- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-07-15
- Bylos Nr.
- eI2-12825-983/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02623-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Jarūnės Sedalienės,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą tęsti nagrinėti ir įvertinti pareiškėjo pateiktą naują archyvinę medžiagą.
Šalies argumentai
Nurodo, jog pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Jis pateikė archyvinius dokumentus, patvirtinančius jo kilmę iš asmenų, kurie gimė, gyveno ir dirbo dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. Vilniaus krašte iki 1940 m. birželio 15 d. Teigia, kad nors Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo senelė bei proseneliai nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, šio vertinimo nepagrindė nei teisiškai, nei faktiškai, kadangi nepagrįstai atmetė archyvinius dokumentus, patvirtinančius minėtų asmenų ilgalaikį gyvenimą Lietuvos teritorijoje, jų turtinių ir politinių teisių realizavimą, įrašymą į rinkėjų sąrašus ir pan.
Be to, nurodo, kad dėl objektyvių priežasčių (archyvinių dokumentų gavimo iš užsienio, vertimų, notarinio tvirtinimo) pareiškėjas negalėjo pateikti visos medžiagos, dėl to jam nebuvo sudarytos realios sąlygos tinkamai įgyvendinti teisę į procedūrą. Migracijos departamentas, net ir nustatęs formalius trūkumus, neleido jų pašalinti, nurodydamas, kad asmeniui reikia kreiptis su prašymu vėl iš naujo. Pareiškėjo nuomone, tokia institucijos praktika prieštarauja gero administravimo, teisėtų lūkesčių principams. Pažymi, jog, pvz., administracinėje byloje Nr. A-552-602/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nurodė, jog „valstybės institucija, spręsdama dėl užsieniečio teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, turi užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi ir suteikti pareiškėjui realią galimybę pateikti papildomus įrodymus, ypač kai jie susiję su archyvų paieška užsienyje ar reikalauja specialaus dokumentinio pagrindimo“.
Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. galima patvirtinti dokumentais: pasais, tarnybos pažymėjimais, metrikais, asmens liudijimais ar kita informacija apie gyvenimą, darbą, mokslą ar nuosavybę Lietuvoje. Šio įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodoma, kad nesant pagrindinių dokumentų (pasų), pilietybė gali būti įrodoma kitais netiesioginiais duomenimis. Migracijos departamentas šias nuostatas aiškino siaurai ir formaliai, taikydamas perteklinį reikalavimą pateikti pasą ar kitą tiesiogiai pilietybę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjo pateikti duomenys apie pareiškėjo prosenelių gyvenimą, nuosavybę ir politines teises Lietuvoje (įrašai rinkėjų sąrašuose, archyvai apie gyvenamąją vietą, bažnytiniai metrikai, turtiniai dokumentai ir pan.) pagal įstatymą turi būti vertinami kaip galimi pilietybės įrodymai.
Sprendime remtasi ir 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, 1920 m. Taikos sutarties su Rusija nuostatomis (6 straipsniu) bei 1939 m. Vilniaus krašto tvarkymo įvedamuoju įstatymu. Tačiau Migracijos departamentas šiuos šaltinius vertino fragmentiškai ir neatsižvelgė į jų tarpusavio sąsajas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 ir 2014 m. nutarimuose įtvirtintą pilietybės tęstinumo principą. Būtent šis principas reiškia, jog Lietuvos pilietybė nenutrūko net ir sovietinės okupacijos metu, o okupacinės valdžios primesta pilietybė nelaikoma teisiniu pagrindu netekti Lietuvos pilietybės.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog 2024 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamentas kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą prašant pateikti duomenis apie Z. N. (Z. K.), gim. duomenys neskelbtini), (dokumentuose ir duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) vlsč., ir jos tėvų (pareiškėjo proseneliai) V. N., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vlsč., ir J. B. (N.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vlsč., gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. laikotarpiu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (turėti vidaus ir užsienio pasai) ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940 m. birželio 15 d. Buvo gauti duomenys, kuriuos priimant Sprendimą atsakovas įvertino ir nustatė, kad pareiškėjas negali gauti leidimo laikinai gyventi, prašomu pagrindu.
Šalies argumentai
Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina nurodytų sąlygų, t. y. Migracijos departamentui nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjo proseneliai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Pareiškėjo protėviai taip pat neatitinka (arba tokių dokumentų šiam faktui nustatyti nepakanka) ir 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime numatytų sąlygų būti pripažintiems Lietuvos piliečiais, t. y. pareiškėjas nepateikė tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, jog jo proseneliai iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, o taip pat, jog 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus srityje turėjo gyvenamąją vietą.
Šiuo atveju, ginčijamame Sprendime buvo išsamiai išdėstytos visos faktinės aplinkybės, kurios svarbios ginčijamo sprendimo priėmimui, taip pat ir motyvai, kuriais grindžiamas sprendimas. Nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, laikantis nustatytų terminų, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Kartu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Šiuo atveju, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Migracijos departamentas nereikalavo iš jo kažkokių konkrečių ar kitokių dokumentų, nei nustatyta teisės aktuose. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Migracijos departamentas pareiškėjo paprašė pateikti dokumentus, kurių pagrindu jam galėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi, jo prašyme nurodomu pagrindu.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, jeigu turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę).
Migracijos departamentas 2025 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) neišduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo, kadangi konstatavo, jog nėra dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė Z. N. (Z. K.) ir jos tėvai (pareiškėjo proseneliai) V. N. ir J. B. (N.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo senelė ir jos tėvai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 28 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas priimtas konstatavus, kad pareiškėjas nepagrindžia savo, kaip asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso, kadangi buvo priimtas sprendimas jam neišduoti jo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimo, todėl jis neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į Regionų administracinį teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, kuris turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, jei minėtų dokumentų nėra, tai asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1969/2018). Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 d. nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad „Tos pačios kategorijos asmens, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečios valstybės teritorijoje, bet nėra tenai natūralizavęsi, lygiu būdu pripažįstami Lietuvos piliečiais, o 4 d. „tokiu pat būdu asmens, kurie gyvena Rusijos teritorijoje ir kuriems yra pritaikomos šio straipsnio pirmos dalies sąlygos, tuo pat taiko tarpu ir tomis pačiomis sąlygomis gali optuoti Lietuvos pilietybę“. Pažymėtina, kad dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjo protėviai 1920 m. liepos 12 d. (1920 m. rugpjūčio 6 d.) būtų buvę laikomi Lietuvos piliečiais pateikti nebuvo.
1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. Be kita ko, 1939 m. lapkričio 24 d. Pasų įstatų pakeitime ir Vilniaus miesto ir apskrities viršininko 1939 m. gruodžio 1 d. patvirtintame Vilniaus miesto ir apskrities vidaus pasų davimo taisyklių projekte numatyta, kad pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie pateikia ir įrodo Lietuvos pilietybę numatytais dokumentais ir pateikia dokumentus, įrodančius nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje 1920 m. rugpjūčio 6 dieną ir 1939 m. spalių 27 dieną.
1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog pateikė archyvinius dokumentus, patvirtinančius jo kilmę iš asmenų, kurie gimė, gyveno ir dirbo dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. Vilniaus krašte, iki 1940 m. birželio 15 d. Šiuo atveju, nors Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo senelė bei proseneliai nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau atsakovas šio vertinimo nepagrindė nei teisiškai, nei tinkamu faktinių duomenų vertinimu.
Teismas pažymi, jog pareiškėjo pateikti archyviniai dokumentai, t. y. gimimo, santuokos, krikšto įrašai, žemės nuosavybės dokumentai, rinkėjų sąrašai ir 1942 m. gyventojų surašymo duomenys, nors patvirtina, jog pareiškėjo protėviai (senelė ir proseneliai) gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau savaime neįrodo, kad šie asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki minėtos datos, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatyme.
Migracijos departamentas atliko pareiškėjo prosenelių pilietybės aplinkybių analizę, tačiau nenustatė, jog šie asmenys būtų turėję Lietuvos Respublikos pilietybę. Priešingai, byloje pateikti dokumentai rodo, kad tiek V. N., tiek J. B. (N.) buvo laikomi Lenkijos piliečiais. Tai įrodo jų įrašymas į (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą sąrašus 1935 m. ir 1938 m., taip pat jų nekilnojamojo turto turėjimo faktas Vilniaus krašte, kuris tuo metu buvo valdomas Lenkijos. Pažymėtina, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių oficialių dokumentų ar archyvinių duomenų, kurie patikimai patvirtintų, jog minėti asmenys bet kuriuo metu iki dukters (pareiškėjo senelės) gimimo ar jos nepilnametystės laikotarpiu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, nei nacionaliniuose archyvuose, nei kituose šaltiniuose Migracijos departamentui nepavyko rasti įrodymų, leidžiančių pagrįsti, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Taigi pareiškėjo pozicija, kad Migracijos departamento Sprendimas nepagrįstas, laikytina deklaratyvia ir prieštaraujančia byloje esantiems įrodymams. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, įvertinęs tiek iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, tiek paties pareiškėjo pateiktus dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pakankamų duomenų teigti, jog pareiškėjo senelė ar proseneliai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pažymėtina, jog toks vertinimas atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio reikalavimus bei yra grindžiamas tuo, kad iš pateiktų dokumentų matyti tik gyvenimo faktas Lietuvos teritorijoje, tačiau trūksta įrodymų apie jų pilietinį statusą – t. y. nebuvo pateikta dokumentų (pvz., Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasų, pilietybę patvirtinančių įrašų ar kitų teisiškai reikšmingų įrodymų), kurie leistų neabejotinai nustatyti jų pilietybę.
Be to, kaip jau minėta, vertinant pareiškėjo situaciją, taip pat aktuali Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktika, kurioje konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1969/2018). Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais
Remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais, nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo proseneliai atitiko minėtus reikalavimus. Šiuo atveju nėra duomenų, patvirtinančių, kad jie 1920 m. minėtos taikos sutarties įsigaliojimo momentu buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Be to, pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie įrodytų, jog jo proseneliai iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. turėjo gyvenamąją vietą bei nekilnojamojo turto ar darbo ryšį Vilniaus mieste ar apylinkėse, taip pat, kad jie ne mažiau kaip penkerius metus būtų gyvenę šioje teritorijoje laikotarpiu nuo 1920 m. rugpjūčio 6 d. iki 1939 m. spalio 27 d.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl objektyvių priežasčių (archyvinių dokumentų gavimo iš užsienio, vertimų, notarinio tvirtinimo) jis negalėjo greitai pateikti visos medžiagos Migracijos departamentui. Dėl to jam nebuvo sudarytos realios sąlygos tinkamai įgyvendinti teisę į procedūrą. Pareiškėjo nuomone, tokia institucijos praktika prieštarauja gero administravimo, teisėtų lūkesčių principams.
Pažymėtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas jo prašymo nagrinėjimo metu ėmėsi visų reikiamų priemonių užtikrinti asmens teisę į procedūrą, suteikiant tiek informaciją, tiek realias galimybes pateikti prašymą pagrindžiančius duomenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą Migracijos departamentui pateikė 2024 m. liepos 10 d. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 4 d. sustabdė pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ir aiškiai suformulavo, kokius dokumentus reikia papildomai pateikti, t. y. dokumentus, pagrindžiančius Z. N. (K.) ir jos tėvų V. N. bei J. B. pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., arba duomenis, įrodančius jų nuolatinę gyvenamąją vietą, turtą ar darbą Vilniaus krašte pagal įstatyme nustatytus kriterijus.
Be to, siekdamas objektyviai įvertinti pareiškėjo poziciją, Migracijos departamentas pats kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti papildomus duomenis apie pareiškėjo protėvių gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jų pilietybę ir galimus ją pagrindžiančius dokumentus. Atsakymas iš archyvo buvo gautas 2024 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė pateikti papildomą medžiagą - 2024 m. gruodžio 19 d. jis pateikė Z. K. pasą, 2000 m. pažymą iš archyvo bei kitus dokumentus dėl nekilnojamojo turto.
Tik po visų šių veiksmų Migracijos departamentas 2025 m. vasario 2 d. įvertinęs tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savarankiškai gautus duomenis priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pažymėjimą, patvirtinantį teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstatavęs, kad nepateikta reikalavimus atitinkančių įrodymų apie pareiškėjo kilmę iš asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Tik po to Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (ginčijamą šioje byloje) atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas nepagrindė savo kaip asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso, todėl jis neatitiko sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos realios sąlygos pasinaudoti savo teisėmis. Priešingai, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, suteikė pareiškėjui pakankamą terminą trūkumams pašalinti, teikė išsamią informaciją apie reikalingus dokumentus, atliko savarankišką tyrimą (kreipėsi į archyvą), o galutinis sprendimas buvo priimtas tik išanalizavus visą turimą medžiagą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti gero administravimo ar teisėtų lūkesčių principai.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog administracinėje byloje Nr. A-552-602/2021 LVAT nurodė, jog „valstybės institucija, spręsdama dėl užsieniečio teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, turi užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi ir suteikti pareiškėjui realią galimybę pateikti papildomus įrodymus, ypač kai jie susiję su archyvų paieška užsienyje ar reikalauja specialaus dokumentinio pagrindimo“.
Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų pareiškėjo argumentų, visų pirma pažymi, jog pareiškėjo nurodyta LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-602/2021 neegzistuoja. Visų antra, kaip jau buvo minėta, Migracijos departamentas pareiškėjui suteikė realią galimybę pateikti papildomus įrodymus, taip pat buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Pareiškėjui buvo žinomi reikalingi pateikti įrodymai ir jis turėjo laiko bei galimybę juos surinkti bei pateikti, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisės dalyvauti procese ir įgyvendinti savo poziciją buvo užtikrintos tinkamai.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendime remtasi ir 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, 1920 m. Taikos sutarties su Rusija nuostatomis (6 straipsniu) bei 1939 m. Vilniaus krašto tvarkymo įvedamuoju įstatymu. Tačiau Migracijos departamentas šiuos šaltinius vertino fragmentiškai ir neatsižvelgė į jų tarpusavio sąsajas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 ir 2014 m. nutarimuose įtvirtintą pilietybės tęstinumo principą. Būtent šis principas reiškia, jog Lietuvos pilietybė nenutrūko net ir sovietinės okupacijos metu, o okupacinės valdžios primesta pilietybė nelaikoma teisiniu pagrindu netekti Lietuvos pilietybės.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodomas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas, įtvirtintas Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose, taip pat šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme, buvo tinkamai įvertintas Migracijos departamento Sprendime. Ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pilietybės tęstinumas suponuoja galimybę atkurti pilietybę asmenims, kurių protėviai 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau šis principas savaime nereiškia, kad pilietybė yra laikoma atkurtina be faktinio jos buvimo įrodymo. Kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog jo protėviai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo atkurti pilietybę. Taigi, teismo vertinimu, ir minėto principo taikymas šiuo atveju negali būti išplėstas ar vertinamas atsietai nuo būtinybės pagrįsti pilietybės turėjimo faktą dokumentais (įrodymais).
Šiuo aspektu paminėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui. (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, 2024 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024).
Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.