Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), sekretoriaujant A. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutiko. Vertino, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsniu, pagal kurį mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti priimdamas sprendimą. Pagal šį straipsnį toks sprendimas gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritinė arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pažymėjo, kad toks sprendimas gali būti priimtas tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

Vadinasi, jeigu visos aplinkybės atitinka minėtą straipsnį, vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis mokesčių mokėtojų lygybės principu, teisingumo ir protingumo kriterijais bei vykdydamas pareigą bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju, turėjo tinkamai taikyti MAĮ 88 straipsnio taisykles ir tenkinti pareiškėjo prašymą visiškai.

Būtinybę pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai pareiškėjas pagrindė šiomis aplinkybėmis:

Pirma, nurodė, kad vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, jeigu mokesčių mokėtojui nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką jo finansinė būklė taptų kritinė. Žodis „kritinė“ – vertinamoji sąvoka, kuri turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į aplinkybes. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateiktų dokumentų yra aišku, jog pareiškėjo finansinė būklė yra labai sunki. Pareiškėjo šeimą sudaro 4 asmenys, iš kurių vien tik pareiškėjas dirba. Pareiškėjo darbo užmokestis yra labai mažas, atskaičius mokesčius pareiškėjo darbo užmokestis kas mėnesį yra vos 350 Lt. Iš šių pajamų pareiškėjas turi išlaikyti šeimą – žmoną, kuri yra bedarbė, pilnamečius vaikus, kurie šiuo metu studijuoja, niekur nedirba. Pareiškėjo dukra A. V. yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dieninio skyriaus 3 kurso studentė. Dukros studijos yra visiškai finansuojamos valstybės, tačiau pareiškėjas apmoka būtinas dukros pragyvenimo kitame mieste išlaidas – maistą, kelionės išlaidas, rūbus ir kita, kurių dydis yra 500 Lt per mėnesį. Mokestį už bendrabučio nuomą pareiškėjo dukra sumoka iš gaunamos stipendijos, kuri yra 125 Lt per mėnesį. Pareiškėjo sūnus T. V. studijuoja Lietuvos žemės ūkio universitete Ekonomikos ir vadybos fakultete. Sūnaus būtinoms pragyvenimo išlaidoms pareiškėjas skiria 660 Lt per mėnesį – 500 Lt maistui, aprangai, kelionės išlaidoms ir kita, 160 Lt – mokesčiui už bendrabutį. Pareiškėjas taip pat moka 1 040 Lt per metus už sūnaus studijas. Be to, pareiškėjas turi ir kreditorinių įsipareigojimų „DnB Nord“ bankui – 192 000 Lt kreditas pagal Kreditavimo sutartį Nr. 64, kurį pareiškėjas privalo padengti iki 2026 m. vasario 28 d. Be baudos ir delspinigių, kurių mokėjimą pareiškėjas prašė atidėti ir išdėstyti, pareiškėjas yra įpareigotas kas mėnesį dengti ir mokestinę nepriemoką, kurią sudaro 311 289 Lt dydžio pareiškėjui priteistas mokėti gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM). Pareiškėjas nurodė, kad turėtas santaupas sunaudojo pragyvenimui, o šiandien savo šeimos būtinus poreikius tenkina, išlaiko butą iš uždirbamų pajamų ir skolintų lėšų. Jis taip pat dalyvauja pasaulio biržose kotiruojamų vertybinių popierių prekyboje.

Gautą kreditą, mokestinę nepriemoką, baudą ir delspinigius pareiškėjas ketina padengti iš gaunamų pajamų vertybinių popierių prekyboje per LHV Trader finansinį maklerį arba iš giminių paskolintų lėšų. Kitais būdais padengti šių įsiskolinimų neturi galimybių.

Pareiškėjo vertinimu, visos šios aplinkybės lemia itin sunkios jo finansinės padėties buvimą ir, nors mokesčių administratorius ir leido mokesčių mokėtojui atidėti mokestinės prievolės sumokėjimą išdėstant laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d., pareiškėjo finansinė būklė išdėstant prievolės mokėjimą tokiam laikotarpiui vis tiek taps kritinė. Pareiškėjas, prašydamas atidėti ir išdėstyti prievolės sumokėjimą iki 2020 metų, pastaruosius metus nurodė dėl to, jog suskaičiavo, kokią sumą realiai sugebėtų padengti kas mėnesį. Suskaičiavęs gavo, jog priklausomai nuo kas mėnesį galimos skirti įmokos dydžio pareiškėjas savo prievolę galėtų įvykdyti tik iki 2020 m. Sumažinus prievolės įvykdymo laikotarpį beveik per pusę, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių neturėtų galimybės padengti tokio didelio įsiskolinimo, nes pagal mokesčių administratoriaus sprendimą mokesčių mokėtojui kas mėnesį prievolei įvykdyti reikėtų mokėti apie 10 850 Lt. Mokant tokias sumas, pareiškėjo finansinė būklė taptų ne tik kritinė, bet susiklostytų absurdiška situacija – vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais objektyviai niekas, gaudamas 400 Lt dydžio darbo užmokestį, vienas išlaikydamas šeimą, nesugebėtų vykdyti sutarties tokiomis sąlygomis. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimas iš karto sąlygoja, jog sutartis nustatytomis sąlygomis artimiausiu metu nebus įvykdyta, tai lems papildomų palūkanų atsiradimą ir padidėjimą, įkeisto turto realizavimą nepalankiomis ekonominėmis sąlygomis dėl nukritusių nekilnojamojo turto kainų, t. y. pareiškėjo kritinės finansinės būklės atsiradimo. Taip bus pažeisti MAĮ (88 str.) įtvirtinti tikslai. Įstatymų leidėjas, sukurdamas šią teisės normą, siekė sudaryti palankesnes sąlygas mokesčių mokėtojams atitinkamomis aplinkybėmis įvykdyti savo prievoles, todėl jeigu mokesčių administratorius taikydamas MAĮ 88 straipsnį leidžia mokesčių mokėtojui pasinaudoti jam suteikta teise išdėstyti ar atidėti prievolės įvykdymą kartu sudarydamas prielaidas, jog šia teise mokesčių mokėtojas ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių negalės pasinaudoti ar tinkamai ją realizuoti, pažeidžia šios teisės normos tikslus ir paskirtį, neleidžia mokesčių mokėtojui tinkamai pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis.

Antra, teigė, kad nors jo nuosavybės teise yra registruotas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kurį galima būtų realizuoti, pastarojo neužtektų tam, jog būtų padengti visi pareiškėjo įsipareigojimai. Šiuometiniai ekonominiai rodikliai parodo, jog ekonomikos padėtis Lietuvoje greitu metu neatsigaus, todėl neracionalu būtų šiuo metu nukritusiomis nekilnojamojo turto kainomis realizuoti pareiškėjui priklausantį turtą, kuris nepadengtų visų jo įsipareigojimų. Pareiškėjas taip pat turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus – kredito grąžinimą ir mokestinės nepriemokos, baudos bei delspinigių dalies, kuri realizavus pareiškėjo turtą nebūtų padengta, grąžinimą. Pažymėjo, jog jis sutiko, jog jam priklausantis turtas būtų įkeistas, todėl mano, kad net tuo atveju, jeigu jis nevykdytų ar netinkamai vykdytų pareigą mokėti mokestinę nepriemoką, baudą ir delspinigius, šias įmokas būtų galima išieškoti iš įkeisto turto. Tai reiškia, jog valstybė nerizikuoja patirti žalos, nes lėšas bet kokiu atveju galės atgauti iš mokesčių mokėtojui priklausančio turto.

Trečia, nurodė, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama mokesčių administratoriaus pareiga, priimant sprendimus vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju. Tai, jog sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo taisykles, patvirtina didelė pareiškėjo prievolės suma – 672 810,96 Lt ir trumpas šios sumos atidėjimo ir išdėstymo laikotarpis – 62 mėn. – atsižvelgiant į pareiškėjo kaip fizinio asmens sunkią finansinę padėtį.

Ketvirta, pareiškėjo vertinimu, atsakovas ginčijamo sprendimo nemotyvavo, taip pat nepagrindė tokio sprendimo priėmimo būtinumo. Tokius veiksmus pareiškėjas vertina kaip piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimais ir pareigos priimti sprendimus pagal teisės aktų reikalavimus pažeidimą.

Pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė Telšių AVMI 2008 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. A6-4 patvirtinus patikrinimo akto Nr. ()-P.A5.5-07-32 rezultatus ir priskaičiavus papildomai mokėti 311 289 Lt GPM, 106 772Lt GPM delspinigių, 93 387 Lt baudų, iš viso: 511 448 Lt. Dėl Telšių AVMI priimto sprendimo MAĮ nustatyta tvarka vyko mokestiniai ginčai, kurie baigėsi 2009 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Papildomai apskaičiuota suma mokestinio ginčo metu nesikeitė. Vadovaujantis MAĮ (98 str. 2 d.) nustatyta tvarka buvo skaičiuojami delspinigiai, todėl mokestinė nepriemoka iš viso sudaro 672 810,96 Lt.

Vertino, kad pareiškėjo išdėstytos mokestinės prievolės sumokėjimo aplinkybės nepagrįstos, o tik spėjamos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl galimo vėlesnio mokestinės prievolės įvykdymo.

Pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktos anketos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas kaip akcininkas 2004-2007 metais UAB „Dadotkų ūkis“ yra suteikęs paskolą (350 000,00 Lt), tačiau duomenų, kokiam terminui paskola suteikta, duomenų apie jos (ar dalies) grąžinimą pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas per 2006-2010 metus įsigijo turto už 206 803,00 Lt. Bendra turto (įskaitant turtą, įsigytą iki 2006 m. sausio 1 d.) vidutinė rinkos vertė 2011 m. sausio 1 d. yra 386 489,00 Lt, pagal pareiškėjo pateiktą nepriklausomo turto vertintojo buto įvertinimą, bendra turto vertė sudaro 756 489,00 Lt. Iš pateiktos 2010 m. deklaracijos taip pat matosi, kad pareiškėjo sūnus ir dukra gavo pajamų, susijusių su darbo santykiais. Dukra dirbo (duomenys neskelbtini), o sūnus – (duomenys neskelbtini).

Mano, kad pateiktuose dokumentuose pareiškėjas ne viską atskleidė ir ne viską paminėjo, nes pagal 2010 m. deklaraciją pareiškėjas turėjo paskolų, o jau pagal 2011 m. deklaraciją paskolų, buvusių 2010 m., nebeliko. Konstatavo, kad pareiškėjas kažkokiu būdu paskolas susimokėjo ir turėjo tam lėšų, tačiau su valstybe geranoriškai nebendradarbiavo ir nesumokėjo jokios priskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos.

Paaiškino, kad priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi MAĮ 88 straipsniu ir Taisyklėmis. Įvertino tai, kad pareiškėjas dabartiniu metu turi laikinų finansinių sunkumų, kad sumokėjus visą mokestinę nepriemoką iš karto jo šeimos finansinė būklė taptų kritinė, bei atsižvelgė į turimus duomenis apie šeimos turtą, per nagrinėjamą laikotarpį gautas pajamas, kurios sudarė 1, 477, 2 tūkst. Lt, o išlaidas pagrindė tik 206,8 tūkst. Lt.

Dėl pareiškėjo pateikto argumento, kad jam šiuo metu realizavus nuosavybės teise turimą įregistruotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą visų įsipareigojimų jis nepadengtų ir kad greitu metu ekonomika neatsigaus, atsakovas nurodė, jog iki 2016 m. kovo 20 d. pareiškėjo finansinė padėtis ir turimo nekilnojamojo turto vertė gali keistis. Tuo atveju pareiškėjas motyvuotu prašymu galėtų kreiptis į atsakovą dėl sprendimo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą pakeitimo.

Vertina, kad pareiškėjas nenori geranoriškai vykdyti mokesčių mokėtojo pareigų, numatytų MAĮ (44 str. l p.), nuolat skundžia mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus, veiksmus.

II.

Sutiko su atsakovo išdėstytais argumentais (I t., b. l. 170-172) ir konstatavo, jog ginčijamas sprendimas priimtas neviršijant kompetencijos, nepažeidžiant sprendimo priėmimo procedūros. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokesčių administratorius tinkamai įvertino pareiškėjo finansinę būklę bei teisingai ir pagrįstai atidėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d.

Taip pat vertino, jog pareiškėjas turi realias galimybes atsiskaityti per atsakovo suteiktą mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra suteikęs 350 000,00 Lt paskolą UAB „Dadotkų ūkis“ (duomenų apie paskolos grąžinimą pareiškėjas nepateikė, teismui paaiškinimų nepateikė), kas mėnesį gauna pajamų (350 Lt), kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu 2010 metais pajamų gavo ir pareiškėjo vaikai (dukra dirbo (duomenys neskelbtini), o sūnus – (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kaip pažymėta deklaracijose, pareiškėjas grąžino 2010 metais deklaruotus skolintus pinigus. Be to, kaip nurodo ir pats pareiškėjas, mokestinę nepriemoką, baudą ir delspinigius pareiškėjas ketina grąžinti iš gaunamų pajamų prekiaujant vertybiniais popieriais arba skolinantis lėšas iš giminių.

III.

Pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d. teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas su minėtu sprendimu nesutinka, siekdamas, jog jo mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų išdėstytas ilgesniam laikotarpiui, tai yra iki 2020 metų.

Šiuo aspektu yra aktualios Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio ir Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo esmę ir tvarką.

Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, „mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis“.

Iš šios teisės normos seka, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Teisėjų kolegija vertina, kad įstatymų leidėjas minėta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti/atsisakyti išdėstyti mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Vadinasi, mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose. Todėl toliau teisėjų kolegija analizuoja, ar šią jam suteiktą kompetenciją mokesčių administratorius įgyvendino tinkamai.

Kaip ne kartą savo praktikoje pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2004 m. vasario 20 d. nutartį a. b. Nr. A1 – 362/2004, 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį a. b. A6 – 2202/2006, 2010 m. spalio 22 d. nutartį a. b. Nr. A756 – 1229/2010 ir kt.), viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju mokesčių administratoriui) suteikta diskrecija nėra neribojama. Todėl įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 str. 2, 3 d., Taisyklių 18-22 p.), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu jų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Pirma, įvertinus pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį (672 810, 96 Lt) bei jo finansinę padėtį, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytą mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo imperatyvią sąlygą („nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau“). Antra, pareiškėjo UAB „Dadotkų ūkis“ suteikta 350 000 Lt dydžio paskola, turimas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, kiekvieną mėnesį gaunamos pajamos (teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas nurodė, jog gauna 800 Lt darbo užmokesčio), 2006-2010 m. gautos žymiai didesnės pajamos nei tuo laikotarpiu patirtos išlaidos (gauta 1 477 200 Lt pajamų, tuo tarpu patirta tik 206 800 Lt išlaidų), aplinkybė, jog pareiškėjui nebereikia išlaikyti jo vaikų (pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog pareiškėjo vaikai dirba), pareiškėjo išreikštas ketinimas grąžinti mokestinę nepriemoką iš gaunamų pajamų prekiaujant vertybiniais popieriais (pareiškėjo pateiktos metinės pajamų deklaracijos rodo iš vertybinių popierių perleidimo gaunamas lėšas, pvz., 2008 metais – 10 707 052, 25 Lt, 2010 metais – 820 299, 07 Lt) rodo, jog tenkinama ir antroji privaloma mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo sąlyga, įtvirtinta MAĮ 88 straipsnio 3 dalyje („sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį“).

Kaip nurodo ir pats pareiškėjas, nei MAĮ 88 straipsnis, nei Taisyklės ar kitas teisės aktas neapibrėžia konkretaus laikotarpio, kuriam turi būti išdėstytas mokestinės nepriemokos sumokėjimas. Todėl į mokesčių administratoriaus diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo patenka ir mokesčių administratoriaus teisė pasirinkti tokio išdėstymo terminą (laikotarpį). Tokiu būdu mokesčių administratorius gali tinkamai įvertinti ir atsižvelgti į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes bei pasirinkti protingiausią, tinkamą balansą tarp viešojo intereso surinkti mokesčius ir asmens intereso stabilizuoti finansinę būklę užtikrinantį laikotarpį. Be kita ko, pažymėtina, jog Taisyklių 22 punktas expressis verbis įtvirtina, jog išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo prašymą, įvertinęs su prašymu pateiktą bei surinktą papildomą informaciją, vietos mokesčių administratorius gali priimti sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir trumpesniam, negu prašo mokesčių mokėtojas, laikotarpiui.

Akcentuotina, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str. 1 d.). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.). Konstitucinis Teismas 1997 m. liepos 10 d. nutarime taip pat pažymėjo, jog administraciniu mokestinių santykių reguliavimo metodu, ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka siekiama užtikrinti, kad įstatymo nustatyti mokesčiai būtų sumokėti greitai ir laiku. Todėl būtina, kad mokesčių santykių subjektai savo teises ir pareigas vykdytų per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį laiką.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma (2006-2010 m. gautos žymiai didesnės pajamos (1 477 200 Lt) nei tuo laikotarpiu patirtos išlaidos (206 800 Lt); 910 835, 79 Lt dydžio išlaidos vertybinių popierių įsigijimui 2010 metais; pareiškėjo turimas kilnojamas ir nekilnojamas turtas; pareiškėjo nurodoma UAB „Dadotkų ūkis“ suteikta 350 000 Lt dydžio paskola; pareiškėjo gaunamos pajamos (darbo užmokesčio)) akivaizdžiai nerodo, jog pareiškėjas iki 2016 m. kovo 20 d. nėra pajėgus atlikti jau ir taip uždelstą vykdyti mokestinę prievolę. Aplinkybių, kad ginčijamu sprendimu būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai ar bendrieji teisės ir gero administravimo bei apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principai, byloje nenustatyta. Be to, akcentuotina, kad remdamasis motyvuotu mokesčių mokėtojo prašymu, mokesčių administratorius gali pakeisti mokestinės paskolos sutartį (pakeisti sumokėjimo grafiką ar pratęsti išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimą) (Taisyklių 40 p.), arba, įvertinęs mokesčių mokėtojo finansinę būklę, taip pat gali įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį (mokestinės nepriemokos išdėstymo atveju) sumokėjimo pradžią atidėti iki vienerių metų (Taisyklių 38 p.).

Visa tai suponuoja išvadą, jog mokesčių administratoriaus pasirinktas mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpis iki 2016 m. kovo 20 d., tai yra ilgesnis nei 5 metai, yra protingas, užtikrinantis tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek privataus pareiškėjo intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą inter alia garantuojantis visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą. Taigi atsakovas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neviršijo savo kompetencijos, nepiktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais, o tinkamai įgyvendino MAĮ 88 straipsnyje numatytą teisę. Šiuo atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, jog ginčijamas sprendimas neleis tinkamai pasinaudoti MAĮ 88 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, pažeis šios normos tikslus ir paskirtį, protingumo, teisingumo ir bendradarbiavimo principus, nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl vertintini kritiškai.

Apibendrindama teisėjų kolegija vertina, kad mokesčių administratoriaus sprendimas išdėstyti pareiškėjo mokestinę nepriemoką nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.