Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-10-23 · Civilinė byla Nr. 2A-883-467/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-23
Bylos Nr.
2A-883-467/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis
Pareiškėjas
I. T.
Suinteresuotas asmuo
K. T., J. T., Vilniaus apskrities viršininko administracijos, J. J.
Kategorijos
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr.2A-883-467/2008Procesinio sprendimo kategorijos 30.4.1.; 121.15.; 121.18.; 121.21.; 128.2.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės, Henricho Jaglinskio,sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei,dalyvaujant pareiškėjai I. T.,pareiškėjos atstovui adv. Gediminui Bulotui,suinteresuotiems asmenims K. T., J. T.,vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino trūkstamiems dokumentams pateikti atnaujinimo, suinteresuotieji asmenys – K. T., J. T., J. J. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja I. T. 2007-12-20 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir, jį patikslinusi, prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, jog iki 1940 metų nacionalizacijos K. T. (pareiškėjos tėvas), gimęs 1916 metais, nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė du žemės sklypus: 12,5625 ha ir 6,5550 ha dydžio, bei prašė atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių į buvusią K. T., gimusio 1916 metais, žemę atkūrimo.

Nurodė, kad po senelio K. T. mirties 1915 metais visą jo turtą, kartu ir 6,5 dešimtines žemės (7,10 ha), pagal testamentą paveldėjo jo žmona A. (mirusi 1943 m.) ir vaikai - sūnus K. (gimęs 1916 m., miręs (duomenys neskelbtini)), dukterys T. (gimusi 1911 m., 1936 m. išvykusi iš Lietuvos ir jokių žinių apie ją nėra) bei J. (gimusi 1909 m., mirusi (duomenys neskelbtini)). Žmona A. T. (mergautinė pavardė L.) iš savo tėvo dar buvo paveldėjusi 5 dešimtines žemės (5,4625 ha). A. T. 1920-07-11 antrą kartą ištekėjo už P. S., kuris iki mirties ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) turėjo 6 dešimtines (6,5550 ha) žemės. Šioje santuokoje 1927 metais gimė sūnus A., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Po P. S. mirties jo žemę pagal testamentą paveldėjo žmona A. Tokiu būdu A. T. (L., S.) iš viso valdė 19,1175 ha žemės. Paveldėtas iš savo tėvo, pirmo bei antro vyrų žemes su visu ūkiu 1938 metais ji perleido savo sūnui K. T., kuris nuo to laiko buvo laikomas šeimos galva ir valdė visą žemę iki nacionalizacijos. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pripažino tik tai, kad pakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises į 10 ha žemės. Pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą yra K. T. vaikai – pareiškėja I. T. ir suinteresuotieji asmenys J. J., K. T. bei J. T., nes žmona H. T. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat nurodė, kad įstatyme nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, nes teismo sprendimas ir archyviniai dokumentai buvo gauti jau praėjus nustatytam terminui.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos I. T. pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T., gimęs 1916 metais, miręs 1984 metais, iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė du žemės sklypus: 12,5625 ha ir 6,5550 ha, bei atnaujino terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Teismas nurodė, kad juridinį faktą nustatė nuosavybės teisių į žemę atstatymo reikalu, pripažindamas, kad iš šio kiekio nuosavybės teisės jau yra atstatytos į 10 ha. Teismas laikė, jog prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra įrodytas byloje esančiais rašytiniais įrodymais: Paveldimo turto, likusio po K. T., B. s., mirusio 1915 m. liepos 19 dieną (duomenys neskelbtini), deklaracijos, 1924 metų Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų savininkų sąrašo, 1925 m. Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos Lenkijos Respublikos Piliečių sąrašo. Nustatydamas, kokiu pagrindu šie žemės sklypai tapo K. T. nuosavybe, teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, jog šiuos sklypus K. T. 1938 metais perleido jo motina A., suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija, nesutikdama su tokiais pareiškėjos argumentais, nenuginčijo. Teismas nurodė, kad Visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose esančio Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) gyventojo T. K. buto-ūkio lape T. K. nurodytas kaip šeimos galva, motina T. A. nurodyta kaip sūnaus išlaikytinė, nepilnametis brolis S. A. (tuo metu 13 metų amžiaus) nurodytas kaip šeimos narys. Dėl to teismas padarė išvadą, kad motina, tapusi sūnaus išlaikytine, pilnai galėjo dar iki nacionalizacijos visą savo nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir nepilnamečio sūnaus, būdama jo turto tvarkytoja, padovanoti sūnui K., kuris, kas pasitvirtino, vienintelis tą žemę realiai valdė. Teismas padarė išvadą, kad terminas pateikti trūkstamiems dokumentams (teismo sprendimui ir iš archyvo gautiems dokumentams) praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino.

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo sprendimą panaikinti ir pareiškimą atmesti. Nurodo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotas 1925 metų piliečių sąrašas nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu galima pripažinti, jog A. T. (S.) nuosavybės teise valdė 5 dešimtines žemės, paveldėtas iš tėvo. Nėra jokių įrodymų, kad jos tėvas turėjo žemės, kuriais metais jis mirė, ir kad A. S. priėmė palikimą po tėvo mirties. Byloje esantis 1924 metų sąrašas (su dvejais skirtingais vertimais – „1924 m. Vilniaus Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų savininkų, turinčių iki 30 ha žemės“ ir „1924 metų Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų mokesčių mokėtojų sąrašas“) yra mokesčių mokėtojų sąrašas, kuris nepatvirtina žemės valdymo nuosavybės teise fakto. Nesant valdymo, mažai tikėtina, kad A. T. (S.) po antro vyro mirties viena šį sklypą paveldėjo, pažeidžiant nepilnamečio sūnaus A. teises bei paveldėjimo įstatymus. Nesant nė vieno nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento, nurodyto 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.1057 12 punkte, kad A. T. (S.) nuosavybės teise valdė du 12,5652 ha ir 6,5550 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini), šių sklypų ji negalėjo perleisti savo sūnui K. T. 1938 metais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja I. T. prašo skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas nepažeidė CPK 198 straipsnio reikalavimų. Apelianto teiginiai, kad 1924 metų sąrašas yra tik mokesčių mokėtojų sąrašas, kuris nepatvirtina žemės valdymo nuosavybės teise fakto, yra nepagrįsti, kadangi šis sąrašas yra oficialus dokumentas apie mokesčių mokėtojus ir jų valdytą žemės kiekį, todėl nėra pagrindo juo netikėti. Teismas nepažeidė LR Vyriausybės nutarimo Nr.1057 nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas bei suinteresuotieji asmenys su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo teismo sprendimui panaikinti.

CPK 444 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Išvadas apie nustatytus byloje faktus teismas gali padaryti tik visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir įvertinęs esančius byloje įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymais, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str.). Suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su tuo, kad, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą civiliniame procese. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Taigi civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką - įstatyme nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nėra.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Tie duomenys gali būti nustatomi visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.). To paties kodekso 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais ir t.t. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Taigi įstatymu Vyriausybei suteikta teisė nustatyti dokumentus, kuriais gali būti patvirtinamas nuosavybės teisės faktas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997-09-29 nutarimu Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, kurios 12 punkte nustatyta, jog, be kitų šiame punkte išvardytų dokumentų, nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, nepriklausomai nuo jų išdavimo datos, gali būti dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-06-10 nutarime Nr.407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“. Šio nutarimo 1.1.2 punkte nustatyta, kad tokiais dokumentais gali būti įvairūs Lenkijos (1920-1939 metais), Lietuvos TSR (1940-1941 ir 1945-1948 metais), Vokietijos (1941-1945 metais) įstaigų, veikusių Lietuvoje (Klaipėdos krašte – 1939-1945 metais), parengti sąrašai, kuriuose nurodytas ūkininkų turėtas nuosavybės teise žemės plotas.

Nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. T. bendroje sumoje iki nacionalizacijos valdė (duomenys neskelbtini) du žemės sklypus: 12,5625 ha ir 6,5550 ha dydžio. Nustatydamas šio žemės kiekio nuosavybės atsiradimo pagrindą, teismas rėmėsi į bylą pateiktais archyviniais duomenimis, o būtent: Paveldimo turto, likusio po K. T., B. s., mirusio (duomenys neskelbtini), deklaracija (b.l. 7-11), 1924 metų Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų savininkų, turinčių iki 30 ha (27 dešimt.), kartu su savininkais, turinčiais daugiau nei 30 ha (27 dešimt.), sąrašu (b.l. 12-17), 1925 metų Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos Lenkijos Respublikos piliečių sąrašais (b.l. 148-153) ir Visuotinio Lietuvos Generalinės Srities Gyventojų surašymo 1942 m. gegužės mėn. 27 d. buto-ūkio lapu Nr.17 (b.l. 139-141).

Iš Paveldimo turto, likusio po K. T., B. s., mirusio (duomenys neskelbtini), deklaracijos ir 1924 metų Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų savininkų, turinčių iki 30 ha (27 dešimt.), kartu su savininkais, turinčiais daugiau nei 30 ha (27 dešimt.), sąrašo teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvo K. T. motina A. T. (vėliau S.) iš savo pirmojo vyro K. T., mirusio 1915 metais, kartu su kitais įpėdiniais paveldėjo 6,5 dešimtines žemės (7,10 ha). Iš to paties 1924 metų Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų savininkų sąrašo teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvo motinos A. T. antrasis vyras P. S. turėjo 6 dešimtines žemės (6,5550 ha). Iš 1925 metų Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos Lenkijos Respublikos piliečių sąrašų teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvo motina A., kurios mergautinė pavardė buvo L., turėjo iš savo tėvo paveldėtas 5 dešimtines žemės (5,4625 ha). Apeliantas skunde teigia, kad nei 1924 metų Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų savininkų sąrašas, nei 1925 metų Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos Lenkijos Respublikos piliečių sąrašai nepatvirtina žemės valdymo nuosavybės teise fakto. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus, kadangi šie dokumentai yra netiesioginiai įrodymai, iš dalies patvirtinantys žemės valdymo nuosavybės teise faktą. Abu sąrašai yra oficialūs dokumentai apie asmenis ir jų turėtos žemės kiekį, jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl minėtais sąrašais netikėti nėra pagrindo. Priešingo teiginio apeliantas nepagrindė įrodymais.

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų, todėl jei dokumentai, tiesiogiai patvirtinantys žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktą arba tiesiogiai patvirtinantys nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, būtų išlikę, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyti nereikėtų. 1925 metų Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos Lenkijos Respublikos piliečių sąrašai netiesiogiai patvirtina faktą, kad pareiškėjos tėvo motina, šiuose sąrašuose nurodyta mergautine pavarde – A. L., tuo metu būdama 40 metų amžiaus (amžius atitinka kitus bylos duomenis), turėjo 5 dešimtines žemės, ir nagrinėjamu atveju nėra svarbus minėtos žemės įgijimo būdas (nors sąrašuose ir pažymėta, kad žemė paveldėta iš tėvo). Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad A. L. tėvas turėjo žemės, kuriais metais jis mirė, kad A. L. priėmė palikimą ir pan., šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos. Aplinkybės, kad pareiškėjos tėvo motina A. T. turėjo iš savo pirmojo vyro paveldėtos žemės, apeliantas iš esmės neginčija. 1924 metų Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) žemės naudmenų savininkų sąrašas taip pat netiesiogiai patvirtina faktą, kad pareiškėjos tėvo motinos antrasis vyras P. S. turėjo 6 dešimtines žemės (6,5550 ha). Apeliantas skunde nurodo, kad mažai tikėtina, jog A. S. po antrojo vyro mirties paveldėjo šią žemę. Tačiau šios abejonės iš esmės neturi pakankamo pagrindo, kadangi P. S. mirties dieną (duomenys neskelbtini) (b.l. 21) poros sūnui A. S. buvo tik apie 8 metus (gimęs (duomenys neskelbtini), b.l. 140), todėl tikėtina, kad palikimą po vyro mirties priėmė jo sutuoktinė – pareiškėjos tėvo motina A. S., kuri taip pat buvo savo nepilnamečio sūnaus A. S. turto tvarkytoja. Bylos duomenys tvirtina, kad A. S. mirė (duomenys neskelbtini), sulaukęs 18 metų (b.l. 22). Apibendrinus šiuos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti archyviniai duomenys pakankamai patikimai patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie jos tėvo motinos A. S. (buvusi T., mergautinė L.) valdytą 19,1175 ha žemės kiekį.

Aplinkybę, kad A. S. nuosavybės teise turėtą žemę 1938 metais perleido savo sūnui K. T., apeliantas ginčija iš esmės tik tuo aspektu, kad A. S. nuosavybės teise nevaldė 19,1175 ha žemės (duomenys neskelbtini), todėl ir negalėjo tiek žemės perleisti savo sūnui. Tačiau jau minėta, kad byloje esančių archyvinių dokumentų ir kitų įrodymų pakanka išvadai, jog A. S. nuosavybės teise valdė minėtą kiekį žemės, todėl šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be to Visuotinio Lietuvos Generalinės Srities Gyventojų surašymo 1942 m. gegužės mėn. 27 d. buto-ūkio lapas Nr.17 tvirtina, kad T. A. buvo sūnaus K. (pareiškėjos tėvo) išlaikytinė, brolis S. A. (tuo metu 13 metų amžiaus) šeimos narys. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad motina, tapusi sūnaus išlaikytine, pilnai galėjo dar iki nacionalizacijos visą savo nekilnojamąjį turtą, kartu ir nepilnamečio sūnaus, būdama vienintelė jo turto tvarkytoja, padovanoti sūnui K.

Kiti suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą patenkinti pareiškėjos pareiškimą, nepažeidė procesinės teisės normų, nurodytas aplinkybes ir pareiškėjos pateiktus įrodymus įvertino tinkamai, dėl ko teisingai išnagrinėjo bylą (CPK 320 str., 329 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Romualda JanovičienėHenrichas Jaglinskis