Kauno apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Darbo ginčų komisija 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu konstatavo, jog šalys buvo sulygę dėl 1 035 Lt darbo užmokesčio, kuris nuo 2015 m. sausio 1 d. padidintas iki 390 Eur, taip pat dėl 50% sumažinto dienpinigių dydžio. Darbo sutarties su ieškovu nutraukta 2014 m. gruodžio 29 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, už nurodytą laikotarpį ieškovui išmokėta 2 874,14 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kas patvirtina tinkamą atsiskaitymą. Kartu darbdavys paskaičiavo 5 332,50 Lt dienpinigių, be to, ieškovas patyrė 580,39 Lt išlaidų, tuo tarpu darbdavys jam tepervedė 3 000 Lt. Nurodytą aplinkybę Darbo ginčų komisija įvertino kaip pagrindą priteisti ieškovui iš atsakovės 843,63 Eur (2 913,89 Lt) dienpinigių.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pakeitė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priimtą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ir priteisė ieškovui iš atsakovės 217 Eur įsiskolinimą, 154,30 Eur (priskaitytina suma) darbo užmokesčio, 371,30 Eur (priskaitytina suma) už vėlavimo atsiskaityti laiką už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. gruodžio 2 d.), po 17,68 Eur (priskaitytina suma) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2015 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusius ieškinio reikalavimus atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 140 Eur atstovavimo išlaidų, priteisė iš atsakovės valstybei 22 Eur žyminio mokesčio ir 1,82 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

Spręsdamas dėl komandiruotės trukmės ir mokėtino dienpinigių už komandiruotę dydžio, teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog sudarant darbo sutartį buvo sutarta dėl 50% sumažinto dienpinigių už komandiruotėje praleistą laiką dydžio, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365 patvirtintos Išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos 6.1 punkte. Atsakovė nurodė, kad ieškovas komandiruotėje išbuvo 60 dienų ir jam dienpinigiai paskaičiuoti taikant 50% sumažintus dienpinigius už 17 komandiruotės dienų Prancūzijoje (195 Lt * 17 / 2 = 1 657,50 Lt), 3 komandiruotės dienas Jungtinėje Karalystėje (210 Lt * 3 / 2 = 315 Lt) ir 40 komandiruotės dienų Ispanijoje (168 Lt * 40 / 2 = 3 360 Lt), viso 5 332,50 Lt. Ieškovas dienpinigius skaičiavo už 63 dienas taikydamas dydį tos valstybės, kurioje atitinkamą dieną buvo. Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 punktu, nustatė, kad į komandiruotės laiką įskaitomos išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos, jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, finansų ministro nustatytos normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena. Todėl, atsižvelgiant į 2014 m. spalio 22 d. įsakymo dėl komandiruotės (b.l. 23, t. 1) turinį, nustatė, jog komandiruotės pradžia ir pabaiga buvo susieta su darbo pradžia Prancūzijoje ir pabaiga Ispanijoje, neatsižvelgiant į būtinybę nuvykti į paskirtąją vietą ir iš jos grįžti. Atsakovės teismui pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pirmąja komandiruotės diena nurodoma 2014 m. spalio 22 d., o ne įsakyme numatytoji 2014 m. spalio 23 d., tuo tarpu paskutiniąja diena nurodoma 2014 m. gruodžio 23 d., o ne įsakyme numatyta 2014 m. gruodžio 21 d. Siekdamas, jog komandiruotės trukmė atitiktų numatytąją įsakyme, darbdavys dirbtinai 2014 m. lapkričio 29-30 d. nežymėjo kaip dienų, praleistų komandiruotėje. Nustatė, kad atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, jog nurodytomis dienomis komandiruotė nutrūko ir ieškovas buvo grįžęs į Lietuvą, o ieškovas savo paskaičiavimuose pripažino, jog komandiruotė baigėsi ir į Lietuvą jis grįžo 2014 m. gruodžio 21 d. Todėl teismas sprendė, kad komandiruotė tęsėsi mažiausiai 61 dieną. Kartu pabrėžė, kad šalių darbo sutartyje nurodoma darbo pradžios data – 2014 m. spalio 20 d., apie darbo pradžią šią dieną darbdavys Sodrą informavo dar 2014 m. spalio 16 d. Iš atsakovės į bylą pateiktų tachografo duomenų nustatė, jog poilsio laikas ieškovui fiksuotas nuo 2014 m. spalio 22 d. 12 val. 10 min., vairavimas pradėtas fiksuoti 2014 m. spalio 23 d. 0 val. 30 min., todėl laikė, jog ieškovas būtų negalėjęs tinkamai pradėti vykdyti krovinio vežimą 2014 m. spalio 23 d., jeigu būtų į komandiruotę išvykęs darbdavio darbo laiko apskaitos dokumentuose užfiksuotu laiku - 2014 m. spalio 22 d.

Teismas, kaip nelogišką vertino atsakovės argumentą, kuriuo ji nurodė, jog 2014 m. spalio 14 d. su ieškovu sudarius sutartį ir pirmąją jo darbo dieną nurodant 2014 m. spalio 20 d., vėliau ieškovui 2014 m. spalio 20-21 dienomis buvo suteiktas poilsis. Pabrėžė, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštyje darbdavys nurodo ieškovą 2014 m. spalio mėn. dirbus 9 dienas, tuo tarpu pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį - 10 dienų, kas atitiktų poziciją, jog ieškovui buvo fiksuojamas darbo laikas nuo 2014 m. spalio 20 d. ir poilsio dienomis pripažįstamas savaitgalis 2014 m. spalio 25-26 d. teismas, įvertinęs paskirties vietą, į kurią ieškovas ir S. M. vyko įmonės lengvuoju automobiliu, laikė tikėtina, jog ieškovas galėjo į komandiruotę išvykti 2014 m. spalio 20 d. Kartu pabrėžė, kad darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nurodė, kad, nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais, darbdavys rizikuoja, kad tokie dokumentai esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendinant procesinę įrodinėjimo pareigą, tuo tarpu darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos. Teismas sprendė, kad manipuliavimo dokumentais faktą šiuo atveju patvirtina darbdavio įsakyme dėl komandiruotės nurodyta komandiruotės pradžios data, kurią parenkant nebuvo įvertinta būtinybė ieškovui nuvykti į paskirties vietą, taip pat darbdavio pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių neatitikimas faktinei situacijai, bandant žiniaraščius pildyti taip, kad komandiruotės trukmė atitiktų numatytąją įsakyme, o tai reiškia, jog darbdavys neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad ieškovo komandiruotė prasidėjo vėliau, nei paties ieškovo nurodyta 2014 m. spalio 20 d., todėl laikė jog ieškovo komandiruotė tęsėsi jo paties nurodytas 63 dienas.

Teismas spręsdamas šalių ginčą dėl ieškovo komandiruotėje kitose šalyse praleistų, nustatė, kad nėra pagrindo abejoti ieškovo pateiktuose skaičiavimuose nurodyta aplinkybe, jog 2014 m. spalio 20 d. jis atvyko į Lenkiją, 2014 m. spalio 21 d.- į Vokietiją, o 2014 m. spalio 22 d.- į Prancūziją, kadangi lyginant pateiktus skaičiavimus su vykimo keltu duomenimis akivaizdu, jog 2014 m. spalio 23 d. ieškovas atvyko į Didžiąją Britaniją, iš kurios grįžo 2014 m. spalio 25 d., pakartotinai į Didžiąją Britaniją keltasi 2014 m. spalio 29 d. ir būta ten iki 2014 m. lapkričio 4 d., nustatė, kad persikėlimai taip pat vyko 2014 m. lapkričio 9-11 d., lapkričio 19-22 d., lapkričio 28 d.- gruodžio 3 d., gruodžio 7-10 d. (įvertinus išvykimo laiką (2014 m. gruodžio 7 d. 23 val. 53 min.), todėl spręsti, kad pastaroji diena turėtų būti vertinama kaip komandiruotė Didžiojoje Britanijoje, teismas neturėjo pagrindo), gruodžio 17-19 d. Teismas pažymėjo, jog šias aplinkybes atitinka ir ieškovo į bylą pateiktų CMR važtaraščių duomenys. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus tachografo duomenis nustatė, kad 7 atvejais (lapkričio 9-10 d., lapkričio 11-12 d., lapkričio 22-23 d., lapkričio 28-29 d., gruodžio 3-4 d., gruodžio 10-11 d. ir gruodžio 17-18 d.) iš kelto į Didžiąją Britaniją ar atgal į Prancūziją buvo atvykstama naktį, todėl sprendė, jog ši aplinkybė sąlygoja papildomą trijų atvykimo į Angliją dienų ir keturių išvykimo dienų vertinimą. Kadangi atitinkama para baigdavosi kelte ar išvažiuojant iš kelto, esant duomenims, jog į keltą buvo įlipta išvykimo dienos pradžioje, leido priskirti atitinkamą dieną išvykimo dienai ir taikyti nurodytai dienai atvykimo šalies dienpinigių dydį, kas lėmė 21 dienos komandiruočių Anglijoje trukmę.

Teismas, spręsdamas, kiek dienų ieškovas buvo Ispanijoje, sistemiškai vertino važtaraščių, S. M. prijungtoje byloje pateiktų skaičiavimų ir tachografo duomenis, iš kurių nustatė, jog Ispanijoje (dienos pabaigoje) ieškovas buvo spalio 27-28 d., lapkričio 5-7, 12-17, 24-25 d., gruodžio 4 d., t. y. ne ieškovo nurodytas 11 d., bet 14 d. Nors atsakovė nurodė, jog ieškovas Ispanijoje buvo 40 d., teismas laikė šiuos duomenis užfiksuotais planuojant kelionę įsakyme dėl komandiruotės, tačiau sprendė, jog darbdavys nepateikė įrodymų, kad faktiškai būtent tiek Ispanijoje ieškovas ir buvo. Darbdavys nurodė, kad be trijų dienų Didžiojoje Britanijoje ir 40 dienų Ispanijoje ieškovas 17 d. buvo Prancūzijoje. Tuo tarpu ieškovas nurodė, jog be 28 dienų Didžiojoje Britanijoje ir 11 dienų Ispanijoje, jis 20 dienų buvo Prancūzijoje ir 1 dieną Belgijoje (Prancūzijoje ir Belgijoje taikomas toks pats dienpinigių dydis). Teismas neturėjo pagrindo abejoti aplinkybe, jog grįždamas iš komandiruotės ieškovas vieną kartą nakvojo Vokietijoje, todėl įvertinęs bendrą komandiruotės trukmę (62 dienos plius paskutinė diena, kurią ieškovas grįžo į Lietuvą), bei atsižvelgdamas į tai, kad 1 dienai taikytinas Lenkijos dienpinigių dydis, 2 dienoms - Vokietijos, 21 dienai - Anglijos, 14 dienų - Ispanijos, tuo tarpu likusioms 24 (62-1-2-21-14=24) dienoms taikytinas Prancūzijos - Belgijos dienpinigių dydis, o kadangi 2014 m. gruodžio 21 d. ieškovas grįžo į Lietuvą, todėl sprendė, kad už nurodytą dieną ieškovui tegali būti paskaičiuoti Lietuvoje taikytini 19,50 Lt dienpinigiai (Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 9 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovui priklausančius dienpinigius teismas apskaičiavo taip: 130 Lt dienpinigiai Lenkijoje x 1 d. /2 = 65 Lt; 197 Lt dienpinigiai Vokietijoje x 2 d. /2= 197 Lt; 210 Lt dienpinigiai Anglijoje x 21 d. / 2 = 2 205 Lt; 168 Lt dienpinigių Ispanijoje x 14 d. / 2 = 1 176 Lt; 195 Lt dienpinigių Prancūzijoje ir Belgijoje x 24 d. / 2 = 2 340 Lt; 19,50 Lt dienpinigiai Lietuvoje x 1 d. / 2 = 9,75 Lt. Viso – 5 992,75 Lt.

Teismas nustatė, jog ginčo dėl to, jog atsakovė privalo atlyginti ieškovo komandiruotės metu patirtas išlaidas, tarp šalių nėra. Nurodė, jog nesutarimas kilo dėl to, ar ieškovui išmokėta suma buvo padengtos visos jo patirtos išlaidos. Nustatė, kad poziciją dėl išlaidų sumų ieškovas grindžia darbdavio darbo ginčų komisijai pateiktais kvitais, kurių sumos atitinka įtrauktąsias į avanso apyskaitą, nurodė jog jam nebuvo atlygintos 20,50 GBP ir 19,20 GBP sumos. Teismas pabrėžė, jog ieškovas neįrodinėjo pateikęs darbdaviui daugiau nei keturis kvitus išlaidoms atlyginti, tuo tarpu darbdavys aiškiai nurodė, jog į avanso apyskaitą buvo įtraukti būtent nurodytieji išlaidas patvirtinantys dokumentai, tik dviejų kvitų datos nurodytos neteisingai. Kadangi aptariamos sumos ieškovui buvo paskaičiuotos ir įtrauktos į Darbo ginčų komisijos paskaičiavimą būtent darbdavio iniciatyva, o avanso apyskaitoje nėra darbuotojo parašų, teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog neatitikimus lėmė ne klaida avanso apyskaitoje nurodant kvitų datas, bet darbdavio siekis į apyskaitą įtraukti ne visus kvitus, vėliau su apyskaita Darbo ginčų komisijai pateikiant ne tuos kvitus.

Teismas, vertindamas ieškovo argumentą, jog darbdavys privalo atlyginti jo patirtas išlaidas, susijusias su Karalienės tilto kirtimu, nustatė, jog jis nėra paremtas jokiais buhalteriniais dokumentais, o ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog transporto priemonė faktiškai važiavo per šį tiltą, jog jis patyrė kokias nors su tuo susijusias išlaidas, sprendė, kad šios išlaidos negali būti pripažįstamos faktiškai patirtomis, kadangi nėra šių išlaidų faktą patvirtinančių įrodymų, jos negalės būti įtraukiamos į apskaitą ir oficialiai atlyginamos. Pažymėjo, kad dokumentais nepagrįstų išlaidų atlyginimas gali būti grindžiamas tik teisėtais susitarimais, kitu pagrindu teisminis reikalavimas negali būti reiškiamas.

Taip pat teismas vertino ir ieškovo išlaidas cheminėms medžiagoms, skirtoms netvarkingai kabinai išvalyti, įsigyti. Sprendė, jog vien vilkiko perėmimo duomenys ir ieškovo laiškas darbdaviui dėl netinkamos jo būklės, kartu su S. M. paaiškinimais apie kabinos būklę, tepatvirtina faktą, jog ankstesnis darbuotojas neįvykdė jam tenkančios pareigos perduoti tvarkingą transporto priemonę, jog kabiną ją perėmęs ieškovas susitvarkė, tačiau neleidžia daryti išvados, jog jis patyrė su tuo susijusių išlaidų.

Teismas, vertindamas Darbo ginčų komisijos sprendimą, apskaičiuojant iš darbdavio priteistą sumą, kuomet nebuvo įvertintos į avanso apyskaitą įtrauktos 89,04 Lt išlaidos sveikatos patikrinimui, pabrėžė, jog iš avanso apyskaitoje nurodytos dokumento datos, matyti, jog sveikatą ieškovas tikrinosi prieš sudarydamas darbo sutartį 2014 m. spalio 13 d. Teismas laikė, jog nors įstatymas nenumato darbdavio pareigos atlyginti atitinkamas išlaidas, aplinkybė, jog darbdaviui buvo perduotas išlaidas patvirtinantis dokumentas ir darbdavys išlaidas įtraukė į apskaitą, atskleidžia šalių susitarimą dėl išlaidų atlyginimo. Teismas pabrėžė, jog darbdavys savo iniciatyva šią sumą įtraukė į avanso apyskaitą, nurodydamas ją kaip skolą laikotarpio pradžiai, be to, darbdavys dar iki avanso apyskaitos sudarymo išmokėjo darbuotojui 3 000 Lt sumą, todėl nesant konkrečios nuorodos, teismas laikė, jog apmokant dalį įsiskolinimo, pirmiausiai dengiama seniausia skola, kas lemia, jog darbdaviui atlikus 3 000 Lt mokėjimą, jį įtraukus į avanso apyskaitą ir nurodžius, jog lieka nepadengta 3 001,93 Lt dienpinigių ir išlaidų atlyginimo dalis, buvo pripažinta, kad darbdavys įvykdė darbuotojo atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą atlyginti darbuotojui jo sveikatos patikrinimo išlaidas. Aplinkybę, kad kilus ginčui darbdavys persigalvojo ir padarė papildomą įrašą dokumente, kad iš bendros į avanso apyskaitą įtrauktos sumos atima 89,04 Lt, teismas vertino kaip neturinčią įtakos susiklosčiusiam teisiniam santykiui.

Teismas nustatė, kad Darbo ginčų komisija, remdamasi darbdavio pateiktais skaičiavimais, konstatavo, jog bendra išlaidų ir dienpinigių suma sudaro 5 912,89 Lt, kad darbdavys 2014 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 3 000 Lt ir šių sumų skirtumą – 2 912,89 Lt (843,63 Eur ) priteisė ieškovui iš atsakovės. Nurodė, jog šios Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies šalims neginčijus, ji įsiteisėjo (DK 297 str.), ieškovas neginčijo atsakovės nurodytos aplinkybės dėl jos įvykdymo, tačiau teismui sprendimu konstatavus, kad ieškovui priklauso 660,25 Lt (5 992,75 Lt – 5 332,50 Lt) didesni dienpinigiai, taip pat pripažinus, jog be pagrindo 89,04 Lt buvo sumažinta išlaidų suma, šiomis sumomis (749,29 Lt arba 217 Eur) esant nepagrįstai sumažintam darbdavio įsiskolinimui darbuotojui, sprendė papildomai priteisti ieškovui iš atsakovės 217 Eur sumą ir tuo pakeisti Darbo ginčų komisijos sprendimą.

Teismas nustatė, jog darbo sutartimi šalys susitarė, jog ieškovui bus mokamas 1 350 Lt darbo užmokestis. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kiek faktiškai darbuotojas dirbo. Atsakovė darbo užmokestį ieškovui paskaičiavo pagal šalių darbo sutartyje numatytą darbo laiko trukmę. Kaip matyti iš atsakovės į bylą pateiktos pažymos, ieškovas, darbdavio tvirtinimu, 2015 m. spalio mėn. dirbo 10 dienų, už ką jam paskaičiuotas 586,96 Lt darbo užmokestis. Už lapkričio mėnesį ieškovui paskaičiuotas darbo sutartyje numatytas 1 350 Lt darbo užmokestis, už gruodį – 1 282,51 Lt darbo užmokesčio ir 271,17 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Teismas nurodė, kad pripažinus, jog ieškovo komandiruotė prasidėjo 2014 m. spalio 20 d., nesant tikslių duomenų, kiek konkrečiai kiekvieną dieną truko ieškovo ir jo sūnaus kelionė lengvuoju automobiliu į Prancūziją, spręstina, jog taikyti ilgesnę nei standartinė 8 val. per dieną darbo trukmę, nėra pagrindo. Teismas laikė, jog ieškovo pozicijos dėl kelionės į Prancūziją trukmės, priskirtinos darbo laikui, pripažinimas pagrįsta sukurtų logiškai nepateisinamą situaciją, kai darbuotojas galėtų piktnaudžiauti, savo nuožiūra pasirinkdamas važiavimo lengvuoju automobiliu greitį ir maršrutą vien tam, kad vėliau galėtų reikalauti iš darbdavio sumokėti jam už atitinkamą laiką kaip už viršvalandžius. Teismas, prie 24 val. pridėjęs į bylą pateiktą tachografo duomenyse nurodytą atitinkamą savaitę fiksuotą darbo laiką, gavo bendrą darbo laiko trukmę, kuri neviršija 48 val. ir nustatė, jog bendrą ieškovo darbo laiko trukmę sudaro 429 val. 30 min. Tuo tarpu darbdavys užfiksavo ieškovą dirbus ir darbo užmokestį jam paskaičiavo už 390 val., t. y. 39 val. 30 min. mažiau. Teismas nustatė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse (toliau –Ypatumai) 1.6 punktu, darbdavys be pagrindo darbo laiką trumpino dviejų šventinių dienų išvakarėse ir nurodė, jog tai lėmė realų 37 val. 30 min. skirtumą. Teismas pabrėžė, jog darbdavys darbo laiko trukmę fiksavo formaliai, be pagrindo į darbo laiko apskaitą neįtraukė ieškovo vykimo į paskirties vietą Prancūzijoje laiko, nevertino ir neperskaičiavo ieškovo darbo laiko trukmės pagal jam pateiktus tachografo duomenis, neteikė teismui įrodymų, kurie leistų spręsti, jog dalis tachografo duomenyse užfiksuoto darbo laiko yra nesusijusi su darbo funkcijų vykdymų. Todėl įvertinęs darbdavio paskaičiuotą ieškovo darbo laiko trukmę ir už jį apskaičiuotą darbo užmokestį – 3.219,47 Lt už 390 val., gavo 8,26 Lt už val. Už 37 val. 30 min. paskaičiavo 309,75 Lt.

Teismas, vertindamas ieškovo argumentą, jog dalis darbo laiko - 24 val. 2014 m. spalio 20-22 d. ir 23 val. 20 min. laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d. turėtų būti vertinama kaip viršvalandžiai, konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas 2014 m. spalio 20-22 dienomis dirbo viršvalandžius, o likusioje dalyje atkreipė dėmesį į tai, jog sistemiškai aiškinant Ypatumų 1.5-1.6, 6, 11.1 punktų nuostatas akivaizdu, jog bendrosios Darbo kodekso nuostatos, susijusios su sumine darbo laiko apskaita ir darbo laiko trukme, šiems darbuotojams netaikomos, jų maksimali savaitės darbo laiko trukmė gali tęstis iki 60 val., vidutinė darbo trukmė neturi viršyti 48 val. Nagrinėjamu atveju ieškovo darbo santykiai tęsėsi 10 savaičių, tuo tarpu bendra jo darbo laiko trukmė nesiekė 480 val., todėl vadovaujantis Ypatumų 11.4 punktu, 10 darbo valandų per 24 val. laikotarpį trukmė, kaip maksimali darbo dienos riba, taikoma tik darbuotojui dirbant naktinį darbą, o nesant naktinio darbo taikytina darbdavio įsakyme dėl suminės darbo laiko apskaitos nustatyta maksimali 12 val. darbo dienos trukmė. Teismas nurodė, kad nors ieškovas atskiromis dienomis nesilaikė 12 val. per dieną darbo laiko trukmės (spalio 25 d.- 14 val. 15 min., spalio 29 d.- 14 val. 5 min., spalio 30 d.- 14 val. 1 min., lapkričio 3 d.- 12 val. 18 min., lapkričio 5 d.- 13 val. 19 min., gruodžio 3 d.- 14 val. 7 min., gruodžio 20 d.- 13 val. 25 min.) (viso 13 val. 30 min.), taip pat du kartus viršijo maksimalią 60 val. per savaitę darbo laiko trukmę (viso 2 val. 57 min.), tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis buvo gavęs nurodymus iš darbdavio dirbti viršvalandžius, pažeidinėti darbo laiko režimą. Todėl laikė, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad darbdaviui buvo žinoma apie ieškovo ir S. M. dirbamą laiką ir su tuo susijusius darbo laiko apskaitos duomenis. Teismas pažymėjo, jog darbuotojas, pats galintis reguliuoti savo darbo laiko trukmę ir režimą, savavališkai priėmęs sprendimus dirbti režimu, neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, nesant įrodymų, patvirtinančių atitinkamo darbuotojo elgesio būtinybę, negali reikšti pretenzijų darbdaviui.

Teismas, vertindamas ieškovo poziciją dėl jam mokėtino darbo užmokesčio už darbą naktį, analizavo į bylą pateiktus tachografo duomenis, iš kurių nustatė, jog ieškovas nakties laiką skaičiuoja pagal tachografo duomenis vietiniu (Lietuvos) laiku, kuris nuo detalių tachografo duomenų, pateiktų UTC laiku, laikotarpiu iki 2014 m. spalio 26 d. skyrėsi 3 val. (UTC + 3 val. vasaros laiku), o nuo 2014 m. spalio 27 d. skyrėsi 2 val. (UTC + 2 val. žiemos laiku). Tai patvirtina ir konkrečių duomenų analizė. Teismas pabrėžė, jog nakties laikas, įvertinus aplinkybę, jog ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotę ilgam laikui, skaičiuotinas pagal paskirties vietos laiką, kadangi priešinga išvada lemtų nelogišką situaciją, kai išsiuntus darbuotoją į vietą už 12 laiko juostų, jo darbo laikas dienos valandomis taptų nakties laiku pagal Lietuvos laiko juostą. Teismas, įvertinęs laiko juostų skirtumus nustatė, jog vietoje, kurioje ieškovas vykdė darbo funkcijas, laikas nuo Lietuvos laiko skyrėsi 1 val. (t. y. laikas, kuris į bylą pateiktuose dokumentuose užfiksuotas kaip laikas nuo 22 val. iki 6 val. Lietuvos laiku, atitiko laiką nuo 21 val. iki 5 val. darbo funkcijų vykdymo vietos laiku. Be to, kaip minėta, vadovaujantis Ypatumų 10 punktu, nakties laiku pripažįstamas ne Darbo kodekse nurodytas laikas nuo 22 val. iki 6 val., bet laikas nuo 0 val. iki 7 val. Šis laikas lyginant darbų atlikimo vietą su UTC juosta detalioje ataskaitoje (plius 2 val. vasaros laiku ir plius 1 val. žiemos laiku) atitinka laiką nuo 22 val. iki 5 val. vasaros laiku (t. y. 22 val. ir 5 val. UTC laiku atitiko 0 val. ir 7 val. darbo funkcijų vykdymo vietos laiku) ir nuo 23 val. iki 6 val. žiemos laiku (t. y. 23 val. ir 6 val. UTC laiku atitiko 0 val. ir 7 val. darbo funkcijų vykdymo vietos laiku). Teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatavo, jog nakties laiku ieškovas 2014 m. spalio 23 d. dirbo 2 val. 20 min., 2014 m. spalio 25 d.- 1 val. 52 min., 2014 m. spalio 27 d.- 2 val. 27 min., 2014 m. spalio 28 d.- 3 val. 14 min., 2014 m. spalio 29 d.- 7 val., 2014 m. spalio 30 d.- 6 val. 20 min., 2014 m. lapkričio 3 d.- 1 val. 3 min., 2014 m. lapkričio 4 d.- 1 val. 21 min., 2014 m. lapkričio 5 d.- 6 val. 15 min., 2014 m. lapkričio 8 d.- 7 val., 2014 m. lapkričio 10 d.- 26 min., 2014 m. lapkričio 11 d.- 3 val. 13 min., 2014 m. lapkričio 12 d.- 1 val. ir 3 min., 2014 m. lapkričio 17 d.- 2 val., 2014 m. lapkričio 18 d.- 2 val., 2014 m. lapkričio 19 d.- 3 val. 30 min., 2014 m. lapkričio 22 d.- 3 min., 2014 m. lapkričio 24 d.- 4val. 20 min., 2014 m. lapkričio 25 d.- 1 min., 2014 m. gruodžio 3 d.- 6 val. 38 min., 2014 m. gruodžio 5 d.- 1 val. 38 min., 2014 m. gruodžio 11 d.- 25 min., 2014 m. gruodžio 15 d.- 51 min., 2014 m. gruodžio 16 d.- 1 val., 2014 m. gruodžio 21 d.- 7 val. (šiai dienai jau taikytinas bendro darbo laiko dokumente nurodytas vietinis laikas Lietuvoje, tačiau nakties laikas skaičiuotinas ne iki 6 val., bet iki 7 val. ryto). Pažymėjo, jog nurodyta aplinkybė lemia, jog skirtingai nei nurodyta bendro darbo laiko lentelėje, bendra darbo nakties laiku trukmė yra ne 85 val. 50 min., bet 73 val.

Teismas pažymėjo, jog ieškovas buvo pats atsakingas už savo darbo laiko režimą ir daugeliu atvejų darbas buvo organizuojamas taip, kad darbo laikas pasibaigtų iki 24 val. ir prasidėtų po 7 val. Akcentavo, jog į bylą nepateikti duomenys, kurie leistų spręsti, jog tais atvejais, kai ieškovas nuspręsdavo tęsti darbą po 24 val., ar pradėti darbo dieną prieš 7 val., jis tai darydavo esant objektyviam poreikiui, darbdavio reikalavimu ar suderinęs su darbdaviu. Taip pat teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog neturėdamas konkretaus nurodymo ir nesant objektyvaus poreikio darbuotojas būtų kėlęsis ir didesnę nakties dalį vykdęs darbo funkcijas. Teismas nustatė, jog bendra darbo naktį trukmė 2014 m. spalio 23, 25, 28, 29, 30 dienomis, lapkričio 5, 8, 11, 19, 24 dienomis, 2014 m. gruodžio 3 dieną – apie 54 val., todėl vadovaujantis DK 293 straipsniu, teismas sprendė, jog už šį laiką mokėtina 1,5 tarifu, t. y. darbdavys papildomai turi sumokėti už 27 val., t. y. 223,02 Lt (už nurodytas valandas darbo užmokestis jau paskaičiuotas, todėl papildoma lėšų suma paskaičiuotina 54 val. taikant 0,5 tarifą: 8,26 Lt x 54 / 2= 223,02 Lt).

Teismas pabrėžė, jog atsakovė skaičiuodama darbo užmokestį ieškovui pati savo iniciatyva tarifinį 1 350 Lt darbo užmokestį per mėnesį taikė darbui 40 val. per savaitę, kas lėmė, jog už ieškovo dirbtas 37 val. 30 min. nebuvo apmokėta, šio darbo laiko darbdavys neapskaitė. Taip pat pažymėjo, jog ši aplinkybė atskleidžia ir šalių susitarimo dėl darbo užmokesčio esmę, t. y. kad sutartyje nurodytas darbo užmokestis bus mokamas ne už 48 val., bet už 40 val. Darbdavys už 2014 m. spalio mėn. paskaičiavo 586,96 Lt sumą (išmokėjimui - 531,59 Lt), kuriuos nurodė išmokėjęs 2014 m. lapkričio 20 d. pavedimu, už 2014 m. lapkričio mėn. paskaičiavo 1 350 Lt sumą (išmokėjimui – 1 097,85 Lt), kuriuos nurodė išmokėjęs 2014 m. gruodžio 22 d. pavedimu, 2014 m. gruodžio mėn. paskaičiavo 1 553,68 Lt sumą (iš jų kompensacija už nepanaudotas atostogas- 271,17 Lt; išmokėjimui – 1 244,70 Lt), kuriuos nurodė išmokėjęs 2014 m. gruodžio 29 d. pavedimu. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas laikė, jog ieškovui nebuvo paskaičiuota 309,75 Lt darbo užmokesčio.

Teismas sprendė, jog bendra ieškovui iš atsakovės priteistina darbo užmokesčio suma- 532,77 Lt (223,02 Lt + 309,75 Lt) arba 154,30 Eur (priskaitytina suma).

Teismas, perskaičiavęs ieškovui mokėtiną darbo užmokestį, pripažino, kad nurodyti duomenys reikšmingi ir skaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teismas pripažino, jog ieškovo darbo santykiai tęsėsi 71 dieną, todėl jam priklausė 5,4 (28 / 365 x 71) kalendorinės dienos arba 3,8 darbo dienos (taikomas 0,7 koeficientas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. A1-693) kasmetinių atostogų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis atleidimo iš darbo dienai skaičiuojamas už tris paskutinius darbo mėnesius iki to mėnesio, kurį darbuotojas atleidžiamas iš darbo. Kadangi iš darbo ieškovas atleistas 2014 m. gruodžio 29 d., teismas reikšmingais pripažino spalio ir lapkričio mėn. Pabrėžė, jog taikant suminę darbo laiko apskaitą su trijų mėnesių apskaitos laikotarpiu, darbo laiko trukmė perskaičiuojama būtent trečiąjį mėn. (šiuo atveju - 2014 m. gruodžio mėn.) ir negali turėti įtakos vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui. Teismas reikšmingomis pripažino spalio ir lapkričio mėnesiais dirbtas 40 val. nakties laiku, už kurias paskaičiuotas darbo užmokestis 1,5 val. tarifu. Teismas nurodė, jog bendrą 2 102,16 Lt darbo užmokesčio sumą padalinus iš darbdavio nurodytų 30 darbo dienų, gaunamas vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis, už 3,8 darbo dienas išeina 266,27 Lt. Kadangi darbdavys paskaičiavo 271,17 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nesant galimybės išeiti už ieškinio ribų darbdavio naudai, konstatavo, jog vertinti darbdavį netinkamai paskaičiavus kompensaciją už nepanaudotas atostogas nėra pagrindo.

Vadovaudamasis CPK 417-418 straipsnių, DK 141 straipsnio 3 dalies kuriamu teisiniu reglamentavimu, pripažinęs, jog darbdavys laiku ir tinkamai neįvykdė pareigos atsiskaityti su ieškovu atleidžiant jį iš darbo, teismas sprendė klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio ieškovui už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo. Teismas nustatė, kad ieškovo vienos darbo dienos vidutiniam darbo užmokesčiui atleidimo iš darbo dieną buvus lygiam 70,07 Lt arba 20,29 Eur, vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui 2014 m. buvus lygiam 21 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. A1-693), jo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sudarė 426,09 Eur. Teismas pripažino, jog šis dydis yra ženkliai didesnis už šiuo sprendimu konstatuotą įsiskolinimo dydį, todėl vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui kaip pagrindu ėmė būtent 371,30 Eur dydį (17,68 Eur už vieną darbo dieną (371,30 Eur /21)). Nurodė, jog šį dydį taikant visam laikotarpiui gaunama 4137,34 Eur (371,30 Eur x 11 + 17,68 Eur x 3 darbo dienos nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.) suma. Teismo vertinimu, tokio dydžio sankcijos darbdaviui taikymas laikytinas nepagrįstu tiek dėl to, jog ieškovas pateikė teisės aktų reikalavimų neatitinkantį ieškinį, konkrečiai suformuotus reikalavimus įvardijo tik 2015 m. rugpjūčio 19 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, kas apribojo atsakovės galimybes pateikti atsiliepimą į ieškinį ir lėmė ilgą bylos nagrinėjimo trukmę, tiek dėl to, jog įsiskolinimo sumą nulėmė ne darbdavio vengimas atsiskaityti, bet skaičiavimo netikslumai, Darbo ginčų komisijos sprendimas taip pat galėjo suteikti darbdaviui lūkestį, kad jo pozicija yra pagrįsta. Nurodytas aplinkybes teismas pripažino kaip pagrindą vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti sumą už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo sumažinti iki vėluojamos atsiskaityti sumos dydžio – 371,30 Eur (priskaitytina suma). Taip pat sprendė, kad už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2015 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui priteistina po 17,68 Eur (priskaitytina suma) už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei. Teismas vertino, kad tokios sankcijos parinkimas užtikrins abu DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus – taps kompensacija ieškovui už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovę finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: