- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-17
- Bylos Nr.
- I-1044-505/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00084-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. R. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-18) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) atliko nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. Bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjui gyvenamojo ploto trūko apie 2 kv. m. Pareiškėjui atliekant bausmę nebuvo suteiktas poilsio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti, drabužių džiovykla. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir neteisėtai įrengti pertekliniai baldai – metaliniai gultai. Pareiškėjas teigė, kad trūko sanitarinių mazgų ir jų inventoriaus, buvo nuolatos kandžiojamas blakių. Paminėjo, kad šiferinio stogo lakštuose yras asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei, neįrengti evakuaciniai išėjimai, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas jam suteikė pasenusią ir netvarkingą metalinį dvivietį gultą, todėl jis negalėjo ramiai miegoti, kamuodavo nuovargis, jautė sąnarių, kaklo ir nugaros skausmus. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas apšvietimas, ventiliacija, buvo tiekiamas netinkamas maistas, netinkamai įrengtos rūkymo vietos. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nuovargiu, išsekimu, bendravimo sumažėjimu su kitais asmenimis, orumo pažeminimu, psichologiniu susierzinimu. Pareiškėjas nurodė, jog anksčiau nesiskundė, kadangi pataisos namų administracija netoleruoja tokių nuteistųjų veiksmų, netaiko lygtinio paleidimo, o ir surinkti dokumentų nebuvo galimybės, be to, nenorėjo kas metai trukdyti teismo. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 23-30) nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pažymėjo, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Nurodė, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.
2-o sektoriaus 5 ir 6 būriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje, virtuvėlėje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.
22 būryje (atvirojoje kolonijoje) yra poilsio kambarys, kur nuteistieji gali leisti savo laisvalaikį. Taip pat 22 būrio nuteistieji laisvu laiku gali būti virtuvėlėje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Patalynė nuteitiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę - dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku.
2-e sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę - dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku.
Įstaigos 22 būrio (atvirosios kolonijos) nuteistieji savo asmeninius drabužius gali skalbtis pasinaudodami būryje esančiomis skalbimo mašinomis.
Kadangi 5 ir 6 būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji gali skalbtis savo asmeninius drabužius patys. 5 ir 6 būrių kieme įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu,
2-o sektoriaus 5, 6 ir 22 būriuose įrengtos virtuvėlės. Jos aprūpintos spintelėmis maistui susidėti. Virtuvėlės taip pat buvo aprūpintos šaldytuvais, kuriuose nuteistieji gali laikyti savo maistą.
Nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl laukimo eilėje prie prausimosi, unitazo, skunde šios aplinkybės taip pat išdėstytos abstrakčiai, jų nekonkretizuojant.
Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra sudariusi sutartį UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Esant poreikiui, įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.
2-o sektoriaus 5, 6 ir 22 būrių gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Nuteistųjų patalpų šildymas yra centralizuotas, šiluma į visus sektorius tiekiama iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos katilinės, todėl pareiškėjo keliami argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir šildymo yra visiškai nepagrįsti ir pateikti deklaratyviai, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis iš įstatymų.
Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Taip pat yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose.
Gyvenamųjų pastatų, kuriuose pareiškėjas gyveno, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. nustatytos diagnozės: poūminis nosiaryklės uždegimas, akių gleivinės uždegimas, ūminė virusinių kvėpavimo takų infekcija, ūminis radikulitas, refliukso liga. Asmens sveikatos istorijoje įrašų dėl blogų gyvenimo sąlygų, nėra. Atsižvelgiant į tai kas išdėstytą, atsakovas mano, kad pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos susijusios su įkalinimo sąlygomis, visiškai nepagrįsti.
Pareiškėjas atlikdamas bausmę 2-e sektoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų sąlygų atliekant bausmę pataisos namuose, t. y. dėl gyvenamųjų patalpų plotų gyvenamosiose patalpose ir higienos normų neužtikrinimo, nesikreipė. Todėl vertinant aplinkybes, jog pareiškėjas realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų yra nepagrįstos
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Atsakovės atstovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 23-24).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. (b. l. 4). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2012 m. gruodžio 7 d. (b. l. 31), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2012 m. sausio 18 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 16 d. (b. l. 21).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog pataisos namų pareigūnai netoleruoja tokių nuteistųjų veiksmų dėl skundų rašymo, netaiko lygtinio paleidimo, surinkti dokumentų nebuvo galimybės, be to, nenorėjo kas metai trukdyti teismo, trūko lėšų advokatui, todėl prašė netaikyti ieškinio senaties termino.
Teismo nuomone, šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar kad dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi nenorėjo dėl kiekvieno pažeidimo skųstis teismui, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam kėlė nuovargį, išsekimą, bendravimo sumažėjimą su kitais asmenimis, orumo pažeminimą, psichologinį susierzinimą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi
spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą netaikyti ieškinio senaties termino.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. sausio 16 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2012 m. gruodžio 7 d. (b. l. 31).
Žemesnės instancijos teismas
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrį 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 52,24 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m (b. l. 24, 32, 61).
Pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. buvo paskirtas gyventi į 6 būrį 3 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 66,66 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m (b. l. 24, 32, 61).
Pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. buvo paskirtas gyventi į 22 būrį 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 62,50 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,12 kv. m (b. l. 24, 32, 61).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamojo ploto trūko ir kamerų tipo patalpų kamerose. Tačiau 2017 m. vasario 28 d. Pravieniškių PN 2-o sektoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymoje Nr. 42-3184 nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus uždarosios zonos kamerų tipo patalpose nuobaudų neatlikinėjo (b. l. 33).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodė, jog minėtu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (b. l. 102-113). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).
Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, patalpos maisto produktams laikyti, per maža virtuvėlės patalpa, trūko prausyklų, tualetų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Iš į bylą pateiktos atsakovo 2017 m. kovo 6 d. pažymos Nr. 77-628 „Apie nuteistojo A. R. laikymo sąlygas“ matyti, kad Pravieniškių PN 2-o sektoriaus 5 ir 6 būriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, o 22 būryje yra poilsio kambarys (b. l. 61), atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais. Pagal Taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; 5.10. p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; 5.11. p.). Pareiškėjas pripažino, kad asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, todėl minėtos teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių ar virtuvėlių patalpų plotų. Todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažai maisto laikymui skirtos vietos virtuvėlėse laikytinos nepagrįstomis. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius (b. l. 61), atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti, virtuvėlių plotų trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 06 19 iki 2016 01 28) 1 punktas numato, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus ir pagal Taisyklių 2 punktą šios Taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu, o šių Taisyklių 3 punktas sako, kad Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - Higienos norma), tačiau šis teisės aktas įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl pareiškėjo nurodytu laikotarpiu taikytini ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos“ patvirtinimo“ patvirtinti reikalavimai.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovas 2017 m. kovo 6 d. pažymoje Nr. 77-628 „Apie nuteistojo A. R. laikymo sąlygas“ nurodė, jog 2-o sektoriaus 5 ir 6 būriuose poilsio kambariai nebuvo įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje, virtuvėlėje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų (b. l. 61), todėl šis atsakovo pažeidimas dėl 5 ir 6 būriuose neįrengtų poilsio kambarių, pripažintinas nustatytu.
Nežiūrint į tai, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje bendrosios sąlygos - t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t.. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje bei laisvalaikio kambaryje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog kitas netinkamas gyvenimo sąlygas (laisvalaikio kambario neįrengimas), kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais (blakėmis) gyvenamosiose patalpose, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punkto bei su Higienos normos HN 134:2015 (galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkto, nustatančių, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimais. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudariusi su Uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ Paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b. l. 63-68), byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Be to, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl blakių įkandimų būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą ar pataisos įstaigos administraciją. Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų (blakių) buvimo.
Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte buvo nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nėra duomenų, kad įstaigoje būtų vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, informacijos apie tai, kada buvo remontuoti įstaigos pastatų stogai, nėra. Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) (b. l. 87-89) konstatuojama, jog patikrinimo metu nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose (2 būrys, 2 brigada) ir bendro naudojimo patalpose remonto drabai nevykdomi, nėra išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto. Aplinkoje nėra šiferio nuolaužų. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundėsi ir tuo, kad lovos buvo dviaukštės, netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai kilus gaisrui. Atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 27) pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti (b. l. 90-92). Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Taip pat pažymėjo, kad įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose.
Pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens nesuteikimo tinkamai asmeninei higienai palaikyti, atmestini, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje ar kamerose, jog nuteistieji galėtų praustis kiekvieną dieną. Pareiškėjas nepaneigė, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Ginčo laikotarpiu (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata reglamentuota ir Higienos normos HN 134:2015 (galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, neteisėti atsakovo veiksmai šiuo atveju nekonstatuotini.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, apšvietos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios ventiliacijos, apšvietos neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN buvo tiekiamas netinkamas maistas, netinkamai įrengtos rūkymo vietos.
Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad buvo tiekiamas netinkamas maistas, netinkamai įrengtos rūkymo vietos, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia nuovargiu, išsekimu, bendravimo sumažėjimu su kitais asmenimis, orumo pažeminimu, psichologiniu susierzinimu. Iš byloje pateikto Pravieniškių PN 2017 m. kovo 2 d. medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-134 (b. l. 73) ir asmens sveikatos istorijos Nr. 09-A/2012/3970 (b. l. 74-85) matyti, jog pareiškėjui buvo nustatytos pagrindinės diagnozės: pirminė arterinė hipertenzija, nosiaryklės uždegimas, akių gleivinės uždegimas, ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija, ūmus radikulitas ir kt., tačiau teismo nuomone, minėti susirgimai nėra tokio pobūdžio, dėl kurių galėtų būti reikšminga sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl sąlygų ar higienos normų, atliekant bausmę pataisos namuose, nesikreipė (b. l. 86). Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, nes nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. buvo pažeista pareiškėjo A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (neįrengtas laisvalaikio kambarys 5 ir 6 būriuose, neįrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos, sanitarinių įrenginių trūkumas) Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.