Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-135-370/2009

Teisėjas R. Dilys Procesinio sprendimo kategorija 63.1; 35.1;

2009 m. gegužės 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Žydrūno Bertašiaus, sekretoriaujant Sigitai Zaksaitei-Dumčiuvienei, dalyvaujant ieškovės atstovui adv. Artūrui Jaskelevičiui, atsakovui E. U., atsakovo atstovui adv. Vaclovui Janušauskui, apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-6466-676/2008 pagal ieškovės I. Z. ieškinį atsakovams E. U., L. U. dėl skolos priteisimo bei atsakovų apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-08-21 sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovai apeliaciniu skundu neginčija įsiskolinimo ieškovei fakto, todėl apeliacinio skundo dalyką sudaro tik ieškinio senaties ir iš paskolos sutarties kilusios prievolės solidarumo klausimai (CPK 320 str.).

Apeliaciniame skunde keliamas ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką reglamentuojančių materialinės teisės normų tinkamo taikymo ginčo teisiniam santykiui klausimas yra esminis, nes, esant atsakovo prašymui dėl ieškinio senaties taikymo, tik nustačius, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, galimas ieškovės šioje byloje pareikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai jam mokant palūkanas nutraukė ieškinio senaties termino eigą. Apeliantai nurodo, kad senaties termino eiga negalėjo būti nutraukta, nes atsakovui mokant skolą, senaties terminas jau buvo pasibaigęs – ieškinio senaties terminas ieškovei dėl jos pareikšto reikalavimo prasidėjo 1998-05-13 ir baigėsi 2001–05-13, t. y. ieškinys teismui pareikštas praleidus 1964 m. CK 84 str. 1 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, kuriam, be to, pasibaigus, t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šio CK 1.125 str. 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas šioje byloje negali būti taikomas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai netinkamai aiškina senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas. 1964 m. CK 86 straipsnyje (ir galiojančio CK 1.127 str. 1 dalyje) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas – teisės į ieškinį atsiradimo diena yra ta diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal nurodytas teisės normas, ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne su sutartyje nustatytais terminais, o su ieškovo nurodomu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bei ieškovo turėjimo sužinoti apie tokį pažeidimą laiku. Dėl to, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią, t. y. momentą, kada asmuo faktiškai suvokė arba turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, patikrintina, ar jis apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, dėl to reikia visapusiškai įvertinti visas bylos faktines aplinkybes ir joje esančius įrodymus, reikšmingus aiškinantis, kada ieškovas, būdamas pakankamai apdairus, turėjo pagrindą fiksuoti realų jo teisių pažeidimo faktą.

Jeigu asmuo, žinodamas apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į skolininką arba nereiškia jam ieškinio teisme, tai skolininkas gali tikėtis, kad paskolos davėjas atsisako skolos arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tačiau tais atvejais, kai skolos davėjas aktyviais ir teisėtais veiksmais per visą ieškinio senaties laiką ir praėjus senaties terminui, iki pat bylos iškėlimo teisme norėjo atgauti paskolintus skolininkui pinigus, o skolininkas per visą tą laiką skolą pripažino ir vis žadėjo ją grąžinti, tai skolininkui nebuvo pagrindo tikėtis, kad paskolos davėjas atsisako savo teisės į pinigų susigrąžinimą, o paskolos davėjui buvo pagrindas manyti, kad jo teisės pažeidimas bus pašalintas gera skolininko valia.

Ieškovė nurodė, kad skolininkas mokėjo palūkanas pagal sutartį nuo 1997-05-12 iki 2006 metų rudens ir iš viso sumokėjo 8 000 Lt. Atsakovas tvirtino, kad paskolą pradėjo grąžinti nuo 2003 metų. Nors nė viena šalių nepateikė šiuos jų teiginius patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nesant priešingų įrodymų, nėra pagrindo netikėti ieškovės, savo teisėtus interesus šioje byloje pagrindusios neginčijamu rašytiniu įrodymu, teiginiais (CPK 185 str.). Be to, pažymėtina, kad atsakovas byloje neteigė turėjęs pagrindą tikėti, jog ieškovė atsisako skolos, pats nurodė skolos negrąžinęs ne dėl to, kad jos nereikalavo ieškovė, o dėl objektyvių priežasčių – blogos finansinės padėties (b. l. 104), kuriai pagerėjus 2003 metais, iškart pradėjo grąžinti skolą, t. y. visą tą laikotarpį pripažino skolą ieškovei. Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad senaties termino ieškovės pareikštam reikalavimui pradžios momentas yra 2006 metų ruduo, t. y. nuo kada atsakovas nustojo mokėti ieškovei palūkanas pagal sutartį, todėl ieškovė senaties termino nepraleido ir jos kaip sąžiningo asmens pažeista teisė pagrįstai teismo buvo apginta (1964 m. CK 84 str. 1 d., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., CK 1.125 str. 1 d.).

Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš paskolos sutarties kilusi prievolė yra bendra abiem sutuoktiniams, yra neteisinga. Savo teiginį grindžia aplinkybėmis, kad bendrovėje (duomenys neskelbtini) sutuoktiniai veikė kaip atskiri akcininkai, o pagal paskolos sutartį gautus pinigus panaudojo atsakovas E. U. Be to, jis sandorį sudarė be sutuoktinės L. U. sutikimo, o pastarajai 2003 metais sužinojus apie sandorį, ji jo nepatvirtino.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai šiuo klausimu yra atmestini. CK 3.92 str. 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Įstatymas nenustato, kad paskolos sutarčiai sudaryti privalomas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Atsakovė L. U., sužinojusi apie sandorį, įstatymo nustatytu terminu jo neginčijo (CK 3.96 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ginčo laikotarpiu buvo bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė, iš esmės – šeimos verslas. Byloje neginčijama, kad iš ieškovės gauti pinigai buvo investuoti į minėtą bendrovę. Nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijoje atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie bendrovėje kaip akcininkai turėjo priešingų interesų, kad paskola buvo panaudota vieno sutuoktinio, o ne šeimos poreikiams (CK 3.109 str. 3 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.