- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-20
- Bylos Nr.
- e2S-522-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03197-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- V. S., UAB „Retasys“, M. S.
- Ieškovas
- JUWÖ Engineering GmbH
- Trečiasis asmuo
- UAB „Termoblock“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4084-860/2015 pagal ieškovo JUWÖ Engineering GmbH ieškinį atsakovams UAB „Retasys“, V. S. ir M. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – UAB „Termoblock“, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas JUWÖ Engineering GmbH ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2014 m. rugpjūčio 22 d. sutartį Nr. 1563 dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo tarp UAB „Retasys“ ir M. S., V. S. bei taikyti restituciją, žemės sklypą grąžinant UAB „Retasys“ nuosavybėn.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams V. S. ir M. S. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra pareiškęs ieškinį actio Pauliana pagrindu, ieškinyje reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ginčijamo sandorio nekilnojamojo turto vertė – 39 000 Eur – yra ženkli, atsakovai V. S. ir M. S., kuriems nuosavybės teise priklauso ginčo nekilnojamasis turtas, yra užsienio piliečiai, yra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai gali nekilnojamąjį turtą mėginti perleisti kitiems asmenims, dėl ko ieškovui ateityje galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad teismo parinkta laikinoji apsaugos priemonė yra neproporcinga. Atsakovui nuosavybės teise priklauso ne tik areštuotas žemės sklypas, bet ir jame esantis gyvenamasis namas. Taigi teismas apribojo ne tik teisę disponuoti sklypu, bet ir apsunkino teisę disponuoti gyvenamuoju namu, kuris nėra šio ginčo objektas. Teismas turėjo svarstyti alternatyvių laikinųjų apsaugos priemonių parinkimą, bet to nedarė. Be to, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tik jeigu to prašantys asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Nors ieškinio pagrįstumas šioje stadijoje nėra vertinamas, tačiau vertinama visų bylos dalyvių interesų pusiausvyra bylos kontekste, todėl išankstinis bylos konteksto svarstymas negali būti ignoruojamas. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino, kad atsakovas tiesiog išpirko žemę, kuri ir taip buvo naudojama jo gyvenamojo namo eksploatavimui, todėl kaip savarankiškas nekilnojamasis turtas turi itin mažą vertę. Taigi UAB „Retasys“ padėtis buvo pagerinta, o ne pabloginta. Teismas taip pat nevertino, kad sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo reikalavimo teisės UAB „Retasys“ atžvilgiu ir nebuvo kreditorius, be to, teismas nevertino daugelio kitų aplinkybių. Tai leidžia teigti, kad teismas apskritai neatliko įrodymų vertinimo.
Atsiliepimas
Ieškovas JUWÖ Engineering GmbH atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones tik tokiu mastu, kiek yra būtina užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, tuo tarpu atsakovas net nenurodo, kokiu konkrečiai būdu byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jam sukelia kokių nors nepatogumų ar suvaržymų, nepateikia tariamą apsunkintą disponavimo teisę patvirtinančių įrodymų, o tik remiasi subjektyviais teiginiais. Teismas negali savo iniciatyva taikyti alternatyvių laikinųjų apsaugos priemonių, kita vertus, net ir atskirajame skunde atsakovas neįvardija jokių alternatyvių priemonių, kurios, anot atsakovo, turėtų būti taikomos vietoje tų, kurios jau buvo pritaikytos. Byloje nėra duomenų, kad teismas nebūtų tinkamai vertinęs abiejų šalių turtinės padėties, jų finansinių galimybių, o naujų duomenų, kuriuos teismas galėtų vertinti, atsakovas nepateikė. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis tiesiog išpirko žemę, kuri buvo naudojama jo gyvenamajam namui eksploatuoti, nepatvirtinta jokiais įrodymais. Kitais argumentais atsakovas iš esmės kvestionuoja ieškinio pagrįstumą, tačiau sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo, tai neturi reikšmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – sandorio, kurį pareikštu ieškiniu ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu, objekto (žemės sklypo) areštas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Pagal teismų praktiką, teismo atliekamas preliminarus (lot. prima facie) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, ieškinys teoriškai negalėtų būti tenkinamas, ar kad ieškinio faktinis pagrindas niekaip nesusijęs su ieškinio reikalavimu ir (ar) kad ieškovas pasirinko neleistiną (neįmanomą įgyvendinti) galimai pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Tuo tarpu apelianto nurodomos aplinkybės, kurias, anot jo, teismas turėjo įvertinti, yra susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės ir negali būti teismo išsamiai analizuojamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Taip pat dėl šalių pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės teismas gali pasisakyti (įvertinti įrodymus) tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. priimdamas teismo sprendimą dėl ginčo esmės.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės paprastai taikomos tuomet, kai reiškiamas didelės vertės reikalavimas, tačiau konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo pripažinti negaliojančia nekilnojamojo turto (žemės sklypo) pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją natūra, t. y. grąžinti turtą jo pardavėjui (atsakovui UAB „Retasys“). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčo turto areštą pirmosios instancijos teismas pritaikė pagrįstai. Būtinybę taikyti (ir būtent tokios rūšies) laikinąsias apsaugos priemones pagrindžia tai, kad šiuo atveju yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantui nėra teisinių kliūčių perleisti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti, ir taip apsunkinti arba padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Nurodyta įstatymo nuostata reiškia, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir nevaržytų kito asmens teisių ir teisėtų interesų labiau, nei reikia teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Šiuo atveju neproporcingo apelianto teisių suvaržymo, kuris neatitiktų laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų įgyvendinimo, teismas nenustatė.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.