- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-20
- Bylos Nr.
- 1A-288-579/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47144-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- N. K.
- Nukentėjusysis
- R. A.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 ir 7 punktais, N. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir šiuo laikotarpiu skirti įpareigojimai:
- tęsti mokymąsi, dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje;
- per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio gavimo vykdyti probacijos tarnyboje dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje;
- būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, jei tai susiję su darbu ar mokymusi;
Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 600,75 Eur (šešių šimtų eurų 75 ct) turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteistas iš N. K. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.
Nukentėjusiojo R. A. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista iš N. K. nukentėjusiajam R. A. 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti iki nuosprendžio gavimo vykdyti probacijos tarnyboje dienos, o jį pradėjus vykdyti – panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. N. K. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugsėjo 29 d., apie 23.59 val., prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, vieną kartą rankos kumščiu smogė R. A. į veido sritį, dėl ko šis nukrito ant grindinio ir susižalojo, tuo padarydamas nukentėjusiajam R. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda lūpoje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, galvos smegenų sukrėtimu.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo N. K. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį panaikinti ir jo ginamojo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde advokatas nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes grindžiamas ne įrodymais, o prielaidomis bei nepašalintomis abejonėmis. Tuo tarpu visi neaiškumai bei netikslumai, nepašalinti bylą nagrinėjant teisme, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Konstatavęs N. K. apkaltinančių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nebuvimą, taip pat galimybės identifikuoti asmenų veidus įvykį užfiksavusiuose vaizdo įrašuose nebuvimą, apylinkės teismas, prieštaraudamas pats sau, skundžiamame nuosprendyje teigia, kad minėtus parodymus galima vertinti kaip patvirtinančius kaltinamojo kaltę, o asmenis minėtuose įrašuose galima objektyviai identifikuoti.
2.2. Teigiama, kad prielaidų virsmas tariamais įrodymais prasideda nuo liudytojo L. M. parodymų išdėstymo, analizės ir vertinimo. Konstatavus, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog konflikto metu L. M. parvertė N. K. ant žemės, toliau skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad „liudytojas L. M. patvirtino, jog tas asmuo, kuriam jis smūgiavo ir kurį jis parvertė ant žemės, yra tas pats, kuris sudavė tą vienintelį smūgį R. A.“ (nuosprendžio 11 psl.). Kur ir kada L. M. davė tokius parodymus, nuosprendyje neatskleista, dėl ko kyla klausimas, kodėl tame pačiame nuosprendyje išdėstytuose šio liudytojo parodymuose nurodyti kitokie duomenys. Tolimesniuose L. M. parodymuose, dėstomuose skundžiamame nuosprendyje, taip pat nėra teiginių, kurie šiam tuo pačiu nuosprendžiu priskiriami analizuojant ir vertinant įrodymus. L. M. aiškiai parodė, jog priežasties, dėl kurios R. A. atsidūrė ant žemės, jis įvykio metu iš viso nematė. Savo parodymuose minimo smūgio, jam nežinomo asmens suduoto R. A., L. M. nenurodo kaip priežasties, dėl kurios nukentėjusysis nugriuvo ant grindinio. Todėl skundžiamo nuosprendžio išvada, jog L. M. patvirtino, kad asmuo, kurį jis pargriovė, buvo tas pats, kuris sudavė smūgį R. A., grindžiama ne objektyviai užfiksuotais liudytojo parodymais, o jau paties teismo padaryta prielaida, priskiriant L. M. teiginius, kurių jis nėra išsakęs.
2.3. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė konflikte iš viso nedalyvavęs ir viską stebėjęs tik iš šono. Teisme 2019 m. rugsėjo 30 d. L. M. jau teigė konflikte dalyvavęs, nes kažką pastūmė ir parvertė ant grindinio. R. A. jis pamatė jau gulintį, tačiau kaip šis atsidūrė ant grindinio, nematė. Kad jis kažką pastūmė ir pargriovė ir kad R. A. sudavė vaikinas, kurį jis pargriovė, sprendžia tik iš jam parodyto vaizdo įrašo, savo akimis to nematė. Negali patvirtinti, kad R. A. sudavęs vaikinas buvo N. K.. Kad būtent tokius parodymus apklausiamas teisme davė šis liudytojas, objektyviai galima įsitikinti perklausant teisiamojo posėdžio garso įrašą.
2.4. Skundžiamame nuosprendyje neatskleista, kokiais objektyviais faktiniais duomenimis remdamasis teismas kategoriškai nustatė, kad tiek vaizdo įrašuose užfiksuotų asmenų tarpe, tiek į šiuos vaizdo įrašus nepatekusių asmenų tarpe, buvusių įvykio vietoje, N. K. buvo vienintelis, dėvėjęs striukę su kapišonu, atsižvelgiant dar ir į tai, kad minėti įrašai daryti tamsiu paros metu ir yra nekokybiški. Minima striukė nuosprendyje nurodyta, kaip tamsios spalvos. Tačiau sąvoka „tamsi“ nereiškia spalvos ir yra tik nuoroda į daugybę spalvų bei atspalvių, t. y. šios sąvokos vartojimas konstatuoja nebuvimą galimybės objektyviai nustatyti rūbo spalvos. Taigi, tamsios spalvos striukės su kapišonu vertinimas kaip išskirtinio požymio, pagal kurį galima aiškiai ir neginčijamai identifikuoti asmenį, yra visiškai nepagrįstas.
2.5. Skundžiamame nuosprendyje, kaip N. K. kaltę patvirtinantis įrodymas, įvertinti ir liudytojų D. D. bei I. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jie parodė vaizdo įraše užfiksuotą R. A. sudavusį asmenį atpažįstantys kaip N. K.. Ginčydamas šios teismo išvados pagrįstumą, nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad tame pačiame nuosprendyje konstatuota, jog šie liudytojai, apklausiant juos bylos teisminio nagrinėjimo metu, vaizdo įraše neatpažino N. K. kaip asmens, kuris sudavė R. A. (nuosprendžio 11 psl.). Tačiau šiuos liudytojų parodymus, kurie buvo išnagrinėti teisme ir todėl būtent jais buvo privalu grįsti nuosprendį, teismas atmetė ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. Šią savo nuostatą teismas motyvavo tuo, kad liudytoja J. Ž., kuri atliko byloje ikiteisminį tyrimą, apklausiama teisme patvirtino, jog D. D. ir I. G. tikrai davė tokius parodymus, o šių liudytojų apklausos buvo atliktos juos įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip argumentuodamas savo išvadą, teismas kažkodėl neįvertino tos aplinkybės, kad prieš apklausiant minėtus liudytojus teisiamojo posėdžio metu, jie taip pat buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Skirtingai nuo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kurioje be tyrėjos ir apklausiamo asmens daugiau niekas nedalyvavo, šiuo atveju D. D. ir I. G. buvo apklausti viešo teisiamojo posėdžio metu, dalyvaujant visiems proceso dalyviams, kurie galėjo užduoti liudytojams klausimus, bei darant jų duodamų parodymų garso įrašą. Toks parodymų fiksavimo bei jų, kaip įrodymo, išnagrinėjimo bei patikrinimo būdas objektyvumo prasme neginčijamai pranašesnis už apklausas ikiteisminio tyrimo metu, kurių eiga ir turinys nefiksuojami nei vaizdo, nei garso įrašuose.
2.6. Skundo autoriaus teigimu, ginamojo kaltę patvirtinančiu įrodymu teismas laiko ir tai, kad N. K. pirminėje tyrimo stadijoje siekė susitaikyti su nukentėjusiuoju, tačiau ši išvada taip pat nepagrįsta. N. K. savo parodymuose dėl minėtos aplinkybės nuosekliai teigė, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, jis pergyveno ir jautėsi nejaukiai, dėl ko siekė kuo greičiau „viską užbaigti“, tuo metu ne itin gilindamasis į galimas skirtingų ikiteisminio tyrimo užbaigimo būdų pasekmes. Susitaikymą, kaip vieną būdų viskam greitai užbaigti, jam pasiūlė tyrėja, dėl ko jis ir ėmė elektroninėmis priemonėmis susirašinėti su R. A., tačiau tokį bendravimą nutraukė nukentėjusiajam pradėjus reikalauti pinigų. Pareigūnams pateiktas elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad apie incidentą buvo kalbama bendromis frazėmis, tačiau N. K. nepripažįsta sudavęs R. A..
2.7. R. A. gynėjas skunde pažymi, kad dėl to, jog įvykio vietoje buvo rastas N. K. pamestas mobilaus ryšio telefonas, ginčo bylos nagrinėjimo eigoje niekada nebuvo. N. K. visuomet nuosekliai teigė, kad mobilaus ryšio telefoną greičiausiai pametė griūdamas ant grindinio, jo pasigedo tik vėliau. Šie jo parodymai nepaneigti. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad liudytojas – policijos pareigūnas T. D. parodė, jog minėtą mobilaus ryšio telefoną jis rado šalia nukentėjusiojo. Liudytojas T. D. jokiuose savo parodymuose nėra nurodęs tokios aplinkybės. Jokių parodymų apie konkrečią mobilaus ryšio telefono suradimo vietą ar šio daikto padėtį nukentėjusiojo atžvilgiu suradimo momentu T. D. nėra davęs. Konkreti N. K. pamesto mobilaus ryšio telefono suradimo vieta taip pat nebuvo užfiksuota jokiomis procesinėmis priemonėmis.
2.8. Skundžiamame nuosprendyje neatskleista, kodėl vieno ar kito liudytojo teiginys, kad jo nurodytas įraše užfiksuotas žmogus yra būtent tas asmuo, kuriuo jį mano esant tai teigiantis liudytojas, vertinamas kaip abejonių nekeliantys duomenys. Kaip jau minėta, nuosprendyje konstatuota, kad galimybės identifikuoti asmenis pagal veidus nėra. Minėtų vaizdo įrašų ekspertinis tyrimas, siekiant objektyviai identifikuoti juose užfiksuotus asmenis, atliktas nebuvo. Byloje nėra jokių specialistų išvadų, patvirtinančių, kad konkrečioje vaizdo įrašo dalyje užfiksuotas būtent tas ar kitas asmuo, kurį teismas mano esant ten užfiksuotą.
2.9. Toliau skundžiamame nuosprendyje aptariamas dar vienas vaizdo įrašas, kurį 2019 m. lapkričio 22 d. teisiamojo posėdžio metu kompaktiniame diske pateikė liudytoja J. Ž. ir kurio duomenys, kaip liudytoja nurodė, gauti iš naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, filmuojamas įėjimo vaizdas. Skundo autorius pažymi, kad šio vaizdo įrašo padarymo laikas objektyviai nebuvo nustatytas, nes tokių duomenų pačiame įraše nėra. Apie šio vaizdo įrašo padarymo laiką duomenų suteikti negalėjo ir dalyvavęs šį įrašą peržiūrint 2019 m. gruodžio 11 d. teisiamojo posėdžio metu teismo informatikas – specialistas E. G.. Todėl, analizuojant šį vaizdo įrašą, skundžiamame nuosprendyje, aptariant vieną ar kitą jo dalį, nurodomos tik sekundės, praėjusios nuo įrašo paleidimo pradžios iki aptariamos įrašo vietos, šių sekundžių niekaip nesusiejant su jokia data ir valanda. Teismo manymu, galima laikyti esant objektyviai, kategoriškai ir neginčijamai nustatyta, kad tai tas pats ir tuo pačiu laiku užfiksuotas vaizdas, kuris yra užfiksuotas vaizdo kamerų Nr. 18 ir Nr. 17, tik iš kito taško ir jame užfiksuoti tie patys asmenys. Kaip dėstoma skunde, tokia išvada yra nepagrįsta ir leidžia teigti teismą viršijus savo kompetencijos ribas.
2.10. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad minimas vaizdo įrašas byloje atsirado neaiškiomis aplinkybėmis. Liudytoja J. Ž. jį pateikė teismui pareikalavus po to, kai nukentėjusysis R. A. nurodė matęs pas šią tyrėją dar vieną vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas klubo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimas. Skundžiamame nuosprendyje lakoniškai užsiminta, kad liudytoja buvo apklausta apie šio vaizdo įrašo gavimo aplinkybes, tačiau šios jos parodymų dalies turinys niekaip neatskleistas. Liudytoja J. Ž., apklausiama 2019 m. lapkričio 22 d. teismo posėdyje, parodė, kad šio vaizdo įrašo prie bylos nepridėjo, nes tiriamas įvykis jame nebuvo užfiksuotas, matėsi tik į klubą įeinantys ir išeinantys žmonės. Be to, šis vaizdo įrašas nebuvo gautas procesinėmis priemonėmis, oficialiai išreikalaujant jį iš klubo „(duomenys neskelbtini)“ administracijos – jį J. Ž. tiesiog perdavė tyrėjas E. M., įrašo gavimo aplinkybių detaliau jai neaiškindamas.
2.11. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad siekiant užtikrinti minėto vaizdo įrašo kaip įrodymo leistinumą, liudytojas E. M. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, kur nurodė šį įrašą gavęs pasinaudodamas neviešomis priemonėmis, kurių ikiteisminiame tyrime neįformino. Tuo šio liudytojo parodymų dėstymas nuosprendyje ir baigiamas, nutylint, kad E. M. ne tik tyrime neįformino, bet ir teismui atsisakė atskleisti konkrečias minimo vaizdo įrašo gavimo aplinkybes, ką aiškiai patvirtina 2019 m. gruodžio 11d. teisiamojo posėdžio garso įrašas. Teismas šį įrašą pripažino teisėtu būdu, leistinai gautu įrodymu byloje ir juo vadovavosi darydamas išvadas dėl N. K. kaltės, nors akivaizdu, kad toks sprendimas vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, net ir šiam vaizdo įrašui patekus į bylą teisėtu, baudžiamojo proceso įstatyme numatytu būdu, jame esantys duomenys leistų daryti tik vienokias ar kitokias prielaidas (ką ir darė teismas), bet nesuteiktų jokio objektyvaus pagrindo būti įvertintas kaip duomuo, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinantis N. K. kaltę.
2.12. Skunde taip pat nurodoma, kad dar vienas vaizdo įrašas, teismo įvertintas, kaip suteikiantis duomenų kaltinamojo kaltei pagrįsti, tai UAB „J.“ operatoriaus darytas vaizdo įrašas, prokurorės pateiktas 2020 m. sausio 6 d. teisiamojo posėdžio metu. Teismo manymu, esminė informacija, kurią suteikia šis įrašas, yra tai, kad „aiškiai matyti, jog N. K. dešinės rankos krumpliai yra stipriai paraudę“ (nuosprendžio 13 psl.). Teismas atmetė kaltinamojo parodymus, kad ranką jis galėjo susižaloti griūdamas. Tačiau taip ir nenurodė, kokiais duomenimis remiantis atmetė galimybę susižaloti ranką griūnant ant nugaros. Kadangi minėtas neaiškumas ir jo sukelta abejonė liko nepašalinti, siekiant tai kaip nors paaiškinti, nuosprendyje nepagrįstai teigiama N. K. tariamai parodžius, jog ranką jis susižalojo stodamasis nuo grindinio, tačiau šio jam priskiriamo teiginio N. K. niekada nėra išsakęs.
2.13. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G3401/2018(02) nurodyta, jog vienintelis išorinis sužalojimas nukentėjusiojo veide, galimai atsiradęs nuo kontakto su jam sudavusio asmens kumščiu, buvo muštinė žaizda lūpoje. Ar N. K. dešinės rankos krumplių sužalojimas adekvatus tariamai jo suduoto smūgio sukeltai pasekmei – muštinei žaizdai lūpoje, teismas nesiaiškino nei pasitelkdamas specialistus, nei nurodydamas analogus teisminėje praktikoje, nei kitais būdais. Šiuo atveju padaryta vien prielaida, jog buvo būtent taip, tokios nuostatos nepagrindžiant jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Jokių kitų įrodymų, išskyrus aptartus aukščiau, teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, neanalizavo ir nevertino. Todėl visos abejonės, neaiškumai ir netikslumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, priimant pastarojo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo N. K. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
6. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, kai kuriuos jų įvertino netinkamai, savo išvadas grindė ne vien leistinais įrodymais, tačiau, galutinė išvada dėl N. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra teisinga. Pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra esminiai, todėl jie nesukliudė priimti išsamų bei pakankamai detaliai argumentuotą nuosprendį. Teismas byloje esančius įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Todėl visą atliktą įrodymų vertinimą laikyti neatitinkančiu BPK 20 straipsnio nuostatų nėra pagrindo.
8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 29 d. vakare, (duomenys neskelbtini), prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, įvyko konfliktas tarp dviejų jaunuolių kompanijų, kurių vienoje buvo nukentėjusysis R. A. su draugais (iš viso devyni asmenys), o kitoje – nuteistasis N. K. su draugais (iš viso keturi asmenys). Incidentas prasidėjo, kai kartu su nukentėjusiojo kompanija atvykęs T. A. sukonfliktavo su baro „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojais. Nukentėjusysis ir šio draugai norėjo padėti išspręsti konfliktą tarp T. A. ir apsaugos darbuotojų, tačiau tuo metu pasirodė dar viena kompanija (nuteistasis N. K. ir šio draugai D. D., A. B. ir E. G.), kuri taip pat nusprendė įsikišti ir neva padėti apsaugos darbuotojams suvaldyti besipriešinantį klubo lankytoją. Tarp kompanijų įvyko susistumdymas, tačiau į masines muštynes jis neperaugo (fizinį smurtą naudojo pavieniai jaunuoliai, dauguma jų tik stebėjo įvykį). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojais buvo apklausti visi įvykyje dalyvavę asmenys, tačiau dauguma jų teigė patys nenukentėję ir kaip buvo sužalotas R. A. nepastebėję. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog įsidėmėti visas incidento aplinkybes bei detales, kai vyksta masinis susistumdymas, nėra paprasta, tačiau šiuo atveju nukentėjusiojo, nuteistojo bei liudytojų parodymų vertinimą palengvina vaizdo stebėjimo kamerų, kuriomis buvo fiksuojama įvykio vieta, įrašai.
9. Byloje iš viso yra keturi vaizdo įrašai – du įrašai miesto vaizdo stebėjimo kamerų Nr. 17 ir Nr. 18, vienas įrašas padarytas UAB „J.“ ir vienas įrašas, pateiktas policijos pareigūnų, kuriame, kaip teigiama, esantis vaizdas užfiksuotas naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo kameros. Dėl pirmų trijų įrašų, kaip įrodymų baudžiamojoje byloje, leistinumo ginčo nekyla, tačiau apeliaciniame skunde nesutinkama su policijos pareigūno pateiktu, kaip teigiama, klubo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo kameros įrašu, pripažinimu teisėtai gautu įrodymu ir rėmimusi juo nustatant N. K. kaltę.
10. Lietuvos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus. BPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka – tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 straipsnio 1 dalis.
11. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais. BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įrodymų leistinumo principas: teisėtais būdais gautais duomenimis laikomi duomenys, surinkti atliekant BPK ar kituose teisės aktuose nustatytus veiksmus. Įrodymų leistinumas reiškia, ar teisėtai buvo panaudoti tie šaltiniai, iš kurių gautos žinios, ar teisėti tų žinių gavimo būdai ir priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-262/2019).
12. Laikytis įstatymų reikalavimų gaunant įrodymus ypač svarbu, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kita įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-40/2019). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-144/2019).
13. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos (teisiamojo posėdžio protokolų) naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo vaizdo įrašas buvo pateiktas tik teisiamojo posėdžio metu. Šį įrašą pateikė policijos pareigūnė J. Ž., kuri apklausta kaip liudytoja paaiškino, jog nagrinėjamoje byloje atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus ir peržiūrėjo visus gautus vaizdo įrašus. Šį įrašą jai pateikė tyrėjas E. M., nurodęs, kad jame užfiksuotas klubo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo vaizdas. Pateiktame įraše kilęs incidentas neužfiksuotas, todėl ji nusprendė šio įrašo nepridėti prie bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog įrašas gali būti naudingas nustatinėjant N. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, į teisiamąjį posėdį apklausai išsikvietė E. M., kad šis paaiškintų vaizdo įrašo gavimo aplinkybes. Liudytojas konkrečias įrašo gavimo aplinkybes atsisakė atskleisti, tik paaiškino, jog iš ankstesnės darbo policijoje praktikos žinojo, jog klubo „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašo nebus galima gauti oficialiai, todėl įrašą gavo pasitelkęs operatyvines priemones (neoficialiai). Iš tokių šio asmens parodymų matyti, kad policijos pareigūnas E. M. žinojo, kur yra vaizdo įrašas. BPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu reikia paimti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir tiksliai žinoma, kur jie yra ar kas juos turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras gali daryti poėmį. Poėmis daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Nagrinėjamu atveju joks procesinis dokumentas dėl vaizdo įrašo gavimo nebuvo surašytas, t. y. įrašo atsiradimo aplinkybės nėra aiškios. Toks valstybės tarnautojo – policijos pareigūno nurodytas įrašo gavimo būdas, ne tik neįforminant to įstatymų nustatyta tvarka, bet ir nenurodant įrašo gavimo aplinkybių, neatitinka įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų, tai yra gautas neteisėtu būdu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl vaizdo įraše esanti informacija neturi jokios įrodomosios vertės.
14. Be to, nėra nustatytas ir šio įrašo padarymo laikas. Teismo informatikas – specialistas E. G. pažymėjo, jog vaizde esantis laikas yra paties įrašo, bet ne įvykio, įrašas sukurtas 2019 m. lapkričio 21 d., tai laikas, kai įrašas buvo įrašytas į diską. Kitas laikas, kurį galima nustatyti, yra 2018 m. spalio 3 d., tai laikas, kai įrašas buvo gautas iš originalaus įrenginio. Įvertinus šias datas, matyti, jog nė viena jų neatitinka įvykio laiko – 2018 m. rugsėjo 29 d. Todėl kategoriškai teigti, jog šis įrašas užfiksuotas tuo pačiu metu, kaip ir miesto vaizdo kamerų Nr. 17 ir Nr. 18, nėra pagrįsta.
15. Vis dėlto, kiti byloje esantys vaizdo įrašai papildo liudytojų duotus parodymus ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę. Tuo pačiu teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog ne visų liudytojų parodymai skundžiamame nuosprendyje tiksliai išdėstyti, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje pernelyg plačiai interpretuoti liudytojo L. M. parodymai. Minėtas liudytojas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad incidento metu šventė draugo gimtadienį. Prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo kilo žodinis konfliktas tarp apsaugos darbuotojų ir jo draugo T. A.. Jis bandė išskirti konfliktuojančius asmenis, tačiau atsirado kita vaikinų grupė, kurie jų atžvilgiu reiškė nepasitenkinimą. Visa tai peraugo į smurtinį konfliktą. Jis visos įvykių eigos neprisimena, nes buvo neblaivus, tačiau pamena, kaip buvo pribėgęs ir pastūmęs vieną vaikiną iš kitos kompanijos, kuris pargriuvo ant grindinio. Tuomet jis atsitraukė ir pamatė, jog ant grindinio guli ir nukentėjusysis R. A.. Kaip pastarasis atsidūrė ant grindinio, nematė (2 t., b. l. 145). Taigi, pirmosios instancijos teismo teiginys, jog L. M. patvirtino, kad asmuo, kuriam jis smūgiavo ir kurį parvertė ant žemės yra tas pats, kuris sudavė smūgį R. A., nėra pagrįstas. Vis dėlto, L. M., peržiūrėjęs miesto vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, nurodė, jog atpažino save, kaip asmenį, kuris parvertė kitą vaikiną ant grindinio ir pasitraukė, o paskui šis vaikinas atsikėlęs sudavė smūgį R. A.. Taigi, nors tokios įvykių sekos liudytojas teigė neprisimenąs, tačiau būtent tokia konflikto eiga užfiksuota kamerų Nr. 17 ir Nr. 18 įrašuose.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vaizdo miesto kamerų užfiksuoti vaizdai nėra itin kokybiški, kadangi juose nesimato konfliktuojančių asmenų veidų, t. y. matosi tik žmonių siluetai, vis dėlto, šiuose įrašuose aiškiai atsiskleidžia smurtinio nusikaltimo objektyvioji pusė – nukentėjusiajam suduotas smūgis ir besibūriuojančių jaunuolių veiksmai iki šio veiksmo. Nors, jau minėta, daugelis liudytojų nematė, kaip nukentėjusysis buvo pargriautas ant grindinio, tačiau kiekvienas jų nurodė savo veiksmus įvykio metu, kas padeda atkurti konflikto eigą bei nustatyti vaizdo įrašuose matomų asmenų tapatybes. Nuteistasis N. K. savęs miesto vaizdo kamerų Nr. 17 ir Nr. 18 užfiksuotuose įrašuose neatpažino, tačiau pripažino, jog konflikto metu kažkas jam sudavė iš kairės pusės į veido sritį, jis pradėjo dairytis, kas jam sudavė, tačiau išgirdus, jog atvyksta policija, visi išsiskirstė (2 t., b. l. 183). Vis dėlto, peržiūrėjęs UAB „J.“ nufilmuotą medžiagą, nuteistasis save identifikavo, taip pat šiame įraše aiškiai matosi paraudę jo dešinės rankos krumpliai. Taigi, nors iš pradžių nuteistasis nenurodė, jog incidento metu buvo pargriautas ant grindinio, tačiau vėliau šią aplinkybę pripažino. Minėtas faktas yra itin reikšmingas, kadangi stebint vaizdo įrašų seką matyti, jog būtent pargriautasis asmuo, atsikėlęs ir pagautas įsiūčio, suduoda nukentėjusiajam stiprų smūgį į veido sritį, nuo kurio šis nukrenta ant grindinio.
17. Nagrinėjamo incidento (kuris užfiksuotas kamerų Nr. 107 ir Nr. 18 įrašuose) metu ant grindinio buvo nukritę iš viso trys asmenys: pirmasis – R. K., antrasis – N. K. ir paskutinis – nukentėjusysis R. A.. R. K. dėvima apranga labiausiai išsiskyrė iš kitų jaunuolių, kadangi vienintelis vilkėjo ryškiai raudonos spalvos striukę. Todėl vaizdo įrašuose jį identifikuoti lengviausia ir dėl jo atliktų veiksmų abejonių nekyla. Vaizdo įraše Nr. 17, 20:44 min., matyti, kaip R. K. yra nugriaunamas ant grindinio, aplink jį stumdosi keletas vaikinų, tuomet R. K. atsikelia ir pasitraukia iš konflikto centro į šoną, tai jis daro neužkabindamas kitų jaunuolių, t. y. jokių atsakomųjų smūgių šis asmuo niekam nesudavė. Tuo tarpu įsiaudrinę vaikinai toliau aiškinasi santykius. 20:59 min. matyti, kaip ant grindinio pargriaunamas dar vienas asmuo, vilkintis tamsios spalvos striukę su kapišonu. Kai šis vyras atsikelia nuo grindinio, priešais jį atsiduria nukentėjusysis R. A., kuris į šonus išskėstomis rankomis (21:02 min.) bando nuraminti konfliktuojančius jaunuolius. Nuo grindinio atsikėlęs vaikinas aiškiai mato, jog prieš jį esantis jaunuolis nestovi kovinėje pozicijoje, t. y. nėra pakėlęs rankų, sugniaužtų į kumščius, o, priešingai, rankas laiko išskėstas į šonus, tokiu būdu rodydamas, jog rankose nieko neturi ir neketina pulti muštis. Nepaisant to, asmuo pakilęs nuo grindinio, eina tiesiai link nukentėjusiojo ir stipriai užsimoja dešine ranka (vaizdo įraše Nr. 17 nesimato, kaip nukentėjusysis nukrenta ant grindinio, tačiau tai aiškiai matyti vaizdo įraše Nr. 18), po to ramiai atsitraukia ir sugrįžta prie įėjimo į naktinį klubą „(duomenys neskelbtini)“. Netrukus atvyksta policijos ekipažas, o nukentėjusiajam smūgiavusį vyriškį draugai įtraukia į klubo vidų. Vaizdo įraše Nr. 18, 21:05 min., aiškiai matosi, kaip R. A., stovinčiam ant grindinio, pėsčiųjų perėjoje, suduoda smūgį ką tik nuo grindinio atsikėlęs asmuo, dėvintis tamsią striukę su kapišonu. Iš šio vyriškio veiksmų po smūgio sudavimo (apsisukimo ir lėto grįžimo prie įėjimo į klubą) matyti, jog tai tas pats asmuo, kuris užfiksuotas ir vaizdo įraše Nr. 17.
18. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas nepagrįstai identifikavo N. K. pagal šio dėvėtą aprangą, t. y. tamsios spalvos striukę su kapišonu. Teisėjų kolegija sutinka, jog tamsi striukės spalva ir kapišonas nėra kuo nors išskirtinis aprangos požymis, kadangi sukonfliktavusių jaunuolių grupėje ne vien nuteistasis dėvėjo striukę su kapišonu, tokių asmenų (kaip matyti iš minėtų vaizdo įrašų Nr. 17 ir 18) buvo ir daugiau. Esminė nuteistąjį identifikuojanti aplinkybė, kaip jau minėta, yra jo pargriovimas ant grindinio. Tai, kad be išskirtinės spalvos striuke vilkėjusio R. K. ant grindinio buvo pargriautas ir N. K., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino kartu su pastaruoju atvykę jo draugai E. G., D. D.. Apklausiamas tyrėjos E. G. parodė, kad į muštynes nesikišo, stovėdamas atokiau, matė, kaip nepažįstamas vaikinas sudavė D. D., o netrukus ir N. K., kuris nukrito ant grindinio. Po to N. K. atsikėlė ir smogė priešais jį stovėjusiam vaikinui, kuris nuo smūgio aukštielninkas nukrito ant grindinio. Po šio smūgio muštynės nurimo (2 t., b. l. 2-3). Papildomos apklausos metu E. G., peržiūrėjęs jam pateiktą filmuotą medžiagą, atpažino save bei ant grindinio 20:59 min. nukritusį asmenį, t. y. N. K., kuris atsikėlęs sudavė smūgį priešais stovėjusiam vaikinui, dėl ko pastarasis nukrito ant grindinio (2 t., b. l. 5-6). D. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip nepažįstamas vaikinas sudavė N. K., dėl ko šis nukrito ant grindinio. Po to pamatė ant grindinio gulintį dar vieną vaikiną. Nuo ko šis nugriuvo nematė (2 t., b. l. 16-17). Tačiau, peržiūrėjęs filmuotą vaizdo medžiagą, D. D. patvirtino, jog į šonus rankas išskėtusiam vaikinui vieną smūgį sudavė nuo grindinio atsistojęs N. K. (2 t., b. l. 19-20). Taigi, nors šis liudytojas įvykio metu nematė, kas smūgiavo nukentėjusiajam, tačiau vaizdo įrašuose Nr. 17 ir 18 jis atpažino savo draugą N. K.. Atkreiptinas dėmesys, jog nei E. G., nei D. D. neabejojo, jog pargriautas ir po to nuo grindinio atsikėlęs bei R. A. smūgiavęs asmuo buvo N. K., t. y. minėti asmenys neteigė, jog fizinį smurtą naudojęs asmuo yra tik panašus į nuteistąjį, priešingai, jų parodymai kategoriški. Tai, kad nukentėjusiajam smūgiavo N. K., ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir A. B., kuris pažymėjo matęs patį smūgį bei nukentėjusiojo nukritimą ant grindinio (1 t., b. l. 184-185), tačiau šis liudytojas iš jam pateiktų vaizdo įrašų negalėjo užtikrintai pasakyti, ar N. K. 20:59 val. buvo pargriautas ant grindinio (1 t., b. l. 187-188).
19. Atkreiptinas dėmesys, jog visi trys nuteistojo draugai – E. G., D. D. ir A. B., teisminio nagrinėjimo metu savo parodymus pakeitė, t. y. teigė negalintys patvirtinti, ar N. K. įvykio metu kam nors smūgiavo. Minėti liudytojai aiškino, jog konflikto aplinkybių neprisimena, nes nuo jo praėjo nemažai laiko, be to, jiems rodyti vaizdo įrašai buvo neryškūs, todėl šiuo metu negali tvirtai teigti, jog ant grindinio pargriautas asmuo, kuris atsikėlęs sudavė stiprų smūgį nukentėjusiajam, buvo N. K.. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o jų teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus vertino kritiškai, kaip siekį padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, teigdamas, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali nusverti teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, kurie gauti viešo teisiamojo posėdžio metu, dalyvaujant visiems proceso dalyviams bei darant šių parodymų garso įrašą, tačiau teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog E. G., D. D. ir A. B. teisingus parodymus davė būtent ikiteisminio tyrimo metu. Be to, šie pirminiai jų parodymai visiškai atitinka objektyvius veiksmus, užfiksuotus miesto vaizdo kamerų įrašuose Nr. 17 ir Nr. 18. Taigi, minėti parodymai nėra sureikšminami, jie vertinami visų įrodymų kontekste. Pažymėtina ir tai, kad visi N. K. draugai vaizdo įrašuose atpažino save bei nurodė savo atliktus veiksmus konflikto metu. Vadinasi, jei R. A. smūgiavo ne N. K. ar kartu su pastaruoju buvę asmenys, tuomet nukentėjusiajam turėjo suduoti kartu su pačiu R. A. atvykę draugai. Tačiau jau minėta, jog nukentėjusiajam buvo smūgiuota asmens, kuris buvo iš esmės tiesiai priešais jį, t. y. nukentėjusysis nebuvo užpultas iš nugaros, dėl ko būtų galima suklysti ir suduoti smūgį savo kompanijos asmeniui, o ne svetimos grupės nariui. Todėl versija, kad R. A. galėjo sužaloti kartu su juo atvykę draugai, atmestina. Pažymėtina ir tai, jog be N. K. ir šio trijų draugų daugiau joks pašalinis asmuo į tarp dviejų kompanijų kilusį susistumdymą nesikišo, taigi R. A. sveikatą sutrikdžiusį smūgį galėjo suduoti tik vienas asmuo iš N. K. kompanijos. Jau minėta, kad E. G., D. D. ir A. B. vaizdo įrašuose save atpažino, tuo tarpu vienintelis N. K. teigė savęs negalintis identifikuoti, kas laikytina jo gynybine versija.
20. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu liudytojas L. M. nuosekliai teigė, kad kažkuriuo momentu buvo pribėgęs ir vieną iš svetimos kompanijos narių pastūmęs bei tokiu būdu pargriovęs ant grindinio (šią aplinkybę teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytojas D. G.). Tuo tarpu nei vienas iš N. K. draugų nepripažino, jog incidento metu buvo pargriautas ant grindinio. Tik pats nuteistasis, peržiūrėjęs UAB „J.“ nufilmuotą medžiagą (kur policijos pareigūnui aiškino, jog nepažįstamo asmens buvo pargriautas ant grindinio), pripažino, jog konflikto nestebėjo iš šono, t. y. buvo nukritęs ant grindinio dėl kito asmens veiksmų. Sutiktina su nuteistojo gynėju, kad N. K. nei policijos pareigūnui iš karto po incidento, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, jog dešinės rankos krumplius susižalojo krisdamas ant grindinio. Nuteistasis apskritai nepaaiškino, kur susižalojo ranką. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. K. negalėjo susižaloti krisdamas ant grindinio ar nuo jo stodamasis, yra pagrįsta, nes iš miesto vaizdo įrašų Nr. 17 ir Nr. 18 matyti, jog nuteistasis krenta ant nugaros, o atsikelia remdamasis kairiąja, o ne dešine ranka, todėl nei kritimo, nei atsistojimo metu susižaloti dešinės rankos krumplių nebuvo galimybės. UAB „J.“ filmuotoje medžiagoje matyti, kad N. K. dešinės rankos krumplių sužalojimas nėra senas, t. y. šiek tiek matosi nesukrešėjęs kraujas, nubrozdinimas dar neapgijęs, todėl sugretinus šią aplinkybę su aptartais miesto vaizdo įrašų duomenimis bei liudytojų parodymais, logiška daryti išvadą, kad R. A. smūgiavo būtent N. K.. Pažymėtina ir tai, kad kiti konflikte dalyvavę jaunuoliai rankų ar kitų kūno vietų sužalojimų nepatyrė.
21. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar N. K. dešinės rankos krumplių sužalojimas yra adekvatus tariamai jo suduoto smūgio sukeltai pasekmei – muštinei žaizdai lūpoje. Advokato teigimu, šios aplinkybės teismas nesiaiškino nei pasitelkdamas specialistus, nei nurodydamas analogus teismų praktikoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 284 straipsnio 2 dalimi, specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Taigi, jei specialisto išvada yra pakankamai aiški ir išsami, specialisto dalyvavimas teisminiame bylos nagrinėjime nėra privalomas. Analizuojamu atveju, priešingai nei skunde teigia nuteistojo gynėjas, nustatyta, kad R. A. buvo padaryta ne tik muštinė žaizda lūpoje, tačiau ir kraujo išsiliejimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, galvos smegenų sukrėtimas (1 t., b. l. 85-86). Šie sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis. Abejonių, jog sužalojimai padaryti užduotyje nurodytu laiku, specialistui nekilo. Taigi, specialisto išvada Nr. G3401/2018(02) yra pakankamai kategoriška, jos detalizuoti nėra pagrindo. Specialistas aiškiai nurodė, jog sužalojimai galėjo būti padaryti vienu kumščio smūgiu, ką patvirtina vaizdo įrašuose užfiksuotas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas. Spręsti, jog vienu smūgiu aptartų sužalojimų nebuvo galima padaryti, nėra tikslinga, nes R. A. krito ant akmenimis grįsto grindinio, t. y. kieto pagrindo, todėl jo patirti sužalojimai yra adekvatūs N. K. atliktam smurtiniam veiksmui.
22. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad N. K. kaltę netiesiogiai patvirtina ir jo bandymas ikiteisminio tyrimo metu susitaikyti su nukentėjusiuoju bei įvykio vietoje rastas jam priklausantis mobilaus ryšio telefonas. Teisėjų kolegija sutinka su advokato skundo teiginiais, jog minėtos aplinkybės nėra tiesioginiai nuteistojo kaltę patvirtinantys įrodymai, tačiau jie papildo kitus, šioje nutartyje jau aptartus, įrodymus ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę. Byloje esantis nuteistojo ir nukentėjusiojo susirašinėjimas (1 t., b. l. 111-115) patvirtina, jog pirmasis dėl 2018 m. rugsėjo 29 d. vakaro įvykio kontaktavo N. K., t. y. būtent jis per „M.“ programą parašė R. A., pastarojo atsiprašė, nurodė, jog viskas nutiko netyčia ir pasiūlė „šią nesąmonę“ užbaigti susitaikant. Tačiau nukentėjusysis dėl patirtų fizinių bei dvasinių išgyvenimų taikytis sutiko tik N. K. atlyginus jam padarytą turtinę bei neturtinę žalą. Nuteistasis su pasiūlyta sumokėti 2000 Eur suma nesutiko, todėl susitaikymas neįvyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistasis susirašinėjimo metu nebuvo pripažinęs, jog sudavė smūgį R. A. į veido sritį, t. y. buvo naudojamos bendresnės frazės – „netyčia gavosi nesąmonė“ ir pan., vis dėlto, akivaizdu, jog asmuo, kuris nebūtų turėjęs nieko bendra su fizinio smurto naudojimu, nesistengtų susirasti nukentėjusįjį, pastarojo neatsiprašytų ir nesiektų susitaikymo. Tas pats pasakytina ir dėl įvykio vietoje rasto nuteistojo mobilaus ryšio telefono. Nors pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog telefonas buvo rastas šalia nukentėjusiojo (iš tiesų tiksli telefono suradimo vieta ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užfiksuota), tačiau konflikte nedalyvavusio asmens telefonas nebūtų rastas jaunuolių susistumdymo vietoje. Advokatas skunde pažymi, kad N. K. telefoną greičiausiai pametė griūdamas ant grindinio, tuo tarpu šioje nutartyje jau aptarta, kad būtent nuo grindinio atsikėlęs asmuo iš esmės toje pačioje vietoje, paėjęs vos kelis žingsnius į priekį, sudavė smūgį kumščiu priešais jį stovėjusiam R. A.. Taigi, ir ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina nuteistojo kaltę. Be to, iš UAB „J.“ filmuotos medžiagos matyti, kad įvykio dalyviai atvykusiems policijos pareigūnams būtent N. K. įvardija kaip pagrindinį, aktyviausią muštynių dalyvį.
23. Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuota teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį atmestinas. N. K. suprato savo elgesio neteisėtumą bei pavojingumą, norėjo būtent taip elgtis, todėl privalo prisiimti savo veiksmais sukeltus neigiamus padarinius.
24. Skiriant bausmę N. K. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 ir 61 straipsniuose, nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (apysunkis tyčinis smurtinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, studijuoja Socialinių mokslų kolegijoje), tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių. Teismas tinkamai įvertinęs visų šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant bei paskiriant konkrečius įpareigojimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo N. K. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.