Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-603-227/2012

2012 m. rugsėjo 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3659-812/2012 pagal Panevėžio miesto savivaldybės ieškinį atsakovams D. V. ir A. V. dėl pripažinimo netekus teisės į nuomojamas gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir daiktų iškeldinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas tenkintinas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-06-20 sprendimo dalis, kuria atmesti reikalavimai atsakovui D. V. naikintina ir priimtinas naujas sprendimas. Likusi sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (b.l. 6-7). Šiame bute, pagal gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, D. V. ir jo šeimos nariams neterminuotai buvo išnuomota gyvenamoji patalpa (b.l. 8-9). Atsakovas D. V. nuo 1996 m. rugpjūčio 13 d. minėtu adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą, o nuo 2006 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. gegužės 7 d. šiuo adresu gyvenamąją vietą buvo deklaravusi ir atsakovo nepilnametė duktė A. V. (b.l. 10, 54, 71, 73, 81). Nuomos sutartyje atsakovas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Rašytiniais įrodymais patvirtinta, jog atsakovas D. V. nuo 2009 m. kovo mėnesio nemoka mokesčių, nes nuo 2007 m. birželio 7 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę, bausmės atlikimo pabaiga – 2015 m. birželio 7 d. (b.l. 13).

Laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui, teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas (CK 6.591 str. 1 d.). Civilinėje byloje nuomotoja reikalauja pripažinti atsakovą praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą dėl to, kad jam laikinai išvykus nebuvo mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas. Pasibaigus šešių mėnesių terminui yra preziumuojama, kad laikinai išvykęs nuomininkas, jo šeimos narys ar buvęs šeimos narys praranda teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą, todėl pripažinti tokius asmenis netekusiais teisės į savivaldybės gyvenamąsias patalpas teismine tvarka nereikia (jie laikomi praradusiais teises į gyvenamąją patalpą pagal įstatymą). Įstatymų leidėjas, siekdamas, kaip galima geriau ir tikslingiau panaudoti ir apsaugoti savivaldybėms priklausančias gyvenamąsias patalpas, suteikė galimybę nuomininkui, jo šeimos nariams ar buvusiems šeimos nariams laikinai išvykus iš nuomojamos gyvenamosios patalpos išsaugoti teises į ją šešis mėnesius arba dar šešis mėnesius po to, kai pasibaigia CK6. 591 str. 2 d. numatytos aplinkybės (CK 6.591 str. 3 d.), tačiau ir po nurodytų terminų jiems negrįžus gyventi į nuomojamas gyvenamąsias patalpas, vadovaujantis naikinamąja įstatymo norma, jie yra laikomi praradusiais teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą (CK6. 591 str. 4 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje I. Č. v. M. Č., bylos Nr. 3K-7-223/2000). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad atsakovas yra praradęs teisę į buto nuomą – yra išvykęs ilgesnį nei 6 mėn. laikotarpį, nuo 2007 m. birželio 7 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę, nuo 2009 m. kovo mėnesio nemoka mokesčių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CK 6.591 str. 6 d. atsakovas turi teisę kreiptis į teismą siekiant pripažinti jam teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą dėl svarbių priežasčių, tačiau pastebėtina, kad atsakovas nėra kreipęsis dėl tokių teisių pripažinimo.

Pažymėtina, jog CK 6.611 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, nuomos sutartis nutraukiama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012 konstatavo, kad nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų, už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 straipsnis), tačiau sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Šioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne. Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius ir pan. Sprendžiant dėl teisės į būstą ribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui nutraukti nuomos sutartį, kiekvienu atveju turi būti tiriamos ir aiškinamos faktinės aplinkybės dėl skolininko socialinės padėties (turtinės būklės, amžiaus ir galimybių gerinti turtinę būklę, buitinio elgesio, nepilnamečių vaikų, kitų nedarbingų asmenų išlaikymo); skolos aplinkybių (skolos susidarymo laiko, dydžio, priežasčių); skolininko pastangų gerinti turtinę padėtį ir (ar) galimybių grąžinti skolas; nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo padarinių (skolininko galimybių apsirūpinti kita gyvenamąja patalpa, nepilnamečių vaikų ir kitų paramos reikalingų asmenų būsto netekimo ir kitokių neigiamų padarinių). Pagal šių ir kitų konkrečiam ginčui reikšmingų aplinkybių visumą teismai turėtų spręsti, ar pareikštas ieškinys dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pagrįstas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad nėra atsakovo kaltės dėl sutartimi prisiimtos pareigos mokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius nevykdymo. Šias išvadas teismas darė motyvuodamas tuo, kad atsakovas, būdamas laisvės atėmimo vietoje, nebuvo tinkamai informuotas apie susidariusią skolą bei ieškovės ketinimą nutraukti nuomos sutartį. Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. kovo mėnesio yra nemokami mokesčiai už nuomojamą patalpą. Dėl šios aplinkybės byloje nėra ginčo, atsakovas sutiko, kad jis nemokėjo mokesčių dėl to, jog atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje. Tačiau pastebėtina, kad pats D. V. nurodė, jog atlikdamas bausmę dirba, todėl turi galimybę komunalinius mokesčius mokėti per įkalinimo įstaigos buhalteriją. Byloje duomenų, kad jis iki ar po bylos iškėlimo teisme būtų padengęs bent dalį skolos, nėra. Atsakovas niekaip nepagrindė savo teiginio, kad ieškovei buvo nusiuntęs prašymą laikinai sustabdyti mokėjimus už buto paslaugas (CPK 178 str.). Nepagrįstais laikytini pirmosios instancijos teiginiai, kad ieškovė privalėjo tikrinti, ar atsakovas turi finansines galimybėmis mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Sutiktina su apelianto teiginiais, kad atsakovo kaltė dėl sutartinės prievolės nevykdymo šiuo atveju pasireiškė nerūpestingumu ir neapdairumu, kadangi atsakovas, dirbdamas bei gaudamas pajamas, nesiėmė jokių veiksmų siekiant sumažinti susidariusias skolas. Pripažintina, kad toks nemokėjimas yra ne sunkios nuomininko materialinės padėties, kurios jis neturi galimybių pakeisti, rezultatas, o piktnaudžiavimas socialinėmis garantijomis bei sąmoningas vengimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Aplinkybė, kad atsakovas nebuvo ieškovės informuotas apie susidariusi įsiskolinimą, galimą nuomos sutarties nutraukimą ir iškeldinimą iš gyvenamosios patalpos, nėra reikšminga, kadangi nuomos sutartis nutraukiama pagal CK 6.611 str. teismine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms asmenims (šeimoms) forma. Įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas. Ši teisės norma reiškia, kad socialinis būstas suteikiamas ne kiekvienam asmeniui, o tik tokiam, kuris atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas. Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, jog tokio būsto suteikimas reiškia, kad socialinis būstas bus naudojamas pagal tokios patalpos tikslinę paskirtį – jame gyvens asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) jis suteiktas. Nagrinėjamu atveju atsakovas D. V. savivaldybei priklausančiose patalpose negyvena jau nuo 2007 m. birželio 7 d., nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, bausmės atlikimo pabaiga – 2015 m. birželio 7 d. (b.l. 13). Akivaizdu, kad patalpa neatlieka savo tikslinės paskirties, kai joje niekas negyvena ir neketina gyventi dar galimai 3 metus laiko, ypatingai, kai yra šeimų ir asmenų, neturinčių, kur gyventi ir siekiančių sudaryti socialinio būsto nuomos sutartis. Vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), įvertinus bylos aplinkybes pripažintinas esant svarbesnis ne individo, o savivaldybės interesas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu dalyje dėl reikalavimų atsakovui D. V. neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas. Dėl nurodytų aplinkybių Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimas iš dalies naikintinas (326 str. 1 d. 2 p.).

Patenkinus ieškinį atsakovo atžvilgiu, iš jo priteistinas pirmosios instancijos teisme mokėtinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, taip pat pašto išlaidos, valstybės naudai (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 93, 96 str.). Patenkinus apelianto skundą, iš atsakovo valstybės naudai priteistinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, paduodant apeliacinį skundą (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo dalį dėl pripažinimo netekus teisės į nuomojamas gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir daiktų iškeldinimo atsakovo D. V. atžvilgiu, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą:

Ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės ieškinį D. V. atžvilgiu tenkinti.

Pripažinti D. V., a.k. (duomenys neskelbtini) netekus teisės į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.

Nutraukti 1997 m. balandžio 25 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomos tipinę sutartį sudarytą su D. V. dėl gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nuomos.

Iškeldinti iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, D. V. daiktus.

Priteisti iš atsakovo D. V. 139,40 Lt žyminio mokesčio, 24 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą, priteistas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660 ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. V. 139,40 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą, priteistas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660 ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto apylinkės teismui.