Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo V. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2015 m. pradžioje) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2015 m. gruodžio 31 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. D. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog jis 2015 metų pradžioje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nakties metu (duomenys neskelbtini), V. T. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje lovoje gulinčiai mažametei D. T., gim. 2006 m., glostė nuogas kojas, taip sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus.

1.1. Be to, V. D. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog jis 2015 m. gruodžio 31 d., apie 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), V. T. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis lietė lovoje gulinčios mažametės D. T., gim. 2006 m., nuogas kojas, po to užgulė D. T., lietė jos nuogą krūtinę, pilvą, kaklą. Numovęs D. T. apatines kelnaites, ranka lietė jos nuogą krūtinę, kojas, sėdmenis, lytinius organus, taip sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus.

4.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo V. D. apeliaciniai skundai atmetami.

5.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su V. D. 2015 m. gruodžio 31 d. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, aprašytais Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, pagal kuriuos V. D. veika atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Prokurorės teigimu, perkvalifikavus V. D. 2015 m. gruodžio 31 d. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį, atitinkamai už šios nusikalstamos veikos padarymą V. D. turėjo būti paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde ginčija jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, prašydamas ją sušvelninti.

5.2. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu (per os – įvedant varpą į burną), analiniu (per anum – įvedant varpą į išeinamąją angą) ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Tiek nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, tiek numatyta BK 153 straipsnyje, kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą. Mažamečio asmens seksualinis prievartavimas, palyginus su mažamečio asmens tvirkinimu, yra pavojingesnė veika, sukelianti daug didesnę žalą mažamečiui asmeniui. Seksualinis mažamečio prievartavimas kitokio fizinio sąlyčio būdu praktikoje dažnai būna panašus į mažamečio asmens tvirkinimą. Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti, nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Tvirkinamųjų veiksmų turinį atskleidžia teismų praktikos išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 153 straipsnyje, atskyrimui svarbu tai, kad tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su žmogumi. Lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu pagal BK 150 straipsnį paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan., ir taip siekiant patenkinti savo lytinę aistrą. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams, ar lytinės aistros tenkinimui per os ir per anum. Tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi, tvirkinamųjų veiksmų metu fizinis sąlytis nėra toks intensyvus, šio sąlyčio metu nėra patenkinama lytinė aistra.

5.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad V. D. 2015 metų pradžioje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, lovoje gulinčiai mažametei D. T. glostė nuogas kojas, taip sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus. Be to, V. D. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. gruodžio 31 d., apie 22 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis lietė lovoje gulinčios mažametės D. T. nuogas kojas, po to užgulė D. T., lietė jos nuogą krūtinę, pilvą, kaklą. Numovęs D. T. apatines kelnaites, ranka lietė jos nuogą krūtinę, kojas, sėdmenis, lytinius organus, taip sukeldamas per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad objektyvių ir neginčytinų duomenų, jog 2015 m. gruodžio 31 d. V. D. būtų kišęs pirštus D. T. į makštį, nėra, todėl jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, o ne BK 150 straipsnio 4 dalį.

5.4. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo kaip įrodymu vadovautis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytais nukentėjusiosios D. T. paaiškinimais. Ekspertams nukentėjusioji paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 31 d. jos krikštatėvis V. D. įėjo į kambarį, kuriame ji su broliu miegojo, ir užgulė ją. Pasak D. T., V. D. ją laikė, kad ši nesispardytų, ir numovęs viršutinius rūbus liežuviu lietė bei bučiavo krūtinę, pilvą. Paskui, nukentėjusiosios teigimu, V. D. numovė jai kelnaites ir į vaginą maždaug iki pusės sukišo savo pirštą. D. T. skaudėjo, ji pradėjo šaukti ir verkti. Nukentėjusiosios šauksmą išgirdo jos tėvas, kuris atėjo į kambarį ir nutempė V. D. nuo jos (t. 1, b. l. 88-94).

5.5. Ikiteisminio tyrimo metu, prieš atliekant minėtą 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nukentėjusioji D. T. 2016 m. sausio 27 d. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėjos, o 2016 m. vasario 24 d. – ikiteisminio tyrimo teisėjos. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės vadovavosi D. T. 2016 m. sausio 27 d. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjai, pagal kuriuos 2015 m. gruodžio 31 d. apie 23.00 val. ji nuėjo miegoti į savo kambarį. Po kurio laiko ji pajuto, kad kažkas jai gnaibo kojas. Atsimerkusi D. T. pamatė, kad šalia jos lovos klūpi krikštatėvis V. D., kuris kartu su jos šeima tą vakarą šventė Naujųjų metų sutikimą. Pasak D. T., ji liepė V. D. liautis ir šis nuėjo miegoti, tačiau po kelių minučių vėl sugrįžo ir kišo ranką po jos antklode, gnaibė jos kūną. Tada V. D., nukentėjusiosios teigimu, nuklojo antklodę ir visu kūnu atsigulė ant nukentėjusiosios. Išgirdęs jos šauksmą, į kambarį atėjo jos tėvas, kuris nutempė V. D. nuo nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 38-40). Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusioji D. T. ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotus parodymus patvirtino 2016 m. vasario 24 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patikslindama, kad V. D. rankomis lietė jos krūtinę, užpakaliuką, „klyną“.

5.6. Nukentėjusiojo, kaip ir liudytojo ar kaltinamojo, parodymai pripažįstami įrodymais tik tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nukentėjusiojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Grįsdamas nuosprendį nukentėjusiosios D. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjai, pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tačiau šis pažeidimas nėra esminis, nes nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pagarsinti, ištirti, peržiūrėtas apklausos vaizdo įrašas. Nuteistasis V. D. ir jo gynėjas dėl šios apklausos jokių pastabų nepareiškė. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas minėtais ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais vadovavosi, nors ne visi jie nuosprendyje buvo pacituoti.

5.7. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusioji D. T. nurodė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. į kambarį, kuriame ji miegojo, atėjo jos dėdė ir krikštatėvis V. D. Priėjęs prie lovos, V. D. pradėjo gnaibyti nukentėjusiosios kojas. Tada jis pakėlė D. T. marškinėlius, iki kelių numovė jai kelnaites ir ją užgulė. Pasak nukentėjusiosios, V. D. abejomis rankomis lietė jos kūną: krūtinę, užpakaliuką, „klyną“. V. D., nukentėjusiosios teigimu, ranka spaudė jai „klyną“ apie dešimt kartų. Visą laiką V. D. buvo su rūbais. Išgirdęs D. T. šauksmą, į kambarį atėjo jos tėvas, kuris patraukė V. D. nuo nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 43-45).

5.8. Nei apklausoje pas ikiteisminio tyrimo tyrėją, nei duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusioji D. T. nenurodė, kad V. D. jai į makštį kišo pirštus. Nukentėjusiosios paaiškinimai, esantys 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, pagal kuriuos V. D. jai į makštį įkišo vieną pirštą, nėra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Įrodymais laikytini tik teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadose esantys faktiniai duomenys, tuo tarpu ekspertizės akto tiriamojoje dalyje pateikti mažametės nukentėjusiosios paaiškinimai yra tik ekspertų tyrimo dalykas, t.y., duomenys, gauti pritaikius vieną iš tyrimo metodų – pusiau struktūruotą interviu. Remdamiesi šiais ir kitais tyrimo metu gautais duomenimis, ekspertai pateikė ekspertizės akto išvadas. Šioje byloje tinkami įrodymai yra faktiniai duomenys, gauti apklausiant nukentėjusiąją D. T. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šių duomenų patikimumą patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų D. T. tėvų V. T. ir V. T. parodymai. Pirmosios instancijos teisme apklaustas V. T. nurodė, kad išgirdęs garsus dukters D. T. kambaryje jis įėjo į vidų ir pamatė lovoje ant dukters gulintį V. D., kurį nuo jos nutempė. Pasak liudytojo, D. T. jam papasakojo, kad V. D. lietė jos kūną rankomis (t. 2, b. l. 48). Liudytoja V. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iškart po įvykio dukra D. T. jai pasakojo, jog V. D. rankomis lietė jos kojas, krūtinę, tačiau apie tai, kad jis būtų kišęs pirštus jai į makštį, D. T. neminėjo (t. 2, b. l. 47-48). Nukentėjusiosios D. T. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų patikimumą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo tyrėjai duoti parodymai. Dar kartą apklausti mažametę nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme, kaip prašoma prokurorės apeliaciniame skunde, nėra būtina, tikslinga ir pagrįsta, kadangi 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad D. T. diagnozuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (tvirkinamųjų veiksmų), todėl toliau atliekant ikiteisminius ar teisminius veiksmus, rekomenduojama remtis jos parodymais ir daugiau jos neapklausti. Be to, pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji D. T. buvo apklausta 2016 m. vasario 24 d., praėjus nedaug laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo (mažiau nei dviem mėnesiams). Mažai tikėtina, kad praėjus jau daugiau nei pusantrų metų po įvykio nukentėjusioji galėtų geriau prisiminti ir tiksliau nurodyti įvykio detales, juo labiau, kad paprastai po tokių įvykių nukentėjusieji artimųjų raginami apie juos nebegalvoti, pamiršti.

5.9. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. D. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Priešingai, nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai kvalifikavo V. D. 2015 m. gruodžio 31 d. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, nors nuosprendyje pirmosios instancijos teismas citavo ir vadovavosi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotais parodymais, iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas rėmėsi ir jos ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, kurie laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje, todėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepadarė.

5.10. Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde ginčija jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, prašydamas ją sušvelninti.

5.11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

5.12. Įvertinęs, kad V. D. padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus, anksčiau neteistas, daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, nesaistomas tvirtų šeiminių ryšių, buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – 2015 m. gruodžio 31 d. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), pirmosios instancijos teismas už dviejų BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą V. D. paskyrė švelnesnes, negu sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.

5.13. Pirmosios instancijos teismo V. D. paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir ją švelninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose nėra pagrindo. V. D. padarytų nusikalstamų veikų pakartotinumas, 2015 m. gruodžio 31 d. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir intensyvumas (nukentėjusiosios užgulimas ir viso kūno, įskaitant lytinius organus, lietimas), nusikalstamomis veikomis sukelti padariniai (D. T. diagnozuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymą) yra pakankamas pagrindas skirti nuteistajam tokią laisvės atėmimo bausmę, kokią paskyrė pirmosios instancijos teismas. Skirdamas V. D. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių V. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su V. D. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių už nusikalstamų veikų padarymą paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

5.14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokurorės ir nuteistojo V. D. apeliacinius skundus atmesti.