Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-15 · Administracinė byla Nr. A-756-825-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-15
Bylos Nr.
A-756-825-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. A756-825/2010Procesinio sprendimo kategorija 22. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant atsakovo atstovui V. U. (V. U.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. S. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. balandžio 17 d. patvirtiną nutarimą Nr. 30-OB-29, kurio pagrindu pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2009 m. spalio 11 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro (toliau – ir Klaipėdos VPK ONTB) 3-iojo poskyrio vyresnysis tyrėjas A. J. skundžiamo nutarimo pagrindu pareiškė jam oficialų perspėjimą. Pareiškėjo nuomone, oficialus perspėjimas jam pareikštas neteisėtai ir nepagrįstai. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad oficialus perspėjimas, kaip prevencinio poveikio priemonė, gali būti taikomas esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsniu, oficialus perspėjimas gali būti taikomas asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencinio poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Tačiau pareiškėjas nepadarė jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ar laisves, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tokių duomenų neturi. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad oficialus perspėjimas varžo jo, kaip žmogaus ir Lietuvos Respublikos piliečio, teises bei laisves ir žemina jį.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsniu, prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Klaipėdos apskrities VPK ONTB 3-iojo poskyrio vyresnysis tyrėjas A. J. įstatymų nustatyta tvarka gavo duomenų, kad S. S. gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ir jų nariais, galimai dideliais kiekiais platinančiais narkotines (psichotropines) medžiagas ir vykdančiais sukčiavimus. Todėl yra pagrindas manyti, kad S. S. gali vykdyti sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai, gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Taikant oficialų perspėjimą S. S. buvo patikrinta, ar yra visi Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai, t. y., ar duomenys apie asmenį yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar asmuo palaiko ryšį su organizuota grupe ir jos nariais, ar gauti duomenys liudija asmens sąsają su organizuota grupe, ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo gali daryti sunkius (labai sunkius) nusikaltimus. Atsakovo nuomone, surinkti duomenys patvirtina, kad siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, S. S. yra būtina taikyti prevencinę poveikio priemonę. Atsakovas pažymėjo, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nenumato, kad tokiais atvejais asmens atžvilgiu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir pareikšti įtarimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A63-128/2009, pažymėta, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad oficialus perspėjimas yra ne bausmė, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. Šios priemonės tikslas – neleisti asmeniui padaryti sunkaus (ar labai sunkaus) nusikaltimo, t. y. neleisti padaryti pavojingiausių teisės pažeidimų, už kurių padarymą ar kėsinimąsi juos padaryti asmeniui gali būti paskirta bausmė, ir, kita vertus, garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Atsakovas taip pat nurodė, kad Klaipėdos apskrities VPK ONTB įslaptinta operatyvinė informacija apie S. S., kuri sudaro valstybės (tarnybos) paslaptį, išslaptinta nebus, kadangi jos įslaptinimo tikslingumas neišnyko, o įslaptinimo terminas nepasibaigė. Nagrinėjamu atveju, išslaptinus detalius duomenis, gali būti paviešintas slaptųjų operatyvinės veiklos dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimas, eiga ir rezultatai, priemonių bei metodų naudojimas. Nepagrįstas, netikslingas ir nesavalaikis šių duomenų atskleidimas (išslaptinimas) gali sukelti realią grėsmę ne tik konkrečiam (-tiems) su operatyvinės veiklos subjektu slaptai bendradarbiaujančiam (-tiems) asmeniui (-ims), bet ir jo (-ų) šeimos nariams bei (ar) artimiesiems giminaičiams. Be to, tokiais veiksmais būtų padaryta žala visuomenės ir valstybės institucijų interesams.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Teismas sprendime nurodė, jog pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Prevencinių poveikio priemonių taikymas susijęs su minėto įstatymo 4 straipsnyje nurodytomis sąlygomis – informacijos (duomenų) turėjimu ir tuo, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar ji buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka (teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu). Pagal šią teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau jos turinys turi aiškiai parodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į slaptą aukščiau nurodytos informacijos pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalies taikymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad: „visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ypač svarbi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies formuluotė „paprastai“. Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, o asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatų negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui traktuoti bylos šalis kaip nelygias. Teismas sprendime nurodė, kad įvertinus Klaipėdos apskrities VPK pateiktus duomenis, susijusius su pareiškėju S. S., ir pateiktus valstybės paslaptį sudarančius duomenis, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai leistinumo ir pakankamumo prasme atitinka nurodytas Konstitucinio Teismo suformuluotas įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo taisykles (b. l. 21-25). Įslaptinti duomenys, sudarantys valstybės paslaptį, pagrįstai neskelbtini, tačiau pagal ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptartas Konstitucinio Teismo nuostatas šie faktiniai duomenys nagrinėjamoje administracinėje byloje laikytini įrodymais. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai sudaro pagrindą manyti, kad S. S. gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas yra teistas, nedirba, 2009 m. balandžio 17 d. jam pareikštas įtarimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 215 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu (b. l. 18-25). Įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys leidžia manyti, jog S. S. gali būti susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla arba priklausyti nusikalstamam susivienijimui. Šiuo pagrindu S. S. pareikštas oficialus perspėjimas pagal turinį atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Jo skyrimo tvarka, numatyta įstatymo 6 straipsnyje, nebuvo pažeista. Teismas padarė išvadą, kad Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2009 m. balandžio 17 d. nutarimas Nr. 30-OB-29, kurio pagrindu S. S. paskirta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas S. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, kadangi tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmens teisės į teisminę gynybą ir teisingą teismą principams. Analogiškos nuostatos įslaptintos informacijos naudojimo teismo procese klausimu yra suformuluotos ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Jasper prieš Jungtinę karalystę ir kt.). Tačiau skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas išimtinai valstybės paslaptį sudarančia informacija, nežinoma pareiškėjui ir jo atstovui. Jokių neįslaptintų įrodymų, patvirtinančių Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatytų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą teisėtam prevencinės priemonės – oficialus perspėjimo – taikymui, buvimą, byloje nėra. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas teistas, nedirba. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad mokosi kolegijoje, o jo teistumas yra išnykęs. Be to, pareiškėjas buvo teistas už tai, kad abiturientų išleistuvėse, būdamas neblaivus, susimušė su baro darbuotoju. Pareiškėjo nuomone, nei jo teistumas, nei jam pareikšti įtarimai negali būti vertinami kaip pagrindas taikyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo numatytas poveikio priemones.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius nuo 2009 m. sausio 21 d. atlieka ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10-1-02174-08 pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl momentinių kreditų įsigijimo apgaule, pasinaudojant svetimais asmeniniais duomenimis. V. E. ir S. S. pareikšti įtarimai pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, jiems paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 1-ajame policijos komisariate 2009 m. balandžio 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 31-1-00281-09 pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2009 m. balandžio 29 d. apie 00 val. 15 min. Klaipėdos rajone, Jakų žiede, buvo sulaikytas automobilis „Opel Vectra“ (Anglijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo A. L.. Kartu su juo važiavo V. E. ir V. N.. Transporto priemonės apžiūros metu rasta ir paimta: 32 ampulės su psichotropinėmis medžiagomis; kastetas; nešiojamas kompiuteris (failai su nuskenuotais pasais, asmens tapatybės kortelėmis, litų, latų, eurų kupiūromis). A. L. pareikšti įtarimai pagal BK 258 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį bei paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas. Klaipėdos apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biure 2009 m. balandžio 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-1-00200-09 pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Šio ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas V. N., kuriam pareikštas įtarimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. V. N. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, A. L. 2009 m. gegužės 4 d., o V. E. 2009 m. balandžio 15 d. buvo pareikšti oficialūs perspėjimai. Atsakovo nuomone, S. S. gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ir jų nariais, galimai dideliais kiekiais platinančiais narkotines (psichotropines) medžiagas ir vykdančiais sukčiavimus. Atsižvelgiant į tokius S. S. ryšius ir jo paties veiksmus, yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus ir tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau – ir ONUĮ). Šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Oficialus perspėjimas, kaip viena iš organizuoto nusikalstamumo prevencinių poveikio priemonių, gali būti taikomas asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, minėto Įstatymo 4 straipsnio taikymas yra siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, todėl taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju – Operatyvinės veiklos įstatymu). Minėtos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1094/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008.).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 53 straipsnio 3 dalį, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pabrėžęs, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau minėtoje teisės normoje pavartota sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-816/2010). Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus, t. y. tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, jog kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad oficialus perspėjimas vieneriems metams pareiškėjui S. S. buvo paskirtas atsakovui nustačius, jog pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms ir šie veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 8). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šis oficialus perspėjimas pareiškėjo atžvilgiu buvo grindžiamas operatyvinės veiklos metodų pagalba surinktais duomenimis apie tai, jog jis gali būti susijęs su nusikalstamos grupuotės veikla ar jai priklausyti, palaiko ryšius su nusikalstamos grupuotės, užsiimančios narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimu, sukčiavimais, nariais. Pats pareiškėjas yra teistas, nuo 2009 m. sausio mėnesio atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl momentinių kreditų įsigijimo apgaule, S. S. pareikšti įtarimai pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Visi minėti duomenys sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius bei labai sunkius nusikaltimus, prisidėti prie minėtų nusikaltimų vykdymo (b. l. 12-14, 24). Iš pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 16 d. posėdžio protokolo matyti, kad atsakovo atstovas pateikė teismui apie pareiškėją ir nusikalstamos grupuotės asmenis, su kuriais pareiškėjas yra galimai susijęs, ne tik įslaptintą informaciją, bet ir neįslaptintus duomenis (b. l. 34-35). Atsižvelgiant į byloje esančią viešą informaciją apie pareiškėją, taip pat į atsakovo atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktą neviešą medžiagą, kuri buvo pateikta susipažinimui ir pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pateikė pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas S. S., galimai susijęs su nusikalstamos grupuotės veikla ir palaikydamas ryšius su jos nariais, gali daryti sunkius bei labai sunkius nusikaltimus, prisidėti prie minėtų nusikaltimų vykdymo. Tad atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas vien tik valstybės paslaptį sudarančia informacija, nežinoma pareiškėjui ir jo atstovui.

Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra tai, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas bylos šalių pozicijos dėl atitinkamų įrodymų byloje įrodomosios vertės, sąsajumo, leistinumo, pakankamumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1105/2010). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys patvirtina pareiškėjui S. S. paskirtos prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrįstumą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė