- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- I-6951-643/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 1.6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėja S. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–7), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovė arba VRM) 2015 m. sausio 15 sprendimą Nr. 1D-512 (11) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo VRM 4 553,88 EUR (15 723,65 Lt) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio mėn.– 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.
Pareiškėja nurodo, kad VRM jai paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį, pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Per visą mažinimo laikotarpį pareiškėjai nebuvo išmokėta 4 553,88 EUR valstybinės pensijos dalis. VRM 2015 m. sausio 15 sprendime Nr. 1D-512 (11) pareiškėjai nurodė, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutinka, mano, kad skundžiamu VRM sprendimu yra pažeidžiami teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas. Pareiškėjos nuomone, sumažintos pensijos mokėjimo pratęsimas iki 2013 m. ir neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmo nenustatymas valstybinių pensijų gavėjams pažeidžia asmenų lygybės ir socialinės darnos principus bei yra diskriminacinis. Savo poziciją pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis. Pareiškėja prašo atnaujinti skundo padavimo terminą reikalavimui priteisti valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. Jos nuomone, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarimo įsigaliojimo – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėja manė, kad mažinimas atitinka įstatymų nuostatas, tikėjosi, kad jis yra laikinas ir atsiradę praradimai ateityje bus kompensuoti. Tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, suvokė, kad įstatymų leidėjas pažeidė jos teises, tačiau dėl ginčo santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo laiku teisminės gynybos nesikreipė.
Atsiliepimas
Atsakovas VRM, tuo pačiu atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su juo nesutinka (b. l. 21). Atsakovas nurodo, kad pareiškėja praleido 3 m. kreipimosi į teismą terminą. Pažymi, kad valstybinių pensijų perskaičiavimas nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaravo Konstitucijos nuostatoms, tuo tarpu šiuo pagrindu 2012–2013 m. laikotarpiui taikytam valstybinių pensijų ribojimo pratęsimui atitikus Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjos skundas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Bylos dalis nutrauktina, likusi skundo dalis atmestina.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Pareiškėja prašo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010–2013 m. laikotarpį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimams dėl Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-519-13, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad kiekvieno iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) taikymas sudaro atskirą juridinį pagrindą ginti pareiškėjo teises į valstybinę pensiją teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-01-14 nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką vertintinas pagal atskirus kreipimosi į teismą pagrindus, t. y., pagal Laikinąjį įstatymą už 2010-2011 m. laikotarpį, pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) už 2012 metus ir pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) už 2013 metus.
Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 12 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-229 (b. l. 20) nurodyta, kad pareiškėjai paskirta pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio mėn., vadinasi, vėliausiai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) gavusi pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėja kreipėsi 2015 m. vasario 3 d. (b. l. 11), todėl darytina išvada, kad ji praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti už 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.
Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos svarbiomis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Jokių objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių kreiptis į teismą laiku dėl 2010-2011 m. laikotarpiu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, pareiškėja nenurodė, rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais. Pažymėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus trejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo, beveik dvejiems metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir daugiau nei metams nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo penkeri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014, 2014-12-03 nutartyse administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014 ir Nr. AS502-1144/2014.
Netenkinus pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktas).
Pirmoji Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) pagrindu sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta atitinkamai 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn., todėl 2015 m. vasario 2 d. paduodama skundą teismui, pareiškėja nepraleido termino pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2012-2013 m. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo. Pareiškėjos reikalavimas vertintinas už 2012-2013 m. laikotarpį.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad VRM 1999 m. sausio 20 d. išvadoje Nr. 15023 konstatavo, jog pareiškėja nuo 1998 m. gruodžio 24 d. neterminuotai turi teisę į pensiją už tarnybą (b. l. 14). Pareiškėja 2014 m. lapkričio 13 d. prašymu kreipėsi į VRM, prašydama kompensuoti 2010 m. sausio 1 d.–2014 m. sausio 1 d. laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 17). VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1D-512 (11) išaiškino pareiškėjai jai paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir skaičiavimo tvarką, nurodė, kad VRM privalėjo vykdyti pensijos mokėjimo metu galiojusius teisės aktus ir konstatavo, kad pareiškėjai išmokėti pensijos nepriemoką atsakovas neturi teisinio pagrindo (b. l. 18-19).
Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM parengtos pažymos (b. l. 20) nustatyta, jog pareiškėjai valstybinė pensija nuo 2012–2013 m. laikotarpiu buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.
Teisinis reglamentavimas.
Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pensiją moka VRM.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Laikinajame įstatyme numatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimą nustatančių minėtų įstatymų nuostatų konstitucingumo klausimas buvo sprendžiamas Konstituciniame Teisme.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, darydamas šią išvadą, nurodė, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priedą gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo sumažintos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuris Teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. gegužės 15 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinio Teismo vertinimu, tiek 2011 m. gruodžio 20 d., tiek 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjai paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Pareiškėjos reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012-2013 m. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl VRM sprendimo panaikinimo.
Teismo vertinimu, pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti 2015 m. sausio 15 d. VRM sprendimą Nr. 1D-512 (11) yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo – priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Todėl, netenkinus pareiškėjos pagrindinio reikalavimo, netenkintinas ir reikalavimas dėl sprendimo panaikinimo. Teismo vertinimu, VRM, ginčijamu sprendimu atsisakydama išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, nesant tam teisinio pagrindo, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, tokiais savo veiksmais jokių galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą VRM sprendimą nėra (ABTĮ 89 straipsnis). Pareiškėjo prašymas panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-512 (11) atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 7 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos S. A. skundo reikalavimo priteisti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nutraukti.
Likusią pareiškėjos S. A. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.