duomenys nebuvo pakankamai išsamūs, todėl Vilniaus apygardos prokuratūra 2008 m. spalio 15 d. raštu kreipėsi į VĮ Registrų centrą, dėl papildomų dokumentų. Papildomus dokumentus iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2008 m. spalio 27 d. raštu Nr. RA (5.1.32.)-40292 (gautas 2008 m. spalio 28 d.) (b. l. 14). Vilniaus apygardos prokuratūra visus reikalingus duomenis gavo tik 2008 m. spalio 28 d., o skundą teismui padavė 2008 m. lapkričio 26 d. Teismas padarė išvadą, kad terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas.

Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnis numato reikalavimus išdėstyti aplinkybes, pridėti dokumentus. Bylos proceso šalys prašė kreipimosi į teismą terminą skaičiuoti nuo duomenų įregistravimo VĮ Registrų centre. Teismas su šia nuostata nesutiko, kadangi toks sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą aiškinimas neatitiktų prokuratūros veiklos principų. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje numatyta kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą pagrindai ir tvarka. Pagal čia išdėstytas įstatymo nuostatas teismas padarė išvadą, kad viešojo intereso gynimas pagrinde yra susijęs su kitų asmenų pranešimais apie padarytus pažeidimus. Sieti sužinojimo momentą su duomenų registravimu Nekilnojamojo turto registre reikštų įpareigoti prokuratūros pareigūnus nuolat tikrinti ir tirti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Viešasis interesas gali būti pažeidžiamas bet kuriuo metu ir bet kurioje srityje, todėl nuolatinė bet kokių administracinių aktų tikrinimo pareiga reikalautų kitokio prokuratūros kaip institucijos organizavimo.

Teismas pažymėjo, kad prokurorai kreiptis į teismą gali tik tada, kai jų pareiškimu ginamas viešasis interesas. Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006). Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybės išimtinių nuosavybės teisių į miškus gynimo. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimai. Gynimas valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, kuriems suteiktas išimtinės valstybės nuosavybės statusas yra tinkamas viešojo intereso gynimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009 priimtoje 2009 m. vasario 12 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai gina viešąjį interesą, nepakanka vien tik nustatyti faktą, kad ginamų interesų turinys atitinka viešųjų interesų turinį. Todėl bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo ginamas interesas pripažintinas viešuoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistajam viešajam interesui apginti. Teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas. Šioje byloje viešojo intereso apgynimas turėtų būti siejamas su tuo, kad valstybinės reikšmės miškai būtų grąžinti iš privačios nuosavybės išimtinėn valstybės nuosavybėn. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, Vilniaus 2 apylinkės teismo 2004 m. vasario 10 d. sprendimo bei 2004 m. gruodžio 17 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, Perdavimo-priėmimo akto (b. l. 15-23) žemės sklypas, į kurį ginčijamu apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės G. T. J., teismo sprendimu buvo pripažintas asmenine pastarosios nuosavybe ir parduotas bei perduotas G. L.. Teismas padarė išvadą, kad patenkinus prokuroro prašymą ir panaikinus skundžiamą sprendimą, žemės sklypas ir toliau liktų privačioje nuosavybėje, t. y. viešasis interesas nebūtų apgintas. Teismas vykdydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje numatytą pareigą 2009 m. vasario 2 d. nutartimi prokurorui buvo išaiškinęs teisę pateikti skundo patikslinimą, nurodydamas viešojo intereso gynybos priemonių nepakankamumą. Tačiau prokuroras skundo netikslino, nurodė, kad klausimas dėl kitų sandorių galiojimo bus keliamas po to, kai bus išspręsta ši byla. Teismas pažymėjo, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija nurodė, kad nustačius gynybos priemonių nepakankamumą pareiškimas neturi būti tenkinamas. Tokiu išaiškinimu teismas vadovavosi sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Minėtoje 2009 m. vasario 12 d. nutartyje vėlesnį galimą viešojo intereso gynimo priemonių taikymą teismas taip pat pripažino nepakankamu.

Teismas pažymėjo, kad ši byla yra teisminga administraciniams teismams, kadangi joje nėra keliami civilinio pobūdžio reikalavimai. Skundas nėra grindžiamas asmens nuosavybės teisių pažeidimu ar savininko teisių gynimu. Specialioji teisėjų kolegija nutartyje dėl teismingumo, spausdinamoje Administracinių teismų praktikos 5 knygoje, lapas 248, nurodė, jog valstybės ar jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių atkūrimu yra viešojo administravimo sritis, kuri vykdoma ne pagal civilinio kodekso, o pagal specialiuose teisės aktuose nurodytas taisykles. Nors šiuo atveju teismo sprendimas pareiškimo tenkinimo atveju galėtų daryti įtaką civiliniams sandoriams, tačiau nagrinėjamoje byloje apie civilines teises ir pareigas nekalbama.

Nustatęs, kad prokuroras neturėjo teisės pareikšti tokio pobūdžio reikalavimą, teismas skundą atmetė, o kitų bylos proceso šalių nurodytų argumentų nenagrinėjami.

III.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčijamu 2003 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu valstybinės reikšmės miško plotas G. T. J. privačion nuosavybėn suteiktas būnant santuokoje. 2004 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu G. T. J. santuoka su B. J. buvo nutraukta ir patvirtinta turto pasidalijimo sutartis, pagal kurią 1,3300 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m., registro Nr.44/96007, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo miško plotas, atiteko G. T. J.. Šis teismo sprendimas buvo G. T. J. nuosavybės teisių į žemės sklypą, kuriame yra ginčo miško plotas, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas. 2004 m. gruodžio 17 d. Žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi G. T. J. jai priklausantį žemės sklypą pardavė G. L.. Taigi, panaikinus tik Vilniaus apskrities viršininko sprendimą valstybinės reikšmės miško sklypas savaime nepereis valstybės nuosavybėn. Tačiau ginčijamo administracinio akto panaikinimas sudarys teisines prielaidas atnaujinti teismo procesą santuokos nutraukimo byloje CPK 366 straipsnio l dalies 5 punkto pagrindu.

2. Viešojo intereso gynimas šioje byloje yra sudėtingas procesas ir administracinio akto panaikinimas būtų tik viena iš jo sudėtinių dalių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog skundu negali būti apgintas viešasis interesas ir prokuroras negalėjo pradėti tokio proceso.

3. Prokuroras, kreipdamasis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, nepažeidė įstatymų nustatytos tvarkos ir tinkamai vykdė pareigą, nustačius teisės aktų pažeidimą, ginti viešąjį interesą jam suteiktos kompetencijos ribose. Prokuroro pasirinktas viešojo intereso gynimo būdas – nuginčijus neteisėtą administracinį aktą inicijuoti proceso atnaujinimą CPK 365 straipsnio 2 dalies ir 366 straipsnio l dalies 5 punkto pagrindu neprieštaravo įstatymų nuostatoms.

4. Administracinės bylos Nr. A-822-65/2009 aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, todėl nebuvo pagrindo besąlygiškai vadovautis minėta nutartimi priimant skundžiamą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose Nr.A8 -762-2006, A4-1724-2005, A7-1733-2005 dėl valstybinės reikšmės miškų plotų neteisėto privatizavimo, laikosi nuostatos, jog ginčo sklypų perleidimo sandorių neginčijimas nėra kliūtis pripažinti administracinį teisės aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtu ir jį panaikinti.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009 priimtoje 2009 m. vasario 12 d. nutartyje formuojama praktika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija su apeliaciniu skundu sutinka. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

1. pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti Trakų miškų urėdijos Lentvario girininkijos 77 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 9 ir Nr. 10, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2002, Nr. 123-5571) (toliau – ir Nutarimas Nr. 2013) priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. 16553, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2008 m. rugsėjo 3 d. Nr. P0809-0008 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugpjūčio 20 d. aktas Nr. 247 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,99 ha valstybinės reikšmės miško.

2. Žemės reformos žemėtvarkos projektas nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, t. y. tiek tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tiek ir Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 20 d. buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl taikytinos Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatos.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla 44/04-10/06) konstatavo kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis teismas šiame nutarime pažymėjo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)“.

4. Žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas VAVA 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 01-2242, t. y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas pagal VAVA sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004). Vilniaus apskrities viršininkas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimus.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. L. ir G. T. J. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nurodė, kad:

Žemesnės instancijos teismas

1. teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-822-65-09. Viešo intereso gynimas pasireiškia specifika, kad juo siekiama apginti ne pačiam pareiškėjui, o visuomenei ar tam tikrai jos daliai priklausantį interesą. Viešo intereso gynimo svarba nulėmė tai, kad įstatymo leidėjas apibrėžia kompetentingų subjektų ratą, kuriam suteikia tokius įgalinimus. Prokurorai, kaip ir visi kiti besikreipiantys į administracinį teismą asmenys dispozityviai pasirenka tiek teisių realizavimo būdus, tiek priemones. Tačiau įgalinimų ginti viešą interesą prokurorui suteikimas tai net tik teisė pareikšti atitinkamo pobūdžio reikalavimus, bet ir pareiga būti itin atsakingiems ir rūpestingiems kreipiantis į teismą ir formuluojant atitinkamus reikalavimus, kadangi ginant viešą interesą yra paliečiami ir asmeniniai interesai, kuriuos taip pat saugo Konstitucija ar atskiri įstatymai. Netinkamas gynybos priemonių ar būdų pasirinkimas ginant viešą interesą gali sukelti didžiulę destrukciją užtikrinant teisnių santykių stabilumą, teisėtus lūkesčius, skatinti visuomenės nepasitikėjimą tiek valstybės administravimo, tiek teisine sistema.

2. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsėsi apie dešimt metų. Šiame procese dalyvavo daugybė administracinius įgalinimus turinčių subjektų, kurie savo kompetencijos ribose tikrino šio proceso teisėtumą. Jokios pretenzijos nebuvo reiškiamos. Asmuo, kuriam atkuriamos teisės šiame procese neturi jokių įgalinimų ir negali įtakoti proceso. Atkūrus nuosavybę daugiau nei penkerius metus asmenys naudojosi atkurtu žemės sklypu, jį tvarkė ir puoselėjo, įdėjo tiek materialines, tiek savo žmogiškąsias investicijas. Todėl kreipimasis dėl viešo intereso gynimo, praėjus šitiek laiko, motyvuojant, kad 2008 metų vasarą buvo patikslintos teritorijos, yra nesąžiningas ir neprotingas asmenų, kuriems buvo atkurta nuosavybė atžvilgiu.

3. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad viešas interesas negali būti priešpastatomas privačiam interesui, turi būti pasiektas pusiausvyros užtikrinimas (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Todėl, viešo intereso gynimas negali būti įvykdomas pasirinkus netinkamas gynimo priemones.

Apeliaciniame skunde prokuroras pateikia motyvus dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nukrypsta nuo viešo intereso gynimo į nieko bendro su juo neturinčią privačių santykių sritį. Nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą G. T. J. įgijo ne teismo sprendimo, o ginčijamo akto pagrindu. Prokuroro ketinimas santuokos nutraukimo byloje ginčyti žemės sklypo pardavimo G. L. sandorį įrodo tolimesnio prokuroro numatomų veiksmų neperspektyvumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patenkinus prokuroro prašymą ir panaikinus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemės sklypas ir toliau liktų privačioje nuosavybėje, t. y. viešasis interesas nebūtų apgintas. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinį skundą grindžia fakto nustatymo bei teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino teisės aktus ginčo santykiams bei neteisingai rėmėsi ginčo santykiams suformuota teismų praktika.

Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 01-2242 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. T. J.“ atkūrė nuosavybės teises grąžinant natūra 1,33 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame remiantis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis yra įregistruotas Trakų miškų urėdijos 77 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 9 ir 10, kurie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. 16553, LR miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės schemos fragmentai 2008 m. rugsėjo 3 d. Nr. P0809-0008 bei LR miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugpjūčio 20 d. aktas Nr. 247 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,99 ha valstybinės reikšmės miško (b.l. 9-13).

Ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Tokiu būdu, atsakovui priimant šioje byloje ginčijamą sprendimą galiojo aukštesnės galios teisės aktas, tai yra minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013, kuris draudė atkurti nuosavybes teises į ginčo žemės sklypą, nes sklypas buvo Vilniaus miesto teritorijoje ir jo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra jos išimtinė nuosavybė. Konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatyta, kad valstybė išperka miškus, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymą, 2010 m. sausio 25 d. nutartimi konstatavo (administracinė byla A525–19/2010), kad ši norma „yra imperatyvi ir aiškiai nustato, kad tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami. Šioje nuostatoje yra vartojama bendrinė sąvoka „miškas“, kurios definicijos Atkūrimo įstatymas atskirai nepateikia ir jos konkrečiai nesusieja su iki nacionalizacijos ir jos metu buvusiu ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu esamu mišku atitinkamame žemės sklype. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris šio įstatymo 4 straipsnyje yra įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, taikant Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį turi būti vadovaujamasi bendruoju miško apibrėžimu, esančiu Miškų įstatyme, ir būtent jo pagrindu sprendžiama, ar tam tikra teritorija yra valstybės išperkamas miškas. Todėl Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą. Kitaip tariant, nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius.

Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose ir analogiškose bylose. Esant šioms aplinkybėmis šioje byloje taikytinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties (administracinė byla A525–19/2010) nuostatos, nes bylos iš esmės yra analogiškos.

Tokiu būdu, pagrįstai pripažinta, kad atsakovo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 01-2242 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. T. J.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą 1,33 ha ploto, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) kaime į kurio plotą patenka miško plotas yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir tai yra pagrindas jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prokuroro ginančio viešąjį interesą pasirinktą gynybos būdą, spręsdamas šį ginčą nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009. Šioje byloje teismas konstatavo, kad „išplėstinė teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad neįvertinus visų administracinių aktų, kurių pagrindu atsirado galimai neteisėta statyba, tai yra sprendimo dėl detalaus plano patvirtinimo, projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo ir pripažinimo tinkamu naudoti akto, negalima tinkamai apibrėžti ir išspręsti reikalavimų dėl viešojo intereso gynimo“. Teisėjų kolegija nustatė, kad turi būti ginčijami visi administraciniai aktai, turintys konkrečiu atveju įtakos viešojo intereso gynimo realizavimui. Šioje byloje prokuroras ginčija atsakovo sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuo valstybės turtas buvo perduotas privatinėn nuosavybėn. Tokio neteisėto akto panaikinimas, savaime taip pat yra viešojo intereso gynimas. Todėl prokuroras administracinėje byloje turėjo teisę reikšti reikalavimą panaikinti atsakovo sprendimą, neginčydamas neteisėto sprendimo pagrindu sudarytų sandorių.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra teisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinis skundas ir pareiškimas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 01-2242 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. T. J.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą 1,33 ha ploto, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) kaime.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė